- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-25
- Bylos Nr.
- e2-25122-861/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18566-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- A. E.
- Atsakovas
- AB „SEB bankas“
- Trečiasis asmuo
- O. R., UAB „Būsto paskolų draudimas“
- Advokatai
- Sigita Stukaitė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. E. ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys O. R., UAB „Būsto paskolų draudimas“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį Nr. 04/07137, sudarytą 2007-05-09 tarp ieškovo A. E. ir atsakovo AB SEB banko, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad minėta laidavimo sutartimi buvo laiduojama už kredito gavėją O. R. pagal 2007-05-05 kredito sutartį Nr. 0450718012257-50. Teigė, kad atsakovas sutiko su kredito gavėjo pasiūlymu laiduotoju skirti ieškovą, tačiau neįvertino, ar ieškovas turi pakankamai turto prievolei įvykdyti ir ar būtų išlaikyta pusiausvyra tarp kredito tiekėjo, kredito gavėjo ir laiduotojo, kredito gavėjui nepajėgus įvykdyti kredito sutarties. Nurodo, kad laidavimo sutarties sudarymo metu jis nekilnojamojo turto neturėjo, buvo dirbantis, tačiau gaunantis minimalų atlyginimą asmuo, jo išsilavinimas tik vidurinis. Dėl savo amžiaus, išsilavinimo ir patirties stokos, ieškovas nesuvokė prisiimamos atsakomybės pobūdžio ir masto, o kadangi atsakovas neįvykdė pareigos patikrinti pateikto sandorio užtikrinimo būdų ir laiduotojo galimybių įvykdyti kredito sutartį, prašo laidavimo sutartį laikyti niekine ir negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Teigė, kad su O. R. sudarytos kredito sutarties tinkamas prievolių įvykdymas buvo užtikrintas priemonių daugetu – ne tik laidavimo sutartimi, bet ir būsto paskolos draudimu ir įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Atsakovas vertino kredito gavėjo mokumą, o ne laiduotojo finansines perspektyvas, nes to vertinti nėra įstatymiškai įpareigotas. Nurodė, kad pasirašydamas laidavimo sutartį ieškovas laisva valia patvirtino suprantantis laidavimu užtikrintos prievolės neįvykdymo pasekmes (Laidavimo sutarties 5.1 punktas), o šiai sutarčiai pasirašyti, vadovaujantis teismų praktika, nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas ginčija laidavimo sutartį, sudarytą prieš 10 metų, nors per šį ilgą laikotarpį neteigė buvus jo teisių pažeidimo, sudarant laidavimo sutartį, bei į tai, kad 2014-10-16 raštišku įspėjimu Nr. 01.10.03-23177 ieškovas buvo įspėtas dėl kredito sutarties nutraukimo pagal laidavimo sutartį, informuotas apie netinkamą sutarties vykdymą ir apie kilsiančias pasekmes nevykdant sutarties. 2014-11-16 kredito sutartis dėl jos netinkamo vykdymo buvo nutraukta. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas nesutinka buvus ieškovo suklydimui pasirašant laidavimo sutartį, todėl prašo ieškinio netenkinti.
Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pateiktu ieškininiu nesutiko. Nurodo, kad O. R. AB SEB banko išduotas 95 813,25 EUR dydžio kreditas 2007-05-11 buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“, draudimo liudijimo (poliso) Nr. BPD033941. Kredito gavėjui ir ieškovui (laiduotojui) tinkamai nevykdžius kredito ir laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir 2014-11-18 nutraukus kredito sutartį, pagal atsakovo kreipimąsi nuo 2015-02-20 atsakovui mokama draudimo išmoka. Nurodė, kad sudarant laidavimo sutartį bendrovė nedalyvavo, todėl negali vertinti ar ieškovas buvo savo veiksmų nesuvokiantis asmuo, tačiau ieškovas pasirašė jo valią atitinkantį dokumentą. Atkreipė dėmesį į tai, kad laidavimui būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu už kurį jis laiduoja, todėl protingas ir apdairus žmogus nelaiduotų už asmenį, su kuriuo visiškai nėra susijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles. Tuo remiantis mano, kad sudaryta laidavimo sutartis negali būti vertinama kaip sutartis, turinti valios trūkumų, o ieškovas bando išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
Trečiasis asmuo O. R. sutinka su pateiktu ieškiniu. Teigia, kad laiduotoją rinkosi pagal atsakovo nurodytus kriterijus (asmuo turėjo būti dirbantis ne trumpiau kaip 6 mėnesius). Mano, kad buvo atsakovo suklaidintas, ko pasekoje buvo suklaidintas ir ieškovas.
Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo, už kurį jis laidavo, patikino ieškovą, kad laidavimo sutartis tėra formali, ji pasibaigs po dviejų metų. Laidavo už vaikystės draugą. Bankas nevertino ieškovo finansinės padėties, taip pažeisdamas savo pareigą. Ieškovo turtinė padėtis sutarties sudarymo metu buvo bei šiuo metu yra prasta, jis nėra pajėgus vykdyti tokios prievolės. Jis bankui siūlė perimti kredito sutartį, bet bankas nesutiko. Sutarties sudarymo metu trečiasis asmuo O. R. gerai uždirbo užsienyje, todėl ieškovas nemanė, kad jis gali negrąžinti kredito, o dabar O. R. ketina bankrutuoti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teigė, kad bankas neprivalėjo tikrinti laiduotojo mokumo, būtent asmuo, kuris siūlo laiduotoją, turi pareigą siūlyti tokį asmenį, kuris turi pakankamai turto. Pats ieškovas nurodė, kad jis nesuklydo, vertino kredito gavėjo gaunamas pajamas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007-05-05 tarp O. R. ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0450718012257-50. Ieškovas 2007-05-09 pasirašė laidavimo sutartį Nr. 04/07137, kuria laidavo už kredito gavėją O. R.. Ieškovas prašo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms ir kaip sudarytą dėl suklydimo.
Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.77 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R.K., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir S. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Ieškovas teigia, kad atsakovas pažeidė CK 6.77 straipsnio 4 dalyje numatytą pareigą. Šis straipsnis numato, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Mano, kad atsakovas privalėjo tikrinti ieškovo finansinę būklę ir tik jam turint pakankamai turto, sudaryti ginčo sutartį.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi, sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta.
Teismas sprendžia, kad šiuo atveju laidavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, kaip neprieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. CK 6.77 straipsnio 4 dalis (skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį) nėra imperatyvi teisės norma. Pirma, iš lingvistinio teisės normos aiškinimo negalima aiškiai matyti, jog būtų suformuotas imperatyvas. Šio straipsnio dalyje nėra žodžių „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodančių imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Antra, imperatyvas turi būti aiškiai apibrėžtas ir konkretus. Šiuo atveju, teisės normoje nurodyta, kad turi būti siūlomas pakankamai turto turintis asmuo. Kas yra pakankamai turto turintis asmuo, kiek turto yra pakankamai, teisės normoje nekonkretizuojama, tai yra vertinimo klausimas. Kiekvienu atveju pakankamo turto dydis yra diskutuotinas, jis niekur nenustatytas, taip pat nėra siejamas su pagrindinės prievolės suma. Kadangi teisės normoje nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokius kriterijus atitinkantis asmuo yra turintis pakankamai turto, negalima teigti, kad teisės norma yra imperatyvi.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtas straipsnis numato būtent kredito gavėjo, o ne banko pareigą siūlyti pakankamai turto turintį asmenį, priešingai nei įrodinėjo ieškovas. Nei CK 6.77 straipsnyje, nei kitose teisės normose nenumatyta banko pareiga vertinti laiduotojo turtą, todėl tokie ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Ieškovo argumentas, kad jis neturėjo ir neturi turto, sutarties sudarymo metu gavo mažas pajamas ir turėjo tik vidurinį išsilavinimą, todėl bankas buvo nesąžiningas, yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes būtent bankas prisiima riziką, kad kredito sumos nebus galima atgauti, jei bus pasirinktas nepakankamai turto turintis laiduotojas. Šiuo atveju, nei kredito gavėjui, nei laiduotojui neturint pakankamai turto, nuostolius galimai patirs būtent bankas, o ne laiduotojas, todėl negalima vertinti banko veiksmų nesąžiningais.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.
Ieškovas sandorį ginčijo ir tuo pagrindu, kad jis buvo sudarytas iš esmės suklydus. Teigia manęs, kad laidavimo sutartis tėra formali ir galios tik dvejus metus. Teismas nemano, kad ieškovas iš esmės suklydo. Pats ieškovas nurodė, kad laidavo už draugą, nes jis tuo metu dirbo užsienyje ir gavo geras pajamas, t. y. jis vertino kredito gavėjo galimybę atiduoti kreditą, vadinasi, jis nemanė, jog sutartis yra vien tik formali ir negali sukelti pasekmių. Nors ieškovas teigė manęs, jog laidavimo sutartis galios tik dvejus metus, tačiau toks ieškovo argumentas teismo neįtikina, nes laidavimo sutartyje buvo aiškiai nurodytas laidavimo sutarties galiojimo terminas.
Pažymėtina, kad sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; kt.). Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimt civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-77-378/2015). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).
Taigi, teismas sprendžia, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta be šalių valios trūkumų. Ieškovas, nors tuo metu turėjo tik vidurinį išsilavinimą, turėjo būti pakankamai protingas ir apdairus bei suvokti sudaromos sutarties galimas pasekmes. Teismas mano, kad ieškovas šį ieškinį reiškia bandydamas visomis priemonėmis išvengti galimo prievolės vykdymo, o ne siekdamas apginti savo teisėtus interesus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad laidavimo sutartis pasirašyta prieš dešimt metų, o ieškovas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančio pareiškė tik tuomet, kai kilo reali grėsmė, kad jam teks vykdyti savo įsipareigojimus. Dėl nurodytų priežasčių ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė įrodymus, jog patyrė 202,02 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 202,02 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis).
Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 6,59 EUR ir yra didesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta minimali 3 EUR suma, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 6,59 EUR pašto išlaidų (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. E., a. k. (duomenys neskelbtini) 6,59 EUR (šešis eurus 59 euro ct) pašto išlaidų valstybės naudai.
Priteisti iš ieškovo A. E., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB „SEB bankas“, į. k. 112021238, naudai 202,02 EUR (du šimtus du eurus 2 euro ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.