Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-642-366-2010-59

Teisėjas Česlovas Kulikauskas Proceso Nr. 1-54-1-00198-2010-2

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8; 1.1.8.6;

1.1.10.1; 2.4.

NUTARTIS

2010 m. rugsėjo 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str., 1 d., 2 d., paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė ir 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 6 d., apie 11 valandą (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), rastu namo durų raktu atsirakindamas duris, įsibrovė į R. L. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš namo pagrobė R. L. priklausantį 1000 litų vertės nešiojamą kompiuterį ,,ASUS“ ir S. L. priklausančius 700 litų vertės auksinę grandinėlę su pakabuku bei 200 litų vertės auksinį žiedą.

Teismo posėdyje gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas M. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bausmės skyrimo pagrindais.

Nusikalstamą veiką M. S. padarė, esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, todėl teismas, vadovaudamasis BK 56 str. 1 d., pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Individualizuodamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. M. S. padaryta nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.), yra tyčinė, baigta, nukreipta į valstybės saugomą ir ginamą privačią nuosavybę. Eilę kartų teistas už analogiškus nusikaltimus (b.l. 59-62), tačiau bausmės tikslai pasiekti nebuvo, o veiką, už kurią teisiamas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, praėjus vos trims dienoms po to, kai jo atžvilgiu Biržų rajono apylinkės teisme buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas už analogišką veiką. Kaip matyti, kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio pasekmė. Įvertinus minėtų aplinkybių visumą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir, vadovaudamasis BK 61 str. 2 d. įtvirtinta taisykle, pirmos instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė, nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Skundo prašymas atidėti paskirtos bausmės vykdymą taip pat atmestinas. Bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, kurią jis realizuoja ne tik esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, bet ir nustačius pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įvertinus paminėtas kaltininko asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai atlikus skirtą laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 “Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą” 5 p.).

Apeliantas skunde nurodo, kad pats, laisva valia grąžino nukentėjusiesiems pavogtus daiktus ir tai, jo manymu, yra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p., nes žala nukentėjusiesiems faktiškai buvo atlyginta. Iš byloje esančių daiktų pateikimo protokolų (b.l. 8, 13, 17, 21) matyti, kad pavogtus daiktus –kompiuterį, auksinį žiedą bei grandinėlę, o taip pat kieme rastą raktą nuteistasis policijos pareigūnams pateikė nuteistasis savo noru. Tačiau akivaizdu, kad pavogtus daiktus M. S. grąžino tik tada, kai buvo išsiaiškinta, kad vagystę įvykdė būtent jis (konkrečiai į jį nurodė liudytojas) ir tapo akivaizdu, jog kitos išeities jis neturi, kadangi pagrobtus daiktus pareigūnai vis tiek suras. Todėl esant tokioms aplinkybėms pagrobtų daiktų grąžinimas negali būti laikomas savanorišku padarytos žalos atlyginimu ir tai nevertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Atmestinas ir kitas nuteistojo prašymas atsižvelgti į tai, kad nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, nes, nors buvo registruotas darbo biržoje, tačiau pašalpos negaudavo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, už nusikaltimus nuosavybei M. S. teisiamas jau šeštą kartą. Tai rodo, kad asmeninių problemų sprendimas nusikalstamu būdu nuteistajam yra įprastas ir priimtinas, todėl ši aplinkybė negali lengvini baudžiamosios atsakomybės. Reikia pažymėti, kad būtiną socialinę paramą asmenys, grįžę iš įkalinimo vietų gali gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1440 „Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir šių asmenų įdarbinimo“ numatyta tvarka. Nutarime nustatomos socialinės paramos rūšys ir formos: vienkartinės pašalpos skyrimas, terminuotas nemokamas maitinimas, apnakvindinimas laikinuosiuose namuose, kitos pagalbos formos.

Dėl paminėto, keisti ar naikinti teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.