Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš jame įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2017 m. spalio 11 d. - 2017 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu bausmę atliko 3-ojo būrio 1-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, joje įrengtos 28 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto; 2017 m. gruodžio 8 d. - 2018 m. vasario 21 d. laikotarpiu – 6-ojo būrio 1-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 31,62 kv. m, joje įrengta 10 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto (b. l. 21, 30-31).

Vertinant pareiškėjas teiginius, kad vienu metu patalpose buvo apgyvendinta nuo 8 iki 12 žmonių, todėl vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo nuo 1 kv. m iki 1,5 kv. m gyvenamojo ploto, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų apie tai, kuriame miegamajame buvo kalinamas jo nurodytas nuteistųjų skaičius, kokiu konkrečiu laikotarpiu toks asmenų skaičius buvo kalinamas, bei nepateikė šiuos paaiškinimus pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu M. M. bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu dėl patalpoje esančių baldų, atmetami kaip nepagrįsti. Be to, teismas atsižvelgia, kad pareiškėjas turėjo santykinę judėjimo laisvę po lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimo laiko.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normos numatė, kad 1 klozetas arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. kovo 22 d. pažymoje Nr. 77-443 nurodė, jog Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus 3-ojo būrio tualete įrengti 3 klozetai ir 3 pisuarai, 6-ojo būrio tualete įrengti 4 klozetai ir 4 pisuarai; Pravieniškių PN-AK administracija turi atskirą tualetą (b. l. 23-24). Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu 3-ajame būryje bausmę atliko 47 nuteistieji, 6-ajame būryje - 36 nuteistieji (b. l. 24, 33). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie Trečiojo sektoriaus 3-ojo ir 6-ojo būrių nuteistųjų ir jiems naudotis skirtų klozetų ir pisuarų skaičių bei informacija apie pataisos įstaigos darbuotojų naudojimąsi atskiru sanitariniu mazgu, todėl šiais duomenimis grindžia daromas išvadas.

Išanalizavus nurodytus duomenimis, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu 3-ajam ir 6-ajam būriams skirtų unitazų ir pisuarų skaičius atitiko Aprūpinimo normose numatytus materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai apie ginčo laikotarpiu sanitariniuose mazguose patirtus nepatogumus atmetami kaip nepagrįsti.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 nustato, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 punktas); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (14 punktą), o natūralios apšvietos Higienos norma HN 134:2015 nereguliuoja.

Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių apie patalpose besiveisiantį pelėsi, vadovaujamasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, nustatančiu, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 42-44). Teismo vertinimu, nuteistieji, reguliariai vėdinantys, kruopščiai valantys ir tvarkantys savo gyvenamąsias patalpas, pašalina drėgmės perteklių ir nesudaro sąlygų pelėsiui veistis. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją skundais dėl jam nesudarytų sąlygų vėdinti patalpas, nesuteiktų patalpų valymo priemonių ir inventoriaus.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, oro judėjimo, temperatūros rodiklių ir kad pagal skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškininimą, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie patalpų apšvietimo, oro judėjimo, temperatūros neatitikimą ginčo laikotarpiu teisės aktų nustatytiems rodikliams atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

Pagal suformuotą teisminę praktiką, buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu; pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma, kad pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018).

Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 45-48). Darbų atlikimo aktų duomenys patvirtina, kad pataisos įstaigos patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teikiamos (b. l. 49-52).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog atsakovės atstovas, siekdamas užtikrinti, kad pataisos įstaigos patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, ėmėsi Higienos normos 20 punkte nurodytų tinkamų veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją prašymais papildomai naikinti buitinius ir kad jo prašymai būtų netenkinami.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundo teiginiai dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų vykdymo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad Pravieniškių PN-AK nesiėmė priešgaisrinių priemonių, skirtų pareiškėjo saugumui užtikrinti.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju Pravieniškių PN-AK parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą gaisro atveju. Pravieniškių PN-AK teigė, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, pataisos įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais; šios gaisro gesinimo priemonės laikomos kontrolės ir paleidimo punktuose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktais paaiškinimais apie taikytas priemones gaisrinei saugai užtikrinti ir vertina, kad atsakovės atstovo išvardintos priemonės atitiko Bendrosiose gaisrinės saugos taisyklėse, patvirtintose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 redakcija) įtvirtintus reikalavimus.

Vertinant pareiškėjo teiginius, sprendžiama, kad skunde gaisrinės saugos taisyklių pažeidimai apibūdinti abstrakčiai, jie detaliai neaprašyti. Todėl vien deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio teiginiai, jog buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės gaisrinės saugos srityje, nenurodant konkrečių pažeidimų atvejų, negali būti pripažįstami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys teisės pažeidimus. Teismas pažymi, kad pareiškėjas, jo teigimu, turėdamas informacijos apie tai, jog Pravieniškių PN-AK nesilaikė priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, neįgyvendino Bendrosiose gaisrinės saugos taisyklėse numatytų priemonių, užkertančių kelią gaisrui kilti ar jam išplisti, turėjo teisę teikti skundus valstybinės priešgaisrinės priežiūros subjektams Valstybinės priešgaisrinės priežiūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 739 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1381 redakcija) nustatyta tvarka. Nagrinėjant bylą, duomenų apie pareiškėjo skundus, teiktus valstybinę priešgaisrinę priežiūrą vykdantiems subjektams, nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, kad nesaugumo jausmą kėlė ir tai, jog nakčiai jis būdavo užrakinamas gyvenamosiose patalpose, kurių langai grotuoti.

Taisyklės, reglamentuojančios pataisos įstaigų vidaus tvarką, numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis nustatytų reikalavimų ( 73¹.1-73¹.2 punktai). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų kambarių langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis.

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, sprendžiama, kad atsakovės atstovas, gyvenamųjų kambarių, kuriais naudojosi pareiškėjas, langus apsaugodamas grotomis, ir nakčiai rakindamas pareiškėjo naudojamas gyvenamąsias patalpas, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę į saugias kalinimo sąlygas atmetami kaip nepagrįsti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.

Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus parengtoje 2019 m. kovo 22 d. pažymoje Nr. 77-443 „Apie nuteistojo M. M. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad Trečiajame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems įrengti ne visuose būriuose, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų (b. l. 32). Teismas sprendžia, jog atsakovės atstovė šiame dokumente nepatvirtino, kad 3-ajam ir 6-ajam būriams, į kuriuos ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, buvo įrengti laisvalaikio kambariai.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nevykdė Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkto reikalavimų.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK, nevykdydami Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkto reikalavimų, neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų. Nustačius, kad atsakovės atstovas nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų, sprendžiama, jog pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumų, išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesant įrengtų laisvalaikio kambarių, jis negalėjo ramioje aplinkoje pailsėti, rašyti laiškus, savišvietai ( b. l. 4).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, jog dėl nustatyto kalinimo sąlygų pažeidimo pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. M. (M. M.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2018 m. vasario 21 d. buvo pažeista.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.