Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. balandžio 18 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 11 nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. spalio 16 d. (b. l. 2). Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 11 buvo paskirtas nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. balandžio 27 d., nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 25 d., nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 20 d., nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. spalio 26 d. (b. l. 13, 18). Sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpis yra nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. spalio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad kameroje Nr. 11 jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Įvertinus ginčo šalių pateiktus duomenis apie kameroje Nr. 11 buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad Alytaus PN pareigūnai į kamerą Nr. 11 būtų atnešę papildomų lovų ir kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kameros perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kameros plotą bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kamerų tipo patalpos Nr. 11 plotas 12,14 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui patalpoje teko 4,04 kv. m ploto (b. l. 13, 18, 19).

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 11 buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama į tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau pažymėjo, kad tai savaime nesuponuoja, jog, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė netinkama, nustatytų reikalavimų neatitinkanti kameros Nr. 11 būklė.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, ir toks patalpų vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie patalpose besiveisiantį pelėsį, vadovaujamasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, veiklos.

Teismas sprendžia, jog O. S. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad jis neturėjo galimybių per atveriamą langą vėdinti kamerą Nr. 11, taip pašalinant drėgmės perteklių ir išvengiant pelėsio atsiradimo. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, efektyviai užkertamas kelias perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl patalpose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

Alytaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad 2009-2010 metais buvo atliktas kapitalinis kamerų tipo patalpų remontas, kurio metu pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, juose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas. Alytaus PN pripažino, kad 2018 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 11 buvo nustatytas nedidelis defektas – įskilęs langas, kuris operatyviai pakeistas, kitokių defektų kameroje Nr. 11 nebuvo nustatyta (b. l. 13-14). Šiai aplinkybei patvirtinti Alytaus PN pateikė Statinio techninės priežiūros žurnalą (b. l. 20-24).

Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo nurodytas aplinkybes dėl kameros Nr. 11 neatitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro 2018 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. (1-124.806)2-29009. O. S., nurodęs, kad šis nutarimas yra prijungtas administracinėje byloje Nr. I-5486-414/2018, jo prie skundo nepridėjo.

Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5486-414/2018 pagal pareiškėjo M. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN. Atsižvelgus į tai, kad nurodytas sprendimas apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas ir yra įsiteisėjęs, teismas atsižvelgia į jame teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Aukščiau nurodytoje byloje pareiškėjas M. K. kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis kameroje Nr. 25. Priimtame 2018 m. spalio 26 d. sprendime konstatuota, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2018 m. liepos mėnesio rašte Nr. (1-12 4.80E)2, t. y. atsakyme į pareiškėjo M. K. 2018 m. birželio 11 d. skundą, nurodyta, jog atlikus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę Alytaus pataisos namuose, nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 25 virš lango stebimas pelėsis (Higienos normos 39 punkto pažeidimas); aplink tualeto duris sienų tinkas sutrūkęs; vietomis nuo sienų atsilupę dažai, lubose yra skylių; tualeto patalpoje ant sienų stebimi vandens nubėgimai, sienos dėmėtos yra išdaužytų grindų ir sienos plytelių, lubose skylė.

Atsižvelgus į nurodytus duomenis, sprendžiama, kad operatyvioji kontrolė buvo atlikta ne pagal O. S. skundą, Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas patikrino ne kameros Nr. 11 būklę. Daroma išvada, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų jo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, todėl pareiškėjo argumentus dėl kameros Nr. 11 neatitikimo higienos normų reikalavimams atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad Alytaus PN kamerų tipo patalpos priskirtos negyvenamosioms patalpoms.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 6 punktą, statiniai buvo skirstomi į dvi rūšis – pastatus ir inžinierinius statinius. Šio reglamento 6.1 punkte buvo nurodyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, o pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į keletą pogrupių, tarp jų, ir į specialiosios paskirties pastatus, kuriems priskiriami karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt. (8.16 punktas). Iš esmės analogiškas statinių ir pastatų skirstymas numatytas ir nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5,6 ir 7 punktuose.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog tai, kad Alytaus PN pastatai registruoti kaip negyvenamosios paskirties pastatai, atitinka teisės aktų reikalavimus. Toks teisinio reguliavimo aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus ir atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Alytaus PN ginčo laikotarpiu pažeidė teisės aktus ar nesilaikė jų reikalavimų.

Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad atsakovės atstovas, kaip valdžios institucija, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo O. S. (O. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.