Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-810-594-2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-12-08
Bylos Nr.: 1A-810-594-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-72-1-00191-2012-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Antanaitis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas
Kaltinamasis: E. B.
Nukentėjusysis: L. B., V. B., D. V.
Advokatai: Vidmantas Martyšius, Vincas Pacevičius

Kategorijos

2.4.6.4.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Pranešėjas Albinas Antanaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-810-594-2014

Teisėjas Ramūnas Šarka Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00191-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.2. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Aleksui Jurčiui, išteisintajam E. B., jo gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui, nukentėjusiosioms L. B., V. B., nukentėjusiojo D. V. atstovui advokatui Vidmantui Martyšiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo D. V. apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pagal BK 281 str. 5 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Taip pat nukentėjusiojo D. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. buvo kaltinamas pagal BK 281 str. 5 d. tuo, kad 2012-06-16, apie 7.40 val., (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini)-jame kilometre vairuodamas kelių transporto priemonę – jam pačiam priklausantį lengvąjį automobilį „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, išvažiavo į kairę kelio juostą bei susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. V., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo ūmaus nukraujavimo, kepenų dešinės skilties daugybinių sužalojimų mirė Janina E. M., dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, dėl kiauryminio pilvo ertmės sužalojimo bei dėl uždaro, chirurginės operacijos metu nustatyto, pilvo ertmės organų pažeidimo, dėl abiejų šlaunikaulių kūnų lūžimo D. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl juosmeninio II stuburo slankstelio kūno suspaustinio lūžimo, kairio raktikaulio lūžimo, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, V. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas E. B. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo E. B. nuteisti pagal BK 281 str. 5 d. - 4 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant teikti nukentėjusiesiems pagalbą, kol šie gydosi. Vadovaujantis BK 68 str. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, uždrausti E. B. 3 metams naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones). Taip pat vadovaujantis BPK 115 str. 2 d., pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Skunde jis teigia, kad nepagrįstai išteisindamas E. B. teismas nepasisakė dėl kito vairuotojo - nukentėjusiojo D. V., kaltės. Teismas rėmėsi E. B., jo žmonos L. B. ir motinos V. B. parodymais, kad avarinę situaciją sukėlė nukentėjusysis D. V., tačiau 2012-11-06 Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiojo eksperto V. V. specialisto išvadoje konstatuota, jog buvusioje kelio eismo įvykio situacijoje vairuotojo E. B. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, o pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kad vairuotojo D. V. veiksmai techniniu požiūriu būtų buvę nepriimtini. 2014-02-04 Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiojo eksperto M. M. ekspertizės aktu taip pat konstatuota, kad vairuotojo E. B. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilis „VW Polo“ išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, tuo sudarydamas automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojui kliūtį, ko pasėkoje iškilo grėsmė eismo saugumui, E. B. privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę neįvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą ir tai techniniu požiūriu buvo nepriimtina. Vairuotojas E. B., mažindamas greitį savo krypties važiavimo eismo juostoje, neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Abu šie ekspertai patvirtino, kad nėra objektyvių duomenų, kad automobilio „VW Polo“ vairuotojas, būtų daręs staigų manevrą į savo eismo juostą. Prokuroras teigia, kad 2013-03-21 specialisto išvadoje, kurią E. B. gynėjo prašymu atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialistas V. M. nurodyta, kad automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „VW Polo“ vairuotojo nepriimtinais veiksmais. Tačiau prokurorui nesuprantama šio specialisto išvada, kadangi visiškai nebandyta aptarti vairuotojo E. B. galimybių mažinti greitį savo krypties važiavimo eismo juostoje ar sukti į dešinę. Tačiau teismas iš dalies rėmėsi šia specialisto išvada, E. B., jam artimų giminaičių žmonos ir motinos parodymais, todėl teismas nepagrįstai E. B. išteisino. Skunde prokuroras teigia, kad E. B. padarė neatsargų nusikaltimą, yra neteistas, neigiamai charakterizuojančių duomenų apie jį nėra, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl jam skirtinas laivės atėmimas ir vadovaujantis BK 75 str., jos vykdymas atidėtinas. Taip pat byloje nukentėjusysis D. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nebuvo pateikti tikslūs duomenys apie žalos atlyginimą, todėl vadovaujantis BPK 115 str. 2 d. turi būti pripažinta civiliniam ieškovui teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. V. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. B. nuteisti pagal BK 281 str. 5 d. bei priteisti iš E. B. ir draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo D. V. naudai turtinę ir neturtinę žalą pagal 2013-04-09 pateiktą civilinį ieškinį, taip pat priteisti iš E. B. nukentėjusiojo D. V. naudai advokato atstovavimo išlaidas ikiteisminiame tyrime, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Skunde jis teigia, kad bandydamas nustatyti automobilių susidūrimo priežastis teismas besąlygiškai rėmėsi E. B., V. B. ir L. B. parodymais, tačiau nesirėmė prokuroro ir patyrusių TEC ekspertų V. V. ir M. M. prielaidomis, kad net ir tuo atveju, jei D. V. į priešpriešinio eismo juostą buvo išvažiavęs, tai toks išvažiavimas nekėlė grėsmės E. B., nes tai įvyko tariamai prieš didesnį atstumą nei teigia E. B. ir jo šeimos nariai. Pabrėžtina, kad tokia prielaida nepagrįsta pakankamais įrodymais, o E. B. neadekvačiai reagavo į toli nuo jo esančią kliūtį. Tokia prielaida grindžiama tuo, kad iki susidūrimo D. V. galimai spėjo sugrįžti į savo eismo juostą ir ištiesinti savo automobilį, todėl E. B. tariamai neturėjo pagrindo sukti į priešpriešinio eismo juostą dėl pakankamai toli nuo jo esančios kliūties, kuri prieš pakankamą atstumą iš E. B. kelio pusės pasitraukė. Ši prielaida grindžiama ekspertų M. M. ir V. V. išvadomis. Skunde teigiama, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog iš E. B. nebuvo galima reikalauti tokio elgesio, kokio savo išvadose reikalauja ekspertai bei prokuroras, nes reikalavimas stabdyti automobilį savo eismo juostoje ir tikėtis, kad iš priekio jo eismo juosta atvažiuojantis ir greičio nemažinantis automobilis tikrai sugrįš į savo eismo juostą dar prieš jiems prasilenkiant, iš esmės reiškia netinkamą Kelių eismo taisyklių laikymąsi. Tačiau teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir KET reikalavimus, o nepagrįstai vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Nukentėjusysis mano, kad skundžiamas nuosprendis yra tendencingas, pats sau prieštaraujantis ir šališkas, nes padarytos išvados ir parodymai teisme paremti asmens - nuo 2013-11-18 neturinčio eismo įvykių eksperto kvalifikacijos - išvadomis, tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi ir nesąžiningų liudytojų parodymais. Be to, teismas nepagrįstai atmetė ekspertų V. V. ir M. M. 2012-06-16 eismo įvykio tyrimų išvadas, o savo išvadas grindė E. B. gynėjo užsakyta specialisto V. M. (kuriam pagal Lietuvos Respublikos Teismo ekspertų sąrašo 2014-08-01 duomenis, nuo 2013-11-19 dėl daromų ekspertizių netinkamos kokybės, nepratęsta eismo įvykių eksperto kvalifikacija (galiojo nuo 2008-11-18 iki 2013-11-18)) specialisto išvada, jis savo, kaip specialisto paaiškinimus ir išvadas teikė jau 2014 metais, kas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pažeidžia baudžiamojo įstatymo reikalavimus, o jo pirmos instancijos teismui duoti paaiškinimai yra niekiniai.

Be to, apylinkės teismas spręsdamas E. B. kaltės klausimą, neteisingai sureikšmino ir įvertino tik jo bei jo artimųjų sugalvotą ir įgyvendintą jų „psichinį santykį“ su tariamu D. V. išvažiavimu į priešpriešinę eismo juostą, pasinaudojant D. V. per įvykį visiškai prarasta atmintimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobiliai Vw Polo ir M. S. Wagon kaktomuša susidūrė VW Polo, t. y. nukentėjusiojo kelio pusėje, o nusikaltimas pagal BK 281 str. 5 d. buvo padarytas dėl nusikalstamo E. B. pasitikėjimo. Nukentėjusysis pažymi, kad jis įvykio dieną dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastu darbininku, o E. B. – VRM bendrojo pagalbos centro - 112, Alytaus centro viršininku. Tai, apelianto nuomone, įtakojo faktą, kad grubiai pažeidžiant griežtus teritorijų paskirstymo ir teisės aktuose nustatytas policijos komisariatų vykdomas funkcijas, pirminius veiksmus eismo įvykio vietoje atliko ne Lazdijų rajono PK operatyvinių darbuotojų grupė - vadovaujama tyrėjo ar prokuroro, o Alytaus apskrities VPK policininkai ir gelbėtojai bei kitų tarnybų darbuotojai, t. y. E. B. pakviesti jo pavaldiniai. Ši aplinkybė – kaip norėjimas padėti savo viršininkui išvengti atsakomybės aplinkybės teisme nebuvo tirta, kas kelia abejones dėl transporto priemonių pėdsakų netinkamo užfiksavimo po eismo įvykio, dėl mistinio alkoholio atsiradimo D. V. kraujyje, E. B. vairuoto automobilio pėdsakų likusių ant kelio netinkamo užfiksavimo, dėl automobilio Vw Polo“, saugoto Lazdijų rajono PK nurodymu, sunaikinimo (utilizavimo).

Žemesnės instancijos teismas

Skunde taip pat teigiama, kad po eismo įvykio E. B. nebuvo apklaustas, o dvi savaites aktyviai pasikonsultavęs su pavaldiniais, advokatais ir kitais specialistais, jis su savo artimaisiais ikiteisminiam tyrimui ir teismui pateikė suderintą ir šmeižikišką gynybinę įvykio kilimo versiją, jog būtent D. V. išvažiavo į priešingą kelio juostą ir tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo visų eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga. Apylinkės teismas šališkai palaikė E. B. ir jo artimųjų melagingą poziciją, atmesdamas profesionalias Lietuvos TEC ekspertų V. V. ir M. M. ekspertizių išvadas bei prokuroro aiškius kaltinimus, pakeisdamas kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, kuo buvo pažeisti BPK 6 str. 2, 3 d., 20 str. 5 d. bei Lietuvos Respublikos Teisėjų etikos kodekso 2 str., 8 str. 3, 4 p,, 9 str. 5 p, reikalavimai. E. B. teismui nurodė, kad tariamai Vw Polo vairuotojas išvažiavo į kairę kelio pusę ir sudarė netikėtą kliūtį, tačiau apylinkės teismas šių parodymų netyrė ir kritiškai (pagal KET reikalavimus) nevertino, nes net ir nepatyręs vairuotojas žino, kad E. B. nurodytu atveju būtina sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę arba vairuojamos transporto priemonės vairą sukti į dešinę. Todėl vertinant E. B. veiksmus - sukimą į priešpriešinę kelio pusę bei sprendžiant priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimus, ekspertų pagalba buvo būtina nustatyti momentą, nuo kada E. B. turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes ir ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo kitų realių galimybių išvengti nusikalstamų padarinių.

Skunde teigiama, kad apylinkės teismo išvada, jog E. B. yra nekaltas, pagrįsta manymu, jog tik D. V. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, todėl padaryta neteisinga išvada, jog tarp E. B. veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, tačiau byloje įrodyta, kad E. B. neleistinai manevravo į priešpriešinę eismo juostą savo vairuojamu automobiliu, pažeisdamas KET 9 ir 106 punktų reikalavimus, be to, stabdydamas ir pasitraukdamas dešinėn, turėjo galimybę prasilenkti su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu. Pagal nustatytas faktines ir objektyvias eismo įvykio aplinkybes, taip pat byloje esančias specialistų išvadas, kurias teisme patvirtino ekspertai V. V. ir M. M., E. B. vairuojamo automobilio nusukimas į priešingos krypties eismo juostą, buvo nepriimtinas ir priežastiniu ryšiu susietas su eismo įvykio kilimu bei padariniais. Apylinkės teismo išvada, kad D. V. prisidėjo prie BK 281 str. 5 d. numatytų padarinių sukėlimo, padaryta įvertinus tik E. B., jo motinos ir sutuoktinės parodymus, nelyginant jų su kita bylos medžiaga, ignoruojant Lietuvos TEC pateiktas eismo įvykio 2-jų ekspertizių išvadas. Be to, apylinkės teismas atskirai neįvertino kelio (duomenys neskelbtini) kilometro kelkraščio pločio bei neanalizavo E. B. manevravimo dešinėn (į pievą) galimybės, taip siekiant išvengti susidūrimo.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, nukentėjusysis mano, kad specialistas V. M. po 2013-11-18 (eismo įvykių eksperto kvalifikacijos nepatvirtinimo) teisme galėjo būti apklaustas kaip liudytojas, nors jis 2014 metais vykusių teismo posėdžių metu buvo apklaustas kaip eksperto (specialisto) statusą turintis asmuo, o jo pateikti duomenys buvo gauti ir panaudoti šioje byloje, pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. E. B. savo paskutiniame pasisakyme teisme aiškiai nurodė, kad siekdamas išvengti tariamai nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, vairuojamo automobilio nestabdė ir vairo į dešinę jis nesuko. Tačiau teismas - aiškindamas E. B. kaltės nebuvimą kriterijų, tokią privilegiją E. B. suteikė, nes tarp kitų motyvų nurodė, jog jis tuo metu nenumatė bei negalėjo numatyti, kad jo manevras gali sukelti eismo įvykį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiojo D. V. atstovas jų skundus prašė tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas bei nukentėjusios L. B., V. B., apeliantų skundus prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiojo D. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisiamajame posėdyje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pakankamai išsamiai juos išanalizavo, tačiau remdamasis ištirtais įrodymais skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog E. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 5 d.. Įvardintos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 326 straipsnio 4 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, kuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadai dėl E. B. kaltės. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kaip pagrįstai teigia apeliantai, buvo įvertinti fragmentiškai, atsietai nuo visumos, išskirtinį dėmesį suteikiant vienai iš specialisto išvadų, kaltinamojo ir kaltinamojo artimųjų kaip liudytojų parodymams bei nevertinant šių parodymų prieštaringumo objektyviai užfiksuotoms įvykio aplinkybėms, kitų specialistų išvadoms, t.y. iš esmės jas paneigiant kaltinamojo ir jo artimųjų – liudytojų parodymais.

BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą straipsnį būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Jei KET pažeidžia keli eismo dalyviai, turi būti nustatyta, kurio eismo dalyvio padaryti pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokio pobūdžio bylose, net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). BK 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta neatsargios kaltės rūšis – nusikalstamas pasitikėjimas. Esant nusikalstamam pasitikėjimui asmuo supranta, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti, t. y. tokio pobūdžio bylose nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta kita neatsargios kaltės rūšis – nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismų praktikoje galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-160/2014).

Įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus teisėjų kolegija, nustato, jog E. B. 2012-06-16, apie 7.40 val., (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini)-jame kilometre vairuodamas kelių transporto priemonę – jam priklausantį lengvąjį automobilį „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, išvažiavo į kairę kelio juostą bei susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. V., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo ūmaus nukraujavimo, kepenų dešinės skilties daugybinių sužalojimų mirė J. E. M., dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, dėl kiauryminio pilvo ertmės sužalojimo bei dėl uždaro, chirurginės operacijos metu nustatyto, pilvo ertmės organų pažeidimo, dėl abiejų šlaunikaulių kūnų lūžimo D. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl juosmeninio II stuburo slankstelio kūno suspaustinio lūžimo, kairio raktikaulio lūžimo, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, V. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d..

Apklaustas pirmosios instancijos teisme kaltinamasis E. B. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2012-06-16, apie 7.15 val. su žmona, močiute ir mama iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavo jis, šalia sėdėjo žmona L., už jo sėdėjo motina, o dešinėje pusėje gale sėdėjo močiutė. N. S. miestelio, važiuojant leistinu greičiu, priešais save pamatė iš priekio atvažiuojantį baltos spalvos automobilį, kuris likus maždaug 70 metrų iki jo, pradėjo važiuoti įstrižai iš savo kelio pusės į jo eismo juostą. Supratęs, kad dėl trumpo atstumo nepavyks išvengti susidūrimo, paspaudė stabdžio pedalą, tada susuko vairą į kairę pusę. Atlikus šį manevrą, jo automobilis šiek tiek pasisuko į kelio kairę pusę. Jam atlikus šį manevrą, tas automobilis irgi padarė staigų manevrą ir trenkėsi į jį įstrižai. Baltas automobilis į jo juostą važiavo įstrižai likus apytiksliai 70 metų, tikrai ne 200-300 metrų. Šis automobilis išsukinėjo iš savo kelio pusės palengva, tarsi vairuotojas miegotų. Pamatęs tai, jis automatiškai sureagavo, kad turi kažkur pasitraukti, kadangi kliūtis buvo pakankamai arti. Stabdydamas spaudė savo garso signalą tam, kad kitas vairuotojas žiūrėtų ką daro ir tuo momentu balto automobilio vairuotojas, padaręs staigų manevrą, grįžo į savo eismo juostą ir, važiuodamas įstrižai, trenkėsi į jo automobilį. Jis galvoja, kad kito automobilio vairuotojas išgirdęs garso signalą galėjo pabusti ir todėl, net nespaudęs stabdžio grįžo į savo eismo juostą. Jis negalvojo, jog nukentėjusiojo automobilis paskutinę akimirką pasitrauks iš jo kelio pusės ir tikėjosi, kad jie prasilenks, nes priešpriešinėje eismo juostoje, į kurią jis suko, daugiau transporto priemonių nebuvo. Jis nesuko į dešinę, nes manė, kad abiejų automobilių judėjimo trajektorijos būtų susikirtę. Automobiliai susidūrė ne tai, kad apie kelio vidurį, daugiau į priešpriešinę (kito automobilio) eismo juostą. Galinis dešinys jo automobilio kampas galėjo būti jo (kaltinamojo) eismo juostoje. Po įvykio jokių šukių nematė. Automobiliu, su kuriuo jis susidūrė, važiavo vienas žmogus. Automobilis VW Polo nebuvo išlyginęs važiavimo, jis bandė grįžti į savo juostą, bet nespėjo. Kaltu neprisipažįsta, mano, kad kaltas kito automobilio vairuotojas.

Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis D. V. parodė, kad apie eismo įvykio aplinkybes nieko negali paaiškinti, nes nieko neprisimena. Jis nurodė, kad atmintis sutriko po avarijos, nes jis patyrė sunkių sužalojimų. Prieš avariją buvo sveikas ir dirbo, o dėl patirtų sužalojimų jam nustatė tik 35 procentų darbingumą, todėl su tokiu darbingumu iš esmės jis negali dirbti. Neturtinė žala, kad negali dirbti. Dėl sveikatos sutrikdymo negali lipti laiptais. Turtinę žalą ir 5000 eurų neturtinės žalos prašo priteisti iš kaltinamojo atsakomybę apdraudusio (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo. Šią žalą sudaro sugadintas automobilis, kurį vertina 5500 Lt. Su atsakovo apskaičiuota verte nesutinka. Prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už 9 mėnesius, po 1000 Lt. Ieškinyje išvestas darbo užmokesčio vidurkis. Žala yra netektas nedarbingumas. Iki avarijos dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kol sirgo iš Sodros nieko negavo. Gulėdamas ligoninėje turėjo pirktis vaistų, med. priemonių. Gauna neįgalumo pašalpą.

N. V. B. parodė, kad 2012-06-16, apie 7 val. važiavo iš (duomenys neskelbtini)į (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavo jos sūnus E. B., o ji sėdėjo galinėje sėdynėje, kairėje pusėje už vairuotojo. Dar neprivažiavus (duomenys neskelbtini) miestelio, priekyje pamatė baltą nedidelį automobilį, kuris likus maždaug 70 metrų (vėliau nurodė, kad 50-60 metrų) pradėjo įstrižai važiuoti į jų kelio juostą. Likus 15 metrų tas baltas automobilis visas atsidūrė jų kelio juostoje įstrižai priešais juos. Jos sūnus pradėjo šaukti, spaudė stabdžius, garso signalą ir suko kairiau, kad išvengtų susidūrimo. Minėtas automobilis, likus 10 metrų staigiai pasuko atgal į dešinę ir jos sūnui dar neišvažiavus į kairę kelio pusę, maždaug ties kelio vidurio juosta, trenkėsi į jų mašinos dešinę pusę. Viskas vyko labai greitai, kelios sekundės iki susidūrimo. Susidūrimas įvyko kelio viduryje, abi mašinos nuo smūgio tiesiog nušoko ir vėliau išlipusi ji nustebo, kad po smūgio automobilis stovi krašte, nes prieš pat susidūrimą buvo viduryje kelio. Nukentėjusysis sėdėjo savo automobilyje, sukniubęs ant vairo. Eismo įvykio metu ji buvo sužalota, bet ieškinio savo sūnui atsisako. Jos sūnus suko kairiau, nes dešinėje pusėje buvo krantas, o jeigu būtų važiavęs tiesiai, būtų trenkęsis į nukentėjusiojo automobilį.

Nukentėjusioji L. B. parodė, kad 2012-06-16, apie 7 val. važiavo link (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavo jos vyras E. B.. Ji sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. N. S. miestelio priekyje pamatė baltą automobilį, kuris likus maždaug 60-70 metrų po truputį pradėjo įstrižai važiuoti į jų kelio juostą. Šis automobilis važiavo skersai, todėl jos vyras pasuko vairą kairiau, pradėjo signalizuoti ir spaudė stabdžius, kad išvengtų susidūrimo. Baltas automobilis visas įvažiavo į jų kelio pusę. Likus iki jų 10 metrų to automobilio vairuotojas pakėlė galvą ir staigiai pasuko atgal į savo eismo juostą. Jų automobilis susidūrimo metu buvo pasuktas įstrižai į kairę, kad nesusidurtų. Automobiliai susidūrė kai jų automobilis dar nebuvo išvažiavęs į kairę kelio pusę, ties kelio vidurio juosta. Smūgio metu ji užsimerkė, bet jautė, kad automobiliai po smūgio dar judėjo. Kai atsimerkė pamatė, kad jų automobilis stovi kitoje vietoje nei susidūrė, t. y. priešpriešinėje eismo juostoje. Nukentėjusysis sėdėjo savo automobilyje, sukniubęs ant vairo. Jos vyras suko kairiau, nes norėjo juos išgelbėti. Kitaip susidūrimas buvo neišvengiamas, o dešinėje pusėje buvo nuolydis, todėl pasukus į dešinę jie būtų vertęsi. Jos vyras negalvojo, kad kitas vairuotojas staiga grįš į savo eismo juostą.

Liudytojas K. V. parodė, kad nukentėjusysis, kuris yra jo sūnus, avarijos išvakarėse – 2012 m. birželio 15 d., apie 17 val. 30 min. buvo užsukęs pas jį, nes tuo metu dirbo kažkur (duomenys neskelbtini). Sūnus pabuvo apie 20 minučių, išgėrė kavos ir išvažiavo su automobiliu VW Polo. Tuo metu sūnus gyveno Alytuje, o kur buvo tą naktį nežino. Jis turėjo kitą dieną dirbti (duomenys neskelbtini) prie ligoninės. Apie įvykusią avariją jam pranešė sekančią dieną - 2012 m. birželio 16 d., apie 10 valandą ryto. Avarijos pasekmės sūnaus sveikatai yra sunkios, nes iki avarijos sūnus dirbo, buvo samdomas darbuotojas, o dabar dirbti negali.

L. R. M. parodė, kad į avarijos vietą atvyko iš (duomenys neskelbtini) kaip Bendrojo pagalbos centro budėtojas ir matė stabdymo žymes nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Automobilių šukės buvo kairėje kelio pusėje, žiūrint link (duomenys neskelbtini). Vietoje jau buvo ugniagesiai gelbėtojai iš Lazdijų ir policija. Jis padarė fotonuotraukas tarnybiniu fotoaparatu, nes visada fiksuoja nelaimių vietas. Patvirtino, kad ugniagesiai gelbėtojai šukes nuo kelio pašalina tik gavę policijos leidimą, kai aplinkybės būna užfiksuotos. Savo nuožiūra to niekada nedaro.

L. R. K. parodė, kad į avarijos vietą atvyko iš (duomenys neskelbtini) kaip kelių policijos patrulis. Atvykęs nubraižę eismo įvykio schemą, surašė transporto priemonių apžiūros protokolą. Ugniagesiai kelio tvarkyti savavališkai negali, turi gauti policijos pareigūnų leidimą, todėl greičiausiai kelią sutvarkė, kai jis baigė darbą. Ar ant kelio buvo automobilių šukių jis nepamena.

L. S. K. parodė, kad į avarijos vietą atvyko iš (duomenys neskelbtini) kaip tyrėjas. Atvykęs surašė įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame nenurodė, kad yra padangų pėdsakai ar stabdymo pėdsakai, nes ant asfalto rastą žymę laikė slydimo žyme. Tačiau ją nurodė nufotografuoti.

2012-06-16 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad automobiliai „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir VW „Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po susidūrimo stovi kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, kelio danga - sausas asfaltas, kelias tiesus, važiuojamosios dalies plotis 7,90 m., o kelkraščių – po 2,00 m, matomumas geras, o abu automobiliai stovi kairėje kelio pusėje, žiūrint pagal automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo kryptį (1 t., b. l. 7-11).

2012-06-16 autoavarijos vietos apžiūros protokolo priede plane užfiksuota automobilių „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir VW „Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padėtis ir atstumai nuo jų priekinių ir galinių ratų, skaičiuojami nuo dešinio važiuojamosios kelio dalies krašto, žiūrint pagal automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo kryptį, kurie patvirtina, kad abu susidūrę automobiliai stovi priešpriešinėje eismo juostoje, žiūrint pagal automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimo kryptį, o automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ant asfalto palikta rato žymė, prasideda šio automobilio judėjimo eismo juostoje ir pasibaigia priešpriešinėje eismo juostoje (1 t., b. l. 12).

Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateiktoje CD laikmenoje yra skaitmeninės spalvotos įvykio vietos nuotraukos, kuriose matomi automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ratų pėdsakai, neatsispindintys kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo nespalvotose nuotraukose (3 t., b. l. 3).

2012-06-21 apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos patvirtina, kad šio eismo įvykio metu sugadintas visas automobilio VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekis, labiau kairė jo pusė (1 t., b. l. 19-26).

Registracijos liudijimas patvirtina, kad automobilio VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra nukentėjusysis D. V. (1 t., b. l. 28).

2012-06-22 apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos patvirtina, kad šio eismo įvykio metu sugadintas visas automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekis, labiau dešinė jo pusė (1 t., b. l. 33-48).

Registracijos liudijimas patvirtina, kad automobilio „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra kaltinamasis E. B. (1 t., b. l. 50).

2012-07-12 specialisto išvada Nr. M 228/12(06) patvirtina, kad Janina E. M. mirė 2012-06-16, 9.30 val. nuo ūmaus nukraujavimo, kepenų dešinės skilties daugybinių sužalojimų, kurie padaryti autoįvykio metu ir tiesiogiai susiję su jos mirtimi (1 t., b. l. 59-63).

2012-11-21 specialisto išvada Nr. G 790/12 (06) patvirtina, kad D. V. konstatuoti abiejų šlaunikaulių lūžiai, kairės pėdos I-II padikaulių lūžiai, plėštinė kairio kulno srities žaizda, sunkios formos trauminė galvos smegenų liga, galvos smegenų sumušimas, subarahnoidinė hemoragija, kaukolės pamato vidurinės daubos lūžimas abipus, veidinio nervo sumušimas, kiauryminis pilvo ertmės sužalojimas, pilvo sumušimas su kepenų plyšimu ir tulžies pūslės pažeidimu galėjo būti padaryti autoįvykio metu, o dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, kiauryminio pilvo ertmės sužalojimo, uždaro pilvo ertmės organų pažeidimo ir abiejų šlaunikaulių kūnų lūžimo jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 67-72).

2012-09-04 specialisto išvada Nr. G 825/12 (06) patvirtina, kad V. B. konstatuotos plėštinės žaizdos kaktos srityje ir kairėje pėdoje, odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje, kairio kelio sąnario srities sumušimas, kairio stipinkaulio lūžimas galėjo būti padaryti autoįvykio metu, o dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 76-78).

2012-09-04 specialisto išvada Nr. G 826/12 (06) patvirtina, kad L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl juosmeninio II stuburo slankstelio kūno suspaustinio lūžimo, kairio raktikaulio lūžimo, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių, nes dėl to sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 80-82).

Specialisto išvada Nr. T-A5640/12 (01) patvirtina, kad 2012-06-16, 10.00 val. paimtame kaltinamojo E. B. kraujyje etilo alkoholio nerasta (1 t., b. l. 99).

Specialisto išvada Nr. T-A5720/12 (01) patvirtina, kad 2012-06-16, 09.50 val. paimtame nukentėjusiojo D. V. kraujyje rasta 1,56 promilės etilo alkoholio (1 t., b. l. 101).

Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui nustatyti akte Nr. 6 nurodoma, kad D. V. 2012-06-16 konstatuotas vidutinis girtumo laipsnis (1 t., b. l. 102).

(duomenys neskelbtini) valdymo punkto žurnalo turinys patvirtina, kad įvykio vietoje ugniagesiai gelbėtojai rado vieną automobilyje prispaustą žmogų, kurį išlaisvino hidraulinių žirklių ir plėstuvų pagalba, o kitiems keturiems nukentėjusiems asmenims pagalbą suteikinėjo pravažiuojantys žmonės (1 t., b. l. 114-119).

Paminėti įrodymai leidžia padaryti vienareikšmę ir neabejotiną bei objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad 2012-06-16, apie 7.40 val., (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre susidūrė priešpriešais važiavę automobiliai „M. S. Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas E. B. ir automobilis „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas D. V., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo ūmaus nukraujavimo, kepenų dešinės skilties daugybinių sužalojimų mirė Janina E. M., dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, dėl kiauryminio pilvo ertmės sužalojimo bei dėl uždaro, chirurginės operacijos metu nustatyto, pilvo ertmės organų pažeidimo, dėl abiejų šlaunikaulių kūnų lūžimo D. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl juosmeninio II stuburo slankstelio kūno suspaustinio lūžimo, kairio raktikaulio lūžimo, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, V. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Iš jau minėtos T-A5720/12 (01) specialisto išvados matyti, kad D. V. 2012-06-16, 9.50 val. paimtame kraujyje rasta 1,56 promilės alkoholio, kas leidžia teigti, jog eismo įvykio metu nukentėjusysis neabejotinai buvo neblaivus. Šia specialisto išvada teismas neturi pagrindo abejoti, kadangi tyrimą atliko niekaip su įvykiu ar proceso dalyviais susijęs ekspertas, tačiau pažymėtina, kad iš medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 6, 20 p. matyti, kad 2012-06-16, 8.30 val. apžiūrint D. V. užfiksuota, kad iškvepiamame ore iš uoslės alkoholio kvapas neužuodžiamas (b. l. 102, t. 1), o tai prieštarauja specialisto išvados duomenims. Tačiau iš jau minėtos specialisto išvados matyti, kad tyrimo objektas D. V. kraujas sunaikintas 2013-06-26, todėl šio prieštaravimo pašalinti nebėra galimybės paskiriant DNR ekspertizę, siekiant nustatyti ar tyrimui tikrai buvo pateiktas būtent D. V. kraujas, todėl teismas, kaip jau minėta, vadovaujasi specialisto išvada dėl girtumo, kadangi alkoholio kvapo jautimas iš uoslės yra subjektyvus, juolab, kad reikia atsižvelgti ir į tai, kad tuo metu nukentėjusysis D. V. buvo be sąmonės.

Kaip jau minėta, specialisto išvada Nr. T-A5640/12 (01) patvirtina, kad 2012-06-16, 10.00 val. iš E. B. paimtame kraujyje alkoholio nerasta, tačiau pažymėtina, kad priešingai nei nukentėjusiojo D. V., kaltinamojo E. B. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto byloje nėra. Pažymėtina, kad nors teigiama, jog po įvykio patikrinus E. B. alkotesteriu jis buvo blaivus, tačiau objektyvūs įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina – kaip matyti iš byloje esančio alkotesterio kvito (b. l. 35, t. 2) – jis nėra patikimu įrodymu, kadangi nurodoma jo atspausdinimo data - 2000-01-01. Tai, kad dėl to į bylą buvo pateiktas policijos pareigūno tarnybinis pranešimas dėl klaidingos datos išspausdinimo bei neva patvirtinantis, kad nebuvo galimybės atlikti pakartotinio tyrimo, neleidžia tikėti minėto kvito duomenimis, juolab, kad duomenų apie kokį nors šio aparato gedimą nėra. Be to, nors tarnybiniame pranešime teigiama, kad E. B. buvo skubiai išvežtas į Alytaus V. K. ligoninę ir dėl to nebuvo galimybės atlikti pakartotinio tikrinimo, iš specialisto išvadoje Nr. G827/12(06) užfiksuotų duomenų matyti, kad E. B. stacionare buvo gydomas tik nuo 2012-06-16, 13.15 val., be to, kaip seka iš jo paties parodymų, jis įvykio vietoje buvo dar gana ilgą laiką, o tai paneigia tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis. Nurodytos aplinkybės verčia abejoti atlikto tyrimo alkotesteriu patikimumu, tačiau neesant priešingų duomenų bei atsižvelgiant į specialisto išvadą, daroma išvada, kad eismo įvykio metu E. B. buvo blaivus.

2012-11-06 eksperto V. V. specialisto išvadoje Nr. 11-2115 (12) nurodoma, kad automobilio „M. S. Wagon“ greitis susidūrimo metu buvo apie 57 km/h, o prieš pat stabdymą - apie 90 km/h.. Automobilio „VW Polo“ greitis susidūrimo metu buvo apie 84 km/h, o apskaičiuoti, koks buvo automobilio „VW Polo“ greitis prieš eismo įvykį, nustatyti negalima. Automobiliai „M. S. Wagon“ ir „VW Polo“ susidūrė kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje, žiūrint automobilio „M. S. Wagon“ važiavimo kryptimi, ties po eismo įvykio užfiksuota automobilio „M. S. Wagon“ priekine dalimi. Eismo įvykio eiga buvo tokia - E. B. vairuojamas automobilis „M. S. Wagon“ judėjo keliu (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini). Šio kelio 23 - ame km E. B., važiuodamas apie 90 km/h greičiu, suko į kairę ir intensyviai stabdė. Intensyviai stabdomas automobilis priešpriešinio eismo juostoje susidūrė su priešpriešiais judėjusiu automobiliu „VW Polo“, vairuojamu D. V.. Automobilis „M. S. Wagon“, judėdamas apie 57 km/h greičiu, priekine dalimi, daugiau dešine puse, trenkė į apie 84 km/h greičiu judėjusio automobilio „VW Polo“ priekinę dalį, daugiau kairę pusę. Susidūrimo metu tarp automobilių priekinių dalių plokštumų buvo smailus kampas, atviras į kairę kelio pusę. Po pirminio smūgio automobilis „M. S. Wagon“ apie savo vertikalią simetrijos ašį sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir sustojo padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane, o automobilis „VW Polo“ po smūgio buvo neženkliai atmuštas atgal ir pastumtas į kairę. Automobilis „VW Polo“ sustojo padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojo E. B. veiksmai, - važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), suko į kairę ir intensyviai stabdė, dėl to išvažiavo (judėjo intensyvaus stabdymo režimu) į priešpriešinio eismo juostą ir joje susidūrė su priešpriešiais judėjusiu automobiliu „VW Polo“ - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kad automobilio „VW Polo“ vairuotojo D. V. veiksmai techniniu požiūriu būtų buvę nepriimtini. Be to iš išvados aprašomosios dalies matyti, kad sprendžiant iš to, kad automobilis VW Polo susidūrimo metu tikėtina buvo pasisukęs 5 laipsnių kampu iš kairės į dešinę, negalima teigti, kad jis prieš eismo įvykį buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą (1 t., b. l. 91-96).

Teisme ekspertas V. V. paaiškino, kad medžiaga, kurią gavo tyrimui, buvo iš 136 lapų. Jam buvo pateiktos popierinės, nespalvotos nuotraukos ir jų buvo pateikta mažiau nei kitiems ekspertams. Nuotraukos patvirtino, kad VW Polo deformacijos tęsiasi nuo dešinio sparno ties ratu iki kairiojo sparno, iki durelių, o Mitsubishi deformacijos atvirkščiai, - stipriau deformuotas dešinysis sparnas, nesiekia priekinių durelių. Jis paaiškino, kad stabdymo pėdsakas, policijos užfiksuotas kaip kairysis Mitsubishi pėdsakas, po jo atlikto modeliavimo jam išėjo kaip dešinysis automobilio pėdsakas, nes po susidūrimo modeliavimo automobilis sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir atsistojo ant to paties pėdsako, bet jau kairiuoju ratu. A. M. ratų pusės pėdsakų jis nepastebėjo, nes pateiktos nuotraukos buvo nespalvotos, jis neturėjo tokių galimybių, kaip kiti ekspertai, kurie gavo nuotraukas skaitmeninėje laikmenoje. Patvirtino, kad ne ta pati medžiaga, ne tie patys duomenys gali sąlygoti skirtingas ekspertų išvadas, tačiau nepaisant to, jog jis skirtingai nustatė kurio Mitsubishi rato pėdsakas yra užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole, pagrindas susidūrimo vietai nustatyti yra automobilių šukės ir jų išsidėstymas tarpusavyje. Šiuo atveju abiejų automobilių priekinės dalys yra priešpriešinėje eismo juostoje ir tarp jų yra šukės, todėl nekyla abejonių, kad įvykis buvo priešpriešinėje eismo juostoje. Tai patvirtina objektyvūs duomenys. Jei VW Polo buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, tai Mitsubishi vairuotojo veiksmų vertinimas priklauso nuo to, prieš kiek metrų VW Polo išvažiavo į priešingą eismo juostą. Jei šiuo atveju VW Polo buvo įvažiavęs į priešpriešinę juostą, tai tikėtina, kad jo sugrįžimas nebuvo prieš pat Mitsubishi priekį, nes VW Polo prieš susidūrimą spėjo išsitiesinti. Tokiose situacijose staigi kliūtis sudaroma tada, kai susidūrimo metu grįžtantis į savo eismo juostą automobilis būna ženkliai pasisukęs į kelio vidurį. Skersai judančios kliūties ar kliūties, kuri gali keisti kryptį kelyje, negalima apvažinėti, todėl Mitsubishi vairuotojo nusukimas į kairę buvo nepriimtinas. Jo pozicija yra tokia, kad jei VW Polo išvažiavo prieš 200 metrų ir jis prieš 100 metrų spėjo grįžti, tai kokia čia grėsmė. O jei automobilis VW Polo išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą 70 metrų, tai gal ir nesugebėtų grįžti į savo juostą ir išsitiesinti, tačiau tai priklauso nuo to, kiek jis išvažiavo priešpriešinę eismo juostą, tačiau visa tai tėra spėjimas. Per 70 metrų mašinos neištiesinsi, kad stovėtų lygiagrečiai. Mitsubishi vairuotojas manevruoti sureagavo savo eismo juostoje. Jei VW Polo ir buvo išvažiavęs, tačiau tai nebuvo prieš pat.

2013-03-21 specialisto V. M. išvadoje MV 2013-14 nurodoma, kad eismo įvykio, užregistruoto 2012 m. birželio 16 d. apie 7 val. 40 min. kelio (duomenys neskelbtini) 23 km, (duomenys neskelbtini) raj., kurio metu susidūrė automobilis „M. S. Wagon“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas E. B. ir automobilis „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo D. V., mechanizmas buvo sekantis: automobilio MITSUBISHI vairuotojas važiavo kryptimi link (duomenys neskelbtini) tam skirta eismo juosta apie 84 km/h greičiu, ir sureagavo stabdymui (tikėtina - ir manevrui) apie 49,7 m iki buvusio susidūrimo vietos. Automobilio VW vairuotojas važiavo kryptimi link (duomenys neskelbtini), betarpiškai prieš susidūrimą su automobiliu MITSUBISHI - įvažiavęs į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, apie 75km/h greičiu. Automobilių MITSUBISHI ir VW susidūrimas įvyko kelio pusėje, skirtoje važiuoti link Alytaus, automobilio MITSUBISHI užpakaliniam kairiam ratui esant apytiksliai ties autoavarijos vietos apžiūros protokolo priede 3 pozicija pažymėto pėdsako pabaiga - automobilių padėtys susidūrimo metu pavaizduotos 6 pav. Susidūrimo metu automobilio MITSUBISHI greitis buvo apie 43 km/h, o automobilio VW - apie 75 km/h. Susidūrimo metu tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų buvo apie 152-158° kampas, atviras link transporto priemonių galinių dalių (5-6 pav.). Dėl susidūrimo automobilis VW buvo nublokštas į dešinę apie 3,5 m bei pasisuko nedideliu kampu (apie 10-15°) prieš laikrodžio rodyklę. Automobilis MITSUBISHI po susidūrimo buvo nublokštas į kairę (pagal jo judėjimo kryptį) ir į priekį apie 2 m bei pasisuko apie 45° kampu prieš laikrodžio rodyklę - 7 pav.. Atliktas tyrimas leidžia daryti tokias išvadas dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų: techniniu požiūriu prieš eismo įvykį automobilio MITSUBISHI vairuotojas E. B. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, privalėjo važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto neviršydamas leistino greičio, taip pat atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių turėjo sulėtinti greitį, prireikus sustoti, o pastebėjęs grėsmę eismo saugumui keliantį ir kliūtį jo vairuojamo automobilio judėjimui sudarantį (jo eismo juosta atvažiuojantį) automobilį VW - privalėjo stabdyti vairuojamą automobilį arba apvažiuoti kliūtį, jei tai būtų saugų kitiems eismo dalyviams. Automobilio VW vairuotojas, išvažiavus į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, sudarė kliūtį automobilio MITSUBISHI vairuotojui, nes šio automobilio vairuotojas privalėjo nedelsiant imtis veiksmų, kad išvengti susidūrimo su kaktomuša artėjančiu automobiliu VW. Automobilio MITSUBISHI vairuotojas negalėjo stabdant maksimaliu galimu duotomis kelio sąlygomis efektyvumu sustabdyti automobilį iki buvusio susidūrimo vietos, taipogi važiuojant tam skirta eismo juosta (nekeičiant važiavimo krypties) negalėjo saugiai prasilenkti su priešais atvažiuojančiu automobiliu VW, kurio vairuotojas pradėjo sukti į dešinę (į savo eismo juostą) likus tiktai apie 1 s iki buvusio susidūrimo momento (šis manevras automobilio MITSUBISHI vairuotojui buvo pastebimas, likus tiktai apie 0,5 s iki buvusio susidūrimo momento), likus apie 10 metrų iki susidūrimo vietos. Tuo atžvilgiu, automobilio MITSUBISHI vairuotojo pasirinktas manevras į kairę techniniu požiūriu buvo priimtinas. Be to, jei automobilio VW vairuotojas betarpiškai prieš susidūrimą nebūtų keitęs važiavimo krypties į dešinę, tai automobilio MITSUBISHI vairuotojas įvažiavus į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, būtų apvažiavęs jo eismo juosta artėjantį automobilį VW, todėl automobilio MITSUBISHI vairuotojo veiksmai - įvažiavimas į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur įvyko susidūrimas su automobiliu VW, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio VW vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris iš pradžių važiavo priešingos krypties eismui skirta kelio puse (kaktomuša) ir pasuko į dešinę tiktai betarpiškai prieš susidūrimą su automobiliu H. T. požiūriu prieš eismo įvykį automobilio VW vairuotojas D. V. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, privalėjo važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto neviršydamas leistino greičio, taip pat atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių turėjo sulėtinti greitį, prireikus sustoti. Tiriant nustatyta, kad automobilio VW vairuotojo veiksmai - važiavo priešingos krypties eismui skirta kelio puse, tuo priversdamas automobilio MITSUBISHI vairuotoją keisti važiavimo kryptį ir pasuko iš priešpriešinės eismo juostos į dešinę tiktai betarpiškai (likus ne daugiau kaip 1 s iki susidūrimo momento) prieš susidūrimą su automobiliu MITSUBISHI, buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, nes automobilio VW vairuotojui važiuojant tam skirta eismo juosta, Mitsubichi vairuotojui nebūtų poreikio keisti važiavimo kryptį ir automobiliai būtų saugiai prasilenkę. Automobilio „M. S. Wagon“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo E. B. veiksmai susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje - manevravimas į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, buvo vienintelė galimybė išvengti susidūrimo su priešpriešais jo eismo juosta artėjančiu automobiliu „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilio „M. S. Wagon“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai - įvažiavimas į priešingos eismui skirtą kelio pusę, kur įvyko susidūrimas su automobiliu „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris važiavo priešpriešine eismo juosta (tuo sudarydamas kliūtį automobilio MITSUBISHI vairuotojui ir priversdamas jį keisti važiavimo kryptį) ir pasuko iš priešpriešinės eismo juostos į dešinę tiktai betarpiškai prieš susidūrimą su automobiliu „M. S. Wagon“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi automobilio „M. S. Wagon“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmų priežastinis ryšys su šiuo eismo įvykio kilimu sąlyginis, tai techniniu požiūriu vertintina, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai, kuris važiavo priešingos krypties eismui skirta kelio puse, tuo keldamas grėsmę priešais atvažiuojančio automobilio „M. S. Wagon“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui, kuris privalėjo keisti važiavimo kryptį, kad išvengti susidūrimo su automobiliu „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, išvados 2.8 p. nurodoma, kad jei automobilio Mitsubichi vairuotojas nebūtų manevravęs į kairę, bet būtų tik stabdęs, automobiliai, kad ir nesaugiai, tačiau teoriškai galėjo prasilenkti (2 t., b. l. 101-123).

S. V. M. paaiškino, kad įvykio schemoje pažymėtas 21,3 m pėdsakas yra Mitsubishi kairio ratas pėdsakas, o lygiagrečiai šiam pėdsakui skaitmeninėse nuotraukose matomas dar vienas – dešinio rato pėdsakas. Mitsubishi kairio rato pėdsakas kelio važiuojamosios dalies krašto atžvilgiu yra maždaug 6 laipsnių kampu, todėl automobilis Mitsubishi prieš susidūrimą su automobiliu VW Polo judėjo kampu, artimu 6 laipsniams. Nuotraukose, kuriose automobilių apgadinimai užfiksuoti iš viršaus, matoma kokiu kampu orientuotos likutinės automobilių deformacijos, todėl buvo gauta, kad tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų susidūrimo metu buvo kampas nuo 152 iki 158 laipsnių, o susidūrimo metu automobilis VW Polo judėjo 16-22 laipsnių kampu iš kairės į dešinę, todėl teigia, kad automobilis VW Polo betarpiškai prieš susidūrimą judėjo į priešpriešinę eismo juostą ir suko į dešinę. Susidūrimas įvyko ant kelio ištisinės linijos kai automobilio Mitsubishi dešinysis gabaritas ir automobilio VW Polo kairysis gabaritas buvo ties brūkšnine linija. Mitsubishi sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir buvo bloškiamas į kairę, o VW Polo buvo bloškiamas į dešinę. Abu automobiliai judėjo link kelkraščio ir jų šukės judėjo kartu, todėl jos atsidūrė toli nuo ašinės kelio linijos. Šukės ir skysčiai nenurodo susidūrimo vietos tiek tiksliai, kiek padangų pėdsakai. Mitsubishi negalėjo išvengti susidūrimo tik stabdydamas ir nenusukdamas, nes visiško sustabdymo atstumas buvo 60,9 m, o tai didesnis atstumas nei 49,7 m atstumas, kuriuo nuo susidūrimo vietos buvo Mitsubishi, kai jo vairuotojas sureagavo į stabdymą. Tai reiškia, kad jei Mitsubishi vairuotojas tik stabdytų važiuojant tiesiai, būtų įvykęs automobilių susidūrimas, jei VW automobilio vairuotojas nebūtų nusukęs atgal į dešinę. Iš skaičiavimų matyti, jog automobiliai teoriškai būtų prasilenkę, jei Mitsubishi vairuotojas būtų važiavęs maždaug metras ar arčiau nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto, o VW Polo vairuotojas būtų pasukęs į dešinę, jei būtų judėjęs taip, kaip judėjo jo nustatyta trajektorija. T. M. manevras į dešinę pusę link kelkraščio, važiuojant 84 km/h greičiu, negali būti laikomas saugiu, nes galimas apvirtimas. Automobilių prasilenkimas teoriškai būtų įmanomas ir tuo atveju, jei automobilis VW Polo liktų važiuoti priešpriešine juosta, o Mitsubishi būtų sukęs į kairę, tačiau šoninis intervalas tarp jų būtų nesaugus. Tačiau abiem atvejais tik psichologas galėtų atsakyti ar tokiu greičiu artėjant automobiliams (automobilių suartėjimo greičiui 160 km/h, 44/s) Mitsubishi vairuotojas galėjo suprasti, kad paskutinę akimirką gali saugiai prasilenkti nesukdamas į kairę. Kilus pavojui Mitsubishi vairuotojas privalėjo manevruoti, nes jei jis būtų stabdęs toje pačioje eismo juostoje, tai saugus prasilenkimas nebūtų galimas, o manevravimas į dešinę važiuojant tokiu greičiu yra nesaugus.

2014-02-04 eksperto M. M. ekspertizės akto Nr. 11-2571 išvadoje nurodoma, kad tikėtina, kad automobilio „M. S. Wagon“ greitis susidūrimo metu buvo apie 41 km/h, o prieš pat stabdymą - apie 84 km/h. Tikėtina, kad automobilio „VW Polo“ greitis susidūrimo metu buvo apie 88 km/h, o apskaičiuoti, koks buvo automobilio „VW Polo“ greitis prieš eismo įvykį, negalima. Transporto priemonių susidūrimas įvyko kelio (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), kairėje eismo juostoje. Tikėtinas toks eismo įvykio mechanizmas: E. B. vairuojamas automobilis „M. S. Wagon“ judėjo keliu (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini). Šio kelio 23 -ame km E. B., važiuodamas apie 84 km/h greičiu, suko į kairę ir intensyviai stabdė. Intensyviai stabdomas ir judėdamas iš dešinės į kairę automobilis įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su priešpriešai judėjusiu automobiliu „VW Polo“, vairuojamu D. V.. Automobilis „M. S. Wagon“, judėdamas apie 41 km/h greičiu, priekine dalimi, daugiau dešine puse, trenkėsi į apie 88 km/h greičiu judėjusio automobilio „VW Polo“ priekinę dalį, daugiau kairę pusę. Susidūrimo metu tarp automobilių išilginių ašių buvo bukas apie 162° kampas, atviras link transporto priemonių galinių dalių. Po pirminio smūgio automobilis „M. S. Wagon“ sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir sustojo užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane. Automobilis „VW Polo“ po smūgio persislinko link dešinio kelkraščio ir sustojo padėtyje užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane. Tikėtina, kad eismo įvykio vietos plane užfiksuotas pėdsakas (3) yra automobilio „M. S. Wagon“ kairiųjų ratų pėdsakas. Tikėtina, kad smūgio metu automobilio „VW Polo“ išilginė ašis ir kelio ašinė linija buvo lygiagrečios. Tikėtina, kad kontakto metu automobilis „M. S. Wagon“ iš dešinės į kairę važiuojamosios dalies dešinio krašto atžvilgiu savo pirmine važiavimo kryptimi buvo pasisukęs apie 29° kampu. Automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojo E. B. veiksmai, - važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini) suko į kairę ir intensyviai stabdė, įvažiavo (judėdamas intensyvaus stabdymo režimu) į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su priešpriešai judėjusiu automobiliu „VW Polo“, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „VW Polo“ vairuotojas D. V. prieš eismo įvykį buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, taip keldamas grėsmę

eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojui E. B., tai tokie jo veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilis „VW Polo“ išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, tuo sudarydamas automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojui kliūtį, ko pasėkoje iškilo grėsmė eismo saugumui, E. B. privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę neįvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Įvažiavimas į priešingos krypties eismo juostą buvusioje situacijoje techniniu požiūriu yra nepriimtinas. Automobilio „M. S. Wagon“ vairuotojas E. B., iškilus grėsmei eismo saugumui ir mažindamas greitį savo krypties važiavimo eismo juostoje neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio (b. l. 85-93, t. 3).

E. M. M. paaiškino, kad iš skaitmeninės nuotraukos nustatė, jog ant kelio yra likę automobilio Mitsubishi abiejų ratų pėdsakai – tiek dešinio, tiek kairio. To nebuvo užfiksuota eismo įvykio plane. Jis nustatė, jog tikėtina, kad VW Polo, prieš pat susidūrimą važiavo tiesiai, nes VW Polo išilginė ašis ir kelio ašinė linija tikėtinai buvo lygiagrečios. Kokiu kampu VW Polo važiavo prieš susidūrimą nustatyti negalima, nes nėra jokių VW Polo pėdsakų. Eismo įvykio metu VW Polo buvo savo juostoje, o kur jis buvo prieš tai, ekspertas atsakyti negali. Taip pat nustatė VW Polo greitį susidūrimo metu, tačiau negali nustatyti jo greičio prieš susidūrimą, negali nustatyti ar jis greitėjo, ar mažino greitį. Tuo tarpu nustatyta, kad Mitsubishi mažino greitį, nes buvo stabdymo pėdsakas. Susidūrimo vieta nustatyta atsižvelgiant į skysčio dėmę ant kelio ir šukių koncentraciją. Susidūrimo vietos atskaitos tašku paimta skysčio dėmė, o šukės būna barstomos automobilių atsiskyrimo metu. Mitsubishi pėdsakas yra nežymaus puslankio formos, bet tai matoma tik iš spalvotos nuotraukos. Iš įvykio plano nustatyti šio pėdsako kampo negalima. Mitsubishi vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo jei būtų važiavęs tiesiai, nes susidūrimas įvyko priešpriešinėje eismo juostoje. Nusukimas į priešpriešinę juostą techniniu požiūriu yra nepriimtinas. Jei VW Polo išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, Mitsubishi vairuotojas turėjo lėtinti greitį arba visai sustoti. A. M. pėdsakų puslankio forma atspindi, kad vairuotojas ne tik stabdė, bet ir suko į kairę, todėl tikėtina, kad ne tik stabdant, bet ir vairu buvo bandoma išvengti kažko. Kelių eismo taisyklės leidžia apvažiuoti kliūtį jei kliūtis nejudanti, tačiau jei tai judantis objektas, nustatyti tolimesnių jo veiksmų negalima, dėl to ir apvažiavimas ar nusukimas techniniu požiūriu yra nepriimtinas. Važiuojant pamačius kliūtį reikia pristabdyti, sumažint greitį, įsitikint, kokia tai kliūtis. Eismo įvykis įvyko priešpriešinėje eismo juostoje. Tikėtina, kad jokio VW Polo pasukimo pagal kelio ašinę liniją nebuvo. Per kokį atstumą VW Polo galėtų grįžti į savo juostą pasakyti negalima, tačiau per 10 metrų tikrai neišsuksi, nes yra nemažas greitis.

Iš paminėtos 2012-11-06 specialisto išvados bei 2014-02-04 ekspertizės akto bei juos teikusių asmenų apklausos, neabejotinai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko automobilio VW Polo judėjimo eismo juostoje, t.y. priešpriešinėje eismo juostoje automobiliui Mitsubichi. Tai neabejotinai atsispindi ir eismo įvykio vietos apžiūros protokole, fotolentelėse bei plane ir eismo įvykio vietos schemoje. Nurodyti įrodymai iš esmės paneigia liudytojų V. B. ir L. B. parodymus, kad eismo įvykis įvyko daugiau kelio viduryje, juolab, kad ir pats kaltinamasis pripažino, kad eismo įvykis įvyko daugiau priešpriešinėje eismo juostoje. Be to, kaip seka iš paminėtų liudytojų bei kaltinamojo parodymų, automobilis VW Polo į jų eismo juostą pradėjo važiuoti likus iki jų apie 50-70 metrų. Pagal liudytojos V. B. parodymus, tik likus iki jų automobilio 15 metrų baltas automobilis visas atsidūrė jų kelio juostoje įstrižai priešais juos, o likus 10 metrų staigiai pasuko atgal į dešinę ir jos sūnui dar neišvažiavus į kairę kelio pusę, maždaug ties kelio vidurio juosta, trenkėsi į jų mašinos dešinę pusę. Pagal liudytojos L. B. parodymus, likus iki jų 10 metrų to automobilio vairuotojas pakėlė galvą ir staigiai pasuko atgal į savo eismo juostą. Jų automobilis susidūrimo metu buvo pasuktas įstrižai į kairę, kad nesusidurtų. Automobiliai susidūrė kai jų automobilis dar nebuvo išvažiavęs į kairę kelio pusę, ties kelio vidurio juosta. Tačiau, kaip seka specialisto ir eksperto išvadų, apklausų gauti duomenys apie automobilių judėjimo priešpriešais greičius bei nuvažiuojamą atstumą per 1 s, leidžia teigti, kad iki automobilių likus tik 10-15 metrų atstumui, automobilis VW Polo niekaip nebūtų spėjęs sugrįžti į savo eismo juostą ir išsitiesinti. E. M. M. nurodė, kad per kokį atstumą VW Polo galėtų grįžti į savo juostą pasakyti negalima, tačiau per 10 metrų tikrai neišsuksi, nes yra nemažas greitis. V. V. parodė, kad per 70 metrų mašinos neištiesinsi, kad stovėtų lygiagrečiai. Nurodytos aplinkybės leidžia suabejoti liudytojų L. B. ir V. B. bei kaltinamojo parodymų objektyvumu, juolab, kad kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, jie apie įvykio aplinkybes apklausti praėjus gana ilgam laiko tarpui: E. B. apklaustas įtariamuoju tik 2012-07-26 (b. l. 40-41, t. 2), liudytoja V. B. – 2012-08-01 (b. l. 14-15, t. 2), liudytoja L. B. – 2012-08-01 (b. l. 20-21, t.2), nors nei vienas iš paminėtų asmenų po eismo įvykio nebuvo sužalotas taip, kad tokį ilgą laiko tarpą negalėtų būti apklausiami - V. B. jau įvykio dieną buvo išleista ambulatoriniam gydymui (b. l. 77-78, t.1), L. B. ambulatoriniam gydymui išrašyta 2012-06-26 (b. l. 81-82, t.1), tuo tarpu kaip matyti iš bylos medžiagos sužalojimai E. B. netrukdė dar tą pačią dieną atsiimti į eismo įvykį patekusio automobilio, buvo gydomas nuo 2012-06-16 iki 2012-06-22, kada buvo išrašytas ambulatoriniam gydymui (b. l. 85-86, t. 1). Tai, kad paminėti asmenys nebuvo apklausti netrukus po įvykio neabejotinai turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo sėkmei ir leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai, t.y. pažeidžiant BPK 1 str. 1 d. reikalavimus.

BPK 89 str. 1 d. numato, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą ar paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Specialisto išvadą V. M. davė turėdamas reikiamą kvalifikaciją, reikiamų žinių jis turėjo ir apklausiamas teisme, todėl vien tai, kad jis teismo posėdžio protokole įvardintas kaip ekspertas, neduoda pagrindo teigti, kad šio specialisto išvados yra niekinės – jos vertintinos kitų įrodymų kontekste.

Nors specialisto išvadą davęs V. M. teigia, kad eismo įvykio vieta yra kiek kita nei aukščiau minimų išvadų, tačiau jų iš esmės ir nepaneigia, priešingai – nemažą dalį jų patvirtina, tačiau specialisto V. M. išvados aprašomojoje dalyje nurodyti duomenys apie eismo įvykio kilimo mechanizmą, E. B. veiksmų priimtinumą manevruojant į priešingos krypties eismo juostą, leidžia suabejoti jo išvados pagrįstumu, kadangi prieštarauja net 2 atitinkamų specialistų išvadoms bei objektyviai nustatytoms aplinkybėms, Kelių eismo taisyklių reikalavimams, kadangi Kelių eismo taisyklių 106 p. nurodo, kad „Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“, 134 p. – „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“. Kaip matyti iš aptariamo specialisto išvados, išvados iš esmės grindžiamos prielaidomis, atmetant objektyvius duomenis (fiksuotą skysčio išsiliejimo vietą, šukių vietas), neatsižvelgiant ir nevertinant liudytojų L. B., V. B. nurodytų atstumo dėl VW Polo automobilio manevro į savo eismo juostą likus tik 10-15 metrų iki jų automobilio. Be to, kaip matyti iš specialisto išvados 2.7 p. nurodytų duomenų, automobilio Mitsubishi vairuotojas sureagavo stabdymui būdamas apie 49,7 m iki susidūrimo vietos ir apie 2,5 s iki susidūrimo, kai tuo tarpu automobilis VW pagal nustatytą greitį buvo už 52,1 metro nuo susidūrimo vietos, tačiau tokiu atveju gaunasi, jog atstumas tarp automobilių iki Mitsubichi vairuotojo manevro į kairę pradžios buvo ne mažesnis nei nurodytų atstumų suma (101,8 metrų), t.y. gana ženkliai didesnis nei nurodė pats kaltinamasis bei liudytojai. Pažymėtina ir tai, kad iš minimo specialisto išvados bei jo apklausos teisme seka, kad automobilių suartėjimo greitis per sekundę buvo apie 44 metrai, tuo tarpu savo išvadoje specialistas teigia, kad „tik likus apie 0,5 s iki buvusio susidūrimo su automobiliu Mitsubichi prasidėjo pastebimas automobilio VW pasisukimas į dešinę (išvados 13 lapas, apatinė pastraipa), todėl įvertinus anksčiau paminėtą judėjimo greitį per sekundę, gaunamas 22 metrų atstumas likus 0,5 s iki susidūrimo, tuo tarpu išvados 2.8 p. jau teigiama, kad VW pasisukimas į dešinę galėjo būti matomas likus tik 10 metrų iki susidūrimo vietos. Be to, išvados 2.6 p. teigiama, kad automobilio VW vairuotojas likus apie 1 s iki susidūrimo ir apie 21 metro atstumui, atliko ekstremalų posūkio manevrą, pasukdamas vairaratį 180 laipsnių kampu, tačiau jokių tokio staigaus sukimo objektyvių požymių ant kelio dangos užfiksuota nebuvo. Remiantis išdėstytu teismas šio specialisto išvadas, prieštaraujančias KET reikalavimams bei kitų specialistų (eksperto) išvadoms atmeta kaip nepagrįstas ir neįtikinamas.

Kaip jau buvo minėta, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis eismo įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas ne mažesnis nei 1,56 promilės girtumas. Specialistų išvados patvirtina, kad kaltinamasis savo vairuojamą automobilį stabdė, suko į kairę, t.y. priešpriešinę eismo juostą. Tiek kaltinamasis, tiek liudytojos V. B., tiek L. B. nurodė, kad tokio veiksmo priežastis buvo priešais atvažiuojantis automobilis. Įvertinus nukentėjusiojo girtumą šia aplinkybe teismas neturi pagrindo netikėti, tačiau aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad aptariamu atveju atstumas iki artėjančių automobilių buvo didesnis nei nurodoma kaltinamojo ir liudytojų parodymuose, nes priešingu atveju nukentėjusiojo automobilis nebūtų spėjęs grįžti į savo eismo juostą ir išsitiesinti. Todėl daroma išvada, kad kaltinamasis E. B., pamatęs link jo artėjantį nukentėjusiojo automobilį, netinkamai įvertino situaciją ir pasirinko netinkamą susidariusios situacijos sprendimo būdą – manevrą į priešingos krypties eismo juostą, o ne KET 134 p. reikalavimus atitinkantį sprendimą ir tokiu būdu pažeidė KET 9 ir 106 p. reikalavimus.

Visuma paminėtų aplinkybių, paneigia pirmos instancijos teismo išvadas, kad taip manevruoti E. B. galėjo vadovaudamasis skundžiamame nuosprendyje nurodytais KET punktais – tai tėra pirmos instancijos teismo šių taisyklių nepagrįsta interpretacija. Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismo išvada, jog automobiliams saugiai prasilenkti sukliudė ne kaltinamasis, o pats nukentėjusysis D. V., kuris iš pradžių privertęs kaltinamąjį išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, po to, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, vėl pakeitė važiavimo kryptį ir grįžo į savo eismo juostą, kai joje jau buvo kaltinamojo automobilis, prieštarauja KET reikalavimams (KET 9, 125, 134 p.) bei objektyviai nustatytoms aplinkybėms, kadangi priešingai nei teigiama apylinkės teismo nuosprendyje, VW Polo vairuotojas būdamas išvažiavęs į priešingą eismo juostą ir pastebėjęs priešais atvažiuojantį kaltinamojo automobilį, privalėjo kuo skubiau grįžti į savo eismo juostą, todėl apylinkės teismo išvada, kad net ir abiems vairuotojams pažeidus draudimą išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, jų automobiliai nebūtų susidūrę, o būtų prasilenkę, jeigu nukentėjusysis D. V. nebūtų vėl grįžęs į savo eismo juostą ir antrą kartą nebūtų sudaręs kaltinamajam kliūties, yra nepagrįsta. Nepagrįsta ir apylinkės teismo padaryta išvada, kad net ir įvertinus tokius kaltinamojo E. B. veiksmus kaip prieštaravusius Kelių eismo taisyklių reikalavimams, šioje situacijoje tarp tokių veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Priešingai – iš ištirtų įrodymų seka, kad automobilis VW Polo, vairuojamas D. V. spėjo grįžti į savo eismo juostą iki eismo įvykio pradžios, todėl jei kaltinamasis tuo metu nebūtų buvęs išvažiavęs į priešingą eismo juostą, eismo įvykis nebūtų įvykęs. E. B., būdamas vairuotoju neįsitikino, kad toks manevras bus saugus, nors akivaizdu, jog turėdamas vairuotojo pažymėjimą bei reikiamą vairuoti transporto priemones kategoriją, atsižvelgiant į veikos aplinkybes, turėjo ir galėjo numatyti, kad priešais atvažiuojančios transporto priemonės vairuotojas, esant pakankam atstumui iki jo, gali spėti grįžti į savo eismo juostą ir dėl to įvykti eismo įvykis, t.y. kad jo (kaltinamojo) padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau to nenumatė, todėl daroma išvada, kad nusikalstama veika padaryta neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą padaryti išvadą, kad kaltinamojo veiksmai pagal BK 281 str. 5 d. kvalifikuoti teisingai.

Dėl bausmės skyrimo

BK 41 str. numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Kolegija nenustatė E. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Skirdama kaltinamajam E. B. bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, kad jis neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, anksčiau už KET pažeidimus nebaustas. E. B. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie neatsargių. Be to, kolegija nustatydama bausmės dydį atsižvelgia ir į nukentėjusiojo D. V. neatsargų elgesį, į tai, kad kiti sužalojimus patyrę asmenys (išskyrus nukentėjusįjį D. V.) bei žuvusiosios artimieji jam pretenzijų nereiškia, todėl kolegija sprendžia, kad kaltinamajam turi būti skiriama straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, kurios dydis, netgi nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatomas mažesnis, nei įstatyme už neatsargius nusikaltimus numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į visumą aptartų aplinkybių, E. B. skirtina 2 metų 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Kaltinamasis nuo nusikalstamos veikos padarymo daugiau nusikalstamų veikų nepadarė, dirba, išlaiko du mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai, todėl teismas turi pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 2 metų laikotarpiui, skiriant BK 75 str. 2 d. 1 p., 8 p., numatytas pareigas bei BK 71 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos BK 68 str. 1 d. nurodyta tik viena privaloma uždraudimo naudotis specialia teise, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemonę, taikymo sąlyga – kai asmuo, naudodamasis ta specialia teise, padaro nusikalstamą veiką. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nors Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė paprastai skiriama, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vien tai, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Respublikos BK 281 str.) baudžiamosiose bylose, Teismų praktika Nr. 30).

E. B. nusikaltimą padarė neatsargiai, anksčiau už KET pažeidimus nėra baustas, nusikaltimo padarymą lėmė ir prieš tai atlikti paties nukentėjusiojo D. V. veiksmai, padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, todėl nors ir sukėlė skaudžias pasekmes (tame tarpe ir žmogaus žūtį), teismas daro išvadą, kad kaltinamajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 str. paskyrimo (baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nėra privalomas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, plenarinės sesijos nutartis 2K-P-6/2010).

Dėl civilinių ieškinių

Nukentėjusios L. B. ir V. B. kaltinamajam civilinių ieškinių nepareiškė. Nukentėjusysis D. V. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti: iš atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo - 15033,47 Lt turtinės ir 17264 Lt neturtinės (ieškinio reikalavime apie šį reikalavimą nepasisakyta), o iš kaltinamojo E. B. – 332736 Lt neturtinės žalos (viso neturtinė žala įvertinta 350000 Lt, tačiau likusi suma kaip nurodoma ieškinio motyvuose prašoma priteisti iš draudimo bendrovės) bei atstovavimo išlaidas (b. l. 116-129, t. 2).

Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 1 dalis teismą įpareigoja visais atvejais išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Ir tik išimtinais atvejais, jei negalima apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teismui teisę pripažinti ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiajam D. V. nusikaltimu buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, už kurios atlyginimą yra atsakingas nusikaltimą padaręs asmuo ir šio asmens civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė, tačiau įvertinus į bylą pateiktus duomenis, jie yra nepakankami, kad būtų galima priimti atitinkamą sprendimą dėl pareikšto civilinio ieškinio. Kaip matyti iš 2014-06-03 ir 2014-06-23 teisiamųjų posėdžių protokolų, apylinkės teismas buvo įpareigojęs nukentėjusiojo atstovą pateikti duomenis apie nukentėjusiojo gautą darbo užmokestį, darbo laiką, tačiau jų negavus nusprendė bylos nagrinėjimą baigti. Byloje esančių duomenų nepakanka, kad būtų išspręstas turtinės žalos atlyginimo klausimas, nors akivaizdu, jog ji buvo patirta, tačiau jos dydžio negavus papildomos medžiagos, nustatyti negalima. Apie tai jau bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nurodžiusi ir už žalos atlyginimą atsakinga draudimo bendrovė (b. l. 156, t. 3). Be to, nukentėjusiojo atstovas, baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nukentėjusysis prašo priteisti jau 24000 Lt negautų pajamų, tačiau pats nukentėjusysis teismo posėdyje nedalyvavo, tokio dydžio civilinis ieškinys pareikštas nebuvo. LR CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. O minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes – tame tarpe ir į nukentėjusiojo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip jau buvo minėta, turtinės žalos dydis nėra aiškus, todėl atsižvelgiant į pastarąjį kriterijų nustatyti neturtinės žalos dydį nėra galimybių. Be to, byloje nesurinkti absoliučiai jokie įrodymai pagrindžiantys E. B. turtinę padėtį. Įrodymų tyrimo dėl šių aplinkybių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti nebuvo prašoma. Šių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme, byloje pareikalautų baudžiamojo proceso tikslų prasme nepateisinamai didelių laiko ir procesinių sąnaudų, todėl BPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindu, nukentėjusiajam pripažintina teisė į civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, šio ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka pirmos instancijos teismui.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Byloje pateikti kvitai patvirtina, kad nukentėjusysis sumokėjo už atstovavimą jį atstovavusiam advokatui 8000 Lt (b. l. 130, 131, t. 2). BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, todėl šios išlaidos laikomos pagrįstomis ir priteistinos nukentėjusiajam D. V. iš kaltinamojo E. B..

Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktiniai diskai, kartu su byla perduoti Kauno apygardos teismui – saugotina kartu su byla (BPK 96 str. 1 d. 4 p. 94 str. 1 d. 3 p.).

Kardomoji priemonė paskirta nebuvo, nuosavybės teisių apribojimas netaikytas. Proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d., 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo D. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendį, kuriuo E. B. dėl kaltinimo pagal BK 281 str. 5 d. išteisintas, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje ir nuteisti jį 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams terminuoto laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 1, 8 p., 71 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant E. B. per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo asmeniškai atsiprašyti nukentėjusiojo D. V., per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 (dvidešimties) MGL, tai yra 2600 Lt (atitinkančią 753 eurus) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoką sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (įmonės kodas 188604955) Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Swedbank“, mokėjimo paskirtyje nurodant vardą, pavardę, asmens kodą (asmens, kuriam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d., pripažinti nukentėjusiajam D. V. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos patenkinimą iš kaltinamojo E. B. ir draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) veikiančios per Lietuvos filialą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, pirmos instancijos teismui.

Iš kaltinamojo E. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisti 8000 Lt (aštuonis tūkstančius litų – atitinka 2316,96 euro) turėtų išlaidų už advokato pagalbą nukentėjusiajam D. V..

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinius diskus kartu su byla perduotas Kauno apygardos teismui, palikti saugoti kartu su byla.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Albinas AntanaitisTeisėjai Valdas VitunskasAlgirdas Jaliniauskas