Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo tvarka iškeltą baudžiamąją bylą, kurioje A. V., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), šeiminė padėtis – išsituokusi, neteista, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. V. privataus kaltintojo K. E. buvo kaltinama tuo, kad jam 2017 m. liepos 24 d. apie 11.20 val. parėjus į namus (duomenys neskelbtini), ir pamačius išlaužtą tvorą, su tame pačiame name gyvenančia A. V. gatvėje (ties (duomenys neskelbtini) esančiu gyvenamuoju namu) iškilusio konflikto metu, pastaroji pro šalį ėjusio pašalinio asmens (R. L.) ir iškviestų policijos pareigūnų akivaizdoje paskleidė apie K. E. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria siekė jį paniekinti ir pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo. O būtent – jiems girdint ėmė pasakoti nebūtus dalykus, neva jis pavogęs jai ir kitiems asmenims priklausantį turtą, nupjovęs kažkokius jos vartus, laiptus, teigė, kad jis pavogė, vogs ir toliau, kažkur išneš ir paslėps neva jai bei kažkokiems kitiems asmenims priklausančius daiktus, ji bijanti, kad ji jos neužmuštų, kad jis neva klastoja dokumentus, girtauja, nelegaliai dirba, šmeižė jį žeidžiančiais žodžiais, tokiais, kaip „alfonsas”, „vagis”, „aferistas”, „suskis”, „menkysta”, „melagis”. Jokių A. V. nurodytų veiksmų jis neatliko ir paminėti jos teiginiai absoliučiai neatitinka tikrovės. Tai yra A. V. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Privatus kaltintojas nukentėjusysis K. E. teisiamajame posėdyje kaltinimą palaikė, patvirtino visas aplinkybes, nurodytas savo skunde ir prašė skundą patenkinti.

Teismo posėdžio metu buvo apžiūrėtas K. E. pateiktas kompaktinis diskas su jame esančia filmuota medžiaga, iš kurios matyti ir girdėti A. V. teiginiai išsakomi K. E. atžvilgiu (b.l. 5).

Veikos kvalifikavimas ir įrodymų vertinimas

Ištyrus ir įvertinus byloje privataus kaltintojo pateiktus ir kitus bylos nagrinėjimo teisme metu surinktus įrodymus konstatuotina, kad A. V. atžvilgiu reiškiamas kaltinimas nepasitvirtino.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, ir nagrinėjamu atveju, kad privataus kaltintojo aprašytą veiką, kurios padarymu kaltinama A. V., galima būtų pripažinti šmeižimu BK prasme, būtina nustatyti nurodytų požymių visumą.

Kaip matyti iš privataus kaltintojo K. E. formuluojamo kaltinimo, jo esmė yra ta, kad gatvėje prie namų tarp jo ir A. V. tarpusavio iškilusio ginčo metu, pastaroji pro šalį ėjusio pašalinio asmens ir iškviestų policijos pareigūnų akivaizdoje paskleidė tikrovės neatitinkančias ir melagingas žinias apie privatų kaltintoją K. E., tai yra apšmeižė jį.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015). Teismų praktikoje pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, o tik pateikiant apibūdinamuosius žodžius, nelaikytini šmeižimu. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis byloje Nr. 2A-3/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. E. ir A. V. yra buvę sutuoktiniai, po santuokos nutraukimo toliau gyvenantys viename, jiems po ½ dalį nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

K. E. kaltina A. V. tuo, kad skunde nurodytu laiku jam parėjus į namus pirmiau minėtu adresu ir pamačius išlaužtą tvorą su A. V. iškilusio konflikto metu, pastaroji, girdint pro šalį ėjusiam pašaliniam asmeniui (R. L.) ir iškviestiems policijos pareigūnams, ėmė pasakoti nebūtus dalykus, neva jis pavogęs jai ir kitiems asmenims priklausantį turtą, nupjovęs kažkokius jos vartus, laiptus, A. V. teigė, kad jis pavogė, vogs ir toliau, kažkur išneš ir paslėps neva jai bei kažkokiems kitiems asmenims priklausančius daiktus, šmeižė jį žeidžiančiais žodžiais, tame tarpe ir teigdama, kad jis „vagis”. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad pirmiau nurodyti nukentėjusiojo kaltinamosios atžvilgiu reiškiami kaltinimai iš esmės yra išprovokuoti tarp jų, kaip buvusių sutuoktinių, susiklosčiusių gana neigiamų santykių, kuriuos sukėlė įvairūs su santuokinio turto padalijimu susiję ginčai, nagrinėti įvairiuose teisminėse instancijose civilinio proceso tvarka (b. l. 106-148). Pažymėtina ir tai, kad K. E. atžvilgiu yra priimtas ir apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 145 str. 1 d. už grasinimą nužudyti , tame tarpe – ir A. V., šis nuosprendis šiuo metu yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs (b. l. 93-105). Iš teisiamajame posėdyje liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. D. ir Š. J. duotų parodymų matyti, kad jie policijos iškvietimą į įvykį iš esmės taip pat vertina kaip iškvietimą į priešišką po skyrybų santykių aiškinimąsi, o ir liudytojas R. L. nurodė, kad tas įvykis jam atrodė kaip išsiskyrusios šeimos „kandimas“ vienas kitam. Liudytojo Š. J. duotais parodymais, kvietimo priežastimi buvo A. V. nurodymas, kad rasti galimai vogti daiktai, kurie buvo padalinti tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios kažkurioje civilinėje byloje, A. V. dėl to norėjo K. E. atžvilgiu rašyti pareiškimą, o K. E. atvykusiems policijos pareigūnams bandė rodyti kompiuteryje teisminius dokumentus. Tai, kad įvykio metu A. V. vadino K. E. vagimi ir kitais žodžiais, pagal skunde nurodytas aplinkybes, patvirtina ir pirmiau minėtų liudytojų duoti parodymai, to neneigia ir pati kaltinamoji. Jos paaiškinimu, tokiu savo elgesiu ji siekė teisingumo, dėl to ir iškvietė policininkus, be to, jos paaiškinimu, dėl šito įvykio yra pradėti du ikiteisminiai tyrimai.

Dėl kaltinamosios policijos pareigūnų akivaizdoje nukentėjusiojo atžvilgiu išsakytų teiginių, susijusių su jo vaginimu, teismas pažymi, kad nusikaltimu nelaikomas tiesiog nepalankios asmeniui informacijos pateikimas, nenustačius tikslo paniekinti, pažeminti žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, ypač jei ji teikiama valstybės institucijoms, įgalintoms tikrinti tokią informaciją ir imtis reikiamų priemonių jai pasitvirtinus. Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos A. T., kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004). Taigi, policijos pareigūnams teigdama apie galimas vagystes, K. E. vadindama „vagimi”, kaltinamoji iš esmės pateikė savo nuomonę apie tam tikrus įvykius, kuriuos ji taip ir įvertino pagal jai žinomą informaciją, kadangi, kaip matyti, dar esant pareigūnams, ji K. E. atžvilgiu rengėsi rašyti pareiškimą. Tai yra išsakydama su vaginimu susijusiu teiginius, kaltinamoji neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos, nes ji buvo visiškai įsitikinusi, kad jos nurodyti teiginiai ir išreikšta nuomonė yra tikri. Pažymėtina ir tai, kad asmuo prieš skleisdamas informaciją neprivalėjo įsitikinti jos tikrumu, nes tyčios turinį sudaro suvokimas ir norėjimas paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012). Šiuo atveju A. V., išsakydama teiginius dėl galimų jai po skyrybų atitekusio turto vagyčių, visų pirma, turėjo tikslą apginti, jos manymu, pažeistas jos, kaip tų daiktų savininkės, teises, o ne apšmeižti K. E. Atkreiptinas dėmesys, kad nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015).

Iš bylos aplinkybių matyti, kad su nukentėjusiojo vaginimu susiję teiginiai buvo išsakyti ne tik pareigūnų, bet ir pro šalį ėjusio R. L. akivaizdoje. Tačiau iš R. L. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad jis į įvykį pateko tada, kai jau buvo atvykę pareigūnai ir tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios vyko aiškinimasis. Tokioje situacijoje, teismo vertinimu, akivaizdu, kad emocingai nusiteikusios kaltinamosios teiginiai kaltinamojo atžvilgiu buvo orientuoti į konfliktinės situacijos išsiaiškinti atvykusius pareigūnus, o ne į pro šalį ėjusį asmenį, norint kokiu tai būdu prieš jį apšmeižti nukentėjusįjį.

K. E. A. V. taip pat kaltina tuo, kad ji teigė, jog jis neva klastoja dokumentus, girtauja, nelegaliai dirba, taip pat šmeižė jį ir kitais žeidžiančiais žodžiais, tokiais, kaip „alfonsas”, „aferistas”, „suskis”, „menkysta”, „melagis”. Tačiau esant tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios susiklosčiusiems neigiamiems, konfliktiškiems santykiams pagal pirmiau teismo nustatytas aplinkybes, kaltinamosios pirmiau minėti teiginiai teismo vertintini kaip kaltinamosios emocija, reaguojant į dar vieną iš daugelio tarp jos ir buvusio sutuoktinio įvykusių konfliktinių situacijų. Liudytojas Š. J. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad įvykio metu A. V. išsakytus žodžius suprato kaip emocijas. Todėl tokie kaltinamosios veiksmai nelaikytini šmeižtu, nes objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka šiuo atveju privačiam kaltintojui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad nenuginčijamų įrodymų, pagrindžiančių kaltinamosios objektyviąją bei subjektyviąją pusę (tiesioginę tyčią), nėra, todėl teismas daro išvadą, jog kaltinamosios kaltę grindžiančių įrodymų nesurinkta.

Nesant kaltinamosios veiksmuose nusikaltimo sudėties, A. V. išteisintina pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl civilinio ieškinio

K. E. yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 58,51 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 80). Kadangi A. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. E. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

BPK 105 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, kai baudžiamoji byla pradedama pagal nukentėjusiojo pareiškimą, ir kaltinamasis išteisinamas, teismas turi teisę visas ar dalį proceso išlaidų priteisti iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju A. V. dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta. Bylą nagrinėjant teisme jos gynėjas advokatas V. M. pateikė 2017-10-03 advokato orderį Nr. 177278, patvirtinantį jo įgaliojimus ginti išteisintąją teisme pagal susitarimą ir sąskaitą už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad A. V. už teisines paslaugas teisminio proceso metu gynėjui sumokėjo 300 eurų (b. l. 90, 91). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas daro išvadą, jog prašoma priteisti 300 eurų suma už išteisintosios patirtas išlaidas advokato pagalbai pirmos instancijos teisme apmokėti yra proporcinga ir adekvati atliktam darbui. Ši suma yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, todėl pripažintina išteisintosios turėtomis proceso išlaidomis ir priteistina iš K. E. išteisintosios A. V. naudai.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinis diskas (CD), esantis byloje (b. l. 5), paliktinas byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301-308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Išteisintosios A. V. šioje baudžiamojoje byloje turėtas advokato atstovavimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiojo K. E. 300 Eur (tris šimtus eurų) išteisintosios A. V. naudai.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktą turtinį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –vieną kompaktinį diską, esantį byloje, palikti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.