Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-42-377/2012 pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovei N. B. dėl skolos priteisimo, atsakovės priešieškinį ieškovei dėl pirkimo–pardavimo sandorio nuginčijimo ir rašto pripažinimo negaliojančiu bei atsakovės apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-03-02 sprendimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 30 000 Lt skolos už parduotus baldus, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2007-03-03 iki ieškinio padavimo teismui dienos 2011-09-16 bei 5 proc. procesinių palūkanų nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad išnuomojo atsakovei patalpas komercijai, kuriose atsakovė savarankiškai vykdė individualią veiklą – prekiavo baldais. Ieškovė atsakovei pardavė naudotus baldus, kurie buvo parvežti iš Vokietijos, surinkti ir perduoti atsakovei nuomojamose patalpose. Atsakovė 2006-07-18 savo ranka parašė raštelį, pripažindama, kad yra gavusi baldų už 30 000 Lt, kuriuos sumokės ieškovei realizavusi minėtus baldus. Atsakovė už baldus su ieškove neatsiskaitė, jų 2007 m. perduodant nuomojamas patalpas parduotuvėje nebuvo.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad ji su ieškove baldų pirkimo–pardavimo sandorio nesudarė, taip pat pripažinti, kad 2006-07-18 jos raštas, pasirašytas „N. B., E. R., S. J.“, kad „Š.m. liepos 18 d. 2006 metų pasiimau baldų už suma 30 000 lt (trysdešimt tūkstančių lt), kurios prižadu grąžinti po realizacijos“ nėra pirkimo–pardavimo sutartis, o pats raštas ar jo dalis dėl 30 000 Lt sumos yra negaliojantis kaip pasirašytas suklydimo įtakoje. Nurodė, kad tarp jos ir ieškovės susiklostė darbiniai ar komerciniai atstovavimo santykiai, t. y. atsakovė prekiavo ieškovės baldais.

Tauragės rajono apylinkės teismas 2012-03-02 sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: ieškovei priteisė iš atsakovės 30 000 Lt už parduotus baldus, 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo 2007-03-03 iki ieškinio padavimo teismui 2011-09-16, iš viso 6 804,18 Lt, ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo nesumokėtos sumos nuo ieškinio padavimo dienos 2011-09-16 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat iš atsakovės priteisė 900 Lt žyminio mokesčio ir 2 000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą ieškovei bei 204,13 Lt žyminio mokesčio ir 18,60 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė nuo 2006-02-22 savarankiškai vykdė individualią veiklą – prekybą, šalių nesiejo darbiniai santykiai. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovė iš Vokietijos savo transportu 2006 m. liepos mėn. parvežė panaudotų baldų, kurie buvo iškrauti, surinkti ir palikti atsakovės teisėtai valdomosiose patalpose. Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė panaudotų baldų pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovė įvykdė šio sandorio sudarymo metu. Atsakovė pirkimo–pardavimo sutartį iš karto įvykdė tik iš dalies, nes nusipirktus baldus priėmė, o kaip atsiskaitymo garantą, savo ranka pasirašė 2006-07-18 raštą, kuriuo patvirtino faktą, kad gavo baldų už 30 000 Lt ir pinigus pasižadėjo sumokėti pardavėjai po baldų realizacijos. Tokiu būdu šalys rašytiniu dokumentu nustatė įgytų baldų kainą ir atsiskaitymo terminą. Atsakovė pripažino, kad su ieškovei pagal 2006-07-18 raštą neatsiskaitė, neįrodė savo atsikirtimo, jog minėti baldai liko parduotuvėje, ją perduodant ieškovei. Kadangi atsakovė įsipareigojo pinigus už baldus sumokėti po jų realizacijos, tačiau perimant parduotuvę nebuvo atsiskaičiusi, nuo perdavimo dienos 2007-03-03 iki ieškinio padavimo 2011-09-15 skaičiuotinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo negrąžintų 30 000 Lt, kurios sudaro 6 804,17 Lt. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistinos procesinės palūkanos už priteistą sumą iki visiško sprendimo įvykdymo.

Dėl priešieškinio teismas nurodė, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad 2006-07-18 iš ieškovės perimant baldus ir pasirašant įsipareigojimą už juos sumokėti 30 000 Lt, būtų buvusi kieno nors suklaidinta arba dėl savo sveikatos būklės pati būtų suklydusi. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė vykdė veiklą, sudarinėjo įvairias sutartis, pildė deklaracijas ir jas teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pati atsakovė patvirtino, kad turėjusi darbo prekyboje patirties. Todėl atsakovės priešieškinis atmestinas.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai nustatė, kad šalys sudarė baldų pirkimo–pardavimo sandorį. Nebuvo visapusiškai ištirtos aplinkybės, reikalingos teisingam bylos išsprendimui, ir ne visos aplinkybės buvo įvertintos arba įvertintos neteisingai, neteisingai nurodytas rašytinių įrodymų turinys, įrodymai nebuvo vertinami susietai ir neteisingai vertinami pakankamumo atžvilgiu, buvo neteisingai taikytos sutarčių aiškinimo taisyklės, jomis nesivadovauta, nes nebuvo nustatyta tikroji sutarties esmė ir tikslas, bei jos sudarymo aplinkybės, nebuvo atsižvelgta į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo: netinkamai įvertint aplinkybė, kad atsakovė vyko pas ieškovę įsidarbinti; neįvertinta aplinkybė, kad buvo sudaryta patalpų (parduotuvės) panaudos, o ne nuomos, sutartis; nenustatyta ir neįvertinta realiai susiklosčiusi praktika nustatant, ar buvo atsakovė priklausoma nuo ieškovės, čia nepagrįstai nesivadovauta liudytojų K. M. ir A. R. parodymais, t. y. neįvertinta aplinkybė, kad prekes išimtinai tiekė ieškovė, tokiu būdu vykdydama prekybos veiklą; 2006-06-01 sąskaitos ir CMR važtaraščio turinys įvertintas neteisingai, t. y. šie įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė užsakė prekes ir yra jų pirkėja; pagal sutarčių aiškinimo taisykles nenagrinėtas ir nevertintas 2006-07-18 rašto turinys; nenagrinėta ir nevertinta aplinkybė, kokios prekės buvo skaičiuojamos 2006-07-18, t. y. ar tik naujai atvežtos prekės, ar parduotuvėje buvo ir anksčiau atvežtų prekių; neįvertintas 2006-03-28, 2006-04-03 ir 2006-04-06 kvitų už prekes turinys, t. y. nupirktų prekių kaina, o taip pat prekių atvežimo iki 3,5 t keliamosios galios mikroautobusu 2006 m. liepos mėnesį aplinkybės, t. y. kiek prekių buvo galima atvežti; nenagrinėta ir nevertinta aplinkybė, kad atsakovė rusė, ir todėl ne iš karto gali teisingai suprasti ir įvertinti visus išsireiškimus lietuvių kalba, t. y. negali teisingai įvertinti jų prasmės; padaryta nepagrįsta išvada, kad iki parduotuvės perdavimo joje nebuvo 2006 m. liepos mėnesį atvežtų baldų, neteisingai įvertinant rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus apie individualią atsakovės veiklą; nenagrinėta, kokią įrodomąją reikšmę turi įrodymai, pagrindžiantys atsakovės mokėjimus ieškovei ir jos dukrai. Ieškovė pati paneigė kai kurias ieškinyje nurodytas aplinkybes, kas leidžia abejoti kitais jos parodymais, ilgą laiką nepagrįstai nesikreipė su ieškiniu, elgėsi nesąžiningai keisdama poziciją dėl ieškinio pagrindo, nepateikdama atsiliepimo į priešieškinį, kas trukdė atsakovei tinkamai pasiruošti gynybai. Teismas neteisingai taikė CK 1.93 str. 6 dalį spręsdamas klausimą dėl ieškovės atsiskaitymo su atsakove, nenustatant, ar buvo pagrindas taikyti šią normą bei nepagrįstai atmetant liudytojų parodymus. Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo 2007-02-01 iki ieškinio padavimo dienos, tačiau šio reikalavimo į ieškinio sumą neįtraukė ir žyminiu mokesčiu neapmokėjo. Tik paskutiniojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovė žodžiu pateikė prašymą patikslinti kompensuojamąsias palūkanas, t. y. nuo kada jas prašoma priteisti ir jų konkretų dydį – 6 804,17 Lt. Toks patikslinimas laikytinas ieškinio dalyko pakeitimu, tačiau tai nebuvo padaryta įstatymo nustatyta tvarka. Be to, teismas priimdamas tokį tikslinimą pažeidė CPK 86 str. 2 dalį, nes nesprendė klausimo dėl reikalavimo palikimo nenagrinėtu ieškovei neprimokėjus žyminio mokesčio. Taip buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes atsakovė negalėjo pasinaudoti teise tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, be to, ieškovė išvengė žyminio mokesčio už vieną iš reikalavimų, kai atsakovė skųsdama sprendimą dėl šio reikalavimo apeliacine tvarka, privalo už jį sumokėti žyminį mokestį. Neištaisius nurodytų ieškinio trūkumų teismas negalėjo išspręsti bylos dėl palūkanų reikalavimo, nenurodė savo sprendimo motyvų.

Atsiliepime ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad patalpas atsakovei išnuomojo, tai patvirtina aplinkybės, kad atsakovė į ieškovės ir jos dukters sąskaitą pervedinėjo nuompinigius, sumokėjo žemės mokestį, sudarė elektros tiekimo, šiukšlių išvežimo sutartis. Kad atsakovė vykdė individualią veiklą, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti darbinius ar atstovavimo santykius. Teigdama, kad prekiavo ne savo prekes, ji turėtų pateikti įrodymus apie suprekiautų lėšų perdavimą ieškovei. Ieškovės deklaracijos patvirtina, kad ji 2006–2007 metais turėjo apmokestinamų pajamų, todėl darytina išvada, kad ji parvežtus baldus iki perduodant parduotuvę išprekiavo. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad įvykdė savo įsipareigojimą sumokėti 30 000 Lt už baldus. Apeliantės argumentai dėl palūkanų yra formalūs, nes ji neginčija palūkanų dydžio.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad 2006-07-18 ieškovė atkovei perdavė baldų, o atsakovė raštu patvirtino, kad priėmė baldų už 30 000 Lt, kuriuos įsipareigoja grąžinti po realizacijos (t. 1, b. l. 7). Šalys skirtingai vertina šias aplinkybes: ieškovės vertinimu šalys sudarė baldų pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė su tuo nesutiko nurodžiusi, kad tik prekiavo ieškovės baldais, o 2006-07-18 raštas yra tik papildomas ieškovės apsisaugojimas, kuriuo atsakovė patvirtino, kad gavo prekių tolimesnei realizacijai ieškovės interesais ir naudai. Atsakovės teigimu ji maniusi, jog dirbo ieškovei, tačiau tiksliai šalių santykių kvalifikuoti negalėjo, t. y. ar tai darbo, tarpininkavimo, komiso santykiai, paliko tai įvertinti teismui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo klausimu, t. y. kad atsakovė savarankiškai vykdė individualią veiklą. Šią išvadą patvirtina rašytiniai įrodymai: Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo 2006-02-22 pažyma, laikinoji ir metinė pajamų mokesčio deklaracijos, 2006-06-14 nurodymas dėl parduotuvės patalpų priešgaisrinės būklės pagerinimo, jos vardu 2006-03-07 sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir 2006-05-01 buitinių atliekų išvežimo sutartys, atlikti mokėjimai už paslaugas, žemės nuomą, reklamos pirkimas (t. 1, b. l. 12, 79–97, 103, 185-186). Apeliantė nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti darbo santykių egzistavimą, išvardyti rašytiniai įrodymai tokius santykius paneigia, pati atsakovė pripažino dėl santykių teisinio pobūdžio vienareikšmiškos pozicijos nesuformulavo, pripažino, kad ieškovė jai nemokėjo darbo užmokesčio. Tokiu atveju nėra jokio pagrindo laikyti šalių santykius atitinkant darbo sutarties sąlygas (DK 93–95 str.). Apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė skelbimu ieškojo pardavėjos ir atsakovė pas ieškovė ėjo darbintis pardavėja, nereiškia, kad šalių ketinimai buvo realizuoti, ir nepakankama konstatuoti darbo sutarties sudarymo. Taip pat darbo santykių niekaip nepatvirtina pagrindas, kuriuo parduotuvės patalpas valdė atsakovė, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo nuomos ar panaudos sutartis. Apeliantė nepagrįstai akcentuoja savo priklausomybę nuo ieškovės: nei nuomos, nei panaudos teisiniai santykiai, nei apeliantės tvirtinama aplinkybė, kad atsakovė pardavinėjo vien ieškovės baldus, nesukuria ypatingos priklausomybės. Patalpų komercijai nuoma yra visiškai normali ir paplitusi praktika, aplinkybė, kad parduotuvės patalpos atsakovei, kaip pastaroji teigia, buvo suteiktos panaudai, o ne išnuomotos, taip pat neturi ypatingos reikšmės, kadangi ieškovė gavo naudos iš jos Vokietijoje supirktų baldų pardavimo, ieškovė atsiliepime nurodė, kad Vokietijoje turi sandėlį, kuriame sandėliuoja supirktus baldus ir kitus daiktus (sendaikčius), kuriuos vėliau parveža į Lietuvą arba parduoda kitur. Atsakovė nepagrįstai ieškovei perkelia pareigą įrodinėti, kad atsakovė pardavinėjo ne vien iš ieškovės gautas prekes. Be to, apeliantės tvirtinama aplinkybė, kad ji pardavinėjo vien ieškovės baldus, nepatvirtina darbo santykių ir nepaneigia baldų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto, nes prekių perpardavimas yra normali komercinė praktika, iš vieno tiekėjo perkamų prekių pardavinėjimo santykiai atitinka distribucijos sąvoką (CK 6.796 str.). Atsakovės prievolės atsiskaityti už baldus nešalintų net teisinių santykių kvalifikavimas kaip komiso, nes atsakovė ir tokiu atveju privalėtų ieškovei perduoti pinigus už parduotus baldus arba pačius baldus, atsakovei tektų pareiga įrodinėti, jog perduoti daiktai prarasti ne dėl jos kaltės (CK 6.788 str. 1 d., 6.789 str. 1 d.). Ieškovės ir atsakovės liudytojų parodymai buvo priešingi, atsakovės liudytojų parodymai prieštaravo rašytiniams įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino kritiškai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 2006-07-18 rašto vertinimo ir įrodomosios vertės. Jame yra fiksuotas pirkimo–pardavimo objektas (baldai), perdavimas–priėmimas, įsipareigojimas sumokėti nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Rašte kartu su atsakove pasirašiusi liudytoja S. J. patvirtino, kad surašė baldus, suprato, jog ieškovė atsakovei juos pardavė skolon, šalys sumą nustatė tarpusavio suderinimu, be to, dar ir ne visi baldai buvo įtraukti į kainą, t. y. atsakovei buvo perduota net daugiau baldų (t. 1, b. l. 148–150). Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas raštas bei kitos bylos aplinkybės yra pakankamos atskleisti šalių ketinimus ir įrodyti pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo faktą (CK 1.73 str. 2 d., 1.93 str. 6 d. 1 p., CK 6.193 str., CPK 185 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą, įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Apeliantės versija, kad minėtas raštas tik patvirtina faktą, jog preliminarios 30 000 Lt vertės baldai buvo palikti atsakovės žinioje juos realizuoti ieškovės naudai iš esmės grįstas vien atsakovės teigimu ir prieštarauja aukščiau aptartiems įrodymams ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių konstatuotai kvalifikacijai. Be to, kaip jau buvo minėta, atsakovės prievolės atsiskaityti už baldus ieškovei sumokant jų vertę arba grąžinant natūra neišnyktų netgi kvalifikavus šalių teisinius santykius kaip pavedimo, komercinio atstovavimo, komiso, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai ar net pasaugos (CK 2.156 str. 6 p., 6.760 str. 5 d., 6.764 str. 4 d., 6.788 str. 1 d., 6.789 str. 1 d., 6.412 str., 6.846 str.). Todėl byloje nagrinėjamu atveju neturi lemiamos reikšmės ir apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ne ji užsakė prekes iš Vokietijos, ar kad galbūt ne taip suprato sandorio pobūdį.

Pareiga įrodyti, kad atsakovė ieškovei pagal 2006-07-18 raštą sumokėjo 30 000 Lt, grąžino baldus tenka atsakovei. Atsakovė minėtų aplinkybių neįrodė, jos argumentai dėl prekių skaičiavimo 2006-07-18, t. y. ar tik naujai atvežtos prekės, ar ir jau buvusios parduotuvėje, dėl galimybės parvežti prekes 3,5 t keliamosios galios mikroautobusu, dėl prekių įsigijimo kvitų ir pan. iš esmės yra tik spėjimai dėl galimų versijų, o ne teiginiai, t. y. atsakovė iškelia abejones/hipotezes ir reikalauja jas paneigti ieškovę bei teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekdama tinkamai atsikirsti į ieškinį atsakovė turi ne spėlioti, o teigti, be to, šiuos savo teiginius įrodyti, t. y. kad jai perduotų 30 000 Lt vertės baldų ieškovė neįsigijo, kad jų fiziškai negalima buvo parvežti į Lietuvą, kad į 30 000 Lt kainą buvo įskaičiuoti ir parduotuvėje anksčiau buvę baldai ir pan. Aplinkybė, kad ieškovė į teismą nesikreipė ilgą laiką teisiškai nereikšminga, nes ieškovė apginti savo pažeistas teises pareikšdama ieškinį gali per senaties terminą, kuris šiuo atveju nėra pasibaigęs (CK 1.124 str., 1.125 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutikdama su ieškovės atsiliepimo motyvais atmeta apeliantės argumentus dėl palūkanų priteisimo. Aplinkybė, kad ieškovė pakeitė palūkanų skaičiavimo pradžią iš vasario į kovo mėnesį, kad procentine išraiška per tam tikrą laikotarpį reikalautas palūkanas perskaičiavo į konkrečią sumą, ar kad ši ieškinio reikalavimo dalis nebuvo apmokėta žyminiu mokesčiu, niekaip negalėjo atsakovei užkirsti galimybės tinkamai atsikirsti į ieškinį, juo labiau, kad nei ieškovės teisės reikalauti palūkanų, nei jų dydžio bei apskaičiavimo teisingumo atsakovė neskundė. Pirmosios instancijos teismo toleruoti ieškinio reikalavimų tikslinimo procedūros pažeidimai yra formalūs ir neturintys įtakos teisingam bylos išsprendimui ir negali būti pagrindu sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 1 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.