- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-30
- Bylos Nr.
- I-5254-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06011-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde (b. l. 1–2, abi lapų pusės) nurodo, kad 2015-10-09 buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir Ligoninė) ir laikomas iki 2015-10-14, taip pat nuo 2015-10-23 iki 2015-10-30. Aiškina, kad buvo laikomas kartu su daugiau nei 3–4 asmenimis kamerose, kurių plotas apie 7 m².
Skunde pareiškėjas remiasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos, jo manymu, pažeidė atsakovės įgaliotos atstovės administracija.
Tvirtina, jog perpildytose kamerose patyrė dvasinius, moralinius išgyvenimus, pareigūnų psichologinį ir fizinį smurtą. Sumažėjo bendravimo galimybės. Kamerose trūkdavo oro, buvo sunku kvėpuoti, dėl to naktimis pabusdavo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o būtent – dėl kankinančių ir žeminančių žmogaus orumą sąlygų, patyrė didžiulę neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės įgaliota Ligoninė nesutinka su skundu. Atsiliepime (b. l. 7–9) nurodo, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas nuo 2015-10-09 iki 2015-10-14 Vidaus ligų skyriaus 20 (7,19 m², 4 lovų) kamerų tipo palatoje, nuo 2015-10-23 iki 2015-10-30 – Chirurginio skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovų) kamerų tipo palatoje.
Informuoja, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje kasdien gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, nevedama, nes teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos normoje HN 76:2010), patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nėra nustatomos. Tačiau Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Be to, administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.
Ligoninė nurodo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-07-29 jai yra išdavęs leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Tai įrodo, kad patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.
Nurodo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog gydymo įstaigos darbuotojai veikė neteisėtai. Taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo faktais, nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje spręstinas ginčas dėl D. B. skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nurodyta, kad, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 111.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime iš esmės pripažįsta, kad pareiškėjui jo gydymo metu galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas. Taip pat pabrėžė, kad negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiaus, nes privalo suteikti stacionarią sveikatos priežiūrą visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo:
- nuo 2015-10-09 iki 2015-10-14 (6 paros);
- nuo 2015-10-23 iki 2015-10-30 (8 paros).
Teismui pateiktame atsiliepime Ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Taigi, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad gydantis Ligoninėje, visą buvimo laikotarpį buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Nors Ligoninė ir nurodo, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų pagrindines teises, teismo vertinimu, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus.
Teismo vertinimu, toks ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams laikytinas žymiu, o, atsižvelgus į pažeidimų trukmę, aptarti pažeidimai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą).
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, vertindamas D. B. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.