Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Z. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Z. A. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad jis, būdamas darbdaviu – UAB „Lašų duona“ (toliau – ir Įmonė) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. leido dirbti S. Č. – suteikė darbo vietą, leido naudotis įmonės turtu (krovininiu transportu, įmonės dokumentais), nepasirašęs su juo rašytinės darbo sutarties, neįteikus jam antrojo darbo sutarties egzemplioriaus ir neišdavus tapatybę patvirtinančio dokumento – darbo pažymėjimo. Protokole nustatyta, kad Z. A. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 4) seka, kad šioje byloje Z. A. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje įrodyta, kad S. Č. realiai dirbo UAB „Lašų duona“ naudai – atliko vairuotojo-ekspeditoriaus darbą (b. l. 7-9, 11, 15, 22-23, 46, 48, 56, 58, 90-92). S. Č. atliko vairuotojo-ekspeditoriaus darbą pagal Įmonės nustatytą darbo tvarką – žinojo kaip organizuojamas darbas, darbo funkcijas atliko nustatytu darbo laiku. S. Č. savo pirminiuose paaiškinimuose (b. l. 15) nurodė, jog dirba UAB „Lašų duona“ vairuotoju nuo 2010 m. liepos 8 d., dėl darbo tarėsi su Įmonės administracija, taip pat nurodė savo darbo grafiką (5 dienos per savaitę po 8 val.) bei darbo užmokestį (850 Lt per mėnesį). Nors teismo posėdžio metu jis pakeitė savo parodymus ir teigė, jog nedirbo Įmonėje, o tik žiūrėjo kaip dirba jo draugas, apeliacinės instancijos teismas tokį parodymų pakeitimą vertina kritiškai, kaip norą padėti Įmonės, kurioje šiuo metu jis yra įdarbintas teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 69), direktoriui išvengti atsakomybės.

Atsižvelgiant į tai, kad S. Č. be darbo sutarties realiai dirbo Įmonės naudai gana ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. liepos 27 d. (remiantis S. Č. paaiškinimu – nuo 2010 m. liepos 8 d.) iki 2010 m. rugpjūčio 13 d., abejotina Z. A. išsakyta pozicija, jog jis apie S. Č. darbą nieko nežinojo. Z. A., būdamas Įmonės direktoriumi, turėtų domėtis Įmonės veikla, jos darbuotojais arba šiam tikslui įgalioti kitą asmenį. Darbdaviui kyla pareiga uždrausti darbuotojui pradėti dirbti, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra sudaryta rašytinė darbo sutartis.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, byloje įrodymai vertinami netinkamai, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas ir apeliacinis skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimą panaikinti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.