Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

uždaroji akcinė bendrovė „Tanagra LT“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė, UAB „Tanagra LT“) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–8) R. M. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) dalimi, kuria buvo patenkinti darbuotojo reikalavimai, ir prašydama pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtu bei pripažinti, kad nėra pagrindo delspinigių išieškojimui. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas taip pat prašė priteisti ieškovei iš atsakovo įmonės patirtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį.

Ieškovė paaiškino, kad atsakovas 2020 m. sausio 10 d. pateikė pareiškimą, kuriame vienašališkai konstatavo, jog nutraukia su įmone sudarytą darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir tai, kad 2020 m. sausio 16 d. yra jo paskutinė darbo diena įmonėje. Nurodė, kad atsakovas buvo ne eilinis darbuotojas, o padalinio (automobilių serviso) (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), be to, anksčiau įmonė buvo susidūrusi su jos interesus pažeidžiančiu atsakovo elgesiu, kuomet atlikus inkasaciją buvo nustatyta, kad atsakovas pasisavino pinigines lėšas, vėliau šios lėšos buvo grąžintos, bet po šio įvykio rimtai susvyravo pasitikėjimas atsakovu, kadangi įmonė turėjo svarių motyvų atsargiai ir atsakingai vertinti atsakovo 2020 m. sausio 10 d. pareiškimą ir jo valią per maksimaliai trumpiausią terminą nutraukti darbo santykius, prieš įforminant darbo santykių su atsakovu pasibaigimą, organizavo inventorizacijos atlikimą, 2020 m. sausio 16 d. inventorizacijos aktu buvo nustatyta, kad trūksta atsakovo žinioje buvusių reikšmingų pirminių dokumentų – 2019 m. automobilių aptarnavimo sutarčių (originalų), tačiau atsakovas inventorizacijos komisijai nurodė, kad šias sutartis kaip naikintinas paliko prie šiukšlių konteinerio ir jos buvo išvežtos su šiukšlėmis. Pažymėjo, kad išaiškėjus 2020 m. sausio 16 d. inventorizacijos metu nustatytoms aplinkybėms iš esmės pasikeitė situacija ir atsirado pagrindas taikyti atsakovui drausminę nuobaudą, įskaitant darbo santykių su atsakovu nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, todėl atsižvelgdama į atsakovo 2020 m. sausio 10 d. pranešime nurodytą darbo santykių pasibaigimo datą – 2020 m. sausio 16 d. – darbo santykių nutraukimą įformino tą pačią dieną. Teigė, kad su atsakovo atleidimu susijusi inventorizacija buvo baigta tik 2020 m. sausio 16 d. po pietų, likus maždaug dviem valandoms iki darbo laiko pabaigos, tad natūralu, jog sprendimas dėl atsakovo atleidimo pagrindo buvo priimtas, surašytas ir tinkamai patvirtintas vadovo tik 2020 m. sausio 16 d. pačioje darbo dienos pabaigoje ir įteikti jį atsakovui tą pačią dieną buvo neįmanoma, todėl atsakovas buvo informuotas, kad darbo sutarties nutraukimo dokumentus galės gauti atvykęs į įmonę, tačiau sekančią dieną (2020 m. sausio 17 d.) atsakovas į darbą neatvyko, jam tiesiogiai įteikti šį dokumentą nebuvo galimybės, atsakovas į įmonę atvyko 2020 m. sausio 20 d. ryte ir paprašė jam įteikti atleidimą įforminantį dokumentą, kadangi darbo sutarties kopija su atitinkamu įrašu jam jau buvo įteikta, todėl paštu jos siųsti nebeliko poreikio, atsakovui paprašius pateikti ne tik darbo sutartį su įrašu apie atleidimą, bet ir joje referuojamą įsakymą, tai buvo padaryta – šį dokumentą mažiau nei per 24 val. pateikiant paties atsakovo 2020 m. sausio 20 d. prašyme nurodytu būdu (elektroniniu paštu) ir kadangi Lietuvos paštas laiškus pristato per 2–4 dienas, netgi jei sprendimas nutraukti darbo sutartį būtų buvęs išsiųstas 2020 m. sausio 17 d., atsakovas šio dokumento nebūtų gavęs anksčiau, todėl pagal susiklosčiusias aplinkybes nėra jokio pagrindo vertinti, kad galėjo būti pažeistas įstatymo reikalavimas nedelsiant darbuotojui perduoti sprendimą nutraukti darbo sutartį. Nurodė, kad darbuotojo prašymas atleisti jį tam tikru konkrečiu pagrindu (įskaitant numatytu DK 56 straipsnyje) nereiškia, kad esant kitam teisėtam atleidimo pagrindui darbdavė negali darbuotojo atleisti remdamasi tuo kitu pagrindu, be to, atsakovo prašyme, pateiktame Darbo ginčų komisijai, nurodoma netiesa, kad atleidimo dieną atsakovui nebuvo keliama jokių pretenzijų dėl atliekant darbines funkcijas padarytų pažeidimų, netiesa ir tai, kad jam nebuvo pasiūlyta rašyti pasiaiškinimo, jis pasiaiškinti raštu atsisakė (tai užfiksuota inventorizacijos komisijos narių pranešime). Pabrėžė, jog atsakovas 2016 m. gruodžio 14 d. savo parašu patvirtino, kad susipažino su automobilių serviso (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais ir įsipareigojo juos vykdyti, automobilių serviso (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų 4.5 punkte nustatyta, kad vykdant darbines funkcijas veiklos srityje serviso veiklos finansinės dokumentacijos parengimas, sutarčių vykdymas, dokumentų saugojimas yra speciali automobilių serviso (duomenys neskelbtini) pareiga, dokumentus, žurnalus saugoti pagal nustatytą tvarką ir reikalavimus, todėl vykdant su darbuotojo pareigomis susijusius reikalavimus, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos galiojančiuose teisės aktuose, yra visiškai nesvarbu, ar darbuotojas iš darbdavės gavo kokius nors papildomus nurodymus vykdyti atitinkamus galiojančiuose norminiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tai, kad darbuotojas žino Lietuvos Respublikos įstatymų keliamus reikalavimus ir privalo jų laikytis yra preziumuojama, todėl negali būti laikoma, jog atitinkami reikalavimai darbuotojui taikomi tik jei savo vidaus tvarkomis juos dar kartą atkartoja darbdavės išleisti lokaliniai teisės aktai (o priešingu atveju darbuotojas įstatymų gali nesilaikyti, nes jų neatkartojus įmonės lokaliniuose dokumentuose jie darbuotojo nesaisto), tokio reikalavimo kėlimas būtų nesuderinamas su konstituciniais teisėtumo ir teisinės valstybės principais, taip pat bendraisiais protingumo ir sąžiningumo principais, o lokalinį teisinį reglamentavimą paverstų beprasmišku ir taip aiškių taisyklių atkartojimu. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – DAĮ) 13 straipsnio 1 dalį, nevalstybinės organizacijos ir privatūs juridiniai asmenys veiklos dokumentų saugojimo terminus nustato vadovaudamiesi įstatymų ir kitų teisės norminių aktų reikalavimais, pagal DAĮ 14 straipsnio 1 dalį, dokumentus galima naikinti atlikus jų vertės ekspertizę, kai pasibaigia norminių teisės aktų nustatyti dokumentų saugojimo terminai, sprendimą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų naikinimo ar jų saugojimo terminų pratęsimo priima vadovas pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos bendruosius reikalavimus, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.37 punkte nustatyta, kad 10 metų saugomos prekių, darbų, paslaugų sutartys, prekių, darbų ir paslaugų priėmimo aktai, taigi, remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, automobilių aptarnavimo sutartys be jokių išlygų ar alternatyvų turi būti saugomos mažiausiai 10 metų ir netgi pasibaigus 10 metų privalomajam saugojimo terminui, naikinti automobilių aptarnavimo sutartis būtų galima tik jei būtų priimtas specialus įmonės vadovo sprendimas, kadangi ne tik atitinkamo įmonės vadovo sprendimo nebuvo, bet (atsižvelgiant į tai, kad 10 metų saugojimo terminas nepraėjo) netgi ir negalėjo būti, konstatuotina, jog prarasdamas (palikdamas utilizavimui prie šiukšlių konteinerių) 2019 m. automobilių aptarnavimo sutartis atsakovas pažeidė DAĮ nustatytą bendrąją dokumentų saugojimo tvarką ir šiurkščiai pažeidė savo kaip darbuotojo darbo pareigas, įtvirtintas automobilių serviso (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų 4.5 punkte. Nurodė, kad taip paliekant dokumentus buvo sukeltas pavojus ir juose esančios įmonės klientų patikėtos informacijos (pavyzdžiui, klientų fizinių asmenų adresų bei kitų duomenų) neteisėtam atskleidimui ir klientų teisių pažeidimui, todėl vertinant DK 58 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagal kurias sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo, taip pat tai, kad atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė, paminėtina, kad automobilių aptarnavimo sutartys yra esminis dokumentas, patvirtinantis kliento atliktą ir įmonės priimtą užsakymą, be to ir tai, kad kitu užsakymą netiesiogiai patvirtinančiu rašytiniu dokumentu gali būti kliento apmokėta PVM sąskaita faktūra ir banko pavedimas, tačiau šie papildomi dokumentai būna ne visuomet, be to, kol neapmokėta, PVM sąskaita faktūra nepatvirtina ne tik sutarties turinio ir apimties, bet ir jos sudarymo fakto, taigi, nesant automobilių aptarnavimo sutarčių originalų įmonei kyla potencialių keblumų įrodinėjant konkrečių automobilių aptarnavimo sutarčių buvimo faktą, apimtį ir turinį. Paaiškino, jog atsižvelgiant į didelį pradangintų dokumentų kiekį (netgi 2020 m. sausio 31 d., t. y. praėjus dviem savaitėms po atleidimo, atsakovui grąžinus dalį dokumentų, t. y. 1051 lapą sutarčių ir jų priedų, vis dar tebetrūksta kelių šimtų sutarčių), atsakovo kaltę (pats atsakovas nurodė, kad jis siekė sutartis sunaikinti, o taip neatsitiko tik dėl atsitiktinumo) ir galimas neigiamas pasekmes kilus ginčams su klientais, šis atsakovo pažeidimas pagrįstai įvertintas kaip šiurkštus ir tik ši priemonė galėjo būti veiksminga darbo drausmės užtikrinimui (siekiant neparodyti nederamo pavyzdžio kitiems darbuotojams), todėl, ieškovės vertinimu, ji turėjo teisėtą pagrindą atleisti atsakovą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ieškovės vertinimu, svarbu ir tai, kad darbo santykius nutraukti atsakovas ir taip jau buvo apsisprendęs bei nedviprasmiškai išreiškęs įmonei savo valią, todėl darbo santykiai būtų pasibaigę bet kuriuo atveju. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčas tarp šalių kilo ne dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo apskritai, o dėl to, ar atsakovo atleidimas įformintas tinkamu pagrindu, todėl, mano, nėra jokio pagrindo konstatuoti įmonę sukėlus atsakovui priverstinės pravaikštos situaciją ir priteisti atsakovui kompensaciją už nebūtos priverstinės pravaikštos laiką bei kompensaciją. Ieškovės teigimu, darbuotojas nepagrįstai prašo priteisti jam delspinigius už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 16 d., nes 2017 m. jam buvo išmokamas mažesnis darbo užmokestis, kadangi buvo išskaičiuojamas žalos atlyginimas pagal šalių susitarimą (kas mėnesį po 40,25 Eur), o darbuotojo skaičiavimai už 2018 m., 2019 m. yra neaiškūs ir klaidinantys.