Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jarūnės Sedalienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus atstovei Danutei Puidokienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. B. prašymą ir patikslintą prašymą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. sausio 11d. pažymoje Nr. R4-98 nurodoma, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Tauragės apskrities žemės ūkio komisijos nutarimų byloje, 1940 m. lapkričio 15 d. nutarime įrašytas Skaudvilės valsčiaus (duomenys neskelbtini) buvęs 79,59 ha žemės savininkas B., iš kurio į valstybės žemės fondą paimta 49,59 ha. Taip pat nurodyta, jog žemės ūkio valdybos archyviniame fonde ūkių, neturinčių pastovių savininkų sąrašų byloje, Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus ūkių, kurių savininkai išvežti, dingę ar pan., 1942 m. vasario 21 d. sąraše įrašytas buvęs savininkas B. J., kuris pažymėtas kaip “išvežtas”, turėjęs 79 ha žemės su trobesiais (duomenys neskelbtini), dabartinio turto valdytoja nurodyta žmona B. B..

Pateikti dokumentai patvirtina, kad J. B. (B.) 1931 metais iš valstybės nusipirko (duomenys neskelbtini) pastatus su 79,59 ha žemės plotu. Šį faktą patvirtina 1932 m. balandžio 22 d. perdavimo akte esantys duomenys, 1932 m. sausio 21 d. parduoto turto aprašymas, skirtas Tauragės apskrities mokesčių inspekcijai, kvitų kopijos apie įmokų mokėjimą, 1935 m. spalio 10 d. žemės reformos valdybos nutarimas Nr. 1890 dėl turto kainos sumažinimo, 1937 m. gruodžio 27 d. įgaliojimo turinys, 1938 m. gegužės 19 d. žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 102/17791, žemės ploto brėžiniai.

Patikslintame prašyme nurodyta, kad pareiškėjas, kaip mirusio nekilnojamojo turto savininko sūnus, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 3, 4 punktus turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisės atkūrimą į tėvų turėtą žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą. Kaip dabar pareiškėjui yra žinoma, prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, jis turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o dokumentus, patvirtinančius pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą, bei terminą nuosavybės teises patvirtinančius ir kitus dokumentus praleido dėl ne nuo jo priklausančių, svarbių priežasčių, todėl praleisti terminai atnaujintini (CK 1.131 str. 2d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4d.). Svarbios priežastys yra vertinamoji sąvoka, kuri paliekama spręsti tokį prašymą nagrinėjančiam teismui, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes.

Pareiškėjo tėvas J. B. (B.) buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, turėjo pulkininko-leitenanto laipsnį, Vyties Kryžiaus kavalierius, apdovanotas valstybiniais apdovanojimais Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu, Šaulių žvaigžde, Šaulių žvaigždės medaliu, Latvijos aizsargų Nuopelnų kryžiumi bei daugybę kitų valstybinių apdovanojimų. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą 1941 metais buvo suimtas ir ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams lagerių, mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su motina, broliu ir seserimi pabėgo į Vokietiją, o 1949 metais išvyko į JAV. Dėl sunkių gyvenimo aplinkybių mokslų nebaigė, iki pensijos dirbo samdomu darbininku, ryšiai su Lietuva buvo nutrūkę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, informacija iš Lietuvos pareiškėją sunkiai pasiekdavo. Dėl nedidelio išsilavinimo, amžiaus jis nemokėjo ir neišmoko naudotis elektroninėmis ryšio priemonėmis. Dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių jis neturėjo laiko ir galimybių domėtis Lietuvoje priimtais teisės aktais. Pareiškėjas gyveno su sena motina, kurią jis slaugė iki jos mirties (duomenys neskelbtini), sūnui susirgus nepagydoma liga (mirė (duomenys neskelbtini) slaugė sūnų ir Alzhaimerio liga bei astma sergančią žmoną (mirė (duomenys neskelbtini), Lietuviška spauda jo beveik nepasiekdavo, todėl apie Atkūrimo įstatymo keliamus reikalavimus ir terminus, siekiant atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą sužinojo tik 2018 metų pradžioje.

2013 metais pareiškėjas lankėsi Lietuvoje, buvo nuvykęs į tėviškę, aplankė dvaro pastatą, kurioje buvo įsikūrusi mokykla. Visas jo tėvų turtas buvo išlikęs, todėl, nežinodamas įstatymų, buvo įsitikinęs, kad tėvų turtas automatiškai priklauso jam. Jis bendravo su mokytoja R. I., jai aiškino, kad netrukdys mokyklai naudotis jo tėvų pastatu bei žemėmis. Mano, kad savivaldybės tarnautojai žinojo, kad yra atsiradęs statinių ir žemės savininko sūnus, kuris pretenduoja į nuosavybės atkūrimą, tačiau nežiūrint to, pastatai ir žemė buvo parduota.

Pareiškėjas dėl anksčiau išvardintų objektyvių priežasčių įstatymo nustatytu terminu nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į tėvams priklausiusi nekilnojamąjį turtą bei nustatytu terminu nepateikė dokumentų, patvirtinančių pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Pareiškėjas pagal savo amžių, jėgas ir galimybes bandė įgyvendinti savo teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenes interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).

Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą J. prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą K. prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018).

Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).

Pareiškėjas subjektinę teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo nuo 1998 m. vasario 23 d., kai įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ginčo, kad pareiškėjas atitinka atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas, tarp bylos šalių nėra. Taip pat nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo R. A. B. tėvams priklausė prašyme nurodyta žemė ir pastatai.

Pareiškėjas nei prašymuose teismui, nei pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu neneigė, kad pareiškėjas žinojo apie J. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, jo buvimo vietą, pastatus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 26 d. Teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-109/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018 ).

Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė piliečiams realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmiau nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Kaip minėta, vertinant faktines aplinkybes, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, svarbu nustatyti jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

Pareiškėjas nurodo, kad laiku nepateikė prašymų dėl nuosavybės atkūrimo, nes gyvena Amerikoje, nežinojo Lietuvos įstatymų, dėl sunkių gyvenimo aplinkybių mokslų nebaigė, iki pensijos dirbo samdomu darbininku, ryšiai su Lietuva buvo nutrūkę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, informacija iš Lietuvos pareiškėją sunkiai pasiekdavo. Dėl nedidelio išsilavinimo, amžiaus jis nemokėjo ir neišmoko naudotis elektroninėmis ryšio priemonėmis. Dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių jis neturėjo laiko ir galimybių domėtis Lietuvoje priimtais teisės aktais. Pareiškėjas gyveno su sena motina, kurią jis slaugė iki jos mirties (duomenys neskelbtini), sūnui susirgus nepagydoma liga (mirė (duomenys neskelbtini) slaugė sūnų ir Alzhaimerio liga bei astma sergančią žmoną (mirė (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nežinojo įstatymų, nemokėjo naudotis elektroninėmis ryšio priemonėmis) yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, aplinkybėmis. Pareiškėjo šeimos nelaimės bei netektys įvyko po įstatymų nustatytų terminų, todėl taip pat negali būti pripažintomis kaip sukliudžiusios laiku pačiam ar per atstovą pateikti atitinkamus prašymus, domėtis savo tėvų turėta nuosavybe bei galimybėmis ją atgauti. Taip pat teismas atmeta pareiškėjo atstovų argumentą, kad tai, jog pareiškėjas yra garbaus amžiaus, turėtų būti pripažintina svarbia aplinkybe dėl termino atnaujinimo. 2001-2003 metais, kai baigėsi Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai, pareiškėjui buvo apie 70 metų. Nurodytas kriterijus negali būti laikomas pakankamus pagrindu teigti, kad dėl amžiaus pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. (terminas prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti) neturėjo realios galimybės pats ar per atstovus pasirūpinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu.

Pareiškėjas visą laiką žinojo apie jo tėvui priklaususią žemę bei pastatus, 2013 metais, atvykęs i Lietuvą, buvo nuvykęs į tėvų žemę, tačiau net ir tada nesiėmė jokių veiksmų, siekiant atkurti nuosavybės teises. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjo kreipimasis praėjus daugiau nei penkiolika metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvo valdytą žemės sklypą bei pastatus nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėjas buvo aktyvus ir rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. B. prašymą ir patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.