Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta 2018 m. sausio 30 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendžiu paskirta bausmė ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, kuriose aplinka pritaikyta laisvės atėmimo bausmę atlikti asmenims, turintiems fizinę negalią, kuriems reikalinga socialinė priežiūra.

Į bausmę įskaitytos bausmės, atliktos pagal 2017 m. birželio 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį pakeitusį 2017 m. lapkričio 8 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, 2018 m. sausio 30 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendį bei jais įskaitytų bausmių laikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis A. Z. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad A. Z. kaltė padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl A. Z. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius A. Z. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją dėl to, kad jis kompiuterį turėjo ir jį būtų išsiuntęs R. P. gavęs pinigus, tačiau pats buvo apgautas Š. P. ir N. J., todėl sandorio nebevykdęs, ir visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų N. J., Š. P. parodymais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad A. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, jog teismas priėmė neteisingą nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad asmens kaltės neigimas nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį.

5.3. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Taigi, sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį objektyviai reiškiasi šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Sukčiavimo atveju asmens kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju apgaulė buvo naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ir šiam tikslui įgyvendinti A. Z. su nukentėjusiuoju R. P. sudarė sandorį dėl kompiuterio pirkimo – pardavimo pagal internetiniame puslapyje nurodytą skelbimą, kai A. Z. jau sudarydamas sandorį turėjo tyčią gavęs pinigus iš R. P. už kompiuterį pastarajam kompiuterio neperduoti.

5.4. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas neigia savo kaltę, yra tie patys, kuriuos jis nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu, t. y. jog kompiuterį nukentėjusiajam ketino perduoti, tačiau pats buvo apgautas Š. P. ir N. J.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas.

5.5. Apygardos teismo vertinimu, A. Z. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, įrodo: liudytojos Š. P. parodymai apylinkės teisme, kur ji patvirtino, jog A. Z. paprašė pagalbos dėl pinigų pervedimo į jos (Š. P.) banko sąskaitą, nurodė, kad į jos sąskaitą buvo pervesti pinigai, kuriuos A. Z. jai buvo įvardijęs kaip pastarojo algą, gautus pinigus Š. P. išsiėmė iš savo sąskaitos ir perdavė N. J., kuris pažadėjo pinigus atiduoti A. Z., analogiškus parodymus Š. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 113–117); N. J. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad jis gavo pinigus iš Š. P. ir juos perdavė A. Z., analogiškus parodymus N. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 142–143); AB (duomenys neskelbtini) banko pažyma, iš kurios matyt, jog nukentėjusysis R. P. 2016 m. sausio 24 d. pervedė į K. J. banko sąskaitą 580 eurų (1 t., b. l. 76; 2 t., b. l. 83–85, 94–95); AB (duomenys neskelbtini) banko pažyma, iš kurios matyti, jog K. J. 2016 m. sausio 27 d. pervedė į Š. P. banko sąskaitą 530 eurų, 80 eurų išgrynino ir už 2,61 euro apsipirko (2 t., b. l. 97–98); (duomenys neskelbtini) banko pažyma, iš kurios matyti, jog į Š. P. banko sąskaitą 2016 m. sausio 28 d. iš K. J. banko sąskaitos pervesta 530 eurų, iš kurių 2016 m. sausio 29 d. bankomate išgryninta 520 eurų (2 t., b. l. 130–132); byloje esantys duomenys apie 2016 m. sausio 24–27 d. A. Z. ir R. P. SMS susirašinėjimą, kai A. Z. nukentėjusiajam 2016 m. sausio 25 d. nurodė, jog „Macbook jau sėkmingai išsiųstas“, o 2016 m. sausio 25 d. A. Z. R. P. parašė, kad „(duomenys neskelbtini) gausit ryt apie tokį laiką į telefoną sms kad yra jums siunta bus kodas ir pan.“ (1 t., b. l. 70–72). Taigi šie bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. Z. turėjo išankstinę tyčią panaudojant apgaulę įgyti svetimą R. P. turtą, nes A. Z. jau žinodamas, kad R. P. 2016 m. sausio 24 d. už prekę jam (A. Z.) į K. J. sąskaitą pervedė pinigus, kompiuterio nukentėjusiajam neišsiuntė, tačiau vis vien melagingai nukentėjusiajam nurodė, kad kompiuteris yra išsiųstas. Pažymėtina, kad išankstinę tyčią apgaule įgyti R. P. turtą iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo A. Z. parodymai apylinkės teisme, nes jis pripažino, kad dėl kompiuterio pardavimo įdėjo skelbimą, kad atsirado pirkėjas, kuris pervedė pinigus už kompiuterį į K. J. banko sąskaitą, tačiau kompiuterio taip ir neišsiuntė, nes tariamai negavo pinigų iš Š. P. ir N. J.. Apeliantas teigia, jog pinigus už kompiuterį pasisavino Š. P. ir N. J., tačiau šią versiją apeliantas iškėlė tik apylinkės teisme, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nieko nežino apie nešiojamojo kompiuterio pardavimą, jokio skelbimo nedėjo, Š. P. nepažįsta ir apie ją nebuvo girdėjęs (3 t., b. l. 17–19, 27–29). Kolegijos nuomone, pagrindo netikėti liudytojų Š. P. ir N. J. nuosekliais parodymais, jog pinigus A. Z. jie perdavė, nėra, ir pats apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių priežasčių, kodėl jį galėtų minėti liudytojai apkalbėti, be to, byloje nėra jokių duomenų, tokių nenurodė ir pats A. Z., jog jis būtų ėmęsis kokių nors priemonių atgauti iš Š. P. ir N. J. tariamai pasisavintus jo pinigus, todėl apylinkės teismas pagrįstai apelianto versiją dėl pinigų už kompiuterį pasisavinimą paneigė ir ją laikė tik kaip gynybine A. Z. versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir tokiais A. Z. parodymais nesivadovavo.

5.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto A. Z. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo A. Z. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes A. Z. veiksmuose nustatytas esminis BK 182 straipsnio 1 dalyje nusikaltimo sudėties požymis – apgaulė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įvykdyta apgaulė reiškėsi kaip tyčinis svetimo turto įgijimas, kad buvo įgyvendinta išankstinė tyčia pasisavinti nukentėjusiojo pinigus. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. Z. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

6. Apeliantas prašo jam paskirti švelnesnę bausmę, jį perkelti bausmę atlikti į P. atvirąją koloniją. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą

6.1. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodoma, kad už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Z. bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

6.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Z. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 182 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, nors yra jauno amžiaus, tačiau šiuo metu yra teistas net 9 kartus, visus kartus dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo (šiuo metu A. Z. atžvilgiu yra priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo, tačiau dar nėra įsiteisėjęs), baustas administracine tvarka, šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę (3 t., b. l. 51–56, 57–182; 4 t., b. l. 1–23, LITEKO duomenys), yra niekur nedirbantis (3 t., b. l. 50; 4 t., b. l. 135–136), todėl nusikalstamų veikų darymas galimai yra jo pragyvenimo šaltinis. Pažymėtina, kad nuteistojo A. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, tačiau apylinkės teismas pagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. Z. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis skunde nurodo, kad yra neįgalus, turi daug sveikatos problemų, šiuo metu jo sveikata yra pablogėjusi, todėl prašo jam paskirti švelnesnę bausmę, tačiau apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės nemenkina A. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, jos nesutrukdė jam nusikalsti, be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio nuostatas, nuteistiesiems, atliekantiems terminuotą laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atliekanti institucija užtikrina sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, todėl apelianto nurodomos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptarti bylos duomenis patvirtina neigiamą nuteistojo A. Z. orientaciją visuomenėje, susiformavusias jo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, A. Z. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. Z. už padarytą nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

6.3. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad nuteistajam A. Z. už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta mažesnė bausmė nei minėto straipsnio sankcijoje nurodomas bausmės vidurkis (BK 182 straipsnio 1 dalies laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Be to, apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie šios bausmės tik iš dalies pridėjo 2018 m. sausio 30 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu A. Z. paskirtą bausmę, nors BK yra numatyta galimybė taikyti ir visišką bausmių sudėjimo metodą, ir jam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 metams 6 mėnesiams, taigi, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės A. Z. buvo pridėta tik 6 mėnesiai skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. Z. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos, todėl dar labiau švelninti A. Z. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

7. Nors apeliantas prašo jį perkelti atlikti bausmę į P. pataisos namų atvirąją koloniją, tačiau apygardos teismas pažymi, jog nėra pagrindo tenkinti šį apelianto prašymą ir pakeisti skundžiamą nuosprendį, nes iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis bausmę atlieka P. pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Be to, apylinkės teismas, nuspręsdamas A. Z. bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, kuriuose aplinka pritaikyta laisvės atėmimo bausmę atlikti asmenims, turintiems fizinę negalią, kuriems reikalinga socialinė priežiūra, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog A. Z. yra neįgalus, jam nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (4 t., b. l. 135–136). Taigi pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.