Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos S. J. atstovės advokatės Daivos Lileikienės apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. N. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusios S. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. N. privataus kaltinimo tvarka nagrinėtoje byloje skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas dėl kaltinimo, kad jis 2014 m. balandžio 3 d. laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ parašė „S. J. paėmė jos banko kortelę ir šiai dienai jau yra pasisavinusi daugiau negu 65 tūkst. Lt“ ir taip viešoje erdvėje paskleidė apie S. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią ją, t. y. apšmeižė ją.

Privačios kaltintojos S. J. atstovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl P. N. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Tvirtina, jog išteisinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, išsamiai neištyrus visų baudžiamosios bylos aplinkybių ir tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais sutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamiai ištirtų įrodymų analize, išdėstyti motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apie kitą žmogų per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad P. N. 2014 m. balandžio 3 d. laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ parašė „S. J. paėmė jos banko kortelę ir šiai dienai jau yra pasisavinusi daugiau negu 65 tūkst. Lt“. Ginčo byloje dėl tokių apylinkės teismo nustatytų aplinkybių nėra, esminis šios bylos klausimas yra tas, ar P. N., laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje nurodydamas pirmiau nurodytą sakinį, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti nukentėjusiąją, arba pakirsti pasitikėjimą ja.

Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, tai, kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Faktiniai bylos duomenys – Kėdainių rajono I notarų biuro įgaliojimo kopija pirmiausia tvirtina tai, kad 2011 m. rugpjūčio 19 d. B. N. įgaliojo nukentėjusiąją ir (ar) V. N. tvarkyti, valdyti visas jos sąskaitas, esančias AB „S.“, nutraukti ir sudaryti naujas banko sutartis, gauti banko mokėjimo kortelę, disponuoti visose sąskaitose esančiomis lėšomis, už ją pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Sudarytas įgaliojimas galioja 10 metų, t. y. iki 2021 m. rugpjūčio 19 d. (68 b. l.). Vadinasi, nukentėjusioji S. J. turėjo teisinį pagrindą ne tik turėti B. N. banko kortelę, bet ir disponuoti visose sąskaitose esančiomis B. N. lėšomis. Tai, kad B. N. gali suprasti savo veiksmų esme ir gali juos valdyti, konstatuota 2014 m. spalio 21–30 d. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-386/2014, kuriame nurodyta, jog tiriamoji (B. N.) nepaisant konstatuojamo psichikos sutrikimo (lengvo kognityvinio sutrikimo) gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, gali dalyvauti teismo posėdyje (89–95 b. l.). Taigi abejoti B. N. veiksnumu sudarant įgaliojimą nėra jokio pagrindo.

Antra, kaip matyti iš 2014 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus teismui pateiktos informacijos apie B. N. gaunamas šalpos išmokas nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d. (35 b. l.), bei 2014 m. liepos 25 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus teismui pateiktos pažymos apie B. N. laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas (38–42 b. l.), B. N. laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 31d. buvo iš viso išmokėta 53 873,64 Lt dydžio pajamų.

Taigi šioje byloje ginčo objektu tapusi P. N., laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ nurodyta informacija, kad „S. J. paėmė jos banko kortelę ir šiai dienai jau yra pasisavinusi daugiau negu 65 tūkst. Lt“, neatitinka tikrovės, ir tai yra ne nuomonė, o žinios, kurios gali būti patikrinamos tiesos ir tikslumo kriterijais. Šiomis žiniomis buvo pateikta informacija apie tai, kad S. J. paėmė B. N. banko kortelę ir šiuo metu jau yra pasisavinusi daugiau negu 65 tūkst. Lt. Taigi šia P. N. nurodyta konstatuojamojo pobūdžio informacija sudaromas įspūdis, kad S. J. yra nepatikimas asmuo, kuris savinasi svetimas banko korteles ir savinasi (vagia) svetimus pinigus, nors, kaip jau nurodyta anksčiau, nukentėjusioji S. J. turėjo teisinį pagrindą ne tik turėti B. N. banko kortelę, bet ir disponuoti visose sąskaitose esančiomis B. N. lėšomis. Vadinasi, anksčiau nurodyta P. N. užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ pateikta informacija yra pateikiamas neigiamas asmens (S. J.) apibūdinimas, atskleidžiamas visuotinai priimtoms moralės normoms priešingas S. J. elgesys, ir, jei ši informacija neatitinka tikrovės, žemina privačios kaltintojos garbę ir orumą.

Ir nors P. N. kaltu dėl S. J. šmeižimo neprisipažino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu ir teigė, kad jokio tikslo apšmeižti S. J. jis neturėjo, ir kad tai yra jo nuomonė, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio nurodė, kad jis parašė atitaisymą į laikraštį ir vietoj žodžio „pasisavino“ nurodė „pasinaudojo“, nes „pasinaudojo“ mandagesnis žodis nei „pasisavino“, vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, kad P. N. paskelbta informacija neatitinka tikrovės, nes išteisintojo nurodyti faktai tikrovėje neegzistavo – įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, pripažinti, kad tai buvo P. N. nuomonė – negalima, nes nuomonė – tai realiai įvykusių faktų ir duomenų vertinimas, o to šioje nagrinėjamoje byloje nėra.

Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, be to, kas nurodyta anksčiau, pagrindžia ir nukentėjusiosios S. J. parodymai, duoti tiek apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, kai ji nurodė, kad B. N. banko kortelę ji paėmė jos sutikimu, o pastarosios pinigus naudoja jos reikmėms – perka vaistus, vitaminus, vežioja pas gydytojus, slaugo ją, perka maistą, moka mokesčius, nes B. N. vyras P. N. žmona visiškai nesirūpina ir visą vasarą net nebūna namuose (83–84 b. l.); liudytojo A. N. parodymai, kai jis nurodė, kad yra patenkintas, kad mama (B. N.) rūpinasi V. (N.) su drauge (S. J.). Taip pat parodė ir tai, kad S. (J.) perka maistą, nuveža mamą pas gydytojus, prižiūri mamą, o tėvai jau 15 metų neveda bendro ūkio, gyvena tik sau (84 b. l.); liudytojo R. N. parodymai, kai jis parodė, kad mama (B. N.) S. J. patenkinta (86 b. l.); liudytojos A. N. parodymai, kai ji nurodė, kad buvo toks susitarimas, kad V. (N.) (nukentėjusiosios sugyventinis) naudosis mamos kortele (86 b. l.).

Tai atitinka ir 2014 m. gegužės 10 d. B. N. apylinkės teismui pateiktą paaiškinimą, kuriame nurodyta, jog dėl prastos sveikatos būklės ji negali atvykti į teismo posėdį, tačiau nurodė, kad ji nukentėjusiajai yra išdavusi įgaliojimą tvarkyti, valdyti visas jos sąskaitas, esančias AB „S.“, nutraukti ir sudaryti naujas banko sutartis, gauti banko mokėjimo kortelę, disponuoti visose sąskaitose esančiomis lėšomis, už ją pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. B. N. paaiškino, jog ji pavedė nukentėjusiajai pirkti jai maistą, higienos reikmenis, vaistus bei visa kita, kas bus jai reikalinga, už jos lėšas. Pateiktame rašte teigiama, jog nukentėjusioji uošvienei (B. N.) gamina valgyti, skalbia, sutvarko jos kambarį, todėl B. N. dėl jai priklausančių lėšų panaudojimo nukentėjusiajai jokių pretenzijų neturi. Paaiškinime papildomai pažymima, kad B. N. su vyru (kaltinamuoju) bendro ūkio neveda, kiekvienas asmeninėmis lėšomis disponuoja savo nuožiūra ir tai tęsiasi jau daug metų (65 b. l.).

Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. N. laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ nurodyta informacija, kad „S. J. paėmė jos banko kortelę ir šiai dienai jau yra pasisavinusi daugiau negu 65 tūkst. Lt“, galinti paniekinti ar pažeminti S. J. ir pakirsti pasitikėjimą ja, neatitinka tikrovės.

Taigi nustačius, kad anksčiau nurodyta S. J. asmeniui priskirta informacija neatitinka tikrovės, ir kad P. N. sukurta bei laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ nurodyta informacija apie S. J. neigiama, nes ji apie S. J. sudaro tik neigiamą nesąžiningo žmogaus įspūdį, daroma apibendrinta išvada, kad P. N. pateikta informacija gali paniekinti ar pažeminti asmenį ir pakirsti pasitikėjimą juo, nes informacija žemina privačios kaltintojos garbę ir orumą.

Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminto kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, kaltininkas turi suvokti, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Jau konstatuota, kad P. N. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie S. J.. Ši informacija laikytina žeminančio pobūdžio žinia, kuri buvo paskleista per laikraštį – visuomenės informavimo priemonę.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, vertindama tai, kad P. N., būdamas 2014 m. balandžio 3 d. laikraštyje „A. R.“ užsakyto straipsnio „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ autorius ir straipsnyje nurodydamas informaciją apie S. J., kuri neatitinka tikrovės, ir taip ją paskleisdamas, tai, kad šia informacija buvo pažeista S. J. garbė ir orumas, ką pagrindžia ir tai, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista leidinyje, t. y. per visuomenės informavimo priemonę, daro išvadą, kad šią žeminančio pobūdžio informaciją išteisintasis paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, ir tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios pažemins S. J. kaip asmenį, suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą ja, neigiamai paveikti jos veiklą, ir to siekė, o, jei to ir nesiekė, tai, būdamas B. N. vyru, privalėjo įsitikinti paskleistos informacijos teisingumu ir suvokti, kad žeminančios asmenį informacijos paskleidimas gali asmenį pažeminti ir paniekinti arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pastebima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžia riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamos tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu, o BK 154 straipsnis, kaip tik ir numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą, daro išvadą, jog P. N. veiksmai visiškai atitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, todėl jis už tai turi atsakyti įstatymo nustatyta tvarka.

Parenkant bausmės rūšį ir dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog privačios kaltintojos S. J. atstovės apeliaciniame skunde nėra suformuluota kokios rūšies ir kokio dydžio bausmę prašoma paskirti P. N. už minėtą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tai reiškia, kad apeliacinio proceso ribas apibrėžia būtent paduotas apeliacinis skundas. Remiantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Įvertinusi šias nuostatas ir visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kad nėra P. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jog jis įvykdė nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, neteistas, pensininkas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bausmės tikslus galima pasiekti P. N. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus sankcijoje įtvirtintą bausmę – baudą. Parenkant baudos dydį, atsižvelgtina ne tik į minėtus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnio 2 dalyje, bet ir į tai, kad, kaip minėta, nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde nėra suformuluota, kokio dydžio bausmę prašoma paskirti P. N. už minėtą nusikalstamą veiką, todėl siekiant nepagrįstai nepabloginti P. N. teisinės padėties, jam skirtina minimali – 1 (vieno) MGL dydžio bauda.

Apeliantė taip pat prašo priteisti 2896,20 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios naudai. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. N., 2014 m. balandžio 3 d. laikraštyje „A. R.“ užsakytame straipsnyje „Atviras laiškas. Mano šeimos tragedija“ parašė „S. J. paėmė jos banko kortelę ir šiai dienai jau yra pasisavinusi daugiau negu 65 tūkst. Lt“ ir taip viešoje erdvėje paskleidė apie S. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią ją, t. y. apšmeižė nukentėjusiąją. Taigi neabejotina, kad nukentėjusioji S. J. dėl tokių neteisėtų išteisintojo veiksmų – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo per visuomenės informavimo priemonę – vietinį laikraštį, kuri rodo neigiamą ir nepadorų jos asmenybės įvertinimą, ir kuri neginčijamai žemintų kiekvieną žmogų, patyrė tiek pažeminimą, tiek ir dvasinį išgyvenimą. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, bei atsižvelgdama į žinių paskleidimo būdą (vietiniame laikraštyje), formą, turinį, apimtį (vienas sakinys iš viso straipsnio), žinių skleidimo sistemingumą (vienkartinio pobūdžio), paskleidimo tikslus, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti 2896,20 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą – akivaizdžiai per didelis, todėl mažintinas iki 144 Eurų.

Taip pat apeliaciniu skundu yra prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, o BPK 105 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Byloje esantys duomenys – pinigų priėmimo kvitas Nr. 687862 tvirtina, kad nukentėjusioji už atstovavimą teisme, dokumentų surašymą pirmosios instancijos teisme advokatei L. Užubalienei sumokėjo 231,69 Eurų (800 Lt) (67 b. l.). Taip pat byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad nukentėjusioji už susipažinimą su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo parengimą ir pasirengimą posėdžiui apeliacinės instancijos teisme advokatų profesinei bendrijai „Tailors“ sumokėjo 968 eurų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-303/2014), bei į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios skundą, kuris šiuo sprendimu pripažįstamas pagrįstu, tačiau byla nėra sudėtinga, ji buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kuriame buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, o bylos medžiagą sudaro vienas tomas. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiosios prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra mažintinos, ir S. J. iš P. N. priteistina 500 Eurų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendį, kuriuo P. N. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį 1 MGL dydžio (38 Eurų) bauda.

Priteisti iš P. N. privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai S. J. 144 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš P. N. privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai S. J. 500 Eur (penkis šimtus eurų) turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti.