Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-24 · Administracinė byla Nr. A-2163-492/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-24
Bylos Nr.
A-2163-492/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00462-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
S. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PK areštinė
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2163-492/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00462-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. A. 2015 m. balandžio 8 d. paštu išsiuntė teismui skundą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės apskrities VPK), priteisti 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. balandžio 23 d. ir nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. nuo savaitės iki dviejų jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis: kamerose vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, trūko baldų; S. A. buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, jam teko miegoti ant grindų, ant kurių lakstė tarakonai ir žiurkės, nebuvo sudaromas privatumas naudojantis tualetu, trūko šviesos, patalpose kaupėsi drėgmė, pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per parą. Pareiškėjas tvirtino, kad tokios laikymo sąlygos jam sukėlė fizinius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus.

Pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nenustato senaties termino, todėl jis negali būti nustatomas ir nacionaliniuose teisės aktuose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė S. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodė laikotarpius, kuriais buvo laikomas Marijampolės apskrities VPK areštinėje. Pažymėjo, kad negali pateikti informacijos apie S. A. laikymo areštinėje laikotarpius 2008 m., kadangi sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalai saugomi trejus metus. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės apskrities VPK areštinėje buvo laikomas 2011 m. kovo 23–31 d., 2011 m. gegužės 24–31 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d.–rugsėjo 1 d., 2011 m. rugsėjo 29 d.– spalio 6 d., 2011 m. spalio 13–20 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d.–gruodžio 1 d.

Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės apskrities VPK pažymėjo, kad areštinės kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas S. A., plotai nevisiškai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau šis pažeidimas buvo nežymus. Atsakovas nurodė, kad kitos pareiškėjo laikymo Marijampolės apskrities VPK areštinės kamerose sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, o S. A. teiginiai neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nė karto nesiskundė. Atsakovo nuomone, S. A. savo skundą grindė abstrakčiais argumentais bei bendro pobūdžio nusiskundimais ir savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo S. A. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 6 buvo laikomas 2011 m. kovo 23–31 d., kameroje Nr. 2 – 2011 m. gegužės 24–31 d., kameroje Nr. 6 – 2011 m. rugpjūčio 25 d.–rugsėjo 1 d., kameroje Nr. 7 –2011 m. rugsėjo 29 d.–spalio 6 d. ir 2011 m. spalio 13–20 d., o kamerose Nr. 3 ir Nr. 6 – 2011 m. lapkričio 11 d.–gruodžio 1 d. Marijampolės apskrities VPK areštinės kameros Nr. 2 plotas yra 18,46 kv. m, kameros Nr. 3 – 11,05 kv. m, kameros Nr. 6 – 11,19 kv. m, o kameros Nr. 7 – 18,63 kv. m. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiais pareiškėjui Marijampolės apskrities VPK areštinėje ne visada buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės),11¹.2 punkte. Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista. Dėl S. A. laikymo Marijampolės apskrities VPK areštinėje 2008 m. nebuvo pateikta duomenų.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų laikymo sąlygų buvo nepagrįsti, kadangi bylos duomenys patvirtino šių sąlygų atitikimą teisės aktams. Be to, Marijampolės apskrities VPK neturi duomenų, kad S. A. raštu būtų kreipęsis dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Pats pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl laikymo kartu su nerūkančiaisiais kreipėsi tik žodžiu.

Teismas pažymėjo, kad Marijampolės apskrities VPK areštinės dokumentai apie pareiškėjo sveikatos būklę nebuvo išlikę, o pats S. A. įrodymų, kad kalinimo sąlygos lėmė sveikatos pablogėjimą ir jam nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, nepateikė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už 2008 m. ir 2011 m., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. balandžio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo paskutinės buvimo Marijampolės apskrities VPK areštinėje dienos. S. A. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog minėtu laikotarpiu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jam neužtikrintas tinkamas kalinimo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo arba turėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, buvo pagrindas pareiškėjo skundą atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). S. A. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, todėl S. A. skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo jo laikymo netinkamomis sąlygomis laiką ir neatsižvelgė į europietiškas kalinimo sąlygas. S. A. paaiškina, kad su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimais, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo sąlygų standartai, jis susipažino tik neseniai, nes jie nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas nepaaiškino, kodėl jis nesivadovavo pareiškėjo nurodytais europietiškais kalinimo standartais. Be to, S. A. mano, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui negali būti taikomas, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje jokie senaties terminai nėra nustatyti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas mano, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, turėjo daug laiko susipažinti su EŽTT praktika, t. y. iki sueinant trejų metų ieškinio senaties terminui. S. A. nepateikė duomenų, jog tariamai padaryto pažeidimo laikotarpiu (2008 m. ir 2011 m.) jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie neužtikrintą teisę į tinkamas laikymo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. A. praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka ir prašo netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi su EŽTT nutarimais, kuriuose aiškinami kalinimo sąlygų standartai, jis susipažino tik neseniai, o be to, Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja, kad teisinis reguliavimas ir asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises ir jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo bei taikymo institucijoms (taip pat ir teismams). Pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). EŽTT sprendime byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi, atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2008 m. ir 2011 m. kreipėsi į teismą tik su 2015 m. balandžio 8 d. skundu, kuris teisme buvo gautas 2015 m. balandžio 13 d., atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad S. A. reikalavimui taikytina ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, lovų, apšvietimo, kaupėsi drėgmė, buvo kenkėjų, per trumpi pasivaikščiojimai lauke, laikymas su rūkančiais asmenimis), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, 2008 m. ir nurodytais laikotarpiais 2011 m. Marijampolės apskrities VPK areštinėje neva laikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi jis nebuvo susipažinęs su aktualiais EŽTT nutarimais, nes pastarieji nėra išversti į lietuvių kalbą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad visi teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas Marijampolės apskrities VPK areštinėje, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami (pvz., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, CK). S. A. nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jam buvo sudarytos kliūtys susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad S. A. kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas. Aplinkybė, kad Kauno apygardos administracinis teismas vertino pareiškėjo laikymo Marijampolės apskrities VKP areštinėje sąlygų tinkamumą, neturi įtakos senaties termino taikymui. Nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina trejų metų ieškinio senatis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. A. skundą atmetė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o S. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysVirginija Volskienė