- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-27
- Bylos Nr.
- 2A-1076-826/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00448-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Marius Dobrovolskis, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Osena“
- Atsakovas
- G. A.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osena“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1719-367/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osena“ ieškinį atsakovei G. A. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Osena“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės G. A. 771,37 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove G. A. 2019 m. lapkričio 27 d. sudarė sutartį ir pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija OSN, Nr. 3859, atsakovei pardavė prekių už 771,37 Eur. Ieškovė savo prievoles įvykdė tinkamai, tačiau atsakovė neatsiskaitė už įsigytas prekes ir liko skolinga ieškovei 771,37 Eur. Ieškovė ne kartą ragino atsakovę atsiskaityti už prekes, taip pat 2020 m. kovo 4 d. siuntė pretenziją, bet atsakovė skolos negrąžino, nors skolos sumos neginčijo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė G. A. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti bei įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą protingą terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiimti iš atsakovės visas UAB „Osena“ priklausančias prekes pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija OSN, Nr. 3859. Nurodė, kad atsakovė su ieškove nėra sudariusi jokios pirkimo–pardavimo sutarties, o tik parodoje „Moters pasaulis“ žodžiu apsitarė dėl paslaugų teikimo ir konsignacijos. Ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta atsiskaitymo už prekes data, taip pat nėra nei ieškovės, nei atsakovės parašų. Atsakovės vertinimu, būtent ieškovės atstovė elgiasi nesąžiningai, kadangi šalys tarpusavyje nuolatos bendravo ir ieškovės atstovė žinojo, kad jos teiktos prekės yra nepaklausios. Mano, kad supratusi, jog prekyba jos prekėmis nesiseka ir jų realizuoti nepavyks, ieškovės atstovė elektroniniu paštu atsiuntė pretenziją dėl PVM sąskaitos faktūros neapmokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Tauragės apylinkės teismas 2020 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „Osena“ valstybės naudai 5,19 Eur patirtų teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismo motyvai:
4.1. Ieškovė pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl 771,37 Eur skolos priteisimo grindė pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau, kaip pati ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, atsakovei buvo teiktas komercinis pasiūlymas, kuriame buvo įrašytas 60 dienų atsiskaitymo terminas. Teismas pažymėjo, kad komercinis pasiūlymas nėra tapatus sutarčiai, kuri sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, kadangi komercinis pasiūlymas yra pranešimas, skirtas potencialiam klientui, siekiant supažindinti jį su prekių asortimentu bei kainomis.
4.2. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje ginčo dėl prekių perdavimo atsakovei fakto nėra.
4.3. Nors atsakovė nurodė, jog ji galvojo, kad su ieškove bendradarbiauja konsignacijos pagrindais, tačiau rašytinė konsignacijos sutartis taip pat nėra sudaryta. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovė ir atsakovė sutarė bendradarbiauti, bendradarbiavimo esmė – ieškovė tiekia atsakovei prekes, kurias atsakovė parduoda. Tačiau bylos šalys nenusprendė dėl teisinio santykio, kurio pagrindu, nesilaikant sulygtų sąlygų, galėtų kilti civilinė atsakomybė, t. y. nesudarė konkrečios sutarties, kurioje būtų nustatyta atsiskaitymo už prekes tvarka. Teismo vertinimu, ieškovė, vystydama verslą daugiau nei 6 metus, turėjo būti atidesnė ir rūpestingesnė plėtodama verslo santykius su atsakove, kuri šioje srityje yra naujokė. Taip pat ieškovės tiesioginiai ir netiesioginiai veiksmai, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties nepateikimas pasirašyti atsakovei, atsiskaitymo termino nenurodymas PVM sąskaitoje faktūroje, leido atsakovei pagrįstai manyti, kad su ieškove bendradarbiauja konsignacijos pagrindu.
4.4. Teismas taip pat atmetė atsakovės prašymą įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą protingą terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiimti iš atsakovės visas UAB „Osena“ priklausančias prekes pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą, kadangi, nesant sutartinių santykių, nėra teisinio pagrindo skirti tokio pobūdžio įpareigojimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė UAB „Osena“ pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti arba, teismui esant kitokios nuomonės, nei nurodyta apeliaciniame skunde, vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir priimti sprendimą, kuriuo ieškinys galėtų būti tenkinamas ir kitokiu pagrindu, nei nurodoma apeliaciniame skunde. Ieškovė taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Vadovaujantis sutarčių aiškinimo bendrosiomis nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje, ir kasacinio teismo išaiškinimais dėl CK 6.193 straipsnio taikymo, ieškovė su atsakove buvo sutarusios dėl pirkimo–pardavimo sutarties, o ne konsignacijos sutarties sudarymo. Šias aplinkybes, ieškovės vertinimu, įrodo byloje pateikta PVM sąskaita faktūra.
5.2. Priešingai nei sudarius konsignacijos sutartį, šiuo atveju prekės iš karto buvo perduotos atsakovės nuosavybėn pagal pirkimo–pardavimo faktą patvirtinantį dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą, o atsakovė šią PVM sąskaitą faktūrą akceptavo, tuo pripažindama pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą. Be to, atsakovė, atsakydama į ieškovės pretenziją, nurodė, kad dalį prekių yra pardavusi. Atsakovė už parduotas prekes neatsiskaito, o likusias neparduotas ir jai nuosavybes teise priklausančias prekes siūlo grąžinti.
5.3. Ieškovė taip pat pažymi, kad aplinkybę, jog tarp šalių nebuvo sudaryta konsignacijos sutartis, patvirtina ir byloje pateiktas šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais išrašas.
Atsiliepimas
6. Atsakovė G. A. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, nes parodoje „Moters pasaulis“ ieškovė su atsakove žodžiu apsitarė dėl bendradarbiavimo, kurio esmė – ieškovė tiekia atsakovei prekes, kurias atsakovė parduoda, t. y. konsignacijos. Ieškovės sutikimą bendradarbiauti pagal konsignacinį susitarimą patvirtina ir ieškovės PVM sąskaita faktūra, kurioje nėra nurodyta atsiskaitymo data ir nėra šalių parašų.
6.2. Ieškovė ne vieną kartą domėjosi, kaip sekasi jos prekių pardavimas, buvo bandyta klientus pritraukti rengiamu seminaru, tačiau ieškovės prekės paklausos neturėjo. Todėl ieškovės atstovei supratus, kad jos prekių realizuoti nepavyks, ji kreipėsi į atsakovę su pretenzija. Atsakovė gavusi ieškovės pretenziją tą pačią dieną supakavo ieškovės prekes ir išsiuntė ieškovei, tačiau ieškovės atstovė atsisakė jas priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl įsiskolinimo iš atsakovės priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
10. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Osena“, užsiimanti kosmetikos priemonių prekyba, ir atstovė G. A., vykdanti kirpyklų ir kitų grožio salonų bei kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninės prekybos specializuotose parduotuvėse individualią veiklą (b. l. 67), susitarė susitikti Kaune vykusioje parodoje „Moters pasaulis“. Po šio susitikimo ieškovė atsakovei išsiuntė komercinį pasiūlymą, kuriuo siūlė 2019 / 2020 metais sudaryti produktų pirkimo sutartį, jai įsipareigojant suteikti 30 proc. nuolaidą visiems produktams nuo dabartinių rinkoje esančių kainų darant užsakymą iki 1 000 Eur sumos ir 40 proc. – nuo 1 000 Eur sumos. Pasiūlyme taip pat pažymėta, jog galima 60 dienų atidėti mokėjimą perkant pirmą kartą, o toliau bendradarbiaujant bus galima pritaikyti pardavimo pagal konsignaciją principus (b. l. 50–55).
11. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovė atsakovei perdavė, o atsakovė gavo prekes ir 2019 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija OSN, Nr. 3859, 771,37 Eur sumai (b. l. 33–36). Kaip matyti iš ieškovės ir atsakovės susirašinėjimų elektroniniu paštu bei trumposiomis žinutėmis, ieškovės atstovė domėjosi jos perduotų atsakovei prekių prekyba, jų reklama. Tačiau atsakovė vis nurodydavo, kad jai prekyba jomis ir prekių pristatymas potencialiems klientams sekasi prastai (b. l. 41–44, 56–60).
12. Pateiktas šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu išrašas taip pat patvirtina, jog ieškovės atstovė 2020 m. kovo 3 d. informavo atsakovę, kad ji už prekes turėjo sumokėti vasario 28 d., ir pasiteiravo, kada ji tai žada padaryti. Tačiau atsakovė atrašė ieškovei, jog per visą laiką nebuvo parduota nė viena prekė, ir paklausė, ar gali grąžinti visas prekes. Ieškovė atsakė atsakovei, kad šalys buvo susitarusios dėl prekių pardavimo atidėjus mokėjimą ir dokumentai buvo paruošti taip, kad atsakovė turėtų sumokėti po 3 mėnesių. Ieškovė pabrėžė, kad šalys nebuvo sudariusios konsignacijos sutarties. Atsakovė vėlesniais elektroniniais laiškais siūlė susitarti ir leisti grąžinti bent dalį prekių, nes atsakovės yra sunki finansinė padėtis, o ieškovės prekių parduoti nepavyko. Ieškovė su atsakovės prašymais nesutiko, dar kartą paminėjo, kad prekių pagal konsignaciją neparduoda, ir pateikė atsakovei pretenziją (b. l. 56–60).
Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo
13. Kaip jau minėta, byloje šalys neginčija prekių ir 2019 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitos faktūros, serija OSN, Nr. 3859, 771,37 Eur sumai perdavimo atsakovei fakto. Tačiau tarp šalių yra kilęs nesutarimas, kaip turėtų būti traktuojami tarp jų susiklostę sutartiniai santykiai. Ieškovės nuomone, tarp šalių buvo sudarytas kosmetikos prekių pirkimo–pardavimo sandoris, bet atsakovė nesutinka su tokiu ieškovės argumentu, teigdama, jog jai nekyla pareiga atsiskaityti su ieškove, nes tarp šalių buvo susiklostę konsignacijos teisiniai santykiai.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmesdamas ieškovės ieškinį konstatavo, kad šalys buvo susitarusios bendradarbiauti, bendradarbiavimo esmė – ieškovė tiekia atsakovei prekes, kurias atsakovė parduoda. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalys nenusprendė dėl teisinio santykio, kurio pagrindu, nesilaikant sulygtų sąlygų, galėtų kilti civilinė atsakomybė t. y. nesudarė konkrečios sutarties, kurioje būtų nustatyta atsiskaitymo už prekes tvarka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl toliau nurodytų motyvų.
15. CK 6.162–6.187 straipsniuose reglamentuota sutarties sudarymo procedūra. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
16. Kaip jau minėta, pagal CK 6.167 straipsnio dalį pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas (CK 6.168 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.173 straipsnio 1 dalį akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas.
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė G. A. gavo ieškovės pasiūlymą sudaryti kosmetikos produktų pirkimo sutartį, kuriame buvo aiškiai ir apibrėžtai nurodyta, kad ieškovė siūlo 2019 / 2020 metais sudaryti produktų pirkimo sutartį, jai įsipareigojant suteikti 30 proc. nuolaidą visiems produktams nuo dabartinių rinkoje esančių kainų darant užsakymą iki 1 000 Eur sumos ir 40 proc. – nuo 1 000 Eur sumos. Pasiūlyme taip pat pažymėta, jog galima 60 dienų atidėti mokėjimą perkant pirmą kartą, o toliau bendradarbiaujant bus galima pritaikyti pardavimo pagal konsignaciją principus (b. l. 50–55). Atsakovė, priimdama ieškovės prekes ir jos išrašytą 2019 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija OSN, Nr. 3859, 771,37 Eur sumai, akceptavo ieškovės ofertą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
18. Nors atsakovė nurodė maniusi, jog tarp šalių buvo susiklostę konsignacijos sutarties santykiai, o ieškovės išrašyta 2019 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaita faktūra, serija OSN, Nr. 3859, patvirtina tarp šalių buvusį būtent konsignacijos susitarimą, bet ne pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus.
19. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pagal PVMĮ 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020)
20. Kaip jau minėta nutarties 15 punkte, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Taigi PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018 25 punktą).
21. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys teikia pagrindą daryti išvadą, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).
22. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės išrašyta 2019 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaita faktūra, serija OSN, Nr. 3859, nors pati savaime negali patvirtinti, kad šalis siejo pirkimo–pardavimo santykiai arba konsignacijos susitarimas, tačiau ji atspindi ieškovės atsakovei perduotas prekes ir jų kainą. Tuo tarpu atsakovės G. A. veiksmai akceptuojant ieškovės pasiūlymą sudaryti kosmetikos produktų pirkimo sutartį patvirtina tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį.
23. Nors atsakovė pabrėžė, jog ieškovės atstovė ne vieną kartą domėjosi, kaip sekasi prekių pardavimas, tačiau toks domėjimasis nėra draudžiamas. Be to, kaip matyti iš ieškovės pasiūlymo, ji buvo suinteresuota sudaryti kitus pirkimo–pardavimo sandorius arba vykdyti pardavimą pagal konsignaciją.
24. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų bent iš dalies atsiskaičiusi su ieškove už jai parduotas prekes, spręstina, kad ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 771,37 Eur įsiskolinimą už atsakovei parduotas prekes yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas – ieškovei priteistinas iš atsakovės 771,37 Eur įsiskolinimas.
25. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vadinamas procesinėmis palūkanomis, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2020 m. kovo 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas ir byloje surinktus įrodymus, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
27. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
28. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
29. Byloje nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 223 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 23 Eur žyminis mokestis ir 200 Eur teisinio atstovavimo išlaidos. Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato padėjėjo pagalbą, rengiant ieškinį, sumokėjo 200 Eur (2020 m. balandžio 10 d. sąskaita faktūra ir bankinio pavedimo išrašas).
30. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių nustatytų maksimalių dydžių.
31. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, t. y. patenkinus 100 procentų ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 223 Eur jos bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
32. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, tai yra 5,19 Eur, priteistinos iš atsakovės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
33. Tenkinus apeliacinį skundą apeliantei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, – 23 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osena“ ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Osena“ (juridinio asmens kodas 303183905) 771,37 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 37 ct) skolos ir 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 771,37 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovės G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Osena“ (juridinio asmens kodas 303183905) 223 Eur (du šimtus dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį ir išlaidas už advokato pagalbą), patirtų pirmosios instancijos teisme, iš atsakovės G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Osena“ (juridinio asmens kodas 303183905) 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį), patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovės G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5,19 Eur (penkis eurus 19 ct) teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, įmokos kodas 5660, minėtą sumą sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų.