Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 45 parų arešto bausme; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir kaltinamajam skirta galutinė 30 parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą nedidelės vertės turtą, o būtent:

jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2016-04-16, apie 16.17 val., būdamas parduotuvėje „Peek & Cloppenburg“, esančioje prekybos centre „Ozas“, Vilniuje, Ozo g. 18, nuo stovo su pakabintais drabužiais paėmė vyrišką striukę – 159,95 eurų vertės, kurią įsidėjo į su savimi turėtą kuprinę, praėjo kasas ir vartelius už nurodytą prekę nesumokėjęs, taip pasikėsino pagrobti svetimą UAB „Peek & Cloppenburg“ priklausantį turtą 159,95 eurų vertės, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas parduotuvės apsaugos darbuotojo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

M. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis M. A. apeliaciniame skunde kelia jam parinktos bausmės tinkamumo klausimą. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmė skiriama atsižvelgus į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pastarosios teisės normos 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismo skiriamų bausmių rūšys, tame tarpe ir skiriamos padarius baudžiamąjį nusižengimą, yra apibrėžtos BK Bendrosios dalies 42 straipsnyje ir apelianto nurodomas priverstinis gydymas kaip atskira bausmė BK apskritai nėra numatyta.

Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, o būtent ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taip pat stacionarinį stebėjimą bendro, sustiprinto ar griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau šios priemonės gali būti taikomos tik asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Nagrinėjamu atveju pagrindo išvadai, kad M. A. atitinka minėtoje teisės normoje pateiktus kriterijus, byloje nėra (b. l. 58, 59, 60, 62).

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 4 dalimi teismas asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, gali įpareigoti gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka. Taigi, toks įpareigojimas gali būti skiriamas tik tuo atveju, jei asmeniui yra paskirta laisvės apribojimo bausmė. Pažymėtina, kad BK 178 straipsnio 4 dalies, pagal kurią nuteistas M. A., sankcija numato galimybę skirti šios rūšies bausmę. Ir nors apeliantas skunde neįvardijo šios rūšies bausmės skyrimo jam galimybės, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pagrindinius jo skundo argumentus, sprendžia, kad šiuo atveju skundo ribos nebus peržengtos ir pasisako dėl laisvės apribojimo bausmės su minėtu įpareigojimu skyrimo M. A. galimybės.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis parenkant bausmę atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaip nurodyta ginčijamame nuosprendyje, M. A. įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, veikė tiesiogine tyčia, veika nebaigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė ir į duomenis, charakterizuojančius M. A. asmenybę – jis yra 6 klasių išsilavinimo, nevedęs, vaikų neturi, gyvena su motina, nedirba, byloje yra duomenų apie jo priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jis yra teistas daugiau nei 30 kartų, daugumoje atvejų už analogiškas nusikalstamas veikas nuosavybei. Jis taip pat ne kartą baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už smulkų svetimo turto pagrobimą. Pastarieji duomenys rodo, kad M. A. skiriamos bausmės ir nuobaudos savo prevencinės paskirties neatlieka, M. A. pavojingumas visuomenei nemažėja, nes jis nedaro jokių teigiamų išvadų iš ankstesnių patraukimų baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, nėra linkęs ir nesistengia taisytis.

Remiantis tuo, kas pasakyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai atsižvelgė visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, M. A. parinka bausmės rūšis ir jos dydis jas atitinka, bausmė nėra per griežta ar neteisinga, tad ją keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistajam buvo teikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. M. A. gynėjo dalyvavimas baudžiamosios bylos nagrinėjime apeliacine tvarka yra būtinas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad pagal bylos duomenis nuteistasis nedirba, pajamų negauna, pagrindo priteisti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas nėra (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.