Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1448-460/2012

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-13551-2011-0)

2012 m. spalio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3076-794/2012 pagal ieškovės Tarptautinės rąsto kėlimo federacijos ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Klaipėdos universitetinei ligoninei, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Adgino vizija“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Advilis“) dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir pagal atsakovės viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės priešieškinį atsakovei pagal priešieškinį Tarptautinei rąsto kėlimo federacijai, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Adgino vizija“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Advilis“) dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine bei ieškovės (apeliantės) Tarptautinės rąsto kėlimo federacijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-19 tenkino ieškovės ieškinį priimdamas preliminarų sprendimą. Atsakovei pareiškus prieštaravimus, apylinkės teismo 2011-12-13 nutartimi preliminarus sprendimas panaikintas ir nuspręsta bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Atsakovė, remdamasi CK 6.204, 6.228, 6.487 straipsniais, pareiškė ieškovei priešieškinį ir prašė 2010-10-14 reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti niekine, negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes. Nurodė, kad UAB „Advilis“ ir Tarptautinės rąsto kėlimo federacijos 2010-10-14 sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl ši sutartis yra niekinė. Nurodė, jog buvo siekta reikalavimo perleidimo sutartį sudaryti skubiai, kad atsiskaitymas nepatektų į bankrutuojančios UAB „Advilis“ sąskaitą, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais. Teigia, kad abiejų bendrovių (UAB „Advilis“ ir Tarptautinės rąsto kėlimo federacijos) reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sutapo buveinių adresai ir vadovaujantis asmuo, o tai patvirtina aplinkybę, kad R. R. ir R. R. žinojo finansinę UAB „Advilis“ padėtį ir numatė bankroto galimybę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2010-10-12 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „Advilis“ pardavė, o atsakovė viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė įgijo vėliavos stiebus (t. 1, b. l. 11–13). UAB „Advilis“ 2010-10-13 už parduotą prekę išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV Nr. 0001617 už 6 292 Lt (t. 1, b. l 14). UAB „Advilis“ ir Tarptautinė rąsto kėlimo federacija 2010-10-14 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Advilis“ perleido naujajai kreditorei savo reikalavimo teisę į 6 292 Lt viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skolą, šią sutartį pasirašė UAB „Advilis“ vyr. buhalterė ir R. R., atstovaudamas Tarptautinei rąsto kėlimo federacijai (t. 1, b. l. 15–16). Viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė 2010-10-22 buvo informuota pranešimu apie reikalavimo teisės perleidimą (t. 1, b. l. 17–19). Reikalavimo sutarties pasirašymo metu, t. y. 2010-10-14, tiek UAB „Advilis“, tiek Tarptautinės rasto kėlimo federacijos vadovu buvo R. R. (t. 1, b. l. 106–111). Viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinės ligoninė 2010-11-18 pagal 2010-10-13 pirkimo–pardavimo sutartį 6 292 Lt sumokėjo UAB „Advilis“ (t. 1, b. l. 21, 40). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 8 d. Kauno apygardos teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl UAB „Advilis“ bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3785-343/2010 iškėlė UAB „Advilis“ bankroto bylą bei konstatavo, kad bendrovė yra nemoki, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (t. 1, b. l. 102–105).

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; kt.). Tačiau tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos AukščiausiojoTeismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai).

Apeliantė skunde vienu svarbiausių savo argumentu pažymi, jog bankrutavusios UAB „Adgino vizija“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Advilis“) administratorė reikalavimo perleidimo sutarties neginčijo, vadinasi, minėtas sandoris nei UAB „Adgino vizija“, nei UAB „Advilis“ kreditorių interesų nepažeidė. Su tuo teisėjų kolegija sutikti negali, nes pati bankroto administratorė nurodo, jog minėta reikalavimo perleidimo sutartis jai pateikta nebuvo, todėl akivaizdu, kad administratorė patikrinti ir įvertinti minėtą sandorį bei anksčiau pateikti savo nuomonę neturėjo galimybės (CPK 178 straipsnis).

Apeliantė skunde pažymi, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo atlygintinė. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad už minėtą 2010-10-14 reikalavimo teisės perleidimą nebuvo atsilyginta. Tą pagrindžia bylos medžiaga, kadangi nėra pateikti jokie leistini rašytiniai įrodymai, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo atlygintinė (CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nenurodė, kad būtų buvusi atlikta piniginė operacija dėl šio sandorio, be to, ieškovės atstovo paaiškinimas, kad atlygintinumas pasireiškė tuo, kad UAB „Advilis“ buvo skolingas apeliantei Tarptautinei rąsto kėlimo federacijai, yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 12 straipsnis, CPK 197 straipsnis) (t. 1, b. l. 125).

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentą ir dėl to, kad reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia geros moralės ir viešosios tvarkos kriterijus. Aktualu pažymėti, jog vadovaujantis CK 1.81 str. 1 d., viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali būti kintantis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Teisingumu turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Todėl vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės normomis. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei vadovaudamasi CK 1.81 straipsnio 1 dalimi sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu vertinimu ir mano, kad reikalavimo perleidimo sutartis, t. y. susitarimas tarp juridinių asmenų, kurių direktorius buvo vienas ir tas pats asmuo – R. R. buvo UAB „Advilis“ ir Tarptautinės rąsto kėlimo federacijos vadovu – ir pagal pareigas aiškiai žinojo ir suvokė įmonės turtinę padėtį, (nors sutartį pasirašė UAB „Advilis“ vyr. buhalterė ir R. R.), be to kreditinis reikalavimas perleistas per trumpą terminą, o netrukus UAB „Advilis“ iškelta bankroto byla, prieštarauja moralės normoms, t. y. visų visuomenės narių interesų derinimo užtikrinimui, todėl pripažintina, kad toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, pažeidžiantis kitų asmenų teises, prieštaraujantis gerai moralei ir tai yra piktnaudžiavimas teise, todėl toks sandoris yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo dienos (CPK 185 straipsnis, CK 1.137 straipsnis, CK 1. 81 straipsnis).

Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartį pasirašę asmenys tam neturėjo jokių įgaliojimų. Teisėjų kolegija mano, kad ši aplinkybė bylos teisingam išsprendimui jokios įtakos neturi, todėl dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovei, gavus pranešimą apie reikalavimo perleidimą, kurį pasirašė ne įmonės vadovas, o vyr. buhalterė L. M., galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl vyr. buhalterės įgaliojimų neturėjimo arba jų viršijimo. Apeliantė nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl įgaliojimų perkelia atsakovei. Teisėjų kolegija nesutinka, kad atsakovė turėjo domėtis, ar tikrai vyr. buhalterė turi teisę sudaryti ginčijamą sutartį, priešingai, įmonė, pateikdama reikalavimo perleidimo sutartį skolininkui, privalo pateikti visus reikalavimo perleidimo sutarčiai privalomus reikalavimus (CK 6.103 straipsnis). Be to, ir vėliau jokių įrodymų apie vyr. buhalterės įgaliojimus pateikta nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad kreditorei nepateikus neabejotinų įrodymų, t. y. įrodymų apie tai, kad atsakovei buvo pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą tinkamai, atsakovė skolą sumokėjo – prievolę įvykdė tinkamai, nes atsakovė turėjo teisę pervesti pinigus pradinei kreditorei (CK 6.44 straipsnis, CK 6.106 straipsnio 1 dalis, CK 6.109 straipsnio 1 ir 5 dalys, CPK 185 straipsnis) (b. l. 11–13, 15–16).

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.