- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-22
- Bylos Nr.
- A-662-1383-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2009 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (1.13.)-NSP-149-09 ir įpareigoti Tarnybą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, rengiant kasacinį skundą ir atstovaujant jo interesus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-462-115/2009, kuria paliktas galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2517-141/2008, panaikinimo.
Paaiškino, kad Tarnyba 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu suteikė jam antrinę teisinę pagalbą, rengiant kasacinį skundą ir atstovaujant jo interesus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, o 2009 m. birželio 26 d., vadovaudamasi advokato A. C. pranešimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo, nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Teigė, kad Tarnyba skundžiamame sprendime neįvardijo, kokiose bylose yra suformuluota vienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pažymėjo, kad tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas. Nesutiko, kad sudaryti su juo energijos pirkimo-pardavimo sutartį nėra sąlygų. Pareiškėjo manymu, jis privalo mokėti tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Paaiškino, kad yra vienas iš buto, kuriame gyvena, bendrasavininkis. Tarp bendratučių yra susitarimas dėl atsiskaitymo už šildymą ir karštą vandenį bei pageidavimas iš tiekėjo gauti atskiras sąskaitas. Pažymėjo, kad apmokėjimas už paslaugas turėtų būti aiškus ir skaidrus (Civilinio kodekso 6.39 str. 1 d.). Mokėjimų už teikiamas paslaugas paskaičiavimas turi vykti bendradarbiavimo principu (paslaugos teikėjas nenusiteikęs spręsti atsiskaitymo už paslaugas klausimo). Tvirtino, kad yra pažeidžiama jo, kaip vartotojo, teisė mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 18-20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad advokatas A. C. 2009 m. birželio 26 d. pateiktame pranešime pasiūlė nutraukti A. M. antrinės teisinės pagalbos teikimą, nes, jo nuomone, nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų kasacinio skundo parengimui, todėl atstovavimas A. M. interesams Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra neperspektyvus. Pagal CPK 346 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kasacija nėra byloje dalyvaujančių asmenų teisė, sudėtinė teisės kreiptis į teismą dalis, o yra ekstraordinarinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais. Nurodė CPK 346 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad, įvertinęs bylų medžiagą bei teismų sprendimus, advokatas A. C. pagrindų kasacijai nenustatė. Tarnybos nuomone, tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, priimdami skundžiamus sprendimus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl rengti kasacinį skundą nebuvo pagrindo. Atsižvelgė į CPK 5, 25, 301, 303 straipsnių, 347 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, o teisė į apeliaciją ir pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimas, pasibaigus sprendimo apskundimo terminui arba išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, suteikia asmeniui teisingumo garantiją. Pabrėžė, kad byla kasacine tvarka nėra nagrinėjama iš naujo. Tai yra išimtinė teismo sprendimų patikrinimo forma, kurioje sprendžiamas teisės taikymo ir aiškinimo, o ne fakto klausimas. Nurodė, kad A. M. realizavo savo teisę į teisminę gynybą, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėjo jo ieškinius, todėl peržiūrėti teismų sprendimus kasacine tvarka nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, negali priverstinai rašyti kasacinį skundą vien todėl, kad to pageidauja pareiškėjas, o, vadovaudamasis savo profesine kompetencija, atsižvelgęs į teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus bei įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, nustato ar yra kasacijos pagrindai. Kadangi advokatas A. C. A. M. byloje nenustatė kasacijos pagrindų, teigė, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 punktą, 9 straipsnio 2, 3 dalis, 11 straipsnio 5, 7 dalis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį Nr. A822-1042/2009 ir pažymėjo, kad apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Nurodė, kad tai atliekama tiriant apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Pabrėžė, kad apeliacinio proceso tvarka patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, o kasacinis teismas tikrina žemesniųjų instancijų teismų įsiteisėjusių sprendimų ir nutarčių teisėtumą vienodo teisės aiškinimo ir taikymo aspektu, bet nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 str. 1 d.). Konstatavo, kad kasacinis teismas, tikrindamas apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu, remiasi sprendime ar nutartyje teismų nustatytomis aplinkybėmis, kurios nustatomos visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustačius bylai reikšmingų faktų buvimą ar nebuvimą. Akcentavo, kad kasacija galima tik CPK 346 straipsnyje nurodytais pagrindais (CPK 346 str. 1 d.). Nurodė CPK 346 straipsnio 2 dalį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad advokatas A. C., išnagrinėjęs bylos medžiagą bei teismo sprendimą ir nutartį, nenustatė pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka (CPK 346 str.) ir pranešė Tarnybai, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus, nesant pagrindų kasacijai.
III.
Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu (b. l. 58-59) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Teigia, kad teismai skirtingai aiškina padėtį, kai ieškinių dalykas pagal priklausančias pareigas ir teises yra tas pats. Tai, pareiškėjo teigimu, sudaro pagrindą rašyti kasacinį skundą, tačiau teismas dėl minėtos aplinkybės nieko nepasisakė. Nurodo, kad nei Tarnyba, nei teismas neįvardijo bylų, kuriose būtų suformuota vienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su civiline byla, dėl kurios pareiškėjas siekia pateikti kasacinį skundą. Pabrėžia, kad atsisakymas sudaryti su juo energijos pirkimo-pardavimo sutartį teikiant paslaugą prisijungimo būdu sukelia tokias pasekmes, kad namo bendrija, neprisiimdama atsakomybės, reikalauja mokėti nepagrįstas sumas. Pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismai šios aplinkybės nesiaiškino, kas, pareiškėjo manymu, yra pagrindas rašyti kasacinį skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69-75) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad, vadovaujantis CPK 346 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kasacija nėra byloje dalyvaujančių asmenų teisė, o yra ekstraordinarinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais. Mano, kad advokatas išsamiai išanalizavo teisines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas A. M. pagal Tarnybos 2009 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (1.13.)-S-998-09 yra neperspektyvus ir nutrauktinas. Nurodo, kad A. M. realizavo savo teisę į teisminę gynybą, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėjo jo ieškinius. Pažymi, kad minėtų bylų nagrinėjimo metu pareiškėjas naudojosi valstybės garantuojama teisine pagalba. Pabrėžia, kad advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, negali priverstinai rašyti kasacinį skundą vien todėl, kad to pageidauja pareiškėjas. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje materialinės teisės normas, susijusias su bendraturčių turto valdymu, naudojimu, disponavimu ir išlaikymu bei energijos sutarčių su abonentu sudarymu, aiškino ir taikė analogiškai kaip ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje. Pažymi, kad apelianto argumentas apie tariamą jo, kaip šilumos vartotojo, teisių pažeidinėjimą, tėra subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei civilinę bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, A. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis yra priverstas mokėti nepagrįstas sumas už suvartotą šilumos energiją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-06-26 sprendimo Nr. (1.13.)–NSP–149–09 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, kuriuo pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Tarnybos 2009-05-05 sprendimą Nr. (1.13)–S–998–09, teisėtumo ir pagrįstumo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X–78 redakcija). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Priešingu atveju, neribojant kreipimuisi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė patenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų prašymus.
Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X–1492 redakcija) 6 dalies 2 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. To paties įstatymo 23 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X–1492 redakcija) 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas remiantis aptariamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2009-05-05 sprendimu Nr. (1.13)–S–998–09 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą rengiant kasacinį skundą ir atstovaujant jo interesams Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinėje byloje Nr. 2–462–115/2009, kurioje paliktas galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-12-17 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2–2517–141/2008, panaikinimo. Kadangi advokatas A. C. atstovavo A. M. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kasacinėje instancijoje taip pat paskirtas tas pats advokatas. Išanalizavęs civilinių bylų medžiagą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, minėtas advokatas 2009-06-26 Tarnybai pateikė pranešimą, kuriuo pasiūlė nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, kadangi neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnyje įtvirtinti kasacinio skundo pagrindai. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, įvertinusi visas aplinkybes, konstatavo, kad Vilniaus miesto ir Vilniaus apygardos teismo sprendimuose išdėstyta motyvacija yra išsamiai argumentuota, teisiškai pagrįsta ir logiška, todėl kasacine tvarka kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl šių sprendimų panaikinimo nėra pagrindo, advokatas išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas A. M. yra neperspektyvus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai savo sprendimuose nurodė, kad nesant visų bendraturčių sutarimo (butas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims asmenims) ir šių asmenų tinkamai išreikštos valios, įpareigojimas atsakovą UAB „Vilniaus energija“ sudaryti su A. M. sutartį, kurios vykdymas būtų susijęs su visų savininkų teisėmis ir pareigomis, yra negalimas. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnyje reglamentuotus kasacijos pagrindus ir šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, juridinio pagrindo kasacijai nenustatė ir pažymėjo, kad pagalbos teikimas yra neperspektyvus ir turėtų būti nutrauktas. Tarnyba, vadovaudamasi anksčiau minėtų teismų sprendimais, pagrįstai savo sprendime konstatavo, kad nors A. M. atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.383 straipsnio 2 dalyje (energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai) įtvirtintas sąlygas, tačiau energijos pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti minėtų aplinkybių nepakanka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, todėl A. M. reikalaujamai sutarčiai sudaryti yra būtinas visų buto bendrasavininkų, kurių teises ir pareigas minėta sutartis įtakos, sutikimas ir tinkami išreikšta jų valia.
Taigi, iš esmės tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas interpretavo ir taikė vienodai, todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis) konstatuoja, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba išsamiai išnagrinėjo tolesnes ginčo tęsimo juridines galimybes ir dėl to galinčias kilti juridines pasekmes, t. y. tinkamai pagrindė kodėl atstovavimas byloje neperspektyvus. Nepagrįstų sumų mokėjimas už energiją (atsiskaitymo klausimai) negali būti kasacijos pagrindu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnio prasme.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė jo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2009-08-20 nutarties, kai analogiškoje byloje skirtingai aiškinamos tos pačios materialinės teisės normos. Pažymėtina, jog šios bylos yra skirtingos faktine situacija bei nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip interpretavo tas pačias materialinės teisės normas, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kitas nurodytas apeliacinio skundo argumentas, susijęs su jo kaip šilumos vartotojo teisių pažeidimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino įrodymus ir išnagrinėjo bylos aplinkybes, interpretavo ir taikė teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Pareiškėjo A. M. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.