- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- e2S-360-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29002-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- T. M., M. M.-S., atstovaujamo T. M.
- Atsakovas
- Z. C. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eN2-18931-558/2015 pagal ieškovų T. M. ir M. M.-S., atstovaujamo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
2015-09-25 byloje gautas pakartotinas ieškovo T. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ieškovas prašo:
Paskirti vaikų psichologą, kuris, padedamas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, atliekančios Centrinės įstaigos funkcijas ištirtų dabartinę M. psichinę ir emocinę būklę tėvų atstūmimo sindromo aspektu ir pateiktų rekomendacijas, kad padėti vaikui atkurti pažeistus šeimos ryšius.Įpareigoti atsakovę Z. C. S. iki kito teismo nurodymo pagal teismo nustatytą grafiką atvesti M. ir vykdyti visus paskirto psichologo nurodymus.Nustatyti tėvo bendravimą su M. “Skype” programa kiekvieną dieną nuo 19 val. iki 20 val. ir įpareigoti atsakovę Z. C. S. užtikrinti, kad M. kiekvieną dieną nustatytu laiku galėtų netrukdomas ir nevaržomas bendrauti su savo tėvu ir artimiausiais giminaičiais “Skype” programa.Nustatyti, kad M. privalo kiekvieną savaitę praleisti bent 3 naktis su savo tėvu, kuris, teismui nustačius šią priemonę, laikinai apsigyventų Nyderlanduose, kad sūnus galėtų nesunkiai pasiekti abiejų tėvų namus.Nustatyti, kad M., kuris dėl atsakovės veiksmų negalėjo įsiteisėjusiu Vilniaus m. apylinkės teismo 2013–10–08 sprendimu nustatytų vasaros atostogų ir Kalėdų bei Velykų praleisti su tėvu Lietuvoje net trejus metus iš eilės, praleis 2015 ir 2016 m. rudens, žiemos ir pavasario atostogas ir Kalėdų bei Velykų šventes su savo tėvu ir šeima Lietuvoje.Remiantis JT 1980 m. Vaiko teisių konvencijos 8 str. 2 d. paskirti M. lietuvių kalbos mokytoją, kuris 2 kartus per savaitę mokytų M. lietuvių kalbos nuotoliniu būdu.
Visas išvardytas laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti skubos tvarka, t.y., iš anksto nepranešus atsakovei, nes nėra žinoma, kur yra atsakovė ir koks jos adresas. Teismui atsisakius taikyti visas 1–6 punktuose išvardytas priemones ar kai kurias iš jų, ieškovas prašo teismo savo nuožiūra taikyti bet kokias tinkamas alternatyvias apsaugos priemones, kurios iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, užtikrintų šiame prašyme nurodytų ir jau kelerius metus iš eilės sistemingai pažeidžiamų vaiko teisių apsaugą, būtent leistų M. nuolatos palaikyti realius ryšius su tėvu ir artimiausiais giminaičiais, tiesiogiai bendrauti ir gyventi šeimos gyvenimą su savo tėvu ir artimiausiais giminaičiais, taip pat išsaugoti tautinį (lietuviškąjį) identitetą. Taip pat ieškovas prašo išreikalauti iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos visą jos turimą dokumentaciją dėl ieškovo sūnaus mažamečio M. M.-S. nuo 2011 m. balandžio mėn. iki dabar ir prijungti visą ją prie bylos.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-30 nutartimi nutarė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Teismas nurodė, kad 2013-10-08 teismo sprendimu buvo nustatyta ieškovo ir jo nepilnamečio vaiko M. bendravimo tvarka. Į bylą ieškovas nepateikė įrodymų, jog ieškovas įgyvendino ar bent bandė įgyvendinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką. Juolab, kad Nyderlandų Almelo Overijssel teismas 2014-10-31 sprendimu byloje Nr. C/08/161701/FA RK 14-2137 (SvE) nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 nustatyta bendravimo tvarka yra pripažintina ir vykdytina Nyderlandų Karalystėje. Ieškovas visgi nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi dėl teismo sprendimo vykdymo į atitinkamas Nyderlandų Karalystės institucijas, įstaigas. Teismas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Nyderlanduose veiklą vykdantis antstolis išaiškino ieškovui, kur jis turi kreiptis dėl sprendimo vykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis kreipėsi į Centrinę įstaigą, kuri jo manymu „praėjus metams nuo prašymo pateikimo, niekaip nepaaiškino savo neveikimo“. Teismas išaiškino, jog tokiu atveju ieškovas turi teisę kreiptis su skundu dėl Centrinės įstaigos veiksmų/neveikimo valstybės, kurioje ieškovas kreipėsi dėl procesinio sprendimo vykdymo, t. y. Nyderlandų Karalystę, įstatymų nustatyta tvarka, o ne reikšti trečią kartą iš esmės tais pačiais argumentais grindžiamą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas T. M. (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-30 nutartį; atskirąjį skundą nagrinėti ypatingos skubos tvarka; nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu teismo nuožiūra pritaikyti bet kokias teismui tinkančias vaiko apsaugos priemones, kurios, kol trunka bylos nagrinėjimas, užtikrintų realų ir nuolatinį vaiko ir tėvo ryšių palaikymą, vaiko gimtosios kalbos ir identiteto apsaugą, taip apsaugant vaiką nuo šiame skunde nurodytos žalos ir vaiko teisių pažeidimų.
Nurodo, kad tik viena iš prašomų apsaugos priemonių iš dalies sutampa su 2013-10-08 teismo sprendimu byloje N2-5298-131/2013 nustatyta bendravimo tvarka ir galimai būtų perteklinė, jei 2013-10-08 teismo sprendimas būtų vykdomas. Nors teismas formaliai teisus, teigdamas, kad ieškovas turi skųsti Olandijos Centrinės įstaigos neveikimą, tarnybos veiksmų apskundimas nesuteikia jokio pagrindo nenagrinėti apsaugos priemonių reikalingumo. 2013-10-08 sprendimo vykdymą apsunkina nežinojimas, kokios valstybės ir kokia konkreti institucija turi vykdyti iki šiol nevykdomą 2013-10-08 teismo sprendimą byloje N2-5298-131/2013. Teismas privalėjo atsižvelgti į vaiko interesus ir į laiko faktorių, kuris bylose dėl ypač mažų vaikų negali būti skaičiuojamas suaugusiųjų standartais, o kiekviena sprendimo nevykdymo diena daro nuolatinę nepataisomą žalą M. raidai, identitetui ir šeimos ryšiams. Teismas visiškai nenagrinėjo nei vienos iš prašomų priemonių būtinumo, neatsižvelgė, kad šios priemonės pirmiausia skirtos apsaugoti vaiko teises ir interesus bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą. Šioje byloje teismas yra ypač pasyvus, nesiėmė ir nesiima jokių aktyvių veiksmų apsaugoti, taip ypač ilgą laiko tarpą pažeidžiamas ieškovo sūnaus M. teises.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-09-30 nutartimi nutarė atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-09-30 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindžia siekiu užkirsti kelią vaiko identiteto sunaikinimui, šeimos ryšių sunaikinimui, vaiko ir tėvo šeimos ryšių nutraukimu, gimtosios kalbos įgūdžių sunaikinimu, tautybės faktiniu sunaikinimu ir siekiu apsaugoti vaiką nuo psichinio ir emocinio smurto, kurį vaikas patiria, motinai blokuojant bet kokius ryšius su tėvu ir bet kokį tėvo dalyvavimą vaiko auklėjime.
Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, motyvuodamas tuo, jog ieškovui buvo išaiškinta, kur jis turi kreiptis dėl sprendimo vykdymo, todėl ieškovas gali teikti skundą dėl Centrinės įstaigos veiksmų/neveikimo valstybės, kurioje ieškovas kreipėsi dėl procesinio sprendimo vykdymo, o ne reikšti iš esmės tais pačiais argumentais grindžiamą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, tačiau mano, kad būtina papildyti skundžiamos nutarties motyvus.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą.
Apelianto prašoma laikinoji apsaugos priemonė šalių nepilnamečio vaiko psichinės ir emocinės būklės ištyrimas tėvų atstūmimo sindromo aspektu ir rekomendacijų pateikimas, siekiant padėti vaikui atkurti pažeistus šeimos ryšius, negali būti vertinama kaip laikinoji apsaugos priemonė. Nagrinėjamoje byloje, kurioje ieškovas pareiškė ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, tokios aplinkybės gali būti įrodinėjimo dalykas. Apeliantas, kaip laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat prašo nustatyti atitinkamą tėvo ir sūnaus bendravimą „Skype“ programomis ir 3 naktų gyvenimą kartu su ieškovu. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimu yra nustatęs bendravimo tvarka su ieškovu. Šis sprendimas įsiteisėjęs. Taigi, ieškovas siekia pakeisti bendravimo tvarką ir tokio siekio pagrindine priežastimi nurodo tai, kad atsakovė piktybiškai nevykdo priimto sprendimo. Teismas pažymi, kad santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jų auklėjime būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-663). Apeliantas nenurodė jokių pasikeitusių aplinkybių, kurios prieštarautų vaiko interesams, o aplinkybė, jog nėra vykdomas sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos, nesudaro pagrindo keisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką. Apeliantas taip pat prašo nustatyti atostogų kompensaciją, kadangi net trejus metus ieškovas negalėjo jų praleisti su sūnumi, tačiau toks ieškovo prašymas labiau vertinamas kaip reikalavimas, o ne laikinoji apsaugos priemonė. Apelianto prašymas dėl lietuvių kalbos mokytojo paskyrimo taip pat negali būti vertinamas kaip laikinoji apsaugos priemonė, be kurios galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas ar apsunkintas. Tuo atveju, jeigu ieškovo nepilnametis vaikas nekalba lietuviškai, ieškovas, realizuodamas savo kaip tėvo valdžią, turi teisę pasirūpinti nepilnamečio vaiko lavinimu savarankiškai.
Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių būtinųjų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.