- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-12
- Bylos Nr.
- 2S-995-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10597-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Kreditorius
- UAB „4Finance“
- Skolininkas
- V. Š.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4Finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą skolininkui V. Š. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko V. Š. 1000,00 Lt skolos, 942,96 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą skolininkui V. Š. dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 1000,00 Lt skolos, 942,96 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Kreditorius prašo priteisti 1000,00 Lt skolos, 942,96 Lt palūkanų (121,67 proc. metinė norma, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 219 proc.) dydžio palūkanas. Atsižvelgęs į susiformavusią teismų praktiką teismas sprendė, kad palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais teismas padarė išvadą, kad 121,67 procentų dydžio metinės palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis. Atsižvelgęs į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, teismas padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti 942,96 Lt dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas - aiškiai nepagrįstas. Kadangi bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl jo specifikos negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos, nes to nėra numatyta CPK XXIII skyriaus nuostatose, teismas kreditoriaus pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Kreditorius UAB „4Finance“ atskiruoju skundu (b.l. 5-6) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-29 nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai nustatė aplinkybę, jog taikoma bendra vartojimo kredito kaina yra neprotingai didelė. Teismas visiškai nevertino Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ir paskolos rizikingumo, dėl ko buvo neteisingai išspręstas pareiškimo priėmimo klausimas. Pažymėjo, jog sutartis su skolininku sudaryta 2011-06-27, galiojant pirmajai Vartojimo kredito įstatymo redakcijai, pagal kurios 21 str. 2 d. buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 250 proc. Taigi pareiškėjo taikyta norma sutarties sudarymo metu neviršijo minėto įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos ribos, nuo kuriuos yra preziumuojama, kad vartojimo kredito kaina nėra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Netaikant įstatymo nustatytos prezumpcijos, visos kitos teismo nustatytos aplinkybės turi būti pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje yra tik abstrakčiai nurodoma teismų praktika ir bendrosios teisės normos. Teismas nepateikė jokių nuorodų į konkrečias bylas, jokių faktinių duomenų vertinimo, kurie pagrįstų būtinybę taikyti žemesnį protingos kainos standartą nei buvo nustatęs įstatymo leidėjas Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. Teismas visiškai nevertino suteikto kredito rizikos laipsnio, jo administravimo savikainos ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ribose nustatyta kaina pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir davėjo interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko 1000,00 Lt skolos, 942,96 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad prašomos priteisti 121,67 proc. dydžio metinės palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis, todėl šiuo pagrindu atsisakė priimti pareiškimą kaip nepagrįstą.
Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šios palūkanos yra neprotingai didelės, nes jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. numatytos palūkanų normos (250 %), kuriai esant, savaime preziumuojama, kad nustatyta vartojimo kredito kaina yra neprotinga, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą.
Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu (2011 m. rugsėjo 28 d.) sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos (250 %), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkui 121,67 % dydžio metinė palūkanų normą buvo sąžininga jo atžvilgiu. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo šalis siejo vartojimo kredito sutartiniai santykiai, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tokiu būdu esant ribotoms skolininko galimybėms derėtis dėl sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju pats kreditorius nurodė, kad paskolos sutartimi buvo nustatyta 121,67 % dydžio metinė palūkanų norma, kurią taikant už 209 dienas kreditorius priskaičiavo 942,96 Lt palūkanų. Vertinant faktines aplinkybes, jog skolininkui buvo suteikta 1 000 Lt paskola, o už beveik 7 mėnesių laikotarpį priskaičiuota 942,96 Lt dydžio palūkanų, kurios iš esmės sutampa su paskolos suma, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia palūkanų norma (121,67 %) yra neproporcingai didelė, pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo teises bei teisėtus interesus. Vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs faktą, kad skolininkas yra vartotojas t.y. silpnesnioji finansinio susitarimo šalis, pagrįstai paskolos sutartyje nustatytą palūkanų normą vertino kaip aiškiai per didelę LR CK 1.5 str. įtvirtintų principų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką, jog galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.