Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal patikslintą ieškovo T. M. ir M. M.-S. ieškinį atsakovei Z. C. S., dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal patikslintą ieškovo T. M. ir M. M.-S. ieškinį atsakovei Z. C. S., dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: Remiantis 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 8-14 straipsniais, kuri valstybė narė – Lietuvos Respublika ar Nyderlandų Karalystė – turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl nepilnamečio vaiko M. M. - S., nuolat gyvenančio Nyderlandų Karalystėje, gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo? Sustabdė civilinę bylą Nr.eN2-18931-558/2015 iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.Europos teisingumo teismas 2017 m. vasario 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą ir ieškovo T. M. ir M. M.-S. ieškinį atsakovei Z. C. S., dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, paliko nenagrinėtu, išaiškinant, kad su šiais reikalavimais ieškovas T. M. turi kreiptis į Nyderlandų kompetentingus teismus.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo teismo prejudiciniu sprendimu, konstatavo, jog Lietuvos Respublika neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo T. M. ir M. M.-S. ieškinio atsakovei Z. C. S., dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo.Pirmosios instancijos teismo išaiškino, jog su ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko M. M.-S. gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatytos bendravimo tvarkos bei išlaikymo dydžio pakeitimo ieškovas turi kreiptis į Nyderlandų kompetentingus teismus (CPK 782 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas T. M. prašė panaikinti 2017 m. vasario 22 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui; kreiptis į Europos Žmogaus teisių teismą dėl prejudicinės nuomonės (sprendimo) atsakant į šiuos klausimus: a) ar Reglamento Briuselis II a ir Išlaikymo Reglamento 4/2009 išaiškinimas, kad šioje byloje ieškovas dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimo dėl tėvų pareigų, bendravimo tvarkos, vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo prievolių pakeitimo negali kreiptis į sprendimą priėmusį teismą Lietuvoje, o gali kreiptis tik Nyderlandų karalystėje, kur prašomas pakeisti sprendimas, ginčijant išimtinai Lietuvos teismo jurisdikciją, yra nepripažintas ankstesniu Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu, todėl teisiškai neegzistuoja ir negali būti svarstomas sprendimo pakeitimas, o Olandijos teismas yra nusprendęs, kad negali spręsti dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimo pakeitimo ir, todėl, ieškovas dėl sprendimo pakeitimo negali kreiptis į jokį teismą apskritai, yra suderinamas su asmens teise į teisingą ir nešališką teismą, ypač teise kreiptis į teismą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. ir 8 str.? b) ar šioje byloje, kuomet Olandijos teismas ginčydamas išimtinai Lietuvos teismo jurisdikciją nepripažįsta prašomo pakeisti Vilniaus apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimo ir savo įsiteisėjusiu sprendimu yra nusprendęs, kad negali spręsti dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimo dėl tėvų pareigų, bendravimo tvarkos, vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo prievolių sprendimo pakeitimo, ieškovas turi teisę kreiptis į kilmės valstybės narės teismą Lietuvoje dėl sprendimo pakeitimo, remiantis Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 8 str.?; kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą atsakant į šiuos klausimus: a) ar Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiam vaikui įsiteisėjo, išsaugo jurisdikciją nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, net jei šio vaiko buvimo vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra nežinomos?; ar Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiam vaikui įsiteisėjo, išsaugo jurisdikciją nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei kitos valstybės narės, kurios teritorijoje nuolat gyvena vaikas, kurio gyvenamoji vieta buvo teisėtai pakeista, teismas nepripažįsta prašomo pakeisti sprendimo ir nustato, kad neturi kompetencijos spręsti dėl kitos valstybės narės teismo įsiteisėjusio sprendimo dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiam vaikui pakeitimo?Apeliantas nurodo, jog byloje susidarė situacija, kuomet prašomas pakeisti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimas visa apimtimi (dėl santuokos nutraukimo, tėvų valdžios, bendravimo tvarkos, vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo) yra nepripažįstamas Olandijoje šios valstybės Almelo m. teismo 2014-10-31 ir 2016-05-20 (byla C/08/180260/ KG RK 15-847 AF) nutartimis, o Olandijos teismo nutartys dėl tėvų pareigų ir išlaikymo klausimų yra nepripažįstamos Lietuvoje 2015-02-02 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi byloje 2T-28-186-2015. 2016-05-20 Olandijos Rechtbank Overijssel teismas byloje C/08/180260/ KG RK 15-847 (AF) nusprendė, kad (1) Olandijos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Lietuvos teismo 2013-10-08 sprendimo pakeitimo.Apelianto įsitikinimu, byla teisminga Lietuvai, kadangi nėra žinoma atsakovės ir nepilnamečio vaiko nuolatinė ar faktinė gyvenamoji vieta. Pirmos instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 8 straipsnio pagrindu, neįvertino, kad šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 ir 14 straipsnių nuostatos, kuriose numatytos išimtys tais atvejais, kai vaiko buvimo vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta nežinomos. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad ši byla yra laikytina „kita“ byla reglamento 12 str. 3 d. prasme, kadangi vaikas turi ryšį su Lietuva. Net ir tuo atveju, jei jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, byla vis tiek yra teisminga Lietuvos teismams pagal Reglamento 14 straipsnį „Kita jurisdikcija“, nes atsakovės Z. S. ir ieškovo sūnaus M. gyvenamosios vietos adresas yra nežinomas. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, jog ESTT tik pateikė gaires kaip turi būti sprendžiamas teismingumo klausimas, kai yra žinoma vaiko nuolatinė gyvenamoji ir buvimo vieta, nes tokias aplinkybes nurodė pirmosios instancijos teismas kreipdamasis dėl prejudicinio sprendimo. Kad vaiko buvimo ir nuolatinė gyvenamoji vieta nagrinėjamoje byloje yra nežinoma, konstatuota Vilniaus apylinkės teismo 2015-11-10 nutartimi byloje Nr. eN2-18931-558/2015. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą remdamasis nebeaktualiu prejudiciniu sprendimu paremtu klaidinga prielaida, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji ar buvimo vieta yra žinomos. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ESTT prejudicinį sprendimą, ir dar kartą spręsdamas dėl bylos teismingumo, pirmiausiai privalėjo nustatyti, kurioje valstybėje ieškinio pateikimo metu buvo ir kur šiuo metu yra vaiko ir atsakovės motinos nuolatinė gyvenamoji vieta. Pirmos instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovas turi kreiptis į Olandijos teismą, nenustatė kur yra ir kur buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir rėmėsi prielaida, kad galimai atsakovė gyvena Olandijoje.Apelianto nuomone, net ir tuo atveju, jei vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta Olandijoje, jurisdikciją šioje byloje išlaikytų Lietuvos teismai, remiantis Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 9 str., kadangi ieškovas į teismą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimo pakeitimo kreipėsi 2014-08-27, nepasibaigus minėtame straipsnyje nustatytam 3 mėnesių laikotarpiui. Santuokos nutraukimo bylos metu 2011 m. balandį nei ieškovas, nei atsakovė, nei jų vaikas apskritai negyveno Nyderlanduose. Bylos šalys ir jų vaikas tuo buvo laikinai gyveno Kanadoje kaip „laikini darbuotojai“, tačiau ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo Lietuvoje. Kadangi atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo žinoma, ji nustatytina pagal jos tuometinio sutuoktinio gyvenamąją vietą, kuri buvo Lietuvoje. Atitinkamai ir šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, nes tai buvo jo abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Pirmos instancijos teismas turėjo šiuos duomenis, tačiau nuslėpė nuo ESTT, kad šalys niekada nuolat negyveno Nyderlanduose, kad šalių vaikas iki 2011 m. rudens laikinai gyveno Kanadoje ir tik 2011 m. rugsėjį buvo neteisėtai išvežtas į Italiją, o Florencijos Apeliacinio teismo 2012-01-12 nutartimi nusprendus sugrąžinti ieškovui pagrobtą sūnų į vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, atsakovė 2012 m. sausį antrą kartą pagrobė vaiką ir pasislėpė Olandijoje. Pirmos instancijos teismas taip pat nuslėpė ir kitas šias bylai esmines aplinkybes, kad Nyderlandų centrinė institucija pripažino, jog vaikas yra pagrobtas, vyko byla pagal Hagos konvenciją, tačiau vaiką buvo atsisakyta grąžinti, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-05 nutartimi byloje Nr. 2T-55/2012 nepripažįstamais Kanados Ontario Aukštesniojo teismo įsakymais (2013-09-13 sprendimas byloje FA RK 13¬2978). ESTT generalinio advokato išvadoje pateikiama dar daugiau tikrovės neatitinkančių „alternatyvių“ faktų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad šalių vaikas santuokos nutraukimo bylos iškėlimo metu 2011 m. balandį buvo laikinas Kanados gyventojas, iki jo pagrobimo iš Italijos 2012 m. niekada negyvenęs Nyderlanduose, o jo vėlesnis buvimas Nyderlanduose buvo laikinas ir atsitiktinis, nes Nyderlandai, priešingai nei Italija, neleido vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-11-28 nutarties, taip pat vaiko buvimas Nyderlanduose buvo neteisėtas, nes vaikas buvo atvežtas į Nyderlandus be ieškovo sutikimo, pažeidžiant ieškovui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-11-28 nutartimi suteiktas vaiko globos teises.Apelianto įsitikinimu, šiuo atveju pirmos instancijos teismas turėjo spręsti jurisdikcijos klausimą, kai vaiko gyvenamoji vieta nuo 2011-04-28 iki 2014-05-31 buvo nustatyta su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje Lietuvoje, o santuokos nutraukimo bylos iškėlimo metu 2011 m. balandį atsakovė nuolat gyveno Kanadoje, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vaikas nuo gimimo nuolat gyveno Nyderlanduose.Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu, pažeidė ieškovo teisę į teisminę gynybą, teisingą teismą ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtiną Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 str. ir 8 str. ESTT sprendime visiškai neįvertintos aplinkybės, jog atsakovei antrą kartą pagrobus vaiką ir pasislėpus Olandijoje, Olandija slėpė vaiką nuo tėvo, sistemingai pažeidinėjo Reglamentą, neteikė tėvui jokios informacijos apie vaiko buvimo vietą, sveikatą, psichinę ir emocinę būklę.Byloje nuo 2014 m. yra sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, o tuo metu vaikas nemato tėvo, nes Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimas yra nevykdomas Olandijoje kaip nepripažįstamas visa apimtimi. Todėl bylą nagrinėjęs teismas pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį dėl teisės į teisingą teismą, nes byla buvo vilkinama ir galiausiai nutraukta, neįvertinus, kad Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimas negali būti pakeistas Olandijoje, nes yra nepripažįstamas visa apimtimi, todėl ieškovas apskritai neturi kur kreiptis į teismą. Ieškovas nurodo, kad Olandijos Rechtbank Overijssel teismas 2016-05-20 sprendimu byloje C/08/180260/ KG RK 15-847 nusprendė, kad Olandijos teismai negali spręsti dėl Lietuvos teismo 2013-10-08 sprendimo pakeitimo ir nusprendė nepripažinti ir neleisti vykdyti taip pat ir šio sprendimo dalies dėl bendravimo tvarkos. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti priimdamas skundžiamą nutartį. Kadangi ieškovas negali kreiptis taip pat ir į Lietuvos teismą, ir jokį kitą teismą Europos Sąjungoje, susidaro situacija, kad ieškovas negali kreiptis į jokį teismą apskritai, turėtų būti taikoma Reglamento nuostata, kad tais atvejais, jai nei vienas ES valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos arba nuo jos atsisako, ginčo teismingumas sprendžiamas pagal ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės nacionalinę teisę, pagal kurią byla yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo T. M. ir M. M.-S. ieškinys atsakovei Z. C. S., dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, paliktas nenagrinėtu, išaiškinant, kad su šiais reikalavimais ieškovas T. M. turi kreiptis į Nyderlandų kompetentingus teismus.Bylos medžiaga nustatyta, kad T. M. (Lietuvos Respublikos pilietis) ir Z. C. S. (Nyderlandų Karalystės ir Argentinos pilietė) santuoką sudarė 2003 m. gruodžio 9 d. Portlande, Oregono valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nepilnametis M. M.-S. gimė (duomenys neskelbtini) Nyderlanduose, turi Lietuvos Respublikos ir Italijos pilietybes. Lietuvos Respublikos teismai nustatė, kad nepilnametis niekados negyveno ir nebuvo atvykęs į Lietuvą. Laikotarpiu 2004 – 2006 metais šalys gyveno Nyderlanduose. Po trumpo laikotarpio Italijoje, 2007 metais persikėlė į Kanadą. 2011 m. liepos mėnesį motina Z. C. S. persikėlė su sūnumi į Italiją, o nuo 2011 m. lapkričio mėnesio motina su sūnumi gyvena Nyderlanduose. T. M. ir Z. C. S. gyvena skyrium nuo 2010 metų gruodžio mėnesio. Ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Ieškovė Z. C. S. kreipėsi į teismą Kanadoje dėl santuokos nutraukimo. Kanados teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo nutraukta T. M. ir Z. C. S. santuoka. Šia nutartimi teismas taip pat patvirtino 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, pagal kurią išimtinė vaiko globa nustatyta motinai Z. C. S.. Taigi 2012 m. balandžio 17 d. nutartis yra laikytina galutiniu užsienio teismo sprendimu dėl vaiko globos. Tačiau nei Lietuvos, nei Nyderlandų teismai nepripažino Kanados teisme priimtų sprendimų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu, išnagrinėjus šalių santuokos nutraukimo bylą, nepilnamečio M. M.-S. gyvenamoji vieta nustatyta su motina Z. C. S., nustatyta T. M. bendravimo su vaiku tvarka, iš T. M. priteistas išlaikymas sūnui M. M.-S.. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) nustatė, kad T. M. nuo 2012 gegužės 18 d. ir ateityje mokės Z. C. S. po 4 323, 16 eurų pragyvenimo išmokos. T. M. įmoką turi mokėti kas mėnesį iš anksto; nustatė nepilnamečio vaiko M. M. S. priežiūros ir ugdymo išlaidas. Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nutarė panaikinti bendras nepilnamečio M. M. S. globos teises; nustatyti, kad globos teises dėl nepilnamečio M. M. S. turės tik berniuko motina Z. C. S.. Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu byloje Nr. C/08/161701/ FA RK 14-2137 (SvE) atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Nyderlandų Karalystėje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalis dėl T. M. ir Z. C. S. santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko M. M.-S. gyvenamosios vietos nustatymo su motina, išlaikymo vaikui priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-28-186/2015 atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį byloje Nr. C/08/132370/FARK 12-1276 (L. R.) dalyje dėl nustatytų pragyvenimo išmokų atsakovei bei priežiūros ir ugdymo išlaidų nepilnamečiam sūnui. Minėta nutartimi taip pat nutarta nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464, kuria panaikintos bendros nepilnamečio M. M.-S. globos teisės ir nustatyta, kad globos teises dėl nepilnamečio M. M.-S. turės tik berniuko motina Z. C. S..Ieškovas T. M. kreipėsi su ieškiniu atsakovei Z. C. S., prašydamas pakeisti jų nepilnamečio vaiko M. M.-S. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su tėvu Lietuvos Respublikoje, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimu priteistą išlaikymo dydį bei nustatytą ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką.Byloje kilus jurisdikcijos klausimui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi byla sustabdyta dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.Europos sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. vasario 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriuo nusprendė, kad nagrinėjamu atveju jurisdikcijos klausimus šioje byloje reglamentuojantys teisės aktai aiškinami taip, kad tokioje byloje kaip ši, valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi kitos valstybės narės teismai.Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į prejudicinį sprendimą ieškinį paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams ir ieškovas turi teisę kreiptis su ieškiniu į Nyderlandų teismus.Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės remdamasis tuo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas teismingumo klausimą neatsižvelgė į aplinkybes, jog nagrinėjamu atveju įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi konstatuota, jog šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nėra žinoma. Remdamasis tuo apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo vadovautis byloje priimtu Europos Sajungos Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu, kuris priimtas pirmosios instancijos teismui pateikus klaidingą informaciją, jog vaiko buvimo ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra žinoma. Apelianto nuomone, net ir tuo atveju, jei vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta Nyderlanduose, jurisdikciją šioje byloje turi Lietuvos teismai remiantis Reglamento 2201/2003 9 str., 10 str., 12 str., 14 str., numatytomis išimtimis.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ieškinio palikimo nenagrinėtu bei tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančias teisės normas.

Dėl atskirojo skundo argumentų susijusių su ESTT prejudiciniu sprendimu

Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai rėmėsi ESTT prejudiciniu sprendimu, kadangi prejudicinis sprendimas priimtas remiantis klaidinga informacija apie vaiko buvimo vietą. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi pripažino atsakovę ir šalių nepilnametį sūnų nežinia kur esančiais. Atkreiptinas dėmesys, jog dar nagrinėjant šalių santuokos nutraukimo bylą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendime konstatuota, jog atsakovė su sūnumi gyvena Nyderlanduose, Ootsmarsum mieste, tačiau savivaldybės gyventojų asmens duomenų registre įrašytas jos gyvenamosios vietos adresas neviešinamas jos valia, dėl baimės, kad ieškovas sužinojęs jos gyvenamosios vietos adresą bandys pagrobti šalių nepilnametį vaiką. Todėl jai dokumentai gali būti įteikti per antstolį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ESTT 2015-11-09 kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, t.y. Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu pagal Lietuvoje galiojančias teisės normas informuoti atsakovę apie galimybę pateikti rašytines pastabas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės gyvenamoji vieta nagrinėjamoje byla yra užslaptinta ir nėra galimybės jai įteikti dokumentus. Taigi, Vilniaus miesto aplinkės 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria apeliantas interpretuoja, kaip atsakovės pripažinimą nežinia kur esančia, iš esmės įvykdytas ESTT prašymas ir viešo paskelbimo būdu pagal Lietuvoje galiojančias teisės normas, atsakovė viešo paskelbimo būdu informuota apie teisę pateikti poziciją dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2016 m. rugpjūčio 26 d. atsakovė pateikė rašytinį pareiškimą byloje C-499/15 (W prieš V) ESTT, kuriame atstovaujama advokato Mr. De Falco, išdėstė savo poziciją dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje. Minėtame pareiškime be kita ko nurodyta, kad vaikas įprastinė gyvenamoji vieta nuo 2011 m. lapkričio mėn. yra Nyderlanduose. Šiuo atveju taip pat svarbi aplinkybė, jog atsakovės inicijuotose bylose Nyderlandų teismai priima sprendimus šalims aktualiais klausimais, susijusiais su vaiko globa ir išlaikymu, taigi, ieškovei kreipiantis į Nyderlandų teismus ir neįrodžius, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose, minėti sprendimai nebūtų priimti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad byloje nėra žinomas konkretus adresas kur gyvena atsakovė, su kuria nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, nėra pagrindas konstatuoti, jog apskritai nėra žinoma šalių nepilnamečio sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta Reglamento Nr. 2201/2003 prasme ir nelaikytina pagrįsta apelianto pozicija, kad byloje nėra pakankamai duomenų teismingumo klausimui išspręsti. Ankščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog tiek atsakovės, tiek šalių nepilnamečio sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose. Apeliantas, nurodydamas, kad atsakovė su nepilnamečiu sūnumi gali būti bet kurioje trečioje šalyje nepateikė jokių tokias prielaidas pagrindžiančių duomenų.Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai rėmėsi ESTT priimtu prejudiciniu sprendimu nagrinėjamoje byloje ir konstatavo, jog remiantis bendrąja jurisdikciją bylose susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikciją turi valstybės narės teismai, kurioje tuo metu yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, šiuo atveju Nyderlandai.

Dėl apelianto argumentų susijusių su Reglamento Nr. 2201/2003 9, 10,12,14 str. taikymu

Apelianto nuomone, net ir tuo atveju jei vaiko gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose, Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 9, 10, 12 ir 14 str. nurodytomis teismingumo išimtimis. Apeliacinės instancijos teismas atmesta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.Minėta, jog Reglamento "Briuselis II bis" 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamento "Briuselis II bis" 9 str., 10 str., 12 str. 3 d. ir 14 str. įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remdamasis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje.Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog šiuo atveju yra galimybė taikyti 9 str. numatytą išimtį, susijusią su nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija. Įrodinėdamas šią aplinkybę apeliantas remiasi aplinkybėmis, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta su atsakove nustatyta tik 2014 m. gegužės 31 d. įsiteisėjus Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimui, o vykstant bylai vaiko gyvenamoji vieta pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo nustatyta su ieškovu Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus, kaip nesudarančius pagrindo taikyti Reglamento 2201/2003 9 str. numatytą išimtį.Pažymėtina, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 28 d. ieškovo prašymu, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir bylos nagrinėjimo laikotarpiui nustatė nepilnamečio vaiko M. M.-S. gyvenamąją vietą su tėvu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi panaikino minėtą laikinąją apsaugos priemonę, motyvuodamas tuo, kad ji pritaikyta remiantis ieškovo pateikta tikrovės neatitinkančia informacija, jog šalių nepilnametis vaikas su ieškovu gyvena Lietuvoje. Ieškovas T. M. 2013-10-30 sūnaus gyvenamąją vietą deklaravo su juo Vilniuje. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, kad nepilnametis niekados negyveno ir nebuvo atvykęs į Lietuvą. Todėl nėra teisinio pagrindo taikyti Reglamento 2201/2003 9 str. numatantį, jog valstybės narės teismai tris mėnesius nuo vaiko persikėlimo į kitą valstybę narę išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą valstybėje narėje, kurioje vaikas gyveno iki persikėlimo.Remiantis ankščiau nurodyta aplinkybe, jog vaikas faktiškai niekuomet neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, taip pat nėra pagrindo spręsti, jog Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą remiantis Reglamento 2201/2003 10 str. nurodyta išimtimi dėl jurisdikcijos vaikų grobimo atvejais, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie neteisėtą vaiko išvežimą iš valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą.Nesutiktina su apelianto argumentais, jog byla teisminga Lietuvos teismams ir remiantis Reglamento 2201/2003 12 str. 3 d., kadangi vaikas turi esminį ryšį su Lietuva, nes vienas iš jo tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog Jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento "Briuselis II bis" 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad visos bylos šalys pritaria Lietuvos teismų jurisdikcijai nagrinėjamoje byloje. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus, įvertinus aplinkybę, jog šalių nepilnametis vaikas gyvena Nyderlanduose.Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog šalių nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir buvimo vieta yra Nyderlandai, todėl byla pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 str. teisminga Nyderlandų teismams. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apelianto argumentais susijusiais su Reglamento 2201/2003 14 str. taikymu, kadangi nėra pagrindo teigti, jog joks teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovo prašomas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas visa apimtimi yra nepripažįstamas Nyderlanduose. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje ESTT priimto prejudicinio sprendimo 69 p. nurodoma, jog aplinkybė, kad įsiteisėjusio sprendimo, kuriuo vienas iš tėvų grindžia savo prašymą dėl pakeitimo, nepripažino vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai, nesvarbu ar šis nepripažinimas pagrįstas, ar ne, nekliudo pripažinti šių teismų jurisdikcijos nagrinėti šį prašymą, nes juo pradėta nauja byla.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos sprendžia, jog skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.