- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 1N-10/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdimaras Bavėjanas
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria, vadovaujantis BPK 439 straipsniu, nutarta nepriimti Panevėžio apygardos prokuratūros skundo ir jį grąžinti pareiškėjui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Raseinių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo patenkintas L. K., V. A. K. ir A. S. pareiškimas nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00026-12 Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorus. Nutartyje teismas nurodė, kad ji per septynias dienas gali būti apskųsta Šiaulių apygardos teismui.
Šalies argumentai
Šią nutartį Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras apskundė Šiaulių apygardos teismui. Skunde nurodė, kad pareiškėjų L. K., Vytauto A. K. ir A. S. pareikšti nušalinimo motyvai nesuponuoja pagrįstos abejonės dėl galimo Panevėžio apygardos prokurorų šališkumo. Teismas sprendimą dėl prokurorų nušalinimo nepagrįstai motyvavo tuo, kad Panevėžio apygardos prokurorų proceso veiklą kontroliuoja Panevėžio miesto apylinkės ir apygardos teismai, kurie analogiškoje situacijoje jau buvo nusišalinę nuo pareiškėjų dukters N. V. skundo nagrinėjimo. Prokuroro nuomone, Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis turi būti panaikinta dėl dviejų priežasčių. Pirma, prokuratūra ir teismas yra atskiros ir viena kitai nepavaldžios institucijos, todėl vien faktas, kad nuo bylos nusišalino teismas, neduoda pagrindo BPK 58 straipsnio prasme tuo pačiu konstatuoti prokuratūros, kuriai įgaliojimai suteikti toje pačioje veiklos teritorijoje, šališkumą. Antra, teismas prokurorų šališkumą siejo su galimu prokuratūros veiklos kontroliavimu, kuris paminėtų teismų galimas tik ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau tas ikiteisminis tyrimas, nuo kurio nušalinti prokurorai, dar 2012 m. spalio 4 d. buvo baigtas, 2012 m. lapkričio 14 d. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota Kauno rajono apylinkės teismui. Šiam teismui nusišalinus nuo bylos nagrinėjimo, 2012 m. lapkričio 26 d. Kauno apygardos teismas šią bylą, vadovaujantis BPK 229 straipsniu, perdavė Alytaus rajono apylinkės teismui. Ši aplinkybė rodo ne tik, kad nutarties motyvai neturi jokio pagrindo, bet ir tai, kad prokurorų nušalinimą išsprendė šioje stadijoje įgaliojimų tokiam sprendimui priimti neturintis ikiteisminio tyrimo teisėjas, nes, sutinkamai su BPK 59 straipsnio 5 dalimi, prokuroro nušalinimo klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Šį prokuroro skundą Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjui. Šiaulių apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad vadovaujantis BPK 64 straipsnio 6 dalimi, ikiteisminio tyrėjo teisėjo šio straipsnio tvarka priimtos nutartys yra galutinės ir neskundžiamos, išskyrus atvejus, kai baudžiamojo proceso kodeksas numato galimybę jas apskųsti. BPK 439 straipsnio 2 dalis vienareikšmiai reglamentuoja, kad šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka teismų nutartys dėl pareikštų nušalinimų neskundžiamos.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras skundu prašo skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti teismą vyriausiojo Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro skundą nagrinėti iš esmės.
Skunde prokuroras nurodo, kad žemesnysis teismas, nepriimdamas skundo, klaidingai vadovavosi BPK 64 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Šis BPK straipsnis reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro proceso veiksmų ar nutarimų apskundimą. Tuo tarpu Raseinių rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi sprendė ne prokuroro atlikto veiksmo ar nutarimo pagrįstumą, o jo nušalinimo klausimą. Todėl tokiai nutarčiai apskųsti taikomos BPK 65 straipsnio nuostatos, leidžiančios apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, priimtas šio kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Taip pat teismas netinkamai aiškino ir BPK 439 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ši įstatymo norma draudžia apskundimą nutarčių, priimtų jau kitoje proceso stadijoje – bylos parengimo nagrinėti ir teisminio nagrinėjimo metu. Prokuroro nuomone, proceso dalyviams reiškiant abejones dėl teismų priimtų sprendimų, jų teisėtumas ir pagrįstumas privalo būti patikrintas ir vienos pakopos negali būti.
Motyvuojamoji dalis
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundas tenkinamas.
Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, remdamasis BPK 64 straipsnio 6 dalimi ir 439 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys dėl prokuroro nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu negali būti skundžiamos aukštesnės instancijos teismui. Taigi, žemesnės instancijos teismas savo sprendimą atsisakyti priimti prokuroro skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo nutarties iš esmės motyvavo tuo, kad Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos imperatyviai draudžia apskųsti apeliacine tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį dėl prokuroro nušalinimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apygardos teismo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad nutartį priėmęs teismas netinkamai aiškino ir taikė Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, kas lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą.
Pagal BPK 60 straipsnio 4 dalį, dėl prokuroro nušalinimo nusprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas, priimdamas motyvuotą nutartį. Nei šiame straipsnyje, nei BPK penktame skirsnyje nėra įtvirtina nuostatų, pagal kurias tokia BPK 60 straipsnio 4 dalies tvarka priimta nutartis negalėtų būti apskųsta apeliacine tvarka aukštesnės instancijos teismui. Šiaulių apygardos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi BPK 64 straipsnio nuostatomis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis straipsnis reglamentuoja skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų nagrinėjimo tvarką ir, kaip teisingai nurodoma teismo nutartyje, imperatyviai draudžia apskųsti aukštesnės instancijos teismui ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą, priimtą minėto straipsnio nustatyta tvarka ir nurodytais klausimais. Tuo tarpu Raseinių rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje vertino ne konkretaus prokuroro atlikto veiksmo ar nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, o sprendė prokurorų nušalinimo klausimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 65 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamus proceso veiksmus ir jo priimtas nutartis, išskyrus nutartis, kurios pagal BPK 64 straipsnį yra neskundžiamos, prokuroras ir kiti procese dalyvaujantys asmenys, gali apskųsti BPK X dalyje nustatyta tvarka. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas nutartis dėl prokuroro nušalinimo, nesant Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų išimčių, gali būti skundžiama aukštesnės instancijos teismui BPK X dalyje nustatyta tvarka. Imperatyvus draudimas paduoti apeliacinį skundą dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria išspręstas prokuroro nušalinimo klausimas, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, nenumatytas ir BPK 439 straipsnio 1 dalyje. Sisteminiu būdu analizuojant šio straipsnio nuostatas, galima daryti išvadą, kad šiame BPK straipsnyje įtvirtintas draudimas apskųsti tik tas žemesnės instancijos teismo nutartis dėl nušalinimo, kurios buvo priimtos bylos parengimo nagrinėti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad BPK 439 straipsnio nuostatos draudžia ir ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų nutarčių apskundimą, šią normą aiškino pernelyg plečiamai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatyme tiesiogiai nėra nurodyta, kad BPK 60 straipsnio 4 dalies tvarka priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys gali būti skundžiamos aukštesnės instancijos teismui. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad to paties straipsnio tvarka priimti prokuroro nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo gali būti skundžiami apeliacine tvarka, darytina išvada, kad teisinis reglamentavimas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties apskundimo tvarkos turi trūkumų. Tačiau, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime yra išaiškinęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės nutartis negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina.
Lietuvos apeliacinis teismas, BPK X dalyje nustatyta tvarka iš esmės spręsdamas klausimą tik dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti prokuroro skundą, teisėtumo ir pagrįstumo, neturi teisinio pagrindo pasisakyti ir dėl Raseinių rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo patenkintas L. K., V. A. K. ir A. S. pareiškimas dėl prokurorų nušalinimo prokurorui teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau atkreiptinas žemesnės instancijos teismo dėmesys, kad šiuo atveju, sprendžiant prokuroro apeliacinio skundo priėmimo klausimą, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, ar priimant minėtą Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį buvo teisingai taikomos ir aiškinamos Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir ar priimta nutartis iš esmės nesudaro prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti jiems suteikiama procesine teise reikšti nušalinimą. Taip pat būtina įvertinti, ar Raseinių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, nutartimi nušalindama visus Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorus baudžiamojoje byloje, kuri perduota nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui ir kurioje valstybinį kaltinimą palaiko Kauno apygardos Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras, neviršijo savo kompetencijos ribų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą perduoti nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.