- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-05
- Bylos Nr.
- 1S-273-719/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kaltinamasis
- D. V.
- Advokatai
- Rimas Andrikis
Teisėja Danutė Švitinienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-273-719/2014
2014 m. kovo 5 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas susipažino su kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Rimo Andrikio skundu dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014 m. vasario 7 d. pareiškimu ikiteisminiame tyrime (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) kaltinamojo D. V. gynėjas advokatas Rimas Andrikis pareiškė nušalinimą Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui A. Navickui, tačiau skundžiama nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas gynėjo pareiškimą atmetė.
2014 m. vasario 17 d. minėta baudžiamoji byla, kartu su kaltinamuoju aktu, buvo perduota Panevėžio apygardos teismui (bylos Nr. (duomenys neskelbtini), teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)).
Šalies argumentai
Skundu gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį, nes mano, kad ji nepagrįsta įstatymu ir bylos aplinkybėmis. Gynėjas cituoja skundžiamą nutartį, dėsto apie teismų praktiką vertinant nešališkumo garantijas ir teigia, kad savo pareiškime dėl prokuroro nušalinimo jis nurodė konkrečius prokuroro A. Navicko procesinius veiksmus, kurių atlikimo procedūra akivaizdžiai pažeidė kaltinamojo D. V. teises į gynybą, laisvę, nešališką ir teisingą procesą, nekaltumo prezumpciją (dalį šių procesinių veiksmų gynėjas taip pat nurodo skunde). Tačiau šių aplinkybių teismas skundžiamoje nutartyje neišdėstė ir jų nepaneigė konkrečiais motyvais, o vietoje to apsiribojo deklaratyviais teiginiais. Gynėjo įsitikinimu, jo pareiškime ir skunde nurodyti prokuroro A. Navicko procesiniai veiksmai vienareikšmiškai patvirtina tendencingą ikiteisminio tyrimo eigą ir rodo šio prokuroro šališkumą, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Procesas dėl šio skundo nutraukiamas.
Šiuo metu galiojančio BPK ketvirtojo skirsnio III skyriaus 60 straipsnyje (Nušalinimas ikiteisminio tyrimo metu) reglamentuojami proceso dalyvių, jų tarpe ir prokuroro, nusišalinimo (nušalinimo) ikiteisminio tyrimo metu pagrindai ir tvarka. Pagal ją seka, kad dėl prokurorui pareikšto nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu nusprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 60 straipsnio 4 dalis).
BPK ketvirtojo skirsnio III skyrius nereglamentuoja atskiros ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų procesinių sprendimų dėl proceso dalyviams pareikštų nušalinimų apskundimo tvarkos, kaip tai padaryta, pavyzdžiui, BPK 49 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį dėl neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimo gynėjas ir įtariamasis gali apskųsti BPK X dalyje nustatyta tvarka. Taip pat, skundžiama nutartimi žemesnysis teismas vertino ne konkretaus prokuroro ikiteisminio tyrimo metu atlikto veiksmo ar priimto nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, o sprendė prokurorui pareikšto nušalinimo klausimą, todėl šiuo atveju BPK 62–65 straipsniuose numatyta apskundimo tvarka taip pat negali būti taikoma. Būtina pažymėti, jog BPK X dalies 439 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad BPK X dalyje nustatyta tvarka teismų nutartys dėl pareikštų nušalinimų neskundžiamos.
Sistemiškai aiškinant ir apibendrinant tokį proceso dalyvių nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu instituto reglamentavimą šiuo metu galiojančiame BPK, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas visiškai aiškiai reglamentavo ir suteikė teisę įtariamiesiems (kaltinamiesiems) bei jų gynėjams ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bei ir viso baudžiamojo proceso metu apskųsti aukštesniajam teismui tik procesinius sprendimus dėl neteisėtas gynybos priemones naudojančių gynėjų nušalinimų (BPK 49 straipsnis). Tai, aukštesniojo teismo manymu, iš esmės susiję su tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintu vienu iš pamatinių baudžiamojo proceso principų – įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą, teisės turėti savo gynėją – įgyvendinimu. Tačiau baudžiamasis procesas nenumato proceso dalyvių teisės pasirinkti tyrėją ar prokurorą. Nežiūrint to, BPK numatyta pakankama atsvara apginti proceso dalyvių teises, suteikiant teisę apskųsti konkrečius tyrėjo ar prokuroro procesinius veiksmus bei sprendimus. Būtent todėl, aukštesniojo teismo manymu, šiuo metu galiojantis BPK sąmoningai nenumato galimybės proceso dalyviams apskųsti aukštesniajam teismui žemesniojo teismo nutarčių dėl tyrėjui ar prokurorui pareikšto nušalinimo.
Atsižvelgiant į BPK 439 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, bei į tai, kad BPK nenumačius galimybės apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį dėl prokuroro nušalinimo, įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams nėra apribojamos jų procesinės teisės, numatant galimybę apskųsti konkrečius procesinius prokuroro veiksmus bei sprendimus, darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju, teisinis reglamentavimas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties apskundimo tvarkos negali būti laikomas teisės spraga, toks reguliavimas atitinka baudžiamojo proceso paskirtį ir, tokiu atveju yra pagrindas nukrypti nuo praktikos, kuri buvo formuojama Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartyje Nr. 1N-10/2013.
Remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais aukštesnysis teismas konstatuoja, jog skundžiama žemesniojo teismo nutartis, kuria buvo išnagrinėtas kaltinamojo D. V. gynėjo pareiškimas dėl prokuroro nušalinimo ir kuria teismas šį gynėjo pareiškimą atmetė, yra galutinė ir daugiau negali būti skundžiama. Esant tokioms aplinkybėms, tolesnis procesas dėl šio skundo nebegalimas, todėl aptarinėti ir išsamiau analizuoti gynėjo skundo argumentus nėra prasmės.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Procesą dėl kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Rimo Andrikio skundo dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties nutraukti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.