Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-12-22 · Administracinė byla Nr. eI2-19998-1161/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-12-22
Bylos Nr.
eI2-19998-1161/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05549-2025-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
B.A.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-19998-1161/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05549-2025-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos B.A. atstovei advokato padėjėjai K.R.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui K.B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B.A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja B.A. pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas; ir Departamentas) (duomenys neskelbtini) sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei B.A. (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) pilietės B.A. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo studijų pagrindu; priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) pilietei B.A. dėl dviejų priežasčių: pirma, nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neva, neatitinka tikrovės; ir antra, pasak atsakovo, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Paaiškina, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, priimta studijuoti į Lietuvos aukštąją mokyklą – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Universitetas). Nuo (duomenys neskelbtini) ji turėjo pradėti studijas Lietuvoje kontaktiniu būdu.

Teigia, kad atlikusi reikalingus veiksmus (motyvacinis pokalbis, anglų kalbos testas ir kt.), gavusi patvirtinimą apie tai, kad yra priimta studijuoti, (duomenys neskelbtini) apmokėjo studijų įmoką, vieneriems metams išsinuomojo būstą Vilniuje ir pateikė prašymą Nr. 2507-LLG-3365 (toliau – ir Prašymas) Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 46 straipsnis).

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) atsakovas suorganizavo nuotolinę pareiškėjos apklausą, siekdamas patvirtinti jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas. Prieš apklausą pareiškėja buvo informuota per MIGRIS sistemą, jog ji kviečiama į nuotolinę apklausą, vyksiančią „Microsoft Teams“ platformoje. Tačiau jokios papildomos informacijos apie pačią apklausą – kokia kalba ji bus vykdoma, ar joje dalyvaus vertėjas, ar pareiškėja turi teisę turėti vertėją apklausos metu, kokių klausimų gali būti klausiama – pareiškėjai suteikta nebuvo.

Paaiškina, kad atsakovo vertinimu, apklausos metu pareiškėja atsakinėjo į klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, dalies klausimų nesuprato ir į juos neatsakė. Įvertinęs apklausos rezultatus, atsakovas Sprendime konstatavo, kad nors pareiškėja formaliai atitinka UTPĮ 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma sudaro pagrindą vertinti, jog pareiškėja sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir kad jos tikslas nėra studijos Lietuvoje, o vien tik savo buvimo Šengeno erdvėje įteisinimas. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nurodo, kad atsižvelgiant į susidariusią situaciją, pareiškėja kreipėsi į Universitetą ir šis sudarė sąlygas pareiškėjai studijuoti hibridiniu būdu iki (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų priežasčių, neturėdama galimybės studijuoti Lietuvoje kontaktiniu būdu, pareiškėja neturės galimybės studijuoti hibridiniu būdu, patirs reikšmingą turtinę žalą, bus sutrikdyti jos studijų planai, gali sugriūti karjeros ar profesinės perspektyvos, nes kitur neįstojo mokytis, ir bus ribotos jos galimybės tęsti išsilavinimą.

Vertina, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas, kadangi vien tik atsakovo subjektyvus vertinimas, kad pareiškėjos atsakymai apklausos metu nebuvo pakankamai tikslūs ar išsamūs, negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, arba kad ji neturi ketinimų studijuoti Lietuvos Respublikoje.

Paaiškina, kad skundą grindžia šiais esminiais argumentais: 1) pareiškėja atitiko visas Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas, būtinas leidimo laikinai gyventi išdavimui; 2) atsakovas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi remdamasis vien subjektyviu vertinimu apklausos metu, neparemtu objektyviais kriterijais ar įrodymais, kad pareiškėja neketina studijuoti Lietuvoje; 3) atsakovas subjektyviai įvertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, kurie aiškiai patvirtina jos ketinimą studijuoti Universitete; 4) Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi jis grindžiamas pasikeitusia migracijos politika, nepaisant pareiškėjos teisėtų lūkesčių ir pasirengimo studijoms; 5) Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant gero administravimo principą.

Teigia, kad atitiko visas Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas, būtinas leidimo laikinai gyventi išdavimui, dėl to ginčo nėra.

Argumentuoja, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog pareiškėja atsakinėjo į jai pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, dalies klausimų nesuprato ir į juos neatsakė, negali būti vertinamos, kaip vykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų nepatvirtinimas. Tokia situacija galėjo susidaryti dėl daugelio priežasčių. Kelios jų – tokio anglų kalbos žinių lygio trūkumas, kuris reikalingas palaikyti dialogą su valstybės institucijos atstovais, kurių žinių lygis gali būti itin aukštas, kurio net nėra reikalaujama norint studijuoti Universitete (kadangi Universiteto žinių patikrinimą pareiškėja praėjo); taip pat stresas, nepasirengimas pokalbiui, nežinojimas ko bus klausiama; ir daug kitų priežasčių. Tačiau tai negali būti savaime laikoma pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nepagrįstai teigiant, kad asmuo neketina studijuoti, ir dar blogiau, kad ketina pasinaudoti nelegalia migracija, kai asmuo niekada nėra sudaręs tam jokių prielaidų.

Nurodo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 80.2 punktą, pagal kurį „jeigu užsienietis informuoja Migracijos departamentą, kad jis nekalba valstybine kalba, o Migracijos departamente nėra valstybės tarnautojo, suprantančio kalbą, kuria kalba užsienietis, užsieniečio apklausoje turi dalyvauti vertėjas – asmuo, gebantis išversti užsieniečio paaiškinimus į valstybinę kalbą (ar kitą kalbą, kurią supranta valstybės tarnautojas) ir apklausą atliekančio valstybės tarnautojo klausimus į šiam užsieniečiui suprantamą kalbą.“.

Teigia, kad atsakovą dar iki apklausos pradžios informavo, jog jos anglų kalbos žinios yra priskiriamos B1 lygiui, kas buvo patikrinta ir patvirtina atlikus testą stojimo į Universitetą metu.

Paaiškina, kad pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis (CEFR) yra pripažįstama, jog laisvai, tiksliai ir aiškiai savo mintis įvairiomis temomis geba reikšti asmenys, kurių anglų kalbos lygis yra C1–C2. Daro išvadą, kad atsakovas dar iki apklausos pradžios žinojo, kad pareiškėja nemoka valstybinės lietuvių kalbos (ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, niekuomet nekomunikavusi su atsakovu lietuvių kalba), o jos anglų kalbos mokėjimo lygis nėra laikomas pažengusiu (C1–C2). Tai suponuoja išvadą, jog pareiškėja gali negebėti visiškai laisvai ir aiškiai reikšti savo minčių anglų kalba sudėtingomis ar nekasdieniškomis temomis, ypač psichologiškai atsakingoje ir stresinėje situacijoje. Pažymi, kad nepaisant to, atsakovas neinformavo pareiškėjos apie jos teisę apklausoje dalyvauti su vertėju ir apklausą organizavo kalba, kuria pareiškėja ribotai geba išreikšti savo mintis. Pabrėžia, kad studijuoti Universitete nėra reikalaujama C1–C2 lygio anglų kalbos žinių. Tokio lygio reikalavimas netaikomas net ir Lietuvos piliečiams, studijuojantiems aukštosiose mokyklose anglų kalba. Studijoms pradėti visiškai pakanka tokio žinių lygio, kokį pareiškėja jau turi ir kuris buvo patvirtintas Universiteto priėmimo metu. Atkreipia dėmesį, kad yra dar labai jauno amžiaus – tik ką baigusi mokyklą, neturėjusi patirties dalyvauti tokio pobūdžio atsakinguose pokalbiuose su valstybinėmis institucijomis, kur sprendžiamas jos tolesnio mokymosi likimas. Tai natūraliai turėjo įtakos jos pasirodymui apklausoje.

Akcentuoja, jog vadovaujantis Aprašo nuostatomis, atsakovo organizuojamos apklausos tikslas yra ne įvertinti užsieniečio užsienio kalbos mokėjimo lygį ar oratorinius gebėjimus, bet patvirtinti užsieniečio vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas. Konkrečiu atveju pareiškėja atsakinėjo į atsakovo klausimus, kurie jai nebuvo iš anksto žinomi, be galimybės pasiruošti, kalba, kurios nemoka tokiu lygiu, kad galėtų visiškai laisvai ir aiškiai išreikšti mintis. Daro išvadą, jog aplinkybė, kad pareiškėja nepakankamai išsamiai, tiksliai ar aiškiai atsakė į dalį klausimų, arba kai kurių klausimų nesuprato, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti, jog ji pateikė klaidingą informaciją apie atvykimo į Lietuvą tikslą.

Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas turėjo visas galimybes apklausą organizuoti taip, kad joje dalyvautų ir Universiteto atstovas, kuris sprendė pareiškėjos priėmimo klausimą ir vertino jos anglų kalbos lygį kaip pakankamą studijoms pradėti. Tokiu atveju būtų galima objektyviai įvertinti pareiškėjos tinkamumą studijoms, įtraukiant tiek ją pačią, tiek Universitetą, ir priimti sprendimą, pagrįstą visapusišku faktinių aplinkybių ištyrimu. Įtraukus visas suinteresuotas šalis, būtų užtikrinta, kad Migracijos departamentas tinkamai įvykdytų savo, kaip administracinio subjekto, pareigą priimti sprendimą remiantis pilna ir išsamia informacija, laikantis gero administravimo bei objektyvumo principų.

Argumentuoja, kad atsakovas visiškai neįvertino pateiktų objektyvių įrodymų, kurie patvirtina pareiškėjos ketinimą studijuoti Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimą grindė vien subjektyviomis prielaidomis bei niekuo nepagrįstais spėjimais. Tokia Sprendimo motyvacija neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, kad individualus administracinis aktas privalo būti pagrįstas objektyviais duomenimis, surinktais ir įvertintais visapusiškai bei nešališkai. Teigia, kad neįvertinęs akivaizdžių faktinių aplinkybių ir įrodymų, atsakovas pažeidė ne tik pareigą motyvuoti savo sprendimus, bet ir teisinio aiškumo, objektyvumo bei proporcingumo principus, dėl ko Sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Nurodo, jog Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Europos Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką. Šio straipsnio 2 dalies a ir c punktuose yra detalizuota, kad ši teisė apima kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, analizuodamas minėtą Chartijos normą yra pažymėjęs, kad: „teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę.“.

Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra skyręs išskirtinį dėmesį gero administravimo principo analizei bei yra pažymėjęs, kad: „gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai.“.

Iš aukščiau minėto reglamentavimo ir teismų praktikos daro išvadą, kad institucijos, priimdamos individualius administracinius aktus privalo griežtai laikytis gero administravimo principo, kuris apima tiek teisę būti išklausytam, tiek teisę, kad asmens prašymas nebūtų nagrinėjamas vien formaliai, siaurai vertinant ir nesigilinant į realią asmens situaciją.

Argumentuoja, kad atsakovas akivaizdžiai nevertino jokių pareiškėjos pateiktų objektyvių įrodymų apie ketinimą studijuoti Universitete, t. y. kad pareiškėja įstojo į Universitetą (ne tik fiktyviai pasirašė sutartį su Universitetu, tačiau prieš tai dalyvavo atrankos procesuose, turėjo pokalbius su Universiteto bendruomene, domėjosi studijų kryptimis, galimybėmis ir pan., atsisakė galimybės rinktis ir studijuoti kitų valstybių universitetuose, atsisakė galimybės likti ir dirbti savo šeimos sėkmingame versle, sumokėjo mokestį už studijas, vienerių metų laikotarpiui išsinuomojo būstą Lietuvoje, kas įrodo jos tvirtą ir ilgalaikį ketinimą).

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja net ir gavusi Sprendimą, stengėsi daryti viską, kas įmanoma, kad galėtų aktyviai dalyvauti studijų veikloje Universitete – dalyvauti paskaitose, atlikti dėstytojų nurodomas užduotis, gilintis į dėstomą medžiagą.

Teigia, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, nes jis, pareiškėjos vertinimu, priimtas dėl pasikeitusios migracijos politikos, susijusios su užsieniečių studentų atvykimu į Lietuvą.

Nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas, teisinis aiškumas ir teisinis saugumas. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuva viešai deklaravo, jog skatina užsieniečių studentų pritraukimą, kuria jiems palankias sąlygas tiek studijų metu, tiek po jų, pareiškėja nusprendė informacinių technologijų studijas rinktis Lietuvoje.

Taip pat teigia, kad pastarosiomis savaitėmis Lietuvos migracijos politika pakrypo priešinga linkme – apsunkinant užsieniečių studentų galimybes atvykti studijuoti į Lietuvą. Pakartoja, kad svarstydama galimybę studijuoti Lietuvoje, sudarydama studijų sutartį su Universitetu, apmokėdama studijas ir išsinuomodama būstą Lietuvoje, pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, jog jos, kaip iš užsienio atvykstančios studentės, pasirinkusios informacinių technologijų studijas, atvykimas į Lietuvą yra skatinamas. Dėl nurodytos priežasties sudariusi studijų sutartį su Universitetu pareiškėja objektyviai negalėjo numatyti, kad ateityje pasikeitus migracijos politikai užsieniečių studentų atžvilgiu, jos atvykimas į Lietuvą bus apsunkintas ar netgi neįmanomas dėl apribojimų, kurie atsirado po to, kai ji jau buvo priimta studijuoti į Universitetą ir buvo sudariusi studijų sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad po to, kai pareiškėja buvo priimta studijuoti į Universitetą, pasikeitusi migracijos politika ir jos nulemtas Sprendimas (atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi), pažeidė teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principą.

Argumentuoja, jog priimdamas Sprendimą, kuris turės esminę reikšmę pareiškėjos gyvenimui artimiausioje ateityje, atsakovas visiškai neindividualizavo pareiškėjos situacijos, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, priėmė Sprendimą formaliai ir paviršutiniškai vertindamas duomenis, rėmėsi prielaidomis, o ne faktais, nepaprašė pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ketina studijuoti pagal studijų programą (programas) Universitete.

Paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) įvyko nuotolinė pareiškėjos apklausa, siekiant patvirtinti jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas. Pareiškėja atsakinėjo į jai pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, dalies klausimų nesuprato ir į juos neatsakė. Pareiškėjos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas bei sąlygos nepatvirtinti. Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad ji tokių ryšių neturi, kadangi nėra turėjusi ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos, taip pat nėra niekada dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad įvertinęs šias aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas, ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Taip pat nurodo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, kuris numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Žemesnės instancijos teismas

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad įstojimas į universitetą, pareiškimo pateikimas, stojamojo mokesčio apmokėjimas, yra pakankami įrodymai leidimo laikinai gyventi išdavimui. Pažymi, kad vertinant pareiškėjos atvykimo bei buvimo Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jos galimybes gyventi bei studijuoti Lietuvos Respublikoje.

Paaiškina, kad Sprendime pareiškėjos atžvilgiu, nurodė, jog apklausos metu pareiškėja nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, dėl ko nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nurodytos aplinkybės. Teigia, jog iš vykusios apklausos matyti, kad pareiškėja į klausimus atsako trumpai, lakoniškai ir kai kurių klausimų nesuprato. Pareiškėjos anglų kalbos sugebėjimai yra riboti. Pareiškėja nelygino galimybių studijuoti kitose šalyse ar universitetuose. Pažymi, kad pareiškėja apklausoje ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog Lietuvos Respublikoje jos pažįstamų asmenų nėra, tačiau pareiškėjai buvo išduota viza, kurios prašyme nurodė Lietuvos Respublikos pilietę kaip priimantį asmenį. Pareiškėjai pateikiant lakoniškus atsakymus į apklausoje užduotus klausimus, nepateikiant aiškių pagrindimų ir tikrovės neatitinkančios informacijos Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui kilo pagrįstų abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jos siekio mokytis studijų institucijoje, t. y. su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateikti duomenys neatitinkantys tikrovės. Argumentuoja, kad Migracijos departamentui siekiant mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes, atitinkamai asmeniui nepateikiant atsakymų ar pateikiant neišsamius atsakymus į apklausoje užduotus klausimus – atsirado rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio asmens nelegalios migracijos grėsmė. Mano, jog Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės aktai susieti su duomenų visuma, todėl Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir teismų praktiką. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su atsakovo pateiktu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.

Taip pat paaiškina, jog atitinkamai, nustačius, kad pareiškėja pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis, tokiu būdu atsiradus rimtam pagrindui manyti kilsiant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmei, laikytina, jog Migracijos departamento Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog apklausoje turėjo dalyvauti vertėjas. Argumentuoja, kad užsieniečiams apklausose užduodami klausimai yra susiję su turimu išsilavinimu, studijų programa, pragyvenimo šaltiniu Lietuvoje, išlaidų skirtų pragyvenimui dydžiu, informacijos apie studijų galimybes Lietuvoje gavimu. Nurodyta informacija tiesiogiai siejasi su tikslu studijuoti Lietuvos Respublikoje. Jeigu pareiškėja negali atsakyti į šiuos klausimus, kai ji Lietuvos Respublikoje planuoja studijuoti anglų kalba, tai, arba asmuo neturi pakankamai anglų kalbos žinių (užduodami klausimai buvo paprasti, formuluoti bendrąja anglų kalba), arba ji nėra suinteresuota studijuoti Lietuvos Respublikoje. Abiem atvejais asmuo neturi tikslo studijuoti Lietuvos Respublikoje, nors tai ir deklaruoja rašytiniais įrodymais. Vertėjo dalyvavimas tokioje apklausoje pašalintų vieną iš apklausos tikslų, išsiaiškinti, ar pareiškėja turi pakankamus praktinius anglų kalbos sugebėjimus studijuoti Universitete anglų kalba.

Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog Migracijos departamento veiksmai ir ginčijamas sprendimas buvo šališki bei buvo pažeistas gero administravimo principas. Paaiškina, jog Migracijos departamentas apklausose netaiko diskriminacinio kriterijaus – patinka / nepatinka. Migracijos departamento darbuotojai yra praėję mokymus dėl tinkamo apklausų atlikimo. Sprendimas yra priimamas, kai projektą patvirtina keli darbuotojai ir pasirašo priskirtas kompetentingas darbuotojas. Teigia, jog pareiškėjai buvo suteikta galimybė teikti papildomus įrodymus, o atlikta apklausa parodo, jog jos prašymas nebuvo nagrinėjamas formaliai, siaurai ir nesigilinant į pareiškėjos situaciją.

Pažymi pareiškėjos skundo argumentus, jog studijas pasirinko Lietuvoje dėl to, kad Lietuvos Respublika skatina užsieniečių studentų pritraukimą, kuria jiems palankias sąlygas tiek studijų metu, tiek po jų. Teigia, kad pareiškėja nurodė apklausoje, jog studijas pasirinko Universitete, nes draugas jai padėjo su dokumentų teikimu ir dėl pigesnio pragyvenimo lygio. Pareiškėja apklausos metu taip pat nedeklaravo tikslo likti Lietuvos Respublikoje po studijų, todėl šie argumentai yra laikomi kaip gynybinė pozicija.

Pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020; kt.).

Atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas nenurodo pareiškėjams, kokio išsamumo turėtų būti atsakymai, ar, kaip studijų tikslu vykstantis asmuo apklausoje teikia atsakymus, nes ši informacija keltų riziką, kad tikrojo vykimo į Lietuvą tikslo nebūtų galimybės nustatyti net ir apklausos metu. Užsieniečiams būtų sudarytos sąlygos pasiruošti atsakymus pagal Migracijos departamento išaiškinimus. Raštiškai įvardinus apklausos atsakymų trūkumus, tokiu būdu panaikinant galimybę nustatyti tikrąjį vykimo į Lietuvą tikslą, kyla pavojus, kad asmenims, bet kokiais būdais siekiantiems atvykti į Šengeno erdvę, būtų supaprastinta tvarka teisėtais būdais pažeidinėti migracijos procedūras (leidimas naudojamas išvykti į kitą Šengeno šalį / leidimas naudojamas kitam tikslui). Dėl nurodytų priežasčių mano, jog Sprendimo motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) Sprendimo Nr. 25S203853, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini) pateikė Departamentui prašymą Nr. 2507-LLG-3365 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog yra priimta studijuoti (duomenys neskelbtini).

(duomenys neskelbtini) įvyko nuotolinė pareiškėjos apklausa.

Migracijos departamentas (duomenys neskelbtini) priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu.

Departamentas Sprendime nurodė, kad asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Prašomos informacijos nepateikimas bei nenuoseklios informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Sprendime Departamentas nurodė, kad nors asmuo formaliai atitinka UTPĮ 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo atsakinėjo į jam pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, dalies klausimų nesuprato ir į juos neatsakė), sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo būvimą Šengeno erdvėje, toks asmens elgesys, suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamento vertinimu, sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas ar neteisingos bei klaidinančios informacijos pateikimas, remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, yra pagrindas atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Sprendime nustatytas aplinkybes, kad asmuo apklausos metu atsakinėjo į jam pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, dalies klausimų nesuprato ir į juos neatsakė, Migracijos departamentas vertino kaip piktnaudžiavimą nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, t. y. asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, teikia tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (norą studijuoti Lietuvoje), o vien tik faktinė aplinkybė, kad asmuo yra priimtas studijuoti į universitetą pagal studijų programą, savaime nesudaro pagrindo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi. Kartu Sprendime paminėta, kad remiantis Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtintu Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Kriterijų aprašas) ir įvertinus visas faktines aplinkybes, asmens atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė: asmuo apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus ir dviprasmiškus atsakymus (6.10 punktas); yra pagrindo įtarimams, jog asmuo piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl asmens tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio apsigyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi Prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2025 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

Pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas.

UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytam užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas studijų laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams.

Pagal šiam ginčui aktualius UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktus išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas).

Kriterijų aprašo 6 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Tarp tokių kriterijų nurodyta: užsienietis atsisako būti apklaustas asmeniškai arba apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus (Kriterijų aprašo 6.10. punktas). Pagal Kriterijų aprašo 7 punktą nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis).

Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024). Todėl kiekvienu atveju turi būti atliekamas išsamus individualios situacijos vertinimas.

Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja formaliai atitinka UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas (tai nurodyta ir Sprendime). Kita vertus, Migracijos departamento vertinimu, surinktų duomenų visuma – asmuo atsakinėjo į jam pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, dalies klausimų nesuprato ir į juos neatsakė – sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, toks asmens elgesys, suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (LVAT 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2672-415/2025).

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjos leidimo laikinai gyventi gavimo tikslas nėra studijos. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėja priimta studijuoti į Universitetą pagal studijų programą, yra sumokėjusi 4 500 Eur dydžio mokestį už mokslus metams, (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį dėl būsto nuomos Vilniuje. Iš apklausos transkripcijos vertimo matyti, kad pareiškėja nurodo, jog apie Universitetą sužinojo iš savo draugo, kuris studijuoja Universitete ir gyvena Lietuvoje; Universitetą pasirinko, nes jis pats ir jo programa yra stiprūs, anglų kalba, su gerais fakultetais užsienio studentams; pareiškėjai patinka technologijos, ji mano, kad informacinės technologijos – karjeros ateitis; pareiškėja svarstė studijoms rinktis tik Lietuvą, nes ji puikiai jai tinka, (duomenys neskelbtini) nėra gera išsilavinimo atžvilgiu, pareiškėja joje studijuoti nenori; mano, kad po studijų pasiliks Lietuvoje, kad grįš į (duomenys neskelbtini) maža tikimybė. Teismo vertinimu, iš Sprendimo turinio neaišku, kuri konkrečiai informacija, kurią pareiškėja pateikė apklausos metu, yra netiksli, neaiški, nelogiška ir neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad Sprendime be abstraktaus pareiškėjos apklausoje pateiktos informacijos vertinimo, nėra nurodyta daugiau faktų, pagrindžiančių, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Tai reiškia, kad Migracijos departamentas Sprendime nurodytos išvados, kad pareiškėja norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nepagrindė.

Atsakovas atsiliepime ir posėdžio metu teigia, jog apklausos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos anglų kalbos sugebėjimai yra riboti. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad Migracijos departamentas Sprendime aplinkybių, susijusių su pareiškėjos anglų kalbos žiniomis, netyrė. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) atsakovui pateikė „Duolingo“ anglų kalbos testą, o apklausos metu taip pat nurodė, kad laikė anglų kalbos testą (kurį išsiuntė Universitetui, kuris jį priėmė) bei parodė telefone nurodytą testą Migracijos departamento atstovui. Sprendime Migracijos departamentas apie „Duolingo“ anglų kalbos testo patikimumą, patvirtinant studijų metu reikalingas anglų kalbos žinias, taip pat nepasisakė. Sprendime neįvertinus nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos anglų kalbos žinios neatitinka reikiamų gyventi (studijuoti) Lietuvoje ir dėl to leidimo laikinai gyventi gavimo tikslas nėra studijos.

Teismas taip pat pastebi, kad šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, netyrė atsiliepime nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjos galimai nuslėpto fakto apie pažįstamus asmenis Lietuvoje ir Sprendime apie šias aplinkybes nepasisakė. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, dėl pareiškėjos galimai nuslėpto fakto apie pažįstamus asmenis Lietuvoje, teismas nevertina. Atkreiptinas dėmesys, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, jį priėmęs subjektas teisme negali nurodyti priimto akto motyvų (jei aktas buvo be motyvų), papildyti ar pakeisti akte nurodytus motyvus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1536/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016, 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-502/2022).

Papildomai pažymėtina, jog nors atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėja nelygino galimybių studijuoti kitose šalyse ar universitetuose, tačiau nei atsiliepime, nei Sprendime nepaaiškino, kaip nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad pareiškėja iš tiesų nesiekė studijuoti Universitete ir todėl duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju nepagrindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų taikymo, nes Migracijos departamento atliktas faktinių aplinkybių vertinimas pats savaime nesuponuoja išvados, jog tuo metu, kai pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kai buvo priimamas Sprendimas, ji teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas tinkamai neįvertino visų byloje surinktų faktinių ir teisinių aplinkybių visumos, pakankamai nepagrindė Sprendimo išvados, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai ir skundžiamas Sprendimas naikintinas, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą, atsižvelgiant į šiame teismo sprendime pateiktus motyvus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina, jog atsakovas pakartotinai nagrinėdamas Prašymą, turi teisę priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau toks sprendimas turi būti pagrįstas ir atitikti teisės aktų reikalavimus.

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pareiškėja prašo priteisti iš Migracijos departamento jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Nustatyta, kad pareiškėją atstovavo advokato padėjėja K.R., kuri teismui pareiškėjos vardu pateikė skundą. Byloje pateiktas 2025 m. gruodžio 5 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo bei teisinių paslaugų suvestinė (pažyma apie kliento apmokėtas bylinėjimosi išlaidas), iš kurios matyti, kad pareiškėjai už suteiktas teisines paslaugas paskaičiuota 1 974,90 Eur suma, t. y., skundo rengimas – 1 577,40 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. APB20250651), sąskaitos, priėmimo rašto ir nuomos sutarties ištraukų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą – 123,00 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. APB20250651), prašymo rengimas dėl vertėjo neskyrimo – 42,20 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. APB20250819), atstovavimas teisme – 232,30 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. APB20250819).

Teismas pastebi, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys; be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos. Pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-421/2020). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-486-556/2022; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-582-629/2022; 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-467-968/2023).

Teismo vertinimu, iš pareiškėjos teismui pateiktos teisinių paslaugų suvestinės (pažymos apie kliento apmokėtas bylinėjimosi išlaidas) galima nustatyti, kokias konkrečias advokato padėjėjos teisines paslaugas pareiškėja gavo ir kokio dydžio išlaidas nagrinėjant bylą pareiškėja realiai patyrė. Pareiškėjos pateikta teisinių paslaugų suvestinė (pažyma apie kliento apmokėtas bylinėjimosi išlaidas) yra pakankamas bylinėjimosi išlaidų realumą patvirtinantis įrodymas.

Rekomendacijų 8 punkte nurodyti už atitinkamas advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai, tarp kurių: už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – 2,5 (8.2 punktas); už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 (8.16 punktas); už kitų, nei nurodyta šių rekomendacijų 8.16 punkte, dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) – 0,1 (8.17 punktas); už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (8.19 punktas), kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo valandą – 0,1 (8.20 punktas).

Kadangi pareiškėją atstovavo advokato padėjėja, todėl vadovaujantis Rekomendacijų 5 punktu, už advokato padėjėjos teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

Šiuo atveju pareiškėja skundą teismui pateikė 2025 m. spalio 1 d., tokiu atveju taikytinas 2025 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 387,00 Eur). Už advokato paslaugas rengiant skundą pareiškėjui gali būti maksimaliai atlyginta 5 967,50 Eur, už advokato padėjėjo (80 proc.) – 4 774 Eur suma. Pareiškėjai byloje atstovavo advokato padėjėja K.R., pareiškėjos prašoma priteisti 1 577,40 Eur suma už teisines paslaugas rengiant skundą neviršija maksimalios galimos priteisti sumos, todėl yra pagrįsta.

Išlaidos už sąskaitos, priėmimo rašto ir nuomos sutarties ištraukų vertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą (123,00 Eur) bei prašymo rengimas dėl vertėjo neskyrimo (42,20 Eur) taip pat neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl laikomos pagrįstomis.

2025 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio informacinė pažyma patvirtina, kad posėdis prasidėjo – 13:32, baigėsi – 13:56, iš viso posėdis truko 24 minutes. Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, kad minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Taigi, kadangi 2025 m. gruodžio 8 d. teismo posėdis truko mažiau nei 30 min, pareiškėjos prašoma 232,30 Eur suma už atstovavimą teisme nepriteistina.

2025 m. spalio 1 d. Mokėjimo pavedimo kopija taip pat patvirtina, kad pareiškėjos atstovė sumokėjo žyminį mokestį teismui.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pareiškėja pagrindė 1 765,10 Eur (1 577,40 Eur už skundo surašymą, 123,00 Eur už vertimą, 42,20 Eur už prašymo rengimą, 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą) bylinėjimosi išlaidų dydį.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

Įvertinus tai, kad nagrinėjama byla nebuvo ypatingai sudėtinga, taip pat tai, kad nemažai yra panašaus pobūdžio bylų, tai, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurio apimtis nebuvo didelė, pareiškėją atstovavo advokato padėjėja, todėl teismo vertinimu nėra pagrindo priteisti visą prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos B.A. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. 25S203853.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjos B.A. (duomenys neskelbtini) prašymą Nr. 2507-LLG-3365 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.

Priteisti pareiškėjai B.A. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-BiekšėGediminas UžubalisIndrė Žvaigždinienė