Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimondo Buzelio (pirmininkaujantis), Nijolios Indreikienės ir Algimanto Kukalio (pranešėjas), sekretoriaujant Neringai Pažėraitei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros prokurorei Solveigai Gradzevičienei, atsakovės A. A. S. atstovams advokatui Ramūnui Audzevičiui ir advokatui Tomui Petkevičiui, atsakovo A. Č. atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriaus atstovams G. B. ir L. Z., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. A. S. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-548/2013 pagal Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. Č., A. A. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Kauno marių regioninio parko direkcijai dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 10 d. nutartimi atmetė atsakovės A. A. S. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad neginčijama išvada, jog pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė. Tai konstatavus, taikytina restitucija. Nors atsakovė nesutiko su teismo taikyta restitucija, teigdama, kad ji yra sąžininga įgijėja, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, jog jos sąžiningumo prezumpcija paneigta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje. Šiame sprendime nustatyta, kad abu atsakovai nebuvo viso žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, naudotojai ar valdytojai, todėl jų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos buvo neteisėtai išplėstos; detalusis planas buvo parengtas rekreacinės paskirties žemės sklypui prie esamų pastatų Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini), suformuoti ir jį įsigyti nuosavybėn, taip ginčijamais administraciniais aktais įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, administracinį aktą pripažinus neteisėtu, asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu, nes atsakovai turėjo žinoti apie administracinių aktų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (sąlygas įsigyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą). Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su ginčo sklypo įsigijimu, bet teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo panaikinta ne tik dėl netinkamo valstybės institucijų veikimo, bet ir atsakovų nerūpestingumo (nepaisė konstitucinio įstatymų laikymosi principo). Kadangi atsakovė A. A. S. nesąžiningai siekė įsigyti nuosavybėn turtą, tai nėra pagrindo išvadai, kad, grąžinus pagal sandorį sumokėtus pinigus, jos padėtis nesąžiningai pablogėtų. Neteisėtą žemės perleidimą įteisinantys aktai negali sukurti pagrindo lūkesčiams įsigyti pagal piniginį ekvivalentą iš esmės tokios pačios vertės turtą, kaip grąžintas valstybei. Restitucijos taikymas negali sukelti atsakovams neigiamų padarinių, priešingai – taikant natūrinę restituciją valstybės nuosavybėn teisėtai sugrąžinamas žemės sklypas, o atsakovai susigrąžina už šį žemės sklypą sumokėtą pinigų sumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde atsakovės nurodomoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje analizuojami teisėtai įsigytos žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, todėl ji negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje. Dėl to kolegija nenustatė ir pagrindo atnaujinti apeliacinės bylos nagrinėjimą iš esmės pagal 2014 m. vasario 17 d. gautą prašymą ir svarstyti ekspertizės sklypo vertei nustatyti skyrimo klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. sausio 16 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nutartį ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.Teisėjų kolegija pasisakydama dėl turto vertės kompensavimo adekvatumo, sprendžiant teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimo klausimus pažymėjo, kad teismui taikant restituciją šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo. Pagal bendrąją taisyklę taikant restituciją šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o jei negali grąžinti natūra, – jo vertę pinigais (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Dėl to asmuo, manydamas, kad dėl niekinio sandorio sudarymo patyrė kokių nors nuostolių, gali jų reikalauti naujo teisminio proceso metu. Tačiau tais atvejais, kai sandoriai panaikinami dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir nuosavybė grąžinama valstybės nuosavybėn, asmens įpareigojimas pradėti naują procesą gali prilygti papildomos naštos uždėjimui asmeniui. Dėl to EŽTT savo praktikoje akcentuoja, kad pirmiau minėtas gero valdymo principas, sprendžiant klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo klausimą, ne tik suponuoja valdžios institucijų pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, § 69), bet gali pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. Pincov? and Pinc, § 53, To?cu?? and Others v. Romania, no. 36900/03, § 38, 25 November 2008). Sąžiningam „atimamo“ turto įgijėjui turėtų būti sumokama adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. cituotą Pyrantienė, Albergas and Arlauskas v. Lithuania, no. 17978/05, 27 May 2014 ir kt.). Konkrečiuose įstatymuose nustatytos kompensacijos sąlygos yra svarbios vertinant, ar ginčijama priemone nustatyta reikiama teisinga pusiausvyra ir pareiškėjui neuždėta neproporcingos naštos. Šiuo klausimu EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, nulemia neproporcingą apribojimą (žr. The Holy Monasteries v. Greece, 9 December 1994, § 71, Series A no. 301‑A; Former King of Greece and Others v. Greece [GC], no. 25701/94, § 89, ECHR 2000‑XII; Zvolsk? and Zvolsk? v. the Czech Republic, no. 46129/99, § 70, ECHR 2002‑IX: Vistiņš and Perepjolkins, § 110). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT taip pat pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. Teisėjų kolegija akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, neatsižvelgė į ginčo specifiką – žemės pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu taisant valdžios institucijų padarytą klaidą, nenustatinėjo kasatorės sąžiningumo, neįvertino jos prarastos nuosavybės teisės ir teisėtų lūkesčių. Taigi byloje neįvertintas taikytos restitucijos pagrindu kasatorei sumokėtos kompensacijos proporcingumas, nes apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju neteisėtas žemės perleidimo sandoris negali sukurti pagrindo lūkesčiams gauti teisingą paimamo turto piniginį ekvivalentą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka pirmiau cituotos praktikos. Įvertinus kasatorės sąžiningumo aspektą ir sprendžiant dėl protingos kompensacijos jai priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. Rysovskyy v. Ukraine, no. 29979/04, § 70-71, 20 October 2011), todėl kompensacijos adekvatumas gali būti vertinamas ir per laiko aplinkybę. Pavyzdžiui byloje Romankevič prieš Lietuvą nustatyta, kad valstybė gana greitai nustatė savo padarytą klaidą ir skubiai suteikė naują tokio pat dydžio sklypą, nors ir mažesnės vertės, todėl proporcingumo pažeidimo šiuo atveju nenustatyta ir nelaikyta neproporcingu kompensavimu (naujo tokio paties dydžio kitoje vietovėje žemės sklypo pareiškėjui suteikimas užtruko kiek daugiau nei dvejus metus – nuo galutinio 2007 m. sausio 15 d. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo iki kol 2009 m. vasario mėn. buvo priimtas naujas sprendimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo; dėl skundžiamos mažesnės naujo sklypo rinkos vertės EŽTT pastebėjo, kad pagal nacionalinius įstatymus pareiškėjas negalėjo reikalauti, kad žemės sklypas būtų tokios pat vertės, kaip tas, kuris buvo suteiktas per klaidą 2002 m.) (Romankevič v. Lietuva, no. 25747/07, 2 December 2014). Byloje Bogdel prieš Lietuvą taip pat nekonstatuotas pareiškėjo gautos sumos neadekvatumas, nes valstybė, nustačiusi padarytas klaidas, skubiai jas taisė, ir pareiškėjas ne tik atgavo už sklypą sumokėtus pinigus, bet ir išsinuomojo tą patį sklypą gana ilgam laikotarpiui (žr. Bogdel v. Lithuania, no. 41248/06, 26 November 2013.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir pažymėjo, kad protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti, kad žemės sklype, kuris taisant valstybės padarytas klaidas paimtas iš kasatorės, yra jai ir atsakovui A. Č. nuosavybės teise priklausančių statinių, kuriais naudotis reikalingas žemės sklypas. Pažymėtina, kad priteisiant kompensaciją vertintinas ir infliacijos poveikis (kasatorės sumokėtos pagal sandorį pinigų sumos nuvertėjimas), taip pat nustatytinos ir vertintinos aplinkybės dėl kasatorės asmeninės bei socialinės padėties. Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą EŽTT nurodė, kad skiriant kompensaciją nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos asmeninę ir socialinę padėtį, nes ji sklypą naudojo ūkininkauti ir tai buvo jos pragyvenimo šaltinis, jai nustatytas neįgalumas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad priteisiamos kompensacijos dydžiui įvertinti gali turėti įtakos objekto pobūdis. Pavyzdžiui, byloje Vistiņš and Perepjolkins prieš Latviją EŽTT laikėsi požiūrio, kad Latvijos valdžios institucijos pagrįstai sprendė nekompensuoti pareiškėjams visos nusavinto turto vertės (nes ir mažesnės sumos galėjo patenkinti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus) dėl trijų priežasčių, kurių viena – žemės rinkos vertė negalėjo būti objektyviai nustatyta dėl valstybei ir vietinės valdžios institucijoms suteiktų išimtinių pirkimo teisių (Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012). Teisėjų kolegijos nutartyje akcentuota, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės mišku. Valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, taigi šiuo atveju valstybės patiriama nauda, kasatorės įrodinėjama šio sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su jos realiai patirtų praradimų dydžiu. Byloje tarp šalių neliko ginčo dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinio dalyku esanti pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė ir negalioja, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ( CK 180 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį ( restitucija). Restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6. 145, 6. 147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. EŽTT savo praktikoje yra pabrėžęs, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. EŽTT praktikoje pažymėta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. Moskal, § 73). Vis dėlto valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas „įstatymo nustatytomis sąlygomis“, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti „būtinas visuomenės interesams“ ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. Lelas v. Croatia, no. 55555/08, § 74, 20 May 2010); poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis Pincov? and Pinc v. Czech Republic, no. 36548/97, § 58, ECHR 2002 VIII). Reikalaujama pusiausvyra nebus nustatyta tuo atveju, jei asmuo dėl valstybės klaidų taisymo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincov? and Pinc, § 58; Gashi v. Croatia, no. 32457/05, § 40, 13 December 2007; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, § 67, 11 June 2009). Tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, spręsdamas restitucijos klausimą dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-6-310/2012). Byloje taikant restituciją iškyla pagrindinis klausimas dėl nuosavybės teisės apsaugos užtikrinimo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kai valstybė, taisydama vietos valdžios institucijų klaidas ( leidimą įsigyti žemės sklypą su valstybiniu mišku) ir pripažinusi negaliojančiais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis bei paimdama iš atsakovų nuosavybę, nesuteikia jai tinkamos piniginės kompensacijos. Nustatyta, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011m. spalio 11d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. 1-166-406/2011 pagal Kaišiadorių rajono prokuratūros prašymą, apginant viešąjį interesą, atsakovams Kaišiadorių savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, tretiesiems asmenims Kauno marių regioninei parko direkcijai, A. Č., A. A. S. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nustatyta, kad rengiant detalųjį planą ir suformuojant prie nuosavybės teise A. Č. ir A. A. S. priklausančių pastatų ir įrenginių (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių rajone 8.6679 ha žemės sklypą, be kitų sprendime nurodytų teisės aktų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Be aptartame sprendime nustatytų faktų teismas padarė išvadą, jog detaliojo plano parengimu buvo siekiama ir šio sklypo įsigijimo nuosavybėn, todėl ginčijamais administraciniais aktais buvo įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn.Taikant restituciją, nagrinėjamoje byloje atsakovų sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas. Nustatant ir vertinant atsakovų sąžiningumą vertintinos žemės sklypų įsigijimo sąlygos, ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas ir, ar sklypo tinkamumą parduoti turėjo užtikrinti valdžios institucijos. Pagal bendrąją taisyklę sąžiningumo prezumpcija galioja tol, kol ji yra paneigta. Atsakovų nesąžiningumą nagrinėjamoje byloje privalo įrodinėti tai įrodinėjantis asmuo, tačiau nagrinėjamoje byloje, tiek ieškinį pateikęs prokuroras, tiek valdžios institucija – NŽT prie ŽŪM byloje nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovai įsigydami ginčo žemės sklypą veikė nesąžiningai ( CPK 178 straipsnis). Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t.y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013m. birželio 19d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). Kaip jau buvo minėta šios nutarties 20 punkte, kad prokuroras, gimdamas viešąjį interesą, teisminius procesus tiek administracinėje byloje Nr. 1-166-406/2011, tiek vėliau jau šioje nagrinėjamoje byloje pradėjo pastebėjęs savivaldos institucijų padarytas esmines klaidas ir siekia jas ištaisyti. Nustatyta, kad išnagrinėtoje aptartoje administracinėje byloje, kurioje yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nėra konstatuota aplinkybių patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovai kažkokiu būdu paveikė ar galėjo paveikti ginčo žemės įsigijimo sąlygas, ar išsipirkdami žemę bei sudarydami sandorius numatyti, kad dalis išsiperkamos žemės yra užimta valstybiniu mišku, kuri negalėjo būti civilinės apyvartos dalyku. Iš byloje esančių faktinių aplinkybių akivaizdu, kad žemės įsigijimo sąlygas turėjo nustatyti ir teisėtai užtikrinti sklypo pardavimą tuometinė Kauno apskrities viršininko administracija, kurios šiuo metu teisių perėmėja yra NŽT prie ŽŪM bei Kaišiadorių rajono administracija, kurių pareiga buvo parduoti atsakovams tinkamai suformuotą žemės sklypą. Žemės sklypo schemos, detalieji planai bei kiti dokumentai iš kurių būtų galima spręsti, kad žemės sklypas priklauso valstybės reikšmės miško teritorijai viešai nebuvo skelbiami ir negalėjo būti prienami atsakovams, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, žemės sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti būtent valdžios institucijos pareigūnai ir specialistai, kurie buvo atsakingi už pirkimo-pardavimo sutarties paruošimą ir jos sudarymą. Byloje esantys duomenys rodo, kad detalusis žemės sklypo planas buvo suderintas su tam tikrais atsakingais asmenimis, kurie savo suderinimus patvirtino parašais ir jokių prieštaravimų nepareiškė. Vėliau detalų žemės sklypo planą patvirtino Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius, kiti atsakingi pareigūnai ir tuometinis Kauno apskrities viršininkas. Atskirai byloje pažymėtina, kad iš esmės byloje ir nėra įrodinėjama, kad atsakovai kažkokiu būtu ketino paveikti, ar paveikė ginčo žemės įsigijimo sąlygas. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, šalių išdėstytą poziciją procesiniuose dokumentuose, jų duotus paaiškinimus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme sprendžia, kad atsakovų nesąžiningumas sudarant ginčo sandorį, tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju požiūriu neįrodytas. Esant konstatuotoms aplinkybėms teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai dėl to negali patirti neigiamų padarinių sprendžiant restitucijos klausimą.Sprendžiant restitucijos ir protingos kompensacijos priteisimo atsakovams klausimą turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Taip pat tokiam klausimui spręsti yra reikšminga aplinkybė, ar atsakovams reikalingas naudotis žemės sklypas, kuris paimamas taisant valstybės padarytas klaidas. Jau aukščiau paminėta EŽTT praktika numato, kad gero valdymo principas reikalauja, jog spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai. Nagrinėjant šią konkrečią bylą kasacinės instancijos teismas akcentavo, kad valstybės veiksmai tokiu atveju galėtų būti pateisinami tik tuomet, jeigu valstybė gana greitai nustato savo padarytą klaidą ir skubiai ją ištaiso suteikdama tokio ar panašaus dydžio žemės sklypą ar išmoka adekvataus dydžio piniginę kompensaciją. Kaip rodo bylos medžiaga, kad Kaišiadorių rajono apylinkės prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2008m. lapkričio 7d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl administracinių aktų, kurių pagrindu buvo sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, panaikinimo. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2008m. lapkričio 21d. kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą dėl 2004m. gruodžio 3d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia sudarytos su atsakovais. Atsakovų teigimu, 2008m. lapkričio 27d. ginčo sklypui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o 2014m. kovo 27d. sklypas buvo grąžintas valstybei. Atsakovai tvirtina, kad valstybė iki šio momento niekaip neišsprendė piniginės kompensacijos klausimo ir nepasiūlė atsakovams kito panašaus žemės sklypo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovų aiškinimas dėl pernelyg užsitęsusio aptarto klausimo išsprendimo yra teisingas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir kasacinės instancijos teismui 2015m. sausio 16d. panaikinus 2014m. kovo 10d. apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ir bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, valstybės institucija atsakinga, už neteisėto sandorio sudarymą, iki pakartotino bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, t.y. pakankamai nemažą laiko tarpą ( nuo 2015m. sausio 16d. iki 2016m. gruodžio mėn. ) nesiėmė taisyti šios institucijos padarytų klaidų, t.y. nesiėmė spręsti piniginės kompensacijos klausimo bei nepasiūlė parduoti atsakovams panašaus žemės sklypo. Taigi, teisėjų kolegija esant nustatytoms aplinkybėms turi pagrindą konstatuoti nepateisinamai ilgą valstybės neveikimą sprendžiant piniginės kompensacijos priteisimo, ar kito žemės sklypo atsakovams suteikimo klausimą. Sprendžiant kompensacijos priteisimo klausimą yra reikšmingas infliacijos poveikis bei vertintina atsakovų socialinė padėtis. Byloje nustatyta, kad atsakovė A.A. S. ginčo žemės sklypo įsigijimo metu buvo pensininkė, šiuo metu ji yra 82 metų amžiaus. Atsakovas A. Č. sandorio sudarymo metu ir šiuo metu nėra sulaukęs pensinio amžiaus. Abu atsakovai nėra dirbantys. Atsakovai įsigiję žemės sklypą turėjo galimybę jį realizuoti, tačiau jo neperleido. Suprantama, kad ateityje atsakovai galėtų realizuoti žemės sklypą ir jame esančius pastatus tuo tenkindami savo poreikius, tačiau žemės sklypą grąžinant valstybės nuosavybėn tokią galimybę praranda. Spręstina, kad dėl to atsakovai praranda savo teisėtus lūkesčius bei galimybę laisvai disponuoti savo turtu. Kasacinis teismas savo praktikoje pasisakydamas dėl infliacijos reiškinių, siekiant atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį yra pažymėjęs, kad būtina atsižvelgti į infliaciją, rinkos pokyčius, kitas konkrečias aplinkybes. Sprendžiant nors ir kitos kategorijos bylas, tačiau kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad nuostoliai turi būti atlyginami visiškai – atsižvelgiant, be kita ko, į dėl padidėjusio laiko įvykusią infliaciją, ypač rinkos pokyčius nekilnojamojo turto rinkoje ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013m. birželio 27d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013). Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad atsakovai 2004m. ginčo žemės sklypą nupirko už 90000 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad neabejotinai nuo žemės sklypo įsigijimo iki restitucijos taikymo įvyko pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje. Taigi, įvertinus nurodytą argumentacija teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovams aptartais klausimais neturėtų būti kompensuojama suma, kuri neatitiktų praradimo mastą.Kasacinis teismas atsižvelgdamas į EŽTT suformuotą praktiką savo nutartyje akcentavo, kad tarp šalių teisinga interesų pusiausvyra nustatoma, kai asmeniui kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo ( praradimo) metu. Atsakovai byloje įrodinėdami ginčo žemės sklypo vertę apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pakartotinai prašė paskirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, nustatant kokia buvo ginčo žemės sklypo vertė 2008m. lapkričio 21d. bei 2014m. kovo 27d. Teisėjų kolegija pripažindama, kad sprendžiant bylą ginčo sklypo vertė restitucijos taikymo metu yra reikšminga 2015m. balandžio 16d. nutartimi paskyrė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę. Teismo paskirtajam ekspertui neatsakant į užduotus klausimus, 2016m. sausio 21d. nutartimi buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo pakartotinė ekspertizė. Teismas ekspertui pateikė klausimus, kokia buvo ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2008m. lapkričio 21d., 2015m. gruodžio 31d. ir 2014m. kovo 27d. Apeliacinės instancijos teismui pateikto 2016m. rugsėjo 15d. pakartotinės ekspertizės akto Nr. A/SKR669 išvados patvirtina, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė retrospektyviai nustatyta lyginamuoju metodu 2008m. lapkričio 21d. sudarė 3 950 000 litų ( 1 143 999 Eur), 2014m. kovo 27d. sudarė 2 640 00 litų ( 764 596,84 Eur) ir 2015m. gruodžio 31d. - 853 000 Eur. Atsakovai įrodinėja, kad jiems turi būti išmokėta kompensacija, kuri atitinka sklypo rinkos vertę ieškinio pareiškimo metu, t.y. 2008m. lapkričio 21d., nes nuo šio momento prokuroras, gindamas viešąjį interesą priėmė valinį sprendimą kreiptis į teismą dėl ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuo šio momento bei teismui taikant areštą sklypui buvo suvaržytos atsakovų teisės. Tokią savo poziciją atsakovai grindžia kasacinio teismo praktika, kurioje teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-7-478/2014 yra išaiškinęs, kad nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatyti institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną, o ne teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo momentu. Teisėjų kolegijos nuomone, šios nagrinėjamos bylos aplinkybės ir atsakovų minimos kasacinės bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis kasacinėje byloje duotais išaiškinimais ir remtis pakartotinės ekspertizės išvada nustatant ginčo žemės sklypo rinkos verte 2008m. lapkričio 21d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovams sumokama kompensacija už turto nusavinimą turi būti susieta su jo rinkos verte, tačiau laiko, kad šiuo konkrečiu atveju, turto nusavinimo momentas yra 2014m. kovo mėnuo. Tokią savo išvadą teisėjų kolegija motyvuoja tuo, kad nuo šio momento pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo įsiteisėjo. Įsiteisėjusį sprendimą vykdant buvo įvykdyta restitucija ir tokiu būdu įvyko realus turto paėmimas iš teisėtų savininkų. Taigi, esant nurodytai motyvacijai spręstina, kad atsakovams galėtų būti apskaičiuota kompensacija, kuri atitinka sklypo vertę nustatytą 2014m. kovo 27d. Nustatytai dienai pakartotinos ekspertizės akto išvadomis nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė yra 764 596,84 Eurai. Papildomai pažymėtina, kad restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015m. gruodžio 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovams priteisiamos kompensacijos dydžiui neabejotinai turi reikšmės parduoto objekto pobūdis. Analizuojant EŽTT praktiką nustatyta, kad EŽTT laikosi požiūrio, kad ir byloje Vistiņš and Perepjolkins prieš Latviją, kad Latvijos valdžios institucijos pagrįstai sprendė nekompensuoti pareiškėjams visos nusavinto turto vertės (nes ir mažesnės sumos galėjo patenkinti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus) dėl trijų priežasčių, kurių viena – žemės rinkos vertė negalėjo būti objektyviai nustatyta dėl valstybei ir vietinės valdžios institucijoms suteiktų išimtinių pirkimo teisių. Kaip ir buvo jau byloje nustatyta, kad parduotas atsakovams ginčo žemės sklypas išimtine teise priklausė valstybei, kuris negalėjo būti parduodamos žemės objektu ir civilinės apyvartos dalyku. Dėl to valstybė susigrąžinusi žemės sklypą iš atsakovų negalės jo aplamai paleisti į apyvartą. Abejotina, ar valstybė atgavusi žemės sklypą iš atsakovų priklausantį valstybinės reikšmės miškui ir priskirtą valstybės saugomai teritorijai ( parkams) galės jį išnuomoti. Dėl šių nustatytų esminių aplinkybių negali būti žemės sklypo rinkos vertė sutapatinta su atsakovų prašomų priteisti ir realai patirtų praradimų dydžiu. Kita vertus, atsakovams priteisiama kompensacija turi neprieštarauti ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams ( CK 1. 5 straipsnis).Apibendrinant bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir priimtas išvadas, įvertinus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką bylose, kuriose akcentuojamas teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymasis tuo atveju, kai sprendžiama dėl restitucijos taikymo sąlygų, valstybei taisant padarytas klaidas dėl neteisėto nuosavybės perdavimo, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ( CPK 330 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atsakovams iš valstybės priteisia papildomai kiekvienam po 75000 EUR piniginę kompensaciją. Priteisiant nurodytą kompensacija teisėjų kolegijos nuomone, bus įvertinta teisinga savininkų teisių ir visuomenės interesų pusiausvyra.Pagal CK 6. 37 straipsnio 1 dalį palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentacija, kad taikant restituciją, yra įstatyminis pagrindas priteisti atsakovams pagal CK 6. 37 straipsnio 2 dalyje ir 6. 210 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines palūkanas. 5 procentų metinės procesinės palūkanos priteistinos nuo priimto sprendimo jas priteisti įsiteisėjimo, nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai pagal teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis ( CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjant bylą pakartotinai apeliacinės instancijos teisme atsakovai A. A. S. ir A. Č. prašo priteisti jiems visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, atsakovė A. S. sumokėjo 2029 Lt (587,64 EUR) žyminio mokesčio už kasacinį skundą (t. 4, b. l. 27), 1 000 EUR už ekspertizę (t. 4, b. l. 119), 750 EUR už pakartotinę ekspertizę (t. 6, b. l. 20); atsakovas A. Č. už atstovavimą kasacinės instancijos teisme patyrė 1 700 Lt (492,35 EUR) išlaidų advokato pagalbai (t. 4, b. l. 73), 750 EUR už pakartotinę ekspertizę (t. 6, b. l. 22).Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu atsakovams iš Lietuvos Respublikos valstybės priteista 26 118,80 EUR (90 183 Lt) suma. Atsakovai, ginčydami pirmosios instancijos sprendimą, prašė iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams A. S. ir A. Č. priteisti 1 143 999,07 EUR, todėl ginčijama suma yra 1 117 880,27 (1 143 999,07 – 26 188,80). Apeliacinės instancijos teisme atsakovams priteista 150 000 EUR, todėl apeliacinis skundas patenkintas 13,42 proc. ((150 000x100 proc.)/1 117 880,27). Atsakovės A. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos yra 2 337,64 EUR (587,64 Eur+1 000Eur+750Eur), todėl patenkinus apeliacinį skundą 13,42 proc., iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei priteistina 313,71 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo A. Č. patirtos bylinėjimosi išlaidos yra 1 242,35 EUR (492,35 Eur+750Eur), todėl patenkinus apeliacinį skundą 13,42 proc., iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui priteistina 166,72 EUR bylinėjimosi išlaidų.Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ekspertui išmokėtinos jo atvykimo į teismo posėdį išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patenkinti ieškovo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį ir taikyti restituciją tokiu būdu:

Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 2004 m. gruodžio 3 d. sutartį, sudarytą tarp Kauno apskrities viršininko V. K. ir A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bei A. A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (8.6679 ha), esančio (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r., pirkimo-pardavimo, pripažinti negaliojančia.Įpareigoti A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir A, A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. parduotą pagal 2004 m. gruodžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį.Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir A. A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 13059,40 EUR, iš viso 26 118,8 EUR, gautų pagal 2004 m. gruodžio 3 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį.Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės A. Č. ir A. A. S. po 75 000 ( septyniasdešimt penki tūkstančiai) EUR kiekvienam, papildomai piniginę kompensaciją.Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams A. Č. ir A. A. S. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą kiekvienam, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki jo visiško įvykdymo.Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui A. Č. 166,72 EUR bylinėjimosi išlaidų, atsakovei A. A. S. 313,71 EUR bylinėjimosi išlaidų.Iš Kauno apygardos teismo depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėti UAB „Išmaniosios personalizuotos technologijos“ į/k 121836989, a/s Nr. (duomenys neskelbtini) 400 ( keturi šimtai ) EUR už eksperto Sauliaus Raslano apklausą teismo posėdyje bei kelionės išlaidas.

Laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (8,6679 ha), esantį (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r., perleidimo draudimo, taikytas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi, panaikinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.