Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo tęsti A. P. priverstinį hospitalizavimą ir gydymą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d., 338 str.).

3. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jis priverstinai hospitalizuojamas nepagrįstai, o jo elgesys jokios grėsmės aplinkinių sveikatai ir turtui nekelia. Apeliacinės instancijos teismas, toliau nurodomų motyvų pagrindų, akcentuoja esminius nesutikimo su atskiruoju skundu aspektus.

4. Pagal CK 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

5. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Remiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalimi, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Taigi asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, ar gyvybei bei turtui

6. Žmonės, ištikti psichikos ar proto negalios, turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisykle. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. Viena šios priemonės įgyvendinimo išraiškų laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga, hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-403/2018).

7. Bylos duomenimis, apeliantas A. P. (duomenys neskelbtini) hospitalizuotas Ūmių psichikos sutrikimų skyriuje. Į RVPL atvežtas greitosios medicinos pagalbos, lydint policijos pareigūnams (vežtas surakinus antrankiais). Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad greitąją medicinos pagalbą kvietė suinteresuoto asmens sesuo, nes jis naktį namiškiams grasino peiliu. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantas gydomas nuo 2025 m. rugsėjo 4 d., o 2025 m. rugsėjo 30 d. žodžiu atsisakė tolimesnio gydymo, todėl buvo nuspręsta kreiptis dėl leidimo pacientą gydyti priverstine tvarka. Apeliantui yra diagnozuota paranoidinė šizofrenija – F20.0, gydymo metu pacientas išlieka ūmios psichozės būsenoje.

8. Į bylą pateiktoje 2025 m. spalio 22 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje konstatuota, kad pacientui psichikos sutrikimas (F20.0) nustatytas eilę metų, gydomas RVPL vienuoliktą kartą. Gydymo rezultatas buvo geras, nuo 2017 m. iki 2025 m. kovo mėn. išvengta stacionarinio gydymo, tačiau 2025 m. pradžioje pacientas savavališkai nutraukė gydymą, dėl ko pradėjo laipsniškai blogėti būklė – pradėjo pasakoti nebūtus dalykus, grasino motinai, kad uždarys ją į psichiatrinę ligoninę, išsirašęs vaistų nevartojo ir 2025 m. rugsėjo 4 d. vėl tapo agresyvus, grasino artimiesiems peiliu, aiškino, kad jo namai pilni embrionų. Nesant jokios kritikos savo sveikatos būklės bei elgesio atžvilgiu, todėl pacientas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

9. Pažymėtina, kad Gydytojų komisijos išvados turinio analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad, kreipiantis į teismą leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantą (suinteresuotą asmenį), buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų komisijos išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai. Įrodymų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadas, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad suinteresuotam asmeniui nustatyta diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis. Vien tik paties apelianto teiginys, jog nebenori būti gydomas ligoninėje, nes yra adekvatus žmogus, savaime neleidžia daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

10. Iš byloje esančių procesinių dokumentų ir atskirojo skundo turinio nustatyta, kad apeliantas nekritiškas savo sveikatos būklės ir elgesio atžvilgiu. Atskirajame skunde apeliantas miglotai dėsto argumentus dėl jo gydymo ir sveikatos būklės, artimųjų, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas grasina savo seseriai, su jai konfliktuoja, o apelianto elgesys su gydančiais gydytojais yra neadekvatus, neprognozuojamas, nepasiduodantis žodinei korekcijai, nulemtas liguistų / kliedesinių išgyvenimų. Pažymėtina, kad pareiškėja, teikdama atsiliepimą į atskirąjį skundą akcentavo, kad suinteresuotam asmeniui dėl esamos psichikos sveikatos būklės bei šios būklės keliamos realios grėsmės tiek jam pačiam, tiek kitiems asmenims ar turtui, priverstinis hospitalizavimas ir gydymas turi būti tęsiamas, t. y. pareiškėja taip pat nepateikė kitų duomenų, kad apelianto sveikatos būklė būtų iš esmės pagerėjusi ar pasikeitusi.

11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nėra pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12 str. 178 str.). Vien tik paties apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, nori namo, savaime neleidžia daryti kitokios išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkiniu sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą tęsti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą.

12. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.