Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020 m. lapkričio 23 d. teisme gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pareiškėjas prašo remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. I1-2169-789/2020 ir pripažinti, kad Departamentas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio redakcijoje, galiojančioje nuo 2019 m. liepos 6 d., nebeliko nuostatos, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime.

Departamentas remiasi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsnio nuostatomis, kurios skelbia, kad nuteistasis į konkrečią pataisos įstaigą siunčiamas atsižvelgiant į asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

2019 m. liepos 6 d. įsigaliojo BVK pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas 69 straipsnis ir šio straipsnio 1 dalis (aktuali šiam ginčui), ji išdėstyta taip: „Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais“. Šio straipsnio 1 dalyje neliko nuostatos, kad nuteistasis visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Tačiau atsakovės atstovas pažymi, kad visose ankstesnėse BVK redakcijose egzistavo įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taigi ir iki šiol nuteistojo teisė atlikti bausmę vienoje pataisos įstaigoje nebuvo absoliuti. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į atvirą koloniją ir pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo tvarka detalizuojama Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-275 redakcija). Aprašo 3.2 papunktyje nurodoma, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti, jeigu toks perkėlimas reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Tokiais atvejais perkeliančioji įstaiga pateikia Departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. NN-1303 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ (b. l. 40–41) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. NN–1426 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ (b. l. 42–43) tai ir buvo padaryta – pareiškėjas jam paskirtas nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas – atlikti buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos į Šiaulių tardymo izoliatorių. Minėti nutarimai priimti vadovaujantis galiojančiais teises aktais, jiems neprieštarauja, yra pagrįsti ir teisėti. Šie Kalėjimo departamento direktoriaus nutarimai nebuvo skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, nebuvo panaikinti, jie yra galiojantys.

Aprašo 3.2 papunktis nustato, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti šiais pagrindais ir tvarka – jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Aprašo 12 punktas nustato, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus ar jo pavaduotojo pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo.

BVK 62 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, kalėjimai, atvirosios kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaiga gali vykdyti kelias ar visas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas, taip pat kardomąjį kalinimą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymų Nr. 1R-65, 1 punktas nustato, kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi įstaiga, kurios paskirtis – valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes, o 7 punktas nustato, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos tikslas – vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmes asmenims, kuriems bausmę paskirta atlikti kalėjime, pataisos namuose arba atviroje kolonijoje. Taigi pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus galėjo būti perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas yra galiojantis, nepanaikintas, Departamentui įstatymu suteikta teisė perkelti nuteistuosius iš vienos įstaigos į kitą, todėl dėl jo negali kilti neturtinė žala. Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pareiškėjas nurodo, kad Departamento direktorius neturėjo teisės jo perkelti ir dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala, kurią vertina 5 000 Eur. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta. Pirma, byloje nėra nagrinėjamas minėtų nutarimų teisėtumas ir pagrįstumas, jie nenuginčyti ir galiojantys. Pareiškėjas neskundė teismo nutarties laikyti šią pareiškėjo skundo dalį nepaduota. Antra, vadovaujantis aukščiau išvardintomis teisės normomis, Departamento direktorius turi teisę priimti nutarimą perkelti pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Nagrinėjamu atveju Departamento direktoriaus nutarimai buvo motyvuoti ir byloje yra pakankamai įrodymų (Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimų dėl nuobaudų skyrimo pareiškėjui ginčo laikotarpiu (b. l. 14–24), kad motyvai yra pagrįsti. Taigi teismas nenustatė Departamento neteisėtų veiksmų nagrinėjamoje byloje, kurie yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga.

Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose prašo remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. I1-2169-789/2020. Teismas pažymi, kad minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, jis yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl juo remtis byloje nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas teigia, kad BVK 142 straipsnio redakcijoje, galiojančioje nuo 2019 m. liepos 6 d., nebeliko nuostatos, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. O būtent nuobaudą atlikti pareiškėjas buvo pasiųstas, o ne tęsti bausmės atlikimą.