Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-04-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-225-365/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2022-01-12Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-04-12Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-12
Bylos Nr.
1A-225-365/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-49233-2020-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Nuteistasis
M. K.
Nukentėjusysis
R. K.
Advokatai
Loreta Guižauskienė, Aleksandras Gončarkas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-225-365/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49233-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.5.4.1; 2.4.6.1;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorei Ritai Sabaitei, nuteistajai M. K. ir jos gynėjui advokatui Aleksandrui Gončarko (Aleksandr Gončarko), nukentėjusiajai R. K. ir jos atstovei advokatei Loretai Guižauskienei, vertėjai J.Chochlanovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. K. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Gončarko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant M. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) nebendrauti su R. K.; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6, 7 dalimis, M. K. įpareigota, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, per 2 (dviejų) mėnesių laikotarpį išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Jei M. K. bus panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, į atliktiną laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas taikyto laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. gruodžio 17 d. 22.40 val. iki 2020 m. gruodžio 18 d. 14.22 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai. Nukentėjusiosios R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. K. jai priteista 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

1. M. K. nuteista už tai, kad ji grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą R. K., o būtent, kad ji, 2020 m. gruodžio 17 d., apie 21.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,74 promilių girtumo laipsnis), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu sugniaužė abi rankas į kumščius, grasino R. K. žodžiais: „tavęs čia nebeliks, aš padarysiu tai, ko nepabaigiau, tu negyvensi, aš su tavim susidorosiu“, dėl ko nukentėjusioji R. K. turėjo realų pagrindą manyti, kad jos grasinimas gali būti įvykdytas. Šiais savo veiksmais M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą darė išvadą, kad M. K. veiksmai kvalifikuojami kaip nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, nes M. K. įvykio metu savo vyro buvusiai sutuoktinei R. K. pasakė: „tavęs čia nebeliks, aš padarysiu tai, ko nepabaigiau, tu negyvensi, aš su tavim susidorosiu“, tokiu būdu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti R. K. sveikatą, nukentėjusioji R. K. turėjo realų pagrindą manyti, kad jos grasinimas bus įvykdytas, nes M. K. teista už sunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą.

2.1. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai (nuteistajai) M. K., vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl M. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas bei paskirti šie įpareigojimai: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) nebendrauti su R. K.; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 4) įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, per 2 (dviejų) mėnesių laikotarpį išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui.

2.2. Teismas įvertinęs, kad dėl išsakyto grasinimo nukentėjusioji R. K. juto stresą, išgąstį, nerimą ir nesaugumo jausmą, baimę būti vienai namuose, juolab įvertinus tai, kad anksčiau M. K. sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė jai 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš M. K.. Teismo vertinimu, tokia suma pakeliama nuteistajai, proporcinga jos pajamoms ir turtinei padėčiai. Taip pat iš M. K. priteista 800 Eur dydžio turtinė žala.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji M. K. (toliau – ir apeliantė) ir jos gynėjas advokatas Aleksandro Gončarko alternatyviai prašo: 1) išteisinti M. K. dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, 2) sumažinti priteistą neturtinę žalą, 3) panaikinti įpareigojimą M. K. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, per 2 (dviejų) mėnesių laikotarpį išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog M. K. veiksmuose nebuvo visų būtinųjų BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Anot apeliantės, byloje nėra patikimų įrodymų, kad ji realiai grasino ar kad ji turėjo tyčią bei realią galimybę nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Skunde pažymi, kad nei vienas liudytojas nenurodė, kad kaltinamosios M. K. ketinimai būtų realūs ir keltų pavojų.

3.2. Skunde akcentuoja, kad pati nukentėjusioji R. K. 2021 m. birželio 14 d. teismo posėdyje patvirtino, kad neva grasinimas turėjo būti išsakytas, kai kaltinamoji buvo kitame kambaryje nuo nukentėjusiosios. Teismas šios aplinkybės, kur ir kada buvo išsakytas grasinimas, nuosprendyje nenustatė. Be to, šias aplinkybes dėl neva išsakytų grasinimų ir vietos patvirtino ir liudytojas A. K. (nukentėjusiosios R. K. sūnus). Anot apeliantės, galima daryti išvadą, kad grasinimas neva buvo išsakytas, kai ji buvo uždaryta kitame kambaryje nuo nukentėjusiosios, todėl nebuvo jokio grasinimo realumo šioje situacijoje, kadangi asmeniui apribojama galimybė ką nors įvykdyti – ji buvo uždaryta kitame kambaryje. Be to, nuteistoji rankose neturėjo jokių daiktų, kuriais galėjo būti sukeltas pavojus nukentėjusiajai. Pažymi, jog neblaivių asmens žodžių, išsakytų kitame kambaryje, nereikėtų suprasti kaip grasinimo.

3.3. Skunde akcentuojama, kad liudytojas Z. D. apklaustas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis stovėjo laiptinėje ir stebėjo, nesikišo į konfliktą. Anot apeliantės, tai parodo situacijos nepavojingumą, nes jeigu būtų realus pavojus nukentėjusiajai, jos sugyventinis tikrai būtų įsikišęs į konfliktą ir bandęs apginti nukentėjusiąją.

3.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ankstesnė M. K. veika ir dėl jos sukelta baimė negali būti tinkamu vertinimo kriterijumi, kadangi nukentėjusioji išsigando ne dėl šios situacijos, o dėl savo neigiamos patirties. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nuteistoji jai sukelia baimę ir be grasinimo dėl ankstesnės padarytos veikos. Nukentėjusioji be pagrindo, remdamasi savo subjektyviais jausmais išsigando ir pamanė, kad grasinimai yra realūs, tyčia nurodė, kad išsigando, siekdama iškeldinti M. K. iš namo, kuriame jie gyvena. Be to, per patį incidentą kaltinamoji nepadarė jokio fizinio poveikio nei nukentėjusiajai, nei kitiems asmenims.

3.5. Akcentuoja ir tai, kad tarp šalių ilgą laiko tarpą vyksta ginčas dėl gyvenamojo namo, kuriame jie visi gyvena, kadangi nukentėjusioji R. K. ir nuteistosios vyras S. K. negali pasidalinti. Po jų skyrybų nėra nustatytos naudojimosi tvarkos. Nukentėjusioji taip pat bandė atsikratyti S. K. baudžiamojo proceso pagalba – dėl jo buvo pateiktas analogiško pobūdžio skundas policijai pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, neva jis grasino nužudyti R. K., tačiau byloje yra pateiktas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, toks nukentėjusiosios pareiškimas buvo nepagrįstas ir dirbtinis. Apeliantės manymu, visas konfliktas buvo sukeltas dirbtinai, visas kaltinimas paremtas suinteresuotų liudytojų ir pačios nukentėjusiosios teiginiais. Apeliantė pabrėžia, jog apklausti policijos pareigūnai vadovavosi nukentėjusiosios ir suinteresuotų liudytojų išsakyta pozicija, o policijos pareigūnai patys konflikto įvykių nematė. Skunde pažymima, jog liudytojas policijos pareigūnas M. L. teismo posėdžio metu nurodė: „Nukentėjusioji sakė, kad buvo virtuvėje, iš kambario kaltinamoji išėjo, turėjo peilį ir pradėjo konfliktuoti. Po to atėjo sūnus ir numalšino konfliktą“ (b. l. 162). Anot apeliantės, nukentėjusioji melavo pareigūnui, siekdama įgauti policijos pareigūnų nuolankumą. Tą patį iš esmės patvirtino kitas policijos pareigūnas Ž. A., kuris posėdžio metu nurodė: „Nukentėjusioji sakė, kad grasino peiliu“. Apeliantė pažymi, kad jokių peilių ar kitų pavojingų daiktų šioje situacijoje ji nenaudojo, nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad ji tokį daiktą turėjo. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje šiuo aspektu nepasisakė, tokiu būdu teismas nepašalino liudytojų parodymų prieštaravimų byloje.

3.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi suinteresuotų liudytojų parodymais. Nukentėjusioji ir jos liudytojai siekia iškraustyti nuteistąją iš namų. Apeliantė nurodo, kad posėdžio metu liudytoja K. Š. nurodė, kad neva buvo konfliktas su M. K. ir ji jai grasino, kad papjaus peiliu, tačiau posėdžio metu liudytoja taip pat nurodė, kad dėl minėto įvykio į policiją nesikreipė. Apeliantės teigimu, tai tik sustiprina poziciją, kad liudytojai nepagrįstai apkalba M. K..

3.7. Apeliantė nesutinka su pareikštu civiliniu ieškiniu nurodydama, kad priteista neturtinė žala yra per didelė ir neproporcinga. Anot apeliantės, teismas negalėjo priteisti tokio dydžio neturtinę žalą nukentėjusiajai, nes šioje situacijoje nebuvo jokio pavojingumo ir nukentėjusioji nepatyrė jokių neigiamų išgyvenimų.

3.8. Dėl įpareigojimo išsikelti iš gyvenamosios vietos apeliantė nurodo, kad teismas nemotyvavo tokio įpareigojimo paskyrimo. Skunde pažymima, kad BK 75 straipsnyjė nėra nustatyta tokio įpareigojimo, todėl jis laikomas neteisėtu. Apeliantės teigimu, įpareigojimas išsikelti iš vienintelio būsto neturės teigiamos įtakos jos elgesiui, o priešingai, ji bus priversta išeiti iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į gatvę. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kaip toks įpareigojimas paveiks M. K. bei ar ji turi galimybes išsinuomoti kitą būstą. Byloje yra duomenų, kad ji gauna minimalią algą, moka nukentėjusiajai per antstolį neturtinės žalos atlyginimą (apie 100 Eur per mėn.), taip pat kas mėnesį moka Ligonių kasoms (po 120 Eur). Dėl šių priežasčių nuteistoji negali įvykdyti paskirto įpareigojimo dėl savo materialinės padėties. Be to, teismo paskirtas įpareigojimas pažeidžia M. K. teisę gyventi kartu su vyru, teisę į šeimyninį gyvenimą, kadangi jos vyrui priklauso pusė namo. Apeliantė laiko neproporcingu teismo paskirtą vienerių metų ir dešimt mėnesių terminą negyventi savo nuolatinėje vienintelėje turimoje gyvenamojoje vietoje.

4. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

5. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais. Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė nuteistosios M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistosios veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

7. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018).

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei vienas liudytojas nenurodė, kad M. K. ketinimai būtų realūs ir keltų pavojų. Tokie apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo vertinami kaip pasirinkta nuteistosios gynybinė pozicija. Remiantis anksčiau pacituota teismine praktika bei atsižvelgiant į aplinkybę, jog nuteistoji M. K. 2018 m. liepos 11 d. buvo nuteista už tai, kad sunkiai sužalojo nukentėjusiosios R. K. sveikatą būtent spontaniškai, iš pasalų, paslėpdama chalate peilį, jį išsitraukė ir dūrė (b. l. 63-68), pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, jog grasinimai buvo realūs ir nukentėjusioji R. K. turėjo pagrindą bijoti jų įgyvendinimo. Be to, nagrinėjamoje byloje grasinimo realumo ir pavojingumo faktą netiesiogiai patvirtina ir liudytojos K. Š. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad ji taip pat anksčiau patyrė konfliktą su M. K., kuri grasino, kad ją papjaus peiliu, kai nuėjo skalbti drabužius su jos skalbimo mašina, M. K. sakė daugiau jai ten nesirodyti, nes „paštyrins“ kaip mamą. Be to, nukentėjusios sugyventinis apklausiamas teisme nurodė, kad dar išėjus sugyventinei į kambarį, jis dar laukė ant laiptų, kol viskas aprims, o nukentėjusios sūnus taip pat teigė, kad M. K. buvo agresyvi, sakė keiksmažodžius, grasino, kad pabaigs tą, ko nepadarė, ką jis suprato, kad tai yra rimta grėsmė. Netiesiogiai grasinimo realumo ir pavojingumo faktą patvirtina ir įvykio vietą atvykusių liudytojų-policijos pareigūnų M. L. ir Ž. A. tarpusavyje sutampantys ir nuoseklūs parodymai, iš kurių seka, kad šiems atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji buvo išsigandusi, kuomet kaltinamosios M. K. buvo išsakytas grasinimas „tavęs čia nebeliks, aš padarysiu tai, ko nepabaigiau, tu negyvensi, aš su tavim susidorosiu“, kad pačios kaltinamosios (nuteistosios) elgesys atvykus policijos pareigūnams buvo neprognozuojamas, t.y. ji buvo agresyvi, keikėsi, sakė, kad yra sėdėjusi įkalinimo įstaigoje. Šių liudytojų (policijos pareigūnų) parodymus patvirtina BIRT žiūryklės duomenyse bei kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys, iš kurių matyti, kad tuoj pat po įvykio, nukentėjusioji kreipėsi pagalbos į policiją, pranešdama apie tai, kad jai reikalinga policija, nes jai grasino buvusio vyro žmona (b. l. 49-50). Tokie pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, todėl daroma išvada, kad apeliaciname skunde nurodomos aplinkybės, jog grasinimų išreiškimo metu M. K. buvo uždaryta kitame kambaryje ir ji rankose neturėjo jokių daiktų, kuriais galėjo būti sukeltas pavojus nukentėjusiajai, nepaneigia apylinkės teismo išvadų, kad esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nukentėjusioji R. K. išties pagal grasinimo išraišką bei kitas paminėtas aplinkybes turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Skunde nurodyti teiginiai, kad M. K. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, todėl jos žodžių nereikėtų suprasti kaip grasinimo, taip pat laikytini nepagrįstais, kadangi neretai konfliktinių situacijų metu būtent neblaivių asmenų grasinimai yra realizuojami.

9. Skunde akcentuojama, kad teismas vadovavosi suinteresuotų bylos baigtimi asmenų duotais parodymais, tačiau apygardos teismas su šiais teiginiais nesutinka. Šiuo atveju iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir liudytojų M. L. ir Ž. A. (policijos pareigūnų), A. K. (nukentėjusiosios sūnaus), Z. D. (nukentėjusiosios sugyventinio), K. Š. (liudytojo A. K. merginos) parodymais duotais tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, gretindamas juos su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (BIRT žiūryklės duomenimis, kitų objektų apžiūros protokole nurodytais duomenimis, nukentėjusiosios R. K. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuotais duomenimis), kurie yra svarbūs vertinant nuteistosios M. K. bei liudytojo S. K. (nuteistosios vyro) parodymų patikimumą, dėl ko teismas nuteistosios parodymus pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją ir motyvuotai tai pagrindė, su kuo sutinka ir apeliacinės instancjos teismas, todėl šių motyvų nebekartoja. Nors, kaip nurodoma skunde, liudytojų parodymuose yra tam tikrų neatitikimų dėl policijos pareigūnų parodymuose nurodyto grasinimo peiliu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie neatitikimai nėra esminiai, įvertinus tai, jog teisme šie liudytojai buvo apklausiami beveik po metų laiko nuo įvykusių įvykių, todėl teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų neesminiai neatitikimai nesudaro pagrindo jais abejoti ar nesivadovauti, juolab, jog ši aplinkybė – grasinimas peiliu – nuteistajai M. K. neinkriminuota ir pati savaime nelemia išvados, kad nukentėjusioji ir liudytojai sakė netiesą.

10. Teisėjų kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas aptartė ir teisingai įvertino visus įrodymus bei pagrįstai padarė išvadą, kad M. K. išreikštas grasinimas nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu gali būti įvykdytas. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esatys duomenys apie apeliantės ankstesnį teistumą, todėl nukentėjusiajai įvertinus tokias aplinkybes, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad M. K. išsakytas grasinimas gali būti įgyvendintas. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nustatyti visi būtinieji BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai ir M. K. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal šį straipsnį.

Dėl paskirto įpareigojimo išsikelti

11. Už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. K. skiriamos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, įvertino jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, ja sukeltas pasekmes, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta), taip pat atsižvelgė į kaltinamosios asmenybę ir sprendė, jog šiuo atveju nuteistajai turi būti paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teismui nustačius, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, M. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų laikotarpiui. Apeliaciniame skunde neginčijama M. paskirtos bausmės rūšis ar jos dydis, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako. Tačiau apeliantė ir jos gynėjas prašo panaikinti paskirtą įpareigojimą išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), visam bausmės vykdymo laikotarpiui.

12. BK 75 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šias pareigas: 1) atsiprašyti nukentėjusio asmens; 2) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi; 3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka; 4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; 6) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla. BK 75 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. To paties straipsnio 7 dalyje numatyta, jog skirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytas pareigas, teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 75 straipsnyje įpareigojimas išsikelti iš gyvenamosios vietos nėra numatytas, todėl jis laikomas neteisėtu. Apygardos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Šiuo atveju BK 75 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, jog teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, gali paskirti ne tik įpareigojimus, numatytus šio straipsnio 5 dalyje, bet ir kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad toks įpareigojimas išsikelti iš gyvenamosios neturės teigiamos įtakos jos elgesiui, pažymėtina, kad dėl įpareigojimų paskyrimo tikslingumo sprendžia teismas. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi įpareigojimo išsikelti iš gyvenamosios vietos, kuriame gyvena nukentėjusioji R. K., tikslingumą ir įvykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajai M. K., taip pat įvertinusi jos asmenybės bruožus, vertybinę orientaciją, elgesį nusikalstamos veikos metu ir po jos, tai, jog NTR duomenimis nustatyta, jog pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį, priklausė nukentėjusiajai R. K. ir jos buvusiam sutuoktiniui liudytojui S. K., sprendžia, kad toks įpareigojimas buvo paskirtas atsižvelgus į tai už kokio ir kokiomis aplinkybėmis apeliantė įvykdė nusikaltimą ir kuris neabejotinai darys teigiamą įtaką ne tik nuteistajai, bet ir nukentėjusiajai, todėl yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, kurių metu būtų daromos smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos.

14. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad M. K. gauna minimalią algą, moka nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą, taip pat kas mėnesį moka Ligonių kasoms, todėl negali įvykdyti paskirto įpareigojimo. Skunde taip pat teigiama, kad šiuo įpareigojimu pažeidžiama M. K. teisė gyventi kartu su vyru, teisė į šeimyninį gyvenimą, kadangi jos vyrui priklauso pusė namo. Apygardos teismo vertinimu, šie skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti paskirtą įpareigojimą išsikelti iš gyvenamosios vietos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tai, kad nuteistoji savo gyvenimo būdu ir elgesiu ne pirmą kartą pablogina savo ir savo šeimos padėtį, yra tik jos pačios netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

15. Kolegijai išėjus priimti sprendimo , advokatas pateikė teismui dovanojimo sutartį, sudarytą 2022-04-06, pagal kurią buvęs nukentėjusiosios sutuoktinis padovanojo savo dalį buto nuteistajai. Tikėtina, jos advokatas daro užuominą, kad įpareigojimas išsikelti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, pažeis nuteistosios kaip savininkės teises.

16. Teismas vertina gynybos ir liudytojo S. K. išradingumą ir padorumą, ir daro išvadą, kad priimtam pirmos instancijos teismo sprendimui ši „dovanojimo“ aplinkybė neturi įtakos. Tapusi bendrasavininke nuteistoji galės spręsti kartu su nukentėjusiąja (buvusia S. K. žmona) gyvenamosios patalpos padalijimo ar pardavimo klausimus ir, galbūt, tai padės išspręsti nuteistosios apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis klausimą teismo sprendimo vykdymo metu.

17. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad M. K. taikomas įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos yra neproporcingas ir per ilgos trukmės, yra nepagrįsti. Kaip jau minėta, šis įpareigojimas paskirtas siekiant apsaugoti ne tik pačios nuteistosios, bet ir nukentėjusio asmens interesus būtent tuomet, kada vyksta nuolatinio pobūdžio tarpusavio konfliktai. Čia pažymėtina, jog nustatant asmenims teisinius apribojimus išties privalu paisyti proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys bei tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai leidžia pagrįstai spręsti, jog tokiu būdu yra esmingai apribojamos ir galimybes naujiems tarpusavio konfliktams bei smurtinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms kilti.

Dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

18. Nukentėjusioji R. K. buvo pareiškusi 3 000 Eur civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 172-174). Pirmosios instancijos teismas iš nuteistosios M. K. priteisė nukentėjusiajai R. K. 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde M. K. nurodo, jog priteista neturtinė žala yra per didelė ir neproporcinga.

19. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

20. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, įvertino visas reikšmingas neturtinės žalos atlyginimui aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajai yra padaryta dėl tyčinių nusikalstamų M. K. veiksmų, todėl dėl jos pareigos atlyginti šią žalą abejonių nekyla. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog kilusi situacija sukėlė nukentėjusiajai neigiamų išgyvenimų, stresą, nerimą ir nesaugumo jausmą, baimę būti vienai namuose, juolab įvertinus tai, kad anksčiau M. K. sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų apeliantės teiginius dėl per didelio ar neproporcingo neturtinės žalos dydžio. Priešingai, nuteistoji yra vidutinio amžiaus, darbinga, nėra duomenų apie kokius nors jai nustatytus sveikatos sutrikimus, kurie trukdytų dirbti ir atlyginti priteistą neturtinę žalą. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistos neturtinės žalos dydis atitinka ir nusistovėjusią teismų praktiką (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-586/2011, 2K-12/2011, 2K-219/2014, 2K-348/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. K. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Gončarko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras DzedulionisVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys