Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 238 straipsnio 1 dalį nuteistas E. L., tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto metu dėl neva dingusio mobiliojo ryšio telefono, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu tyčia sudavė S. N. smūgį į veidą bei tyčia spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į krūtinę ir kitas kūno dalis. Dėl to nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo ir daugybinių abipusių šonkaulių lūžių, abipusių priesieninės pleuros ir abiejų plaučių sužalojimų, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į abi pleuros ertmes ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, S. N. mirė įvykio vietoje. Taip A. Š. tyčia nužudė S. N..

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis.

Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį, teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Tiek nepakaltinamumą, tiek ribotą pakaltinamumą apima du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką. Nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijų.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. Š. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filiale gydėsi nuo 2001 m. gegužės 28 d. iki 2001 m. liepos d. ir nuo 2001 m. liepos 31 d. iki 2001 m. rugsėjo 4 d., jam diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas (t. 2, b. l. 21). Atsižvelgiant į nurodytus medicininius dokumentus, ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių dėl A. Š. pakaltinamumo, todėl 2016 m. sausio 25 d. buvo kreiptasi į teismo psichiatrą – ekspertą, ar tikslinga skirti A. Š. ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę (t. 1, b. l. 158). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. vasario 3 d. specialisto išvadoje Nr. 95TPK-63 nurodyta, jog A. Š. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, galintis įtakoti jo sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, todėl jam reikalinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 1, b. l. 159). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartimi A. Š. buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriui. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. balandžio 12 d. – birželio 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-97/2016 konstatuota, kad A. Š. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo paprasto girtumo būsenoje. Nenustatyta, kad A. Š. jam inkriminuojamos veikos darymo metu būtų buvusi sutrikusi psichika ir kad jis būtų negalėjęs visiškai ar dalinai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Šiuo metu A. Š. nustatyta šizoafektinio sutrikimo remisija (ligos požymių nebuvimas) ir jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti (t. 1, b. l. 169-171).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Apeliantas nepateikė minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas paneigiančių įrodymų. Ekspertizės akte padarytos išvados paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad įvykio metu jis dėl girtumo negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų pavojingumo. Nors A. Š. jam inkriminuotą veiką padarė būdamas neblaivus, tačiau, pagal BK 19 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.

BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010 ir kt.). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto metu dėl neva dingusio mobiliojo ryšio telefono, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu tyčia sudavė S. N. smūgį į veidą bei tyčia spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į krūtinę ir kitas kūno dalis. Dėl to nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo ir daugybinių abipusių šonkaulių lūžių, abipusių priesieninės pleuros ir abiejų plaučių sužalojimų, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į abi pleuros ertmes ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, S. N. mirė įvykio vietoje. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti A. Š. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. Š. paaiškino, kad jo suduoti smūgiai buvo stiprūs, jis buvęs rankininkas, moka gerai muštis (t. 2, b. l. 29). Šie nuteistojo veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas stiprius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, taigi, nužudė S. N., veikdamas netiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Š. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. Š. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. Š. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos baus­mės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nuteis­tojo asme­nybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad A. Š. nėra teistas (t. 2, b. l. 17), 5 kartus baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 13-16), piktnaudžiauja alkoholiu, nedirba (t. 2, b. l. 4-5). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija spren­džia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajam baus­mės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos ap­lin­kybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad A. Š. anksčiau nėra teistas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir švelninti A. Š. už padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Be to, apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad jis turi gyvenamąją vietą, palaiko ryšius su šeima ir draugais, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti A. Š. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.