Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Ernestos Montvidienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, bei nuteistas:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajai L. M. iš J. K. priteista 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai J. K. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

11.5. Tai, kad nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus teisminio nagrinėjimo metu neneigė ir pats nuteistasis J. K.. Pastarasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad su L. M. susipažino gatvėje, kai ji paprašė saldainių. Vėliau L. M. pati susirado, kur jis gyvena, ateidavo pas jį į namus, į statybas, kur jis dirbdavo, kartu žaisdavo su kamuoliu, L. M. žaisdavo telefonu. J. K. nežinojo, kiek L. M. yra metų, manė, kad jai yra 14-15 metų. Buvo atvejis, kai jis darbe išgėręs alaus grįžo namo. Pas jį namuose buvo L. M., kuri pati nusirengė, nusimovė kelnaites, atsigulė ant lovos ir paprašė į jos makštį įkišti savo lytinį organą. Jis pasakė, kad neįkiš, nes ji yra per maža, be to, jam nebuvo erekcijos. Jis buvo nusiėmęs marškinėlius ir kelnes bei savo lytiniu organu prisilietė prie L. M. šlaunų, šono, buvo ją truputį užgulęs, tačiau nukentėjusiosios lytinių organų nelietė ir lytinio akto atlikti nebandė. L. M. pasakė, kad jai skauda, J. K. atsakė, jog jam nėra erekcijos, ir greitai atsikėlė nuo jos. Po šio įvykio L. M. jam nieko nesakė, abu apsirengė ir toliau žaidė su kamuoliu (t. 3, b. l. 135, 143).

11.6. Tokie nuteistojo J. K. parodymai iš dalies prieštarauja jo parodymams, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu ir kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu. 2018 m. liepos 4 d. vykusios apklausos metu J. K. parodė, kad su L. M. susipažino prie parduotuvės, kai pastaroji jį užkalbino ir paprašė nupirkti saldainių. Vėliau L. M. susirado, kur jis gyvena, ateidavo pas jį į namus, jie kartu žaisdavo. Vieną dieną L. M. pati nusirengė, nusimovė kelnaites ir paprašė jo įkišti lytinį organą jai į vaginą. Jis nusirengė marškinėlius, žemyn nusismaukė kelnes ir atsigulė ant nukentėjusiosios. J. K. kelis kartus bandė įkišti savo lytinį organą L. M. į vaginą, tačiau jam nepavyko, nes nebuvo erekcijos. Tuo metu nukentėjusioji pasakė, kad jai skauda, todėl J. K. nuo jos atsitraukė. Nežinojo kiek L. M. metų, gal 14-15 metų (t. 2, b. l. 130-132). 2019 m. sausio 8 d. ir 2019 m. kovo 5 d. vykusių apklausų metu, dalyvaujant gynėjui, J. K. patvirtino savo ankstesnius parodymus (t. 2, b. l. 138-139, 151-152).

11.7. Taigi, nuteistojo pozicija dėl prieš nukentėjusiąją L. M. atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų turinio buvo nenuosekli. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. K. pripažino, kad kaltinime nurodytu laiku bandė lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja L. M., tačiau lytinio akto pradėti nepavyko, nes jam nebuvo erekcijos. Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. K. pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad lytinio akto su nukentėjusiąja atlikti nebandė, o tik su savo lytiniu organu lietėsi prie nukentėjusiosios šlaunų ir šono. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog minėtos J. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu vyko pažeidžiant baudžiamąjį procesą reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Šių apklausų metu dalyvaudavo J. K. gynėjas. Nuteistasis apklausų protokoluose savo parašu patvirtino, kad protokolą perskaitė ir kad surašyta teisingai. Įrodymai byloje negali būti vertinami selektyviai ar atsietai nuo visos bylos medžiagos. Šiuo atveju nuteistojo J. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant juos su visa kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, juos palygindamas ir sugretindamas ne tiktai su pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, bet ir su kitais byloje ištirtais įrodymais bei padarė pagrįstas išvadas dėl J. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

11.8. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios L. M. parodymai, nuteistojo J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš dalies liudytojų V. M., A. M. bei J. G. parodymai patvirtina, kad nuteistasis J. K. kaltinime nurodytu laiku bandė lytiškai santykiauti su mažamete nukentėjusiąja L. M., tačiau lytinio akto pradėti negalėjo dėl girtumo ir nepakankamo susijaudinimo. Šie įrodymai taip pat paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad J. K. nesiekė su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti, o tik bandė patenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad išžaginimas laikomas baigtu nuo lytinio santykiavimo su asmeniu pradžios: veika kvalifikuojama kaip baigtas išžaginimas pagal BK 149 straipsnį, kai lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo nepavyko pradėti dėl nepakankamo susijaudinimo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-349-696/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus ir aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo J. K. veiksmus įvertino kaip pasikėsinimą padaryti išžaginimą. Todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo J. K. apeliacinio skundo prašymo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 4 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį.

11.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. K. nebuvo pripažintas kaltu dėl to, jog seksualinio pobūdžio veiksmus atliko prieš nukentėjusiosios valią, o tai yra būtinas nusikalstamos veikos požymis, rodantis veikos nusikalstamumą. Kaip nurodė nuteistasis, jis visus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atliko tik jos valia ir jos įkyriai prašomas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu J. K. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas nukentėjusiosios L. M. bejėgiška būkle dėl mažametystės pasikėsino lytiškai su ja santykiauti. Pažymėtina, kad lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusio asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusio asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo psichinė liga, atimanti galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, taip pat gali lemti bejėgišką būklę, todėl šiam faktui nustatyti gali būti gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią.

11.10. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nukentėjusioji L. M. yra gimusi (duomenys neskelbtini), t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu jai buvo (duomenys neskelbtini). Taigi nukentėjusioji įvykio metu buvo ženkliai jaunesnė negu 14 metų amžiaus, iki kurio asmuo laikomas mažamečiu. Teisėjų kolegijos nuomone, jau vien ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusioji L. M. dėl jos amžiaus buvo bejėgiškos būklės, dėl kurios negalėjo pasipriešinti kaltininkui. Be to, tai visiškai patvirtina ir nukentėjusiajai atliktos teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės išvados. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-210/2018 konstatuota, kad nei nagrinėjamų įvykių metu, nei šiuo metu L. M. nesuprato ir nesupranta su ja galimai atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl adekvačiai negalėjo jiems pasipriešinti. L. M. elgesį įvykių metu (patikliai ėjo į santykį su mažai pažįstamu J. K., lengvai susigundė materialiu paskatinimu ir malonia jai žaidimų veikla, neįvertino grėsmės ir apie netinkamą seksualinį elgesį savarankiškai nepasisakė kitiems suaugusiems) sąlygojo ne tik jos nesupratimas apie su ja galimai atliktų veiksmų esmę, bet ir jai būdingi individualūs psichologiniai ypatumai: labai žemi, (duomenys neskelbtini) siekiantys gebėjimai, neselektyvus prieraišumas, padidintas polinkis į įtaigumą (t. 2, b. l. 63-71). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios ekspertizės akto išvados neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji L. M. dėl mažametystės ir psichologinių ypatumų nesuprato kaltininko veiksmų esmės, jų pavojingumo, daromos žalos ir dėl to negalėjo jam adekvačiai pasipriešinti. Šios išvados taip pat neabejotinai paneigia bet kokią tikimybę, kad nukentėjusioji pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą būtų suvokusi daromų su ja veiksmų esmę ir tai suvokdama būtų davusi sutikimą tokiems santykiams. Išnagrinėtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina išvadą, kad J. K. pasikėsino lytiškai santykiauti su mažamete nukentėjusiąja L. M., pasinaudodamas jos bejėgiška dėl amžiaus būkle.

11.11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstama veika pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kvalifikuojama tada, kai kaltininkas suvokė, jog nukentėjusysis yra mažametis. Teisėjų kolegijos nuomone, tai šioje byloje taipogi įrodyta. J. K., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nežinojo, kiek L. M. yra metų, manė, jog jai gal 14-15 metų. Tokie nuteistojo J. K. parodymai prieštarauja jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. 2019 m. kovo 5 d. vykusios apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, J. K. parodė, kad L. M. elgdavosi, kaip 10-12 metų vaikas, jos elgesys buvo vaikiškas, neprotingas. J. K. su ja bendravo kaip su vaiku (t. 2, b. l. 151-152). Liudytoja E. K., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji L. M. buvo panaši į 13–14 metų vaiką, nuteistasis sakė, jog su mergaite žaisdavo, mėtydavo butelį (t. 3, b. l. 144-145). Ekspertizės akto Nr. 103MS-210/2018 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad nukentėjusioji L. M. elgiasi vaikiškai, atrodo jaunesnė nei yra pagal amžių (t. 2, b. l. 68-69). Be to, pažymėtina, kad J. K. nukentėjusiąją matė ne vieną kartą, ne epizodiškai, o susitikinėjo su ja daug kartų, taip pat stebėjo ją nusirengusią, bandė su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti, todėl matė ir jos kūno sudėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis J. K. suprato, jog nukentėjusioji L. M. yra mažametė.

11.13. Apeliaciniame skunde pažymima, kad kaltininkas turi suvokti, jog lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią ir naudojantis bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad J. K. turi pakankamai rimtų psichinės sveikatos problemų, dėl to yra tik (duomenys neskelbtini) darbingas, ne kartą gydytas psichiatrijos ligoninėje, todėl nuteistojo suvokimas yra ženkliai apsunkintas. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus. Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių dėl J. K. pakaltinamumo, todėl buvo paskirta atlikti kompleksinę ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 3, b. l. 43).

11.14. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-16/2019 nurodyta, kad J. K. jo nusikalstamos veikos padarymo metu konstatuojami šie psichikos sutrikimai: (duomenys neskelbtini); psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. J. K., atsižvelgiant į jo intelektą, mąstymą, individualias psichologines ypatybes bei dėl savo būklės, nusikalstamos veikos padarymo metu bei šiuo metu galėjo ir gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės akte konstatuota, kad J. K. yra pakaltinamas (t. 3, b. l. 79-82). Apeliantas skunde nurodo, kad ekspertams nebuvo pateikti klausimai apie nuteistojo galimybes visiškai suvokti kitų asmenų veiksmus ir elgesį, taip pat, ar dėl J. K. psichikos sutrikimų nebuvo pagrindo spręsti dėl riboto nuteistojo pakaltinamumo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo teiginiais. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar J. K. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, kas neabejotinai apima ir kitų asmenų veiksmus bei elgesį. Be to, ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar J. K. yra pakaltinamas. Taigi, jei ekspertai būtų nustatę, kad J. K. dėl tam tikro psichikos sutrikimo nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų, tai būtų konstatuota ir ekspertizės akte. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtą ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Apeliantas nepateikė minėtą ekspertizės aktą paneigiančių ir būtinumą paskirti naują teismo psichiatrijos ekspertizę pagrindžiančių įrodymų. Dėl to nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

11.15. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. veiksmus įvertino kaip pasikėsinimą padaryti mažamečio asmens išžaginimą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį.

12.1. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-210/2018 padaryta išvada, kad šiuo metu L. M. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio. L. M. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ekspertinio tyrimo metu L. M. psichikos būsenoje vyrauja kliniškai išreikštos reakcijos į stiprų stresą (byloje nagrinėjamus įvykius) – stebimas nerimas, įtampa, išliekantys viso tyrimo metu, kurie ypatingai išryškėja, kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes. Padaryta išvada, kad L. M. byloje nagrinėjamą įvykį išgyveno ir iki šiol išgyvena kaip ilgai besitęsiantį stresogeninį įvykį, trikdantį L. M. kasdienį funkcionavimą bei adaptaciją (t. 2, b. l. 63-71). Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertė E. K. paaiškino, kad tyrimas buvo atliekamas 2018 m. spalio 30 d., t. y. po įvykio praėjus daugiau kaip 10 dienų, ir pas nukentėjusiąją buvo išlikusios stiprios reakcijos į stresą, siejamą su nagrinėjamais įvykiais. Todėl buvo padaryta išvada dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Bendravimo su tiriamąja metu, klausiant ir kalbant apie tiriamus byloje įvykius, buvo matomos nukentėjusiosios emocinės reakcijos, t. y. stiprios gėdos reakcijos, vegetacinės išraiškos, vengimas kalbėti (t. 3, b. l. 184-185).

12.2. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pati nukentėjusioji L. M. niekada neįvardijo nuteistojo J. K. elgesio kaip galėjusio sukelti jai stresą ir atitinkamas neigiamas reakcijas. Tiek apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek psichikos būklės ir psichologinio tyrimo metu nukentėjusioji aiškiai parodė, kad jai nepatiko, kaip nuteistasis J. K. su ja elgėsi aptariamų įvykių metu. Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad liudytojomis pirmosios instancijos teisme apklaustos socialinės darbuotojos A. Š. ir G. Ž. parodė, jog apsilankiusios pas nukentėjusiąją po įvykio, jokių patirto streso požymių neįžvelgė (t. 3, b. l. 166-167). Tačiau liudytojos taipogi parodė, kad nukentėjusiajai apie byloje nagrinėjamą įvykį uždavė tik abstraktaus pobūdžio klausimus ir kad L. M. apie šį įvykį kalbėti vengė. Todėl liudytojų A. Š. ir G. Ž. parodymai nepaneigia ekspertizės akte pateiktų išvadų dėl nukentėjusiosios L. M. psichikos būsenos, kurią sukėlė byloje aptariami įvykiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtą ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu.

12.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų objektyvių aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiosios nesunkų sveikatos sutrikdymą, išskyrus nuteistojo J. K. panaudotą seksualinę prievartą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistojo J. K. neteisėti veiksmai sukėlė nukentėjusiajai L. M. praeinantį psichikos sutrikimą, atitinkantį nesunkų sveikatos sutrikdymą, yra teisinga ir pagrįsta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. veiksmus įvertino kaip nesunkų mažamečio asmens sveikatos sutrikdymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl bausmės

13. Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Šis apeliacinio skundo prašymas atmetamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam J. K. yra teisėta bei pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. K. motyvavo jam skiriamų baus­mių dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteis­tojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

13.1. J. K. padarė vieną apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (BK 149 straipsnio 4 dalis). Pastarasis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nuteistojo J. K. tyčiniais veiksmais pasikėsinta išžaginti mažametę, dėl nuteistojo veiksmų nesunkiai sutrikdyta mažametės sveikata. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę J. K. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad J. K. anksčiau neteistas (t. 3, b. l. 7-9), tačiau baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 13-16), niekur nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje (t. 3, b. l. 28-29). Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę taip pat atsižvelgė į J. K. diagnozuotus psichikos sutrikimus, nes jie turės neabejotiną įtaką jo gebėjimui socialiai ir psichologiškai adaptuotis laisvės atėmimo vietoje tarp bausmę atliekančių asmenų, emocinei būsenai ir aplinkinių elgesiui jo atžvilgiu. Be to, apygardos teismas įvertino tai, kad J. K. viso proceso metu nesiėmė jokių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – neatlygino bent dalies padarytos žalos, neatsiprašė nukentėjusios ar jos atstovų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo lemiamos reikšmės veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

13.2. Teisėjų kolegija spren­džia, kad apygardos teismas, nus­tatydamas nuteistajam J. K. bausmių dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos ap­lin­kybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. K. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, o už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, paskyrė mažesnę, nei sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, kurios nėra aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl kardomosios priemonės

14. Be to, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam J. K. taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, buvo pakeista į kardomąją priemonę – suėmimą, suimant J. K. teismo salėje. Nuteistojo J. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeisti kardomąją priemonę yra nepagrįstas, taikytas nesant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų ir sąlygų. Tačiau su tokiais apelianto teiginiais sutikti nėra pagrindo.

14.1. BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Taigi, priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas yra įpareigotas spręsti dėl kardomosios priemonės nuteistajam paskyrimo. Pažymėtina, jog numatytas teisinis reglamentavimas suteikia nuosprendį priėmusiam teismui teisę paskirti nuteistajam bet kurią iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų kardomųjų priemonių. Kartu tai reiškia, jog nuteistajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo gali būti paskirta nebūtinai ta pati kardomoji priemonė kaip iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas iš naujo įvertina duomenis apie nuteistojo asmenybę, jo padarytų veikų pavojingumą, taip pat bylą nagrinėjant teisme galimai naujai paaiškėjusias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl konkrečios kardomosios priemonės nuteistajam taikymo.

14.2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog sprendimas pakeisti nuteistajam J. K. kardomąją priemonę yra nemotyvuotas. Priešingai, skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, nulėmusios apygardos teismo sprendimą pakeisti J. K. iki tol taikytą kardomąją priemonę į griežtesnę. Skundžiamu nuosprendžiu J. K. pripažintas kaltu padaręs apysunkį nusikaltimą (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei pasikėsinęs padaryti labai sunkų nusikaltimą (BK 149 straipsnio 4 dalis). Pastarasis nusikaltimas patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamų veikų sąrašą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2019 m. rugpjūčio 16 d. Socialinio tyrimo išvadoje Nr. 3S-1557 J. K. nustatyta vidutinė nusikalstamo elgesio rizika (48 balai), J. K. charakterizuojamas kaip piktnaudžiaujantis alkoholiu (t. 3, b. l. 161-162), Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-16/2019 J. K. konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas, nagrinėjamoje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė taipogi apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo lemiamos reikšmės veikos padarymui. Tai, kad piktnaudžiavimas alkoholiu ir netinkamas gyvenimo būdas gali įtakoti J. K. pakartotinių teisės pažeidimų padarymą patvirtina ir nustatyta aplinkybė, jog į 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdį J. K. atvyko neblaivus (t. 3, b. l. 176-178). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų bei gali daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus. Šios teismo išvados nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai apie J. K. turimą gyvenamąją vietą, pašalpų gavimą ir papildomą uždarbiavimą iš atsitiktinių darbų.

14.3. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio apygardos teismas, paskirdamas J. K. iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomąją priemonę – suėmimą, BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu nepažeidė BPK 119, 121, 122 straipsnių reikalavimų.

15. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.