Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos esperantininkų sąjungos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1146-800/2018 pagal ieškovės Valstybės įmonės Turto bankas ieškinį atsakovei Lietuvos esperantininkų sąjungai dėl iškeldinimo iš pastato ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Naujai į bylą pateiktų įrodymų nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl civilinės bylos sustabdymo

Atsakovė prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė išspręs klausimą dėl ginčo pastato paskyrimo panaudos tvarka Lietuvos esperantininkų sąjungai.Teisėjų kolegija atmeta atsakovės prašymą. Atsakovė į bylą pateikė 2017 m. rugsėjo 14 d. raštą, adresuotą Lietuvos Respublikos finansų ministrui su prašymu sudaryti su Lietuvos esperantininkų sąjunga sutartį dėl pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, panaudos sutartį 10 metų laikotarpiui (b.l. 66-68). Atsakovė nepateikė jokios informacijos, kad minėtas raštas adresatui įteiktas, kad pradėta prašymo nagrinėjimo procedūra ar priimtas sprendimas dėl nuomos sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo minėto rašto surašymo praėjo beveik 10 mėnesių, todėl sprendžia, kad atsakovė neįrodė pagrindo, būtino stabdyti civilinę bylą. Be to, pažymėtina, kad atsakovės iškeldinimo procedūra gali būti sustabdyta ir vykdymo procese, o taip pat nutraukta LR Vyriausybei nusprendus su atsakove sudaryti nuomos sutartį.

Dėl iškeldinimo iš patalpų

Byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens teisės naudotis valstybei nuosavybės teise priklausančiu pastatu, kai šis pastatas juridiniam asmeniui naudotis perduotas administraciniais aktais. Nustatyta, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jį patikėjimo teise valdo ieškovė VĮ Turto bankas (b. l. 10-11). Lietuvos esperantininkų sąjungai pastatas buvo perduotas LR Vyriausybės 1992 m. kovo 10 d. potvarkiu Nr. 241p, Kauno m. mero 1992 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2301, 1993 m. rugsėjo 22 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktu (b. l. 12-14). Ieškovė 2016 m. liepos 1 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu atlaisvinti ir grąžinti pastatą per 3 mėnesius nuo rašto išsiuntimo dienos (b.l. 25), tačiau pastatas nebuvo grąžintas (b.l. 24). Ieškovė prašė iškeldinti atsakovę Lietuvos esperantininkų sąjungą iš pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, nes su atsakove nebuvo sudaryta panaudos sutartis, pasikeitus teisiniam reglamentavimui atsakovė neatitinka kriterijų asmens, su kuriuo gali būti sudaryta panaudos sutartis, pastato atsakovė neprižiūri, jis apleistas, be to, atsakovei negrąžinus pastato ieškovė negalėjo jo išnuomoti, todėl patyrė nuostolių, o taip pat nevykdė pareigos atlikti būtinus pastato remonto darbus, todėl ieškovė turėjo išlaidų šio pastato remontui ir prašo nuostolius priteisti iš atsakovės.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu ieškinį patenkino. Teismas sprendė, kad atsakovė naudojasi pastatu neturėdama teisinio pagrindo, o ieškovės pateikti įrodymai dėl patirtų nuostolių ir jų dydžio pakankami.Su teismo sprendimu nesutinka atsakovė, nurodydama, kad perduotas atsakovei neatlygintinai neribotam laikui pastatas 1993 m. rugsėjo 22 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktu buvo perduotas į Lietuvos esperantininkų sąjungos balansą, kas reiškia Lietuvos esperantininkų sąjungos nuosavybėn, teismas nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas klausimas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje dėl ginčo pastato paskyrimo Lietuvos esperantininkų sąjungai, iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs Civilinis kodeksas nenumatė, jog panaudos gavėjas turi daryti pastato kapitalinį remontą, poreikis daryti kapitalinius remonto darbus atsirado žymiai vėliau, todėl atsakovė sutinka apmokėti pusę darbų, kuriuos atliko ieškovė. Iškeldinimas iš patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą.Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentą, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovei. Administraciniais aktais atsakovei pastatas buvo perduotas neatlygintinai naudotis, o ne perduotas nuosavybėn. Tai matyti iš administracinių aktų turinio. Atsakovė nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, pastatas VĮ Registrų centre įregistruotas kaip valstybės nuosavybė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pastatas yra valstybės nuosavybė, todėl ieškovė įrodė, kad ieškovė turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo.Teisėjų kolegija pažymi, kad pastato perdavimo metu vertinant faktinius šalių teisinius santykius, jie kvalifikuoti kaip neterminuotos panaudos teisiniai santykiai (1964 m. CK 366 str.). Įsigaliojus 1998 m. gegužės 12 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui, su atsakove panaudos sutartis nebuvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaudos santykiai tarp ieškovės ir atsakovės nenutrūko ir toliau faktiškai tęsėsi. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas šio straipsnio 1 dalies 4–8 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduotas panaudos teise ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant imperatyviai teisės normai dėl panaudos teisinių santykių maksimalaus termino, tarp ieškovės ir atsakovės panaudos teisiniai santykiai nutrūko 2008 m. gegužės 12 d. Kadangi nauja sutartis tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta nebuvo, darytina išvada, kad atsakovė Lietuvos esperantininkų sąjungą pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojasi be teisėto pagrindo.Be to, pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004). Ieškovė savo valią nutraukti panaudos santykius išreiškė išsiųsdama atsakovei 2016 m. liepos 1 d. raštą, kuriuo nurodė per tris mėnesius atlaisvinti patalpas ir išsikelti (b. l. 25). Taigi, net ir tuo atveju, jei panaudos santykiai tarp šalių būtų tęsęsi, jie nutrūko 2016 m. spalio 1 d. ir Lietuvos esperantininkų sąjunga neteko teisių naudotis pastatu ir byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio atsakovei teisę juo toliau naudotis, o ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė būtų iškeldinta. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi valstybės ir savivaldybės turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis gali būti perduodamas tik toms asociacijoms, kurių pagrindinis veiklos tikslas – teikti naudą visuomenei ar jos daliai socialinėje arba valstybės nacionalinio saugumo stiprinimo srityse. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė Lietuvos esperantininkų sąjunga atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus asmens, kuriam valstybės ir savivaldybės turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis gali būti perduodamas. Tai patvirtina Lietuvos esperantininkų sąjungos įstatai (b.l. 44-46), pažyma apie Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą (b.l. 47-49), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos raštas (b.l. 69). Tačiau pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, neįpareigoja ieškovę su juo sudaryti panaudos sutartį, ar ją pratęsti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai. Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2011).Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodoma, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos principu, t. y. turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; taip pat efektyvumo principu, t. y. sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo principu, t. y. valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis nustato imperatyvią pareigą valstybės turto panaudos gavėjui panaudoti savo lėšas gauto panaudai nekilnojamojo daikto einamajam ir statinio kapitaliniam remontui atlikti, o panaudos davėjui nustato teisę nutraukti valstybės turto panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo minėtų įsipareigojimų. Iš byloje esančio 2015-12-03 Kauno miesto savivaldybės administracijos Centro seniūnijos rašto Nr. 04-2-729, adresuoto VĮ Turto bankui, matyti, kad informuojama, kad statinys yra ilgą laiką nenaudojamas, apleistas, pastato čerpinė danga visiškai susidėvėjusi, čerpių duženos sukritę į latakus, jie nuo svorio stipriai išlinkę, pastato centrinio fasado tinkas nuo paviršiaus aptrupėjęs dideliais plotais, dalis atšokusi ir gali kristi, fasadas kelia grėsmę aplinkinių saugumui (b.l. 26). Atsižvelgtina ir į tai, kad pastatas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (b.l. 10-11). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė tinkamai nesirūpino naudojamu valstybės turtu, toks nesirūpinimas sąlygojo tiek pastato, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, būklės pablogėjimą, tiek grėsmės aplinkinių saugumui atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, nors ir atitinkančiam Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, neatsiranda besąlygiška teisė naudotis valstybės turtu, todėl turto savininkas turi teisę, vadovaudamasis LR Civilinio kodekso 4.95 straipsniu, išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl nuostolių atlyginimo

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti už ieškovės atliktus atsakovės naudojamo pastato kapitalinio remonto darbus apimties.Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 10 344,06 Eur nuostolius, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje patenkino visiškai. Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti: atsakovė be jokio teisinio pagrindo ir be ieškovės sutikimo toliau naudojosi ieškovės patikėjimo teise valdomu pastatu, nevykdė ieškovės reikalavimo atlaisvinti patalpas ir jas grąžinti, tyčia nevykdo teisėto ieškovės reikalavimo išsikelti iš pastato, negrąžinus pastato, ieškovė patyrė nuostolius, taip pat teismas sutiko su ieškovės patirtų nuostolių paskaičiavimu ir sprendė, kad ieškinys dalyje dėl atlikto remonto įrodytas ir pagrįstas prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais.Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiga atlikti kapitalinį remontą kilo tik pasikeitus teisiniam reglamentavimui 2001 m., poreikis daryti kapitalinius remonto darbus atsirado žymiai vėliau, todėl atsakovė sutinka apmokėti pusę darbų, kuriuos atliko ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė pateikė argumentus tik dėl dalies nuostolių priteisimo – pusės nuo 6 998,64 Eur ieškovės už pastato remontą sumokėtos sumos, t. y. 3 499,32 Eur.CK 6.636 straipsnyje įtvirtinta panaudos gavėjo pareiga daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas.Statinio kapitalinis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 punktas). Statinio paprastasis remontas (atitinka Civilinio kodekso sąvoką „einamasis remontas“) – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant (Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 punktas).Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog buvo atlikti fasadų lygaus tinko remontas, anksčiau dažytų lygių fasadų tinkuotų paviršių dažymas, karnizų, angokraščių restauravimas, lietaus nuvedimo sistemos lietvamzdžių montavimas, lietaus nuvedimo sistemos pakabinamų latakų montavimas (b. l. 30). Už šių darbų atlikimą ieškovė ir prašė priteisti nuostolius. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų atlikusi statinio kapitalinį remontą. Darytina išvada, kad ieškovė atliko einamąjį statinio remontą, o pareigą atlikti tokį remontą atsakovė turėjo nuo pat statinio naudojimo pradžios, todėl atmestinas atsakovės argumentas, jog jai kyla pareiga atlyginti tik pusę ieškovės patirtų išlaidų.Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, įskaitant ir būtinus elementus, požymius atsakovės civilinei atsakomybei kilti, ir padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvienos civilinei atsakomybei kilti sąlygos buvimo, tačiau tai nepaneigia byloje nustatyto fakto, jog būtent atsakovės veiksmų pasekoje ieškovė patyrė žalą. Ieškovė pateikė į bylą žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, nurodė aplinkybes, kad žalą patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. dėl atsakovės neatlygintino naudojimosi ieškovės pastatu ir nevykdymu pareigos atlikti einamąjį statinio remontą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Duomenų apie patirtas ieškovės ar teismo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.