- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-01
- Bylos Nr.
- AS-849-556/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03043-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Beata Martišienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 322-20566 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta pripažinti pareiškėjo 42 431,32 Eur mokestinę nepriemoką beviltiška, ir įpareigoti VMI priimti naują sprendimą – nurašyti visą 42 431,32 Eur mokestinę nepriemoką.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kreipėsi į VMI su prašymu nurašyti pareiškėjui priskirtą mokestinę nepriemoką, susidariusią pagal 2012 metų sprendimą Nr. (23.17-08)-320-54854, tačiau VMI mokestinę nepriemoką tik pripažino beviltiška, bet nenurašė. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2009 m. atliekantis laisvės atėmimo bausmę, kurios atlikimo terminas baigsis 2040 m. Pareiškėjas neturi jokių pajamų ar turto, iš kurių būtų galima įvykdyti mokestinę prievolę.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Teismas, atsižvelgiant į mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūrų teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką, sprendė, jog skundžiamas VMI sprendimas nagrinėjamu atveju yra pagrindas, lemiantis pareiškėjo pareigos mokėti ginčo mokestinę nepriemoką pasikeitimą – šiuo sprendimu pareiškėjas, iki sprendimo priėmimo dienos turėjęs pagrindą ginčo mokestinę nepriemoką sumokėti, pripažinus nurodytą mokestinę nepriemoką beviltiška, tokios pareigos nebeturi. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas nurašyti mokestinę nepriemoką negali būti nagrinėjamas teismo, kadangi VMI sprendimu yra išspręstas klausimas dėl pareiškėjui skirtos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, kas užkerta kelią ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia galimybės kreiptis į teismą dėl asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumo, kai teismo sprendimas negalėtų sukelti pareiškėjo norimo rezultato ir bylinėjimasis teisme būtų beprasmis.
Teismas pareiškėjui išaiškino, jog pareiškėjo skundo dėl mokestinės nepriemokos nurašymo nagrinėjimas yra beprasmis, nes pareiškėjo skunde keliamas klausimas jau yra išspręstas.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad raštas yra informacinio pobūdžio, todėl skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartį ir priimti jo skundą dėl VMI neveikimo nagrinėti; įpareigoti VMI galutinai nurašyti 42 431,32 Eur mokestinę nepriemoką kaip beviltišką pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 5 dalį.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad skundas atitinka ABTĮ reikalavimus ir yra pateiktas dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo (VMI atsisakymo atlikti pareigą – nurašyti mokestinę nepriemoką). Tokie ginčai aiškiai priskirtini administracinių teismų jurisdikcijai.
Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad jis neturi jokio teisinio suinteresuotumo. Priešingai – VMI sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjo nepriemoka yra beviltiška, tačiau skola nenurašyta. Toks VMI veiksmas (ar veiksmų neatlikimas) neužbaigia mokestinės prievolės – ji vis dar lieka apskaitoje ir gali būti peržiūrima. Todėl jo interesas yra gauti teisinį aiškumą – kad skola būtų galutinai nurašyta ir prievolė pasibaigtų.
Pareiškėjas pažymi, kad išieškojimo veiksmai dėl šios nepriemokos buvo pradėti dar 2012 m., tačiau per daugiau nei 12 metų nei karto nebuvo realiai pasiektas išieškojimo rezultatas. Tokia ilgalaikė nemokumo padėtis rodo, kad išieškojimas yra ne tik netikslingas, bet ir faktiškai negalimas, o tai atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei pagrindžia nepriemokos galutinį nurašymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas aktas yra informacinio pobūdžio, o pareiškėjo skundo reikalavimas nurašyti mokestinę nepriemoką negali būti nagrinėjamas teismo, kadangi VMI sprendimu yra išspręstas klausimas dėl pareiškėjui skirtos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, kas užkerta kelią ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimui bei panaikina pareigą pareiškėjui mokėti nurodytą mokestinę nepriemoką.
Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su šia teismo išvada ir nurodo, kad skundas atitinka ABTĮ reikalavimus ir yra pateiktas dėl VMI atsisakymo atlikti pareigą – nurašyti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo teigimu, VMI sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjo nepriemoka yra beviltiška, tačiau skola nenurašyta. Toks VMI veiksmas (ar veiksmų neatlikimas) neužbaigia mokestinės prievolės – ji vis dar lieka apskaitoje ir gali būti peržiūrima. Todėl jo interesas yra gauti teisinį aiškumą – kad skola būtų galutinai nurašyta ir prievolė pasibaigtų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-520/2024 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015; 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-520/2024).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, jog skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio, ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-276-492/2024).
Byloje pareiškėjo ginčijamu VMI sprendimu buvo nuspręsta pripažinti mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) 42 431,32 Eur mokestinę nepriemoką beviltiška.
Pareiškėjas nurodo, kad toks VMI sprendimas neužbaigia mokestinės prievolės – ji vis dar lieka apskaitoje ir gali būti peržiūrima, todėl jo interesas yra, jog skola būtų galutinai nurašyta ir prievolė pasibaigtų.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad ginčijamas aktas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Nors teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjo skunde keliamas klausimas jau yra išspręstas, tačiau pareiškėjas atskirajame skunde su tuo nesutinka, nurodydamas argumentus dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška (MAĮ 113 str.) ir šią mokesčių administravimo procedūrą reguliuojančių teisės aktų taikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje paprastai nėra ir neturi būti tiriama (išskyrus atvejus, kai tokia aplinkybė akivaizdi), ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundo (prašymo) patenkinimą, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – galimo materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo, kadangi tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Konstatavus, kad asmens materialiosios teisės kyla kitų teisinių santykių pagrindu, negu buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas, ir administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) negali turėti įtakos pareiškėjo turimoms teisėms, paprastai turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-276-492/2024).
Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, todėl teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.