Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.3.1; 2.3.6.4.1; 2.4.6.5.2; 2.5.1

2026 m. vasario 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam buvo paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros. K. L. bausmės vykdymo laikotarpiu paskirti šie įpareigojimai: 1) tęsti darbą, o jo netekus, be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) per 6 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą; bei, 3) dalyvauti elgesio pataisos programoje.

R. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad R. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 6 dalimi, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, baudžiamoji byla perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Iš dalies buvo patenkintas civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo dėl E. K. gydymo išlaidų ir iš K. L. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 241,10 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo dėl B. M. (M.) gydymo išlaidų buvo palikta nenagrinėta.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir iš K. L. civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 1 713 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukėlė fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2024 m. sausio 13 d. apie 4.00-4.30 val., naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su K. L., kilus konfliktui, po to kai K. L. kumščiais sudavė ne daugiau penkių smūgių nukentėjusiajam E. K. į veido sritį, nukentėjusiajam E. K. nukritus, jis su K. L. kojomis ir rankomis sudavė ne daugiau trisdešimties smūgių pastarajam į galvos sritį, taip nukentėjusiajam E. K. buvo padaryti sužalojimai: apatinės lūpos gleivinės plyšimai, poodinės kraujosruvos akių vokuose, veido dešinėje, smakro priekiniame paviršiuje, kaklo priekyje, kairio raktikaulio viduriniame trečdalyje, kairio raktikaulio krūtinkaulinėje dalyje, krūtinės ląstos kairėje vidurinėje raktikaulio linijoje, krūtinės ląstos kairėje priekinėje pažasties linijoje, dešiniame žaste, dešinio užausio srityje, odos nubrozdinimai rankose, kairio antakio žaizda, kurie specialisto įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat nosikaulių lūžis – įvertintas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taigi tyčiniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiam E. K. padarė nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais R. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamą 2025 m. spalio 9 d. nuosprendį ir priimti R. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį – R. K. pripažinti kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, taip pat paskirti šias baudžiamojo poveikio priemones: įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje bei alkoholizmo prevencijos programoje per 1 metų laikotarpį, sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą per 1 metus.

2.1. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino itin formaliai, atsietai viena nuo kitos ir neišsamiai, nedetalizavo visų reikšmingų įrodymų, dėl ko teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę skyrė R. K. pateiktiems parodymams, vadovavosi atskiromis nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo B. M. pasakytomis frazėmis, neįvertinęs šių asmenų parodymų susiformavimo konteksto.

2.2. Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai, neobjektyviai, selektyviai, taip pat fragmentiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikė atskiriems tam tikrų asmenų pasisakymams, detalėms (antro prieš nukentėjusįjį E. K. smurtavusio asmens išvaizdos ir aprangos detalėms, atskiroms proceso dalyvių išsakytoms frazėms), jų nesusiejo ir neanalizavo jų visumos, nepakankamai atsižvelgė į jų bei kitų įrodymų, įskaitant vaizdo įrašų turinį ir tarpusavio santykį, dėl ko padarė klaidingas išvadas.

2.3. Pažymima, jog R. K. vaizdo įraše atpažino save įvykio vakarą ir nurodė, jog vaizdo įraše jis yra juodai apsirengęs su kepure. Nors išteisintasis teigė, kad asmuo su ant nugaros esančiu „Gucci“ užrašu yra L. D., tačiau vaizdo įrašų turinys šią aplinkybę paneigia. Be to, vien tai, kad nukentėjusysis apklausų metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat po įvykio bendraudamas su A. P. neminėjo konkrečių prieš jį smurtavusių vaikinų išvaizdos ypatumų, detaliai nenupasakojo jų veido bruožų bei kitų jų išvaizdos detalių, tačiau teisiamajame posėdyje nurodė labai gerai įsiminęs jų veidus, taip pat nurodė, jog kaltininkus atpažįsta teismo salėje, nesudaro pagrindo išvadai, jog tarp šių jo parodymų yra akivaizdūs prieštaravimai. Pabrėžiama, kad E. K. ir B. M. iš jiems pateiktų šešių asmenų iš veido bruožų atpažino R. K.

2.4. Įvertinus A. P. E. K. pateiktas R. K. ir K. L. nuotraukas, aišku, dėl kokių priežasčių nukentėjusysis atpažino tik K. L. – liudytoja pateikė šio asmens nuotrauką su aiškiai užfiksuotu jo veidu, o R. K. nuotraukoje yra pavaizduotas visu ūgiu stovintis vaikinas su stambiais akiniais bei ant galvos uždėtu gobtuvu, t. y. iš minėtos nuotraukos aiškių R. K. veido bruožų nematyti. Manytina, kad tai, jog E. K. R. K. neatpažino kaip tik parodo jo sąžiningumą bei principingumą, nepasidavimą A. P. galimai įtakai bei patvirtina, kad jis įsiminė prieš jį smurtavusių asmenų veido bruožus, ką patvirtino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Akcentuojama, jog apklausiant liudytojus ir nukentėjusiuosius išlieka faktų iškraipymo tikimybė, kadangi visi parodymai yra asmeninis įrodymas, jiems neišvengiamai būdingas subjektyvumas, jie negali būti objektyvūs iš savęs dėl žmogaus psichofiziologinių savybių.

2.5. Bylos įrodymų visuma patvirtina tai, kad tiek prieš nukentėjusįjį, tiek prieš B. M. jiems nepažįstami keturi asmenys naudojo fizinio smurtinio pobūdžio veiksmus. Dėl to yra pagrįsta tikėtis, kad įvykyje dalyvavę asmenys galėjo neįsiminti, o vėliau – ir atsiminti visų galimai tyrimui ir bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir detalių iki smulkmenų, nes įvykio metu jų dėmesys buvo sutelktas į savigyną. Dėl to nesutiktina su tuo, kad kaltininkų aprangos detalės laikytini esminėmis aplinkybėmis, kurios daro įtaką nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo B. M. parodymų daliai dėl antrojo asmens, kuris kartu su K. L. smurtavo prieš nukentėjusįjį, išvaizdos patikimumo vertinimui. Vien tai, kad liudytojas B. M. galimai susipainioja detalėse dėl jo matyto „Gucci“ užrašo, nelaikytina esmine aplinkybe, kuri paneigia E. K. ir B. M. parodymus.

2.6. Teigiama, jog nukentėjusiojo E. K. parodymai dėl R. K. išvaizdos detalių išliko nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Tas pats yra pasakytina ir vertinant liudytojo B. M. duotus parodymus, susijusius su antrojo smurtavusio asmens, t. y. išteisintojo išvaizdos detalėmis. Be to, esminės išteisintojo išvaizdos detalės, kurias nurodė liudytojas ir nukentėjusysis (plaukų spalva), atitinka vaizdo įrašų turinį. Akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių nukentėjusiojo E. K. pateiktų vaizdo įrašų sistemiškai kaip visumos – šie vaizdo įrašai pagrindžia liudytojo B. M. duotus parodymus, jog R. K. dėvėjo „panamos“ stiliaus kepurę, tačiau atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus galėjo būti ją nusiėmęs. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. K. ir B. M. parodymai dalyje dėl K. L. išvaizdos nekito ir buvo nuoseklūs, taip pat atitinka vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, tačiau ši logika nebuvo taikoma vertinant šių asmenų parodymus dalyje dėl R. K.. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, papildomų ir patikslinančių aplinkybių, apibūdinančių daugiau antrojo smurtavusio asmens išvaizdą buvimas, nesudaro pagrindo vertinti asmenų parodymų tokiu aspektu kaip nepatikimų, o kaip tik pagrindžia tai, kad kaltininkas yra R. K.. Be to, R. K. vaizdo įraše save atpažino tiek su kepure, tiek be jos.

2.7. Netinkamai įvertinta ir tai, jog nukentėjusysis ir liudytojas kaltininkus atpažino ne pagal jų aprangą ar atskirus smulkesnius jos elementus, bet būtent iš veido bruožų. Skundžiamame nuosprendyje pripažinta, jog E. K. ir B. M. nekilo abejonių dėl jų atpažintų asmenų, kuriuos jie atpažino pagal įsimintus jų veido bruožus. Dėl to nesutinkama su tuo, kad E. K. ir B. M. atpažintų asmenų veido bruožus sutapatino su liudytojos A. P. atsiųstais vaizdo įrašais ir socialinių tinklų nuotraukomis. Šią išvadą paneigia ir pačios liudytojos A. P. parodymai, jog po pokalbio su E. K. suprato, kuri kompanija galėjo sumušti nukentėjusįjį ir liudytoją, t. y. daroma prielaida, kad nukentėjusysis visgi galėjo liudytojai nurodyti kažkokius antrojo asmens požymius. Be to, liudytoja būtent iš B. M. pateikto smurtavusių asmenų aprangos apibūdinimo atpažino kaltininkus, t. y. R. K., K. L., A. G. ir A. J.

2.8. Atsižvelgtina į tai, jog nenustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog nukentėjusysis bei liudytojas turėtų pagrindą apkalbėti R. K., būtų priešiškai nusiteikę ar turėtų kitokį suinteresuotumą jį apkalbėti. Be to, nors nukentėjusysis buvo stipriai sumuštas, jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau jis nepareiškė civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo R. K. atžvilgiu, kas leidžia spręsti, jog pagrindinis E. K. siekis yra tik teisingas baudžiamosios bylos išnagrinėjimas, o ne suinteresuotumas apkalbėti R. K.

2.9. Akcentuotina, jog K. L. taip pat nurodė, jog antrasis nukentėjusįjį mušęs asmuo yra R. K.. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad R. K. ir K. L. nėra nepažįstami, nors R. K. ir laikėsi versijos, jog jis K. L. nepažįsta.

3. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti R. K. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį bei priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintajam paskiriant prokurorės siūlomą bausmę. Atsižvelgus į tai ir nenustačius padarytų jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik prokurorės paduoto apeliacinio skundo ribose dėl R. K. kaltės.

5. BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiojo E. K. ir nuteistojo K. L., taip pat liudytojo B. M. pateiktų parodymų nuoseklumas bei tai, kad išteisintasis R. K. buvo ne kartą nukentėjusiojo atpažintas, rodo, jog būtent jis buvo kitas asmuo, kuris įvykio dieną sužalojo E. K.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

7. Visų pirma aptartini nukentėjusiojo E. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir apklausiant nukentėjusįjį teisiamajame posėdyje. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo pateikta versija dėl esminės 2024 m. sausio 13 d. įvykių eigos yra pakankamai nuosekli ir detali, nesudaranti pagrindo netikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Nors pastebimi tam tikri neatitikimai tarp E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei to, ką jis nurodė apklausiamas teisiamajame posėdyje, teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusysis buvo itin nuoseklus ir kategoriškas teigdamas, jog jį sumušė būtent R. K..

7.1. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 36–40) nukentėjusysis E. K. paaiškino, kad būdamas klube jis kito, jam nepažįstamo vaikino paprašė duoti parūkyti suktinę. Iškart po to prie jo prišoko labai agresyvus vaikinas (175-180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, apie 30 metų amžiaus, plikas, daugiau požymių neprisimena), kuris E. K. pastūmė. Tada E. K. draugas B. M. atsistojo tarp nukentėjusiojo ir kito vaikino, bet staiga iš kažkur atsirado dar trys vaikinai, iš kurių du pastūmė B. M. ir jį laikė. Tuo metu pirmasis vaikinas pradėjo E. K. agresyviau stumdyti ir staigiai smūgiuoti į veido sritį su kumščiais bei parvertė nukentėjusįjį ant žemės, kur toliau kumščiais jį mušė. Prasimerkęs pamatė, kad antrasis vaikinas pradėjo jį spardyti kojomis (taip pat į veido sritį), apibūdinti to vaikino negali, nes tuo metu bandė prisidengti veidą. Prisimena, kad vienas vaikinas buvo apsirengęs chaki spalvos treninginį kostiumą, o kitas buvo su „Gucci“ megztuku ar maikute. Taip pat nurodė, kad iš A. P. jam atsiųstų nuotraukų atpažino A. L. kaip vieną iš jį sumušusių vaikinų, o kitose nuotraukose buvo asmenys, kurie tuo metu buvo klube ir visi yra susiję su nukentėjusiojo sumušimu. Papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 108–109) E. K. nurodė, kad plikas vaikinas, kuris pradėjo jį stumdyti ir jam smūgiuoti, kumščiais jam sudavė ne daugiau penkių smūgių į veido sritį, po ko jis (E. K.) nukrito, po to jis ir kitas vaikinas (dėvėjęs „Gucci“ megztinį) su kojomis ir rankomis jam sudavė ne mažiau nei trisdešimt smūgių į veido ir galvos sritį. Matė, kad jį mušė abu vaikinai. Iš A. P. jam pateiktų nuotraukų ir klubo vaizdo įrašų matyti, jog jis buvo sumuštas K. L., o kitas jį mušęs asmuo yra R. K.. Kiti du įvykio vietoje buvę asmenys jo nemušė, kas mušė jo draugą B. M. nematė ir pasakyti negali.

7.2. Teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 30–33) nukentėjusysis paaiškino, kad įvykio dieną klubo patalpoje buvo kartu su savo draugu, ten pat buvo K. L., R. K. bei kiti du asmenys. Paprašius parūkyti, R. K. ir A. G. sutiko, pasakė palaukti. Po to R. K. pradėjo ant jo (E. K.) rėkti, tarp jų kilo žodinis konfliktas. R. K. jį pastūmė, nukentėjusysis jį pastūmė atgal. Tada K. L. pradėjo smūgiuoti jam į veidą, po ko jį pargriovė, į konfliktą įsitraukė ir A. G., kuris laikė jį ir jo draugą, po to pribėgo dar kažkokie vaikinai. Atsakydamas į klausimus nurodė, jog iš pradžių jie su R. K. tik susistumdė, o jį mušti pirmas pradėjo K. L., abu jį mušusius asmenis jis atpažįsta. Ikiteisminio tyrimo metu abu juos atpažino, atsimena ir jų aprangą: nuteistasis buvo apsirengęs chaki spalvos megztiniu, išteisintasis – juodai, jis buvo plikas arba trumpai skustas, ant megztinio galimai buvo „Gucci“ užrašas. Jis pats to užrašo nematė, jam apie jį pasakė ten buvęs jo draugas. Klubo darbuotoja padėjo jam juos atpažinti. Peržiūrint vaizdo įrašus (4 t., b. l. 75–85) E. K. paaiškino, jog konflikte galėjo būti daugiau žmonių, negali pasakyti ar L. D. jam sudavė smūgių, bet buvo sumuštas R. K..

7.3. Pastebėtina, kad 2024 m. sausio 25 d. atlikus asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką (1 t., b. l. 84–88, 93–97, 117–121, 123–127) nukentėjusysis atpažino A. J. iš šio bendrų veido bruožų (nosies, ausų, antakių, plikos galvos) bei nurodė, kad šis asmuo įvykio dieną buvo naktiniame klube, tačiau prieš jį nesmurtavo; atpažino K. L. iš jo veido bruožų (lūpų, akių formos, antakių formos, ausų, praplikusių galvos plaukų) ir nurodė, kad būtent jis jam rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių ir pradėjo muštynes; atpažino A. G. iš jo bendrų veido bruožų (plaukų, nosies, liekno veido sudėjimo) ir nurodė, jog šis asmuo jam smūgių nesudavė, bet buvo įvykio vietoje; atpažino R. K. iš bendrų jo veido bruožų (akių išsidėstymo, mimikos) bei paaiškino, kad būtent jis jį sumušė kojomis ir rankomis po to, kai E. K. nuo kito vaikino suduotų smūgių nukrito.

7.4. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog liudytojai A. P. nukentėjusiajam E. K. parodžius įvykio vietoje buvusius K. L., R. K., A. J. ir A. G., šis atpažino tik K. L., šiame kontekste svarbu atsižvelgti į tai, jog pateikta išteisintojo fotonuotrauka yra ne tik esmingai skirtinga nuo pateiktos asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (1 t., b. l. 46), tačiau joje nėra detaliai užfiksuoti R. K. konkretūs veido bruožai (past. – priešingai nei K. L. fotonuotraukoje (1 t., b. l. 45)). Taip pat atsižvelgtina į pačios liudytojos A. P. parodymus (2 t., b. l. 3–5; 4 t., b. l. 103–106) dėl to, kad asmenis, kurie galėjo sumušti nukentėjusįjį, ji atpažino būtent iš nukentėjusiojo E. K. jai pateikto jų išvaizdos apibūdinimo, t. y. liudytoja iš karto nuspėjo, kokia žmonių kompanija galimai smurtavo prieš E. K. Šie A. P. paaiškinimai sudaro pagrindą išvadai, kad nukentėjusysis jį mušusius ir kitus įvykio vietoje buvusius asmenis apibūdino pakankamai detaliai, o vien tik tai, kad jis neatpažino visų keturių asmenų iš jų „Facebook“ profilių nuotraukų (past. – iš kurių kai kuriose net nėra pavaizduotas pats asmuo) savaime nepaneigia nukentėjusiojo versijos, kad konflikto dalyvius jis gerai įsiminė.

7.5. Skundžiamame nuosprendyje taip pat daug dėmesio skirta aplinkybei, kad R. K. aptariamo įvykio metu vilkėjo megztinį ar marškinėlius su „Gucci“ užrašu. Vis dėlto, kaip minėta pirmiau, apie šią aplinkybę E. K. nurodė konflikto metu šalia buvęs liudytojas B. M., tačiau net ir sutinkant su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nenustatyta, jog ant R. K. drabužių buvo užrašas „Gucci“, tai nepaneigia fakto, kad tiek pats E. K., tiek ir liudytojas B. M. atpažino R. K. kaip vieną iš smurtavusių asmenų. Taip pas pastebėtina, jog B. M. parodymai dalyje dėl to, kad kitas prieš E. K. smurtavęs vyras, t. y. asmuo, apsirengęs ne chaki spalvos drabužiais, dėvėjo tamsius rūbus, išliko pakankamai nuoseklūs (1 t., b. l. 143–144; 4 t., b. l. 56–60). Nenustatyta, kad nukentėjusysis E. K. ar liudytojas B. M. būtų iš anksčiau pažinoję nuteistąjį ar išteisintąjį, taip pat negauta jokių duomenų, jog šie asmenys būtų suinteresuoti apkalbėti R. K. ar kaip kitaip bandyti apsunkinti jo teisinę padėtį. Taigi, vertinant visų aptartų aplinkybių, susijusių su ant R. K. drabužių (ne)buvusiu užrašu visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ši klaidingai nurodyta aplinkybė savaime paneigia nukentėjusiojo pateiktą versiją dėl išteisintojo R. K. prieš E. K. panaudoto fizinio smurto.

8. Taip pat plačiau aptartini ir liudytojų B. M. bei A. P. pateikti parodymai dėl 2024 m. sausio 13 d. įvykio. Nors iš dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šių liudytojų parodymuose yra tam tikri neatitikimai bei nenuoseklumas, byloje esančių įrodymų visumoje vertintina, kad šie neatitikimai nėra tiek esminiai, jog galėtų neginčijamai paneigti tiek nukentėjusiojo E. K., tiek liudytojų parodymus dėl R. K. veiksmų.

8.1. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 66–68, 143–144, 146) liudytojas B. M. teigė, kad įvykio dieną E. K. klubo patalpoje buvusio vyro paprašius cigarečių, šalia to vyro buvęs vaikinas be jokios priežasties keletą kartų kumščiu trenkė E. K. į veidą. Po to tas vyras ir nukentėjusysis pasitraukė toliau nuo liudytojo, vėliau pamatė, kad tas vyras jau yra pagriovęs E. K. ir toliau jį muša kumščiais. Pirmasis vyras buvo su barzda, tamsiais rūbais, tamsių plaukų, panašaus ūgio į E. K., liekno kūno sudėjimo. Netrukus po to prie E. K. pribėgo dar vienas vyras, kuris pradėjo rankomis ir kojomis mušti nukentėjusįjį. Antrasis vyras buvo plikas, su „ožio“ barzdele, apsirengęs chaki spalvos megztinį, apie 180 cm ūgio, sportiško kūno sudėjimo. Iš esmės panašias aplinkybes liudytojas nurodė apklaustas antrą kartą, tačiau patvirtino, kad ant tamsiai apsirengusio vyro megztinio buvo užrašas „Gucci“. Apklaustas teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 56–60) B. M. paaiškino, kad po to, kai E. K. nuėjo paprašyti cigarečių, patalpoje buvęs R. K. pradėjo ant jo šaukti, jį stumdyti. Tada pamatė, kad prie E. K. pribėgo K. L., ir pradėjo dešinės rankos kumščiu smūgiuoti nukentėjusiajam į veido pusę. E. K. nugriuvo ant žemės, matė kaip K. L. ir R. K. toliau mušė nukentusįjį rankomis ir kojomis. Įvykio metu jis įsidėmėjo užpuolikų veido bruožus ir aprangą. Taip pat liudytojas pažymėjo, kad darbuotoja, su kuria kalbėjosi po įvykio, iš karto įtarė, kuri žmonių kompanija galėjo sumušti liudytoją ir nukentėjusįjį, kadangi, pasak jos, tie asmenys jau buvo dalyvavę muštynėse. Barmenė iš jo (B. M.) pasakojimo suprato, apie kokius žmones kalbama, ir iš karto parodė jam jų socialinių tinklų nuotraukas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad liudytojas B. M. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 98–102, 136–140) atpažino K. L. ir nurodė, jog jį atpažįsta iš veido bruožų (lūpų, akių formos, antakių formos, ausų bei praplikusių galvos plaukų) – tai asmuo, kuris pradėjo muštynes, trenkė E. K. į veidą; B. M. atpažino ir R. K. bei nurodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų (nosies, akių išsidėstymo) – tai asmuo, kuris kojomis ir rankomis mušė E. K..

8.2. Nors sutiktina, kad liudytojas B. M. nebuvo visiškai nuoseklus dėl įvykių eigos, t. y. kuris asmuo pirmasis smūgiavo E. K., bei dėl smurtaujančių asmenų aprangos, šiuo atveju, esant intensyviai muštynių situacijai, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog tiek liudytojo B. M., tiek nukentėjusiojo E. K. dėmesys tuo metu buvo sutelktas ne vien į prieš juos smurtaujančių asmenų veido bruožų, išvaizdos bei aprangos tinkamą įsiminimą. Taip pat neatmestina tikimybė, jog būnant klube ir aplinkui esant svetimiems asmenims, taip pat prastesniam matomumui, tam tikras detales liudytojas ir nukentėjusysis galėjo įsiminti nevisiškai tiksliai ar net klaidingai. Taip pat pabrėžtina tai, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti asmenų parodymai nėra savarankiški įrodymai, tačiau jais galima patikrinti kitus bylos įrodymus ir sustiprinti teismo vidinį įsitikinimą. Aptariamu atveju, baudžiamosios bylos medžiagoje esantys vaizdo įrašai, paneigia aplinkybes dėl ant R. K. drabužių buvusio užrašo „Gucci“, taigi paneigia E. K. ir B. M. parodymus dalyje, taigi dalis parodymų, liečiančių neesmines aplinkybes, nepasitvirtino, bet dėl kitos parodymų dalies patikimumo ir atitikimo realybei abejonių nekyla. Be to, kaip minėta anksčiau, šiuo atveju nenustatyta, kad B. M. turėtų kokią nors priežastį apkalbėti R. K. ir K. L., taigi nėra ir pagrindo išvadai, kad šis asmuo galėjo melagingai juos atpažinti ikiteisminio tyrimo metu kaip smurtavusius asmenis.

8.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja A. P. (2 t., b. l. 3–5) paaiškino, kad po įvykusių muštynių (kurių ji nematė) sutiko sumuštą vaikiną, kuris jam pasakė, jog jį sumušė aukštas ir plikas vaikinas. Vėliau bare surado pamestą mobiliojo ryšio telefoną ir 2024 m. sausio 14 d. pas ją atvyko sumuštasis vaikinas, kuriam ji atidavė telefoną ir pasakė, kad ji gali atsiųsti įvykio dienos vaizdo įrašą bei nurodyti vardus ir pavardes galimai jį sumušusių asmenų. Jai vaikinas pasakė, kad iš viso ten buvo keturi asmenys, jį sumušė du vaikinai, iš kurių vienas dėvėjo chaki spalvos megztinį, o kito aprangos apibūdinti negalėjo. Be to, A. P. apklausos metu taip pat detaliai nurodė konflikte dalyvavusius asmenis – A. J. (aukštą, pliką), A. G. (su dredais), R. K. (su kepure) ir K. L. (su chaki spalvos sportiniu džemperiu), pabrėždama, kad šie asmenys yra nepageidaujami jų patalpose. Teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 103–106) A. P. parodė, kad nukentėjusysis jai jį sumušusius asmenis apibūdino, ji pagal tai juos atpažino. Neprisimena kaip tiksliai tie vyrai buvo apibūdinti, praėjo daug laiko. Tuo metu, kai jai papasakojo apie smurtą naudojusius vaikinus, ji žinojo, apie ką kalbama. Kadangi tie keturi vaikinai visur kartu vaikšto, dėl to ir pagalvojo, kad muštynėse jie ir galėjo dalyvauti, bet pagal nukentėjusiojo apibūdinimą ji atpažino K. L., R. K. ir A. G. Liudytoja taip pat paaiškino, kad tuo metu A. G. buvo su dredais, K. L. – su žalios spalvos sportiniu džemperiu. Su kokia kepure įvykio dieną buvo R. K. neprisimena. Nors sutiktina, kad liudytoja teisiamajame posėdyje negalėjo tiksliai atkartoti, kaip nukentėjusysis apibūdino vaikinus, kurie jį sumušė, akcentuotina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. P. buvo apklausta 2024 m. sausio 14 d., o teisiamajame posėdyje – 2025 m. kovo 26 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo tiriamo įvykio. Dėl to nėra ir pagrindo sutikti su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kad šis detalus nukentėjusiojo pateiktų apibūdinimų neprisiminimas akivaizdžiai rodo liudytojos A. P. parodymų nenuoseklumą ar prieštaringumą.

9. Vertinant baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus yra būtina atsižvelgti ir į paties išteisintojo R. K. pateiktus paaiškinimus. Nors pastebėtina, kad šio asmens parodymai yra iš esmės tarpusavyje nuoseklūs, yra pastebėtini tam tikri neatitikimai vertinant juos kitų asmenų parodymų kontekste, kas verčia abejoti išteisintojo pateiktos versijos patikimumu. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad išteisintasis yra tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai, jais tikint tiek, kiek jie yra patvirtinti objektyviais duomenimis.

9.1. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 65–67) R. K. kaltės nepripažino ir paaiškino, kad įvykio dieną buvo neblaivus. Klube iš esmės buvo vienas, bet matė, kad ten yra jo draugas A. G., su kuriuo nebendravo. Būdamas atskirame klubo kambaryje, pamatė, kad ten buvusios dvi kompanijos pradėjo tarpusavyje konfliktuoti. Matė, kaip vienas vaikinas ranka sugriebė kitą vaikiną, po to prasidėjo muštynės. Nematė kaip viskas tiksliai vyko, bet tuo metu bandė besimušančius išskirti. Kažkas iš tų žmonių jį pastūmė, dėl ko jis nukrito po stalu ir susipjaustė ranką į ten buvusį stiklą. Po to atsistojo ir išėjo iš kambario, kiek prisimena, muštynės tuo metu dar vyko. Nepažįsta konflikte dalyvavusių asmenų, po susižalojimo tiesiog išėjo iš klubo. Teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 27–30) paaiškino, kad klube buvo neblaivus, ten matė savo pažįstamus Tomą ir Mantą, kurių pavardžių neatsimena. Kitų jam pažįstamų asmenų ten nebuvo. Atpažįsta vieną iš besimušusių vaikinų, tai yra K. L., kito vaikino neatpažįsta. Prasidėjus muštynėms vyko sąmyšis, bet pamena, kad muštynes pradėjo E. K., kuris pradėjo stumdytis ir rėkauti. Pradžioje bandė juos išskirti, tačiau buvo nustumtas, dėl ko nugriuvo ir susižalojo ranką. Jis vienintelis buvo nukritęs, daugiau niekas ant žemės negulėjo. Apklausos metu nurodė, kad tame klube taip pat buvo jo pažįstami A. J. ir A. G., bet jis su jais nebendravo. Nematė, kaip baigėsi tas konfliktas, nes po nugriuvimo iš karto išėjo iš kambariuko. Iki įvykio K. L. visiškai nepažinojo, jį pažįsta tik iš matymo. Vertinant išimtinai išteisintojo parodymus matyti, jog jie tarpusavyje yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nors R. K. ir kiek skirtingai nurodė aplinkybes, susijusias su klube matytais pažįstamais asmenimis. Vis dėlto, išteisintasis iš esmės neneigė, kad klube buvo jo pažįstami A. G. ir A. J., tačiau tvirtino, jog su šiais asmenimis jis nebendravo, o K. L. apskritai nepažįsta.

9.2. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylos nagrinėjimo teisme metu R. K. iš dalies pakeitė savo poziciją bei nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė kitas asmuo, t. y. L. D. (4 t., b. l. 78–79). Išteisintasis tvirtino, kad K. L. sako netiesą, kadangi L. D. įvykio naktį buvo tame klube, be to, jo apranga labiau atitinka visus požymius, kuriuos nurodė nukentėjusysis ir liudytojas B. M.. Vis dėlto, apklausus L. D. teisiamajame posėdyje (4 t., b. l. 158–160) liudytojas nurodė, kad išteisintąjį jis pažįsta, tačiau su juo nebendrauja, nėra kartu leidęs su juo laiko. 2023 m. buvo grįžęs į Lietuvą, prabuvo gal porą savaičių ir vėl grįžo į užsienį. Liudytojui parodžius įvykio nakties vaizdo įrašus, L. D. nurodė, kad jis neprisimena, jog būtų buvęs klube įvykio metu, taip pat neatpažino jokių vaizdo įraše užfiksuotų asmenų. Pažymėtina, kad ir nukentėjusysis E. K. nurodė, kad neatsimena L. D. kaip konflikte dalyvavusio asmens. Teismo posėdyje parodžius R. K. atsiųstą fotonuotrauką, kurioje neva buvo pavaizduotas R. K. kartu su L. D., liudytojas negalėjo patvirtinti, kad joje pavaizduotas jis. Taigi išteisintojo pateikta versija, kad konflikte galimai dalyvavo L. D., iš esmės buvo paneigta teisiamojo posėdžio metu – nors sutiktina su pirmosios instancijos teismu toje dalyje, kad aplinkybės dėl L. D. buvimo klube įvykio naktį nebuvo tirtos ikiteisminio tyrimo metu, abejotina, jog papildomi procesiniai veiksmai iš esmės galėtų suteikti išsamius ir pakankamus duomenis neginčijamai patvirtinti R. K. versiją. Šioje dalyje vertintina ir tai, kad liudytojas L. D. teigė, kad į Lietuvą grįžo apie 2023 m. gruodžio 25 d., o atgal į užsienį išvyko po poros savaičių, kas dar labiau sustiprina abejonę pateikta versija, jog liudytojas 2024 m. sausio 13 d. objektyviai galėjo būti įvykio vietoje.

9.3. Išteisintojo R. K. parodymai turi būti įvertinti ir nuteistojo K. L. parodymų kontekste. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 41–42) nuteistasis paaiškino, jog įvykio dieną klube buvo su savo draugu. Pamatė, kaip vienas iš patalpoje buvusių vaikinų priėjo prie jam nepažįstamos merginos ir pradėjo ją stumdyti. Paklausęs, ką tas vaikinas čia daro, tas asmuo nieko nesakęs rankos kumščiu sudavė K. L. į dešinę akį, taip pat į dešinę ausį ir į žandikaulį. Smūgiais jam buvo nuskelti du dantys, jis nukrito ir tada prarado sąmonę. Nuo grindų jį pakėlė R. K. ir paskui jis išėjo iš klubo. Apklaustas teisme (3 t., b. l. 119–122) nuteistasis savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau neigė, kad buvo susitaręs su R. K. taip elgtis. Paaiškino, jog E. K. klube elgėsi neadekvačiai, kabinėjosi prie merginos, o prie jo priėjus nuteistajam, nieko nesakęs kumščiu trenkė K. L. į veidą. Po to jie susikibo, jis E. K. sudavė ne mažiau trijų smūgių į įvairias vietas, po ko jie nukrito ant stalo. Po šiek tiek laiko atsikėlęs ir atsitraukęs pamatė, kad R. K. su E. K. grumiasi, tačiau nematė, kas ir kiek smūgių sudavė. Prieš išeidamas matė, kad E. K. guli ant žemės. Taip pat nuteistasis teigė, jog R. K. prašė jo nepranešti apie įvykį ir apklausoje sakyti, kad K. L. nepažįsta jo bei jis (R. K.) muštynėse nedalyvavo. Akivaizdu, jog išteisintojo R. K. parodymai esmingai prieštarauja nuteistojo K. L. pateiktai įvykių versijai.

9.4. Pastebėtina, kad išteisintasis nieko nenurodė apie tai, kad muštynių metu K. L. buvo nukritęs, o teigė, kad iš karto po to, kai nukrito pats ir susižalojo ranką, išėjo iš patalpos ir toliau bendravo su patalpų savininke. Vis dėlto, ši pozicija iš esmės prieštarauja nuteistojo paaiškinimams, kad nuo žemės jį pakėlė būtent R. K., ir paskui jie kartu pasišalino iš klubo patalpų. Iš 2024 m. vasario 20 d. kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 112–113, 114–115) matyti, kad klubo patalpose buvę asmenys, t. y. asmuo su tamsios spalvos rūbais ir ant galvos užsidėjęs kepurę bei asmuo, užsidėjęs žalsvos spalvos megztinį, skusta galva, kalbasi tarpusavyje. Kiek vėliau minėti asmenys yra šalia, apsikabina, taip pat stovint šalia žalsvu megztiniu apsirengęs asmuo yra per petį apsikabinęs tamsiais rūbais apsirengusį asmenį. Pastebėtina, kad teisiamajame posėdyje R. K. atpažino save kaip tamsiais rūbais apsirengusį asmenį su kepure; K. L. taip pat atpažino save kaip asmenį, kuris įvykio metu dėvėjo žalsvą megztinį (4 t., b. l. 79). Taigi matyti, kad B. M. versija, jog vienas iš E. K. mušusių asmenų galėjo dėvėti kepurę, yra patvirtinti išteisintojo R. K. savęs atpažinimu vaizdo įraše. Taip pat pastebėtina, kad vaizdo įraše asmuo, kurį R. K. atpažino kaip save, yra užfiksuotas klube patalpose esantis ir be kepurės, dėl to nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, jog B. M. dėl R. K. dėvėtos kepurės pasisakė ne iš karto, o tik po kiek laiko, kelia pakankamas ir nenuginčijamas abejones dėl liudytojo gebėjimo prisiminti smurtą naudojusį asmenį. Taip pat nėra pagrindo laikyti R. K. parodymus patikimais, nepaisant jų nuoseklumo, nes išteisintasis iš esmės neigia, kad yra pažįstamas su K. L., nors vaizdo įrašų turinys, paties K. L. parodymai bei baudžiamosios bylos Nr. 1-154-1170/2026 duomenys (past. – apie šią baudžiamąją buvo pasisakyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) paneigia šią išteisintojo versiją. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog išteisintojo R. K. parodymai nelaikyti patikimais ir nuosekliais.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta tai, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau BPK nenustato jokių taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-387/2026). Be kita ko, viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57K-648/2021). Nagrinėjamu atveju iš dalies sutiktina su išvadomis, jog tiek nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo B. M., tiek nuteistojo ir išteisintojo, t. y. visų asmenų, tiesiogiai dalyvavusių konflikte, parodymuose yra nustatyti tam tikri netikslumai ar jų tarpusavio neatitikimas, vis dėlto, lyginant šiuos įrodymus tarpusavyje nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje dėl R. K. kaltės yra kilę pakankamai pagrįstų ir reikšmingų abejonių, kurios leistų išteisintojo atžvilgiu taikyti BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas. Vien tik tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti visi įvykio dieną bare buvę asmenys, kurie galimai galėjo matyti konfliktą, nesuponuoja tyrimo neišsamumo, ypač vertinant nukentėjusiojo E. K. viso proceso metu nekitusią poziciją, kad nors konflikte galimai dalyvavo ir kiti asmenys, tačiau smūgius jam sudavė būtent K. L. ir R. K.. Įvertinus visų pirmiau aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. K. kaltė šioje byloje yra įrodyta, dėl to skundžiamas 2025 m. spalio 9 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Dėl bausmės skyrimo ir civilinių ieškinių

11. Apeliaciniame skunde prokurorė prašė, pripažinus R. K. kaltu, skirti jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, taip pat paskirti šias baudžiamojo poveikio priemones – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir alkoholizmo prevencijos programoje, sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą per 1 metų laikotarpį.

12. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta tai, kad skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir jos rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

13. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį bei pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo vidurkio. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat, nepriklausomai nuo to, jog pats R. K. teigė, kad konflikto metu jis buvo neblaivus, nesant jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų, negalima neginčijamai teigti, kad egzistuoja jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kuri numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Taip pat vertintina ir tai, jog R. K. padarė vieną baigtą, nesunkų, tyčinį nusikaltimą kito asmens sveikatai, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, veikiant su kitu asmeniu, sudavus daugybę smūgių nukentėjusiajam. R. K. yra jauno amžiaus, vedęs, vykdantis individualią veiklą, baustas administracine tvarka, iki šios nusikalstamos veikos padarymo momento neteistas. Šios aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, t. y. bausmė, kuri nesiekia BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta vidurkio, yra proporcinga R. K. asmenybei, taip pat ir padarytai nusikalstamai veikai, nėra per griežta ar kaip kitaip neadekvati. Taip pat, įvertinus R. K. veiksmų padarymo aplinkybes, sutiktina su apeliacinio skundo prašymu, kad būtina R. K. paskirti papildomus įpareigojimus: įpareigojimą per 1 metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje (past. – apeliaciniame skunde nurodoma BK 72⁵ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė gali būti taikoma tik nuo 2025 m. vasario 1 d., taigi jos taikymas nepagrįstai apsunkintų R. K. teisinę padėtį) bei atlyginti padarytą žalą (past. – spręstina, kad 10 MGL įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimas, kartu su įpareigojimu atlyginti padarytą turtinę žalą būtų perteklinė priemonė).

14. Įvertinus tai, jog šiuo nuosprendžiu R. K. pripažįstamas kaltu, skundžiamas nuosprendis yra pakeičiamas dalyje dėl civilinių ieškovų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, nustatant, jog šiuos civilinius ieškinius K. L. ir R. K. turi atlyginti solidariai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalį, pagal kurią R. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. K. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus per 1 metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Paskirtos bausmės pradžią R. K. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

R. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti šiam nuosprendžiui įsiteisėjus.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo iš K. L. priteista 241,10 Eur bei 5 procentų metinės palūkanos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai ir 1 713 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai, solidariai iš K. L. ir R. K. priteisiant 241,10 Eur ir 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai bei 1 713 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.