Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas prašė nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodant, kad 2020 m. sausio 16 d. yra jo paskutinė darbo diena įmonėje. Atsakovas ieškovės įmonėje dirbo padalinio (automobilių serviso) vadovu (vyr. meistru). Ieškovės nebepasitikėjo atsakovu, kai, atlikus inkasaciją, nustatyta, kad atsakovas pasisavino lėšas, kurias vėliau grąžino. Dėl to ieškovė, prieš įformindama darbo santykių pabaigą, atliko inventorizaciją. Ieškovė 2020 m. sausio 16 d. inventorizacijos aktu nustatė, kad trūksta atsakovo žinioje buvusių reikšmingų pirminių dokumentų – 2019 m. automobilių aptarnavimo sutarčių (originalų). Atsakovas inventorizacijos komisijai nurodė, kad šias sutartis, kaip naikintinas, paliko prie šiukšlių konteinerio, jos išvežtos su šiukšlėmis. Dėl to darbo santykiai su atsakovu nutraukti pagal DK 58 straipsnį. Inventorizacija baigta tik 2020 m. sausio 16 d. po pietų, likus maždaug dviem valandoms iki darbo laiko pabaigos, sprendimas dėl atsakovo atleidimo pagrindo priimtas tik darbo dienos pabaigoje, todėl neįteiktas atsakovui tą pačią dieną. Ieškovė informavo atsakovą, kad jis darbo sutarties nutraukimo dokumentus galės gauti atvykęs į įmonę, bet kitą dieną (t. y. 2020 m. sausio 17 d.) jis neatvyko į darbą. Atsakovas į įmonę atvyko 2020 m. sausio 20 d., ryte, darbo sutarties kopija su atitinkamu įrašu jam įteikta, todėl paštu jos siųsti nebuvo poreikio. Įsakymas dėl atleidimo išsiųstas atsakovui jo prašyme nurodytu būdu (elektroniniu paštu). Lietuvos paštas laiškus pristato per 2–4 dienas. Jei sprendimas nutraukti darbo sutartį būtų išsiųstas 2020 m. sausio 17 d., atsakovas jo nebūtų gavęs anksčiau, todėl nėra pagrindo vertinti, kad galėjo būti pažeistas įstatymo reikalavimas nedelsiant darbuotojui perduoti sprendimą nutraukti darbo sutartį. Atsakovo prašyme, pateiktame Darbo ginčų komisijai, neteisingai nurodoma, kad atleidimo dieną atsakovui nepareikšta pretenzijų dėl darbo funkcijų pažeidimų, nepasiūlyta rašyti pasiaiškinimą. Atsakovas atsisakė pasiaiškinti raštu (tai užfiksuota inventorizacijos komisijos narių pranešime). Ieškovė nurodė, kad atsakovas 2016 m. gruodžio 14 d. pasirašė, jog susipažino su automobilių serviso vyr. meistro pareiginiais nuostatais, įsipareigojo juos vykdyti. Nurodytų nuostatų 4.5 punkte nustatyta, kad serviso veiklos finansinės dokumentacijos parengimas, sutarčių vykdymas, dokumentų saugojimas yra speciali automobilių serviso vyr. meistro pareiga. Jis privalo saugoti dokumentus, žurnalus pagal nustatytą tvarką ir reikalavimus, vykdyti su darbuotojo pareigomis susijusius reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos galiojančiuose teisės aktuose. Nesvarbu, ar darbuotojas iš darbdavės gavo kokius nors papildomus nurodymus vykdyti atitinkamus galiojančiuose norminiuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Preziumuojama, kad darbuotojas žino įstatymų reikalavimus ir privalo jų laikytis. Dėl to negali būti laikoma, jog atitinkami reikalavimai darbuotojui taikomi tik jei savo vidaus tvarkomis juos dar kartą atkartoja darbdavės išleisti lokaliniai teisės aktai. Toks reikalavimas būtų nesuderinamas su konstituciniais teisėtumo ir teisinės valstybės principais, protingumo ir sąžiningumo principais, o lokalinį teisinį reglamentavimą paverstų beprasmišku. Prekių, darbų, paslaugų sutartys, prekių, darbų ir paslaugų priėmimo aktai saugomi 10 metų. Naikinti automobilių aptarnavimo sutartis būtų galima tik jei būtų priimtas specialus įmonės vadovo sprendimas (Dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – DAĮ) 13 straipsnio 1 dalis, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintų Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.37 punktas). Atsakovas, prarasdamas (palikdamas sunaikinti prie šiukšlių konteinerių) 2019 metų automobilių aptarnavimo sutartis, pažeidė DAĮ nustatytą bendrąją dokumentų saugojimo tvarką ir savo pareigas, įtvirtintas pareiginių nuostatų 4.5 punkte. Dėl to kilo grėsmė, kad bus atskleista įmonės klientų patikėta informacija. PVM sąskaita-faktūra nepatvirtina sutarties turinio, apimties, jos sudarymo fakto. Atsakovas 2020 m. sausio 31 d. (praėjus dviem savaitėms po atleidimo) grąžino dalį dokumentų – 1 051 lapą sutarčių ir jų priedų, bet dar trūksta kelių šimtų sutarčių. Ieškovė atsižvelgė į atsakovo kaltę (atsakovas nurodė, kad jis siekė sutartis sunaikinti, jos nesunaikintos dėl atsitiktinumo), galbūt neigiamas pasekmes kilus ginčams su klientais, vertino pažeidimą kaip šiurkštų ir atleido atsakovą pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas buvo apsisprendęs nutraukti darbo santykius su ieškove. Šalių ginčas kilo dėl atsakovo atleidimo pagrindo. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog įmonė sukėlė atsakovui priverstinės pravaikštos situaciją ir priteisti atsakovui kompensaciją už nebūtos priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovės teigimu, darbuotojas nepagrįstai prašo priteisti jam delspinigius už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 16 d., nes 2017 metais jam mokėtas mažesnis darbo užmokestis, buvo išskaičiuojamas žalos atlyginimas pagal šalių susitarimą (kas mėnesį po 40,25 Eur), o darbuotojo skaičiavimai už 2018, 2019 metus yra neaiškūs.