- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-644/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-59-1-00024-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė (pran.), Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- I. G.
- Advokatai
- Gediminas Skaistys
- Kategorijos
- 1.2.3.1Kvalifikuotas nužudymas (BK 129 str. 2 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį bei nubaustas laisvės atėmimo bausme 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nuosprendžiu paskirta galutine neatlikta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
I. G. į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. spalio 17 d. įskaitytinai.
Baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl fizinio skausmo J. U. sukėlimo), nutrauktas, nes nėra nukentėjusiojo asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 3 d., apie 11 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu iš pykčio, suduodamas vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam R. G. į galvos sritį, dėl ko nukentėjęs krisdamas trenkė galvą į radiatorių, užšokęs ir ne mažiau penkių kartų šokinėdamas ant gulinčio nukentėjusiojo krūtinės bei suduodamas ne mažiau aštuonių smūgių kojomis į krūtinės sritį bei kitas kūno vietas, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam viršugalvio, kairės akies vokų-smilkinio-skruosto, krūtinės dešinės pusės, kairio kelio sąnario srities kraujosruvas, kaktos, dešinės šlaunies, dešinio kelio sąnario, dešinės blauzdos nubrozdinimus, abipusius šonkaulių, krūtinės kaulo lūžimus, vienintelio kairio plaučio plyšimą vartų srityje, plaučių arterijos plyšimą, kas komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu į krūtinės ertmę, nuo ko nukentėjęs mirė, tokiu būdu tyčia nužudė R. G..
Šalies argumentai
Nuteistasis I. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis ir paskyrė itin didelę laisvės atėmimo bausmę. Prašo teismo atsižvelgti į tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios. Tai, kad jis netiksliai nurodė įvykių seką negali būti pagrindas jo parodymus vertinti kaip naudos siekimą, turint tikslą palengvinti savo atsakomybę. Teigia, kad dar prieš įvykį girtavo daug dienų, o pas R. G. girtavo kelias dienas, maišė įvairius alkoholinius gėrimus, todėl ne viską atsimena tiek jis pats, tiek ir kiti tame būste buvę liudytojai. Be to, savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažino esmines inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Po nusikaltimo padarymo nesislapstė, nesukūrė neįtikimos versijos, neslėpė nusikaltimo pėdsakų, davė išsamius parodymus tyrėjui, pripažino specialisto išvadoje nurodytą suduotų smūgių skaičių. Neigiamai vertina savo poelgį, labai išgyvena dėl padarytų veiksmų (bandė nusižudyti Šiaulių tardymo izoliatoriuje). I. G. įsitikinęs, kad stengėsi nukentėjusiajam padėti, nors to ir nepatvirtino kiti liudytojai, kurie dėl savo neblaivumo galėjo ir neatsiminti šių aplinkybių.
Savo skunde nurodo, kad konflikto su R. G. metu jis ir pats buvo sužalotas, tai patvirtina ekspertų išvada. Iš aplinkinių žinojo, jog R. G. buvo teistas už nužudymą, todėl smogė pirmas, nes jo bijojo. Akcentuoja, kad nukentėjusysis buvo vyresnis, turėjo daugiau jėgų, aukštesnis, daugiau svėrė, turėjo didesnę kriminalinę patirti, o jis jaunas, labai smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio, tad jeigu R. G. būtų trenkęs pirmas, būtų stipriai jį patį sužalojęs. Tuo metu nevertino, kuris iš judviejų blaivesnis ar stipresnis, tačiau bijojo būti sužalotas, todėl pirmas trenkė nukentėjusiajam.
Apeliantas prašo teismo įvertinti tai, kad jis bijojo žymiai stipresnio, anksčiau teisto už nužudymą R. G., prisipažino nusikaltęs ir dėl to gailisi, pripažinti šias aplinkybes jo atsakomybę lengvinančiomis bei iš naujo paskirti bausmę (BK 61 straipsnis). Taip pat, vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi įvertinti tai, kad nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, jo duotus parodymus apie įvykį ir tai, kad nežinojo apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, nes šis apie tai jam nieko neminėjo, nors ne kartą yra girtavęs su R. G., nuo 2012 m. lapkričio 22 d. registruotas Darbo biržoje, įrašytas į psichikos ligų įskaitą, yra jauno amžiaus, nori grįžti anksčiau iš įkalinimo įstaigos ir pradėti naują gyvenimą, sukurti šeimą. Mano, kad jam paskirta bausmė neadekvati, lyginant su kitomis analogiškomis nusikalstamomis veikomis, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštarauja teisingumo principui, sąžiningumo ir protingumo kriterijams.
Nuteistasis prašo, pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį dėl neteisingai paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir skirti švelnesnę bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistojo I. G. kaltė tyčia nužudžius R. G. įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Nuteistasis apeliaciniu skundu nei pripažinimo kaltu, nei jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tik prašo sušvelninti bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. G. bausmę, BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė ir paskyrė jam tinkamą bausmę. Skirdamas bausmę nuteistajam apygardos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes, į kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes.
Apeliantas I. G. padarė vieną tyčinį labai sunkų nusikaltimą, už kurio padarymą įstatymas numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšį. Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, ar pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, nukentėjusiojo teistumą už nužudymą ir nuteistojo baimę dėl galimo smurto jo atžvilgiu, kaip kad prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo gailisi, prisipažino nužudęs I. G., todėl pirmosios instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Tačiau apygardos teismas pagrįstai I. G. prisipažinimą vertino ne kaip nuoširdų, o kaip nulemtą surinktų bei ištirtų, neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Jo parodymai nepadėjo atskleisti padaryto nusikaltimo, prisipažinimas dėl kai kurių nusikaltimo padarymo elementų buvo ne visiškas, o sąlyginis. Jis neigė šokinėjęs R. G. ant krūtinės, nors tai buvo nustatyta kitais įrodymais. Nuteistasis tvirtina, bijojęs nukentėjusiojo, tačiau pats pirmas be jokios aiškios priežasties išprovokavo konfliktą.
Nuteistojo I. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe apygardos teismas pagrįstai pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tai pripažino ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde, nurodydamas, jog iki nusikaltimo padarymo vartojęs alkoholį dvi savaites, kartu su nukentėjusiuoju girtavo ne vieną dieną, todėl nelabai tiksliai gali prisiminti, kas vyko.
Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad I. G. teisiamas septintą kartą, praeityje teistas už smurtinių nusikalstamų veikų ir nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, 2007 m. teistas už nusikalstamą veiką, padarytą panašiomis aplinkybėmis, šią nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nuolatos daro administracinius teisės pažeidimus, tarp kurių yra ir automobilio vairavimas esant neblaiviam bei pasišalinant iš eismo įvykio vietos, sistemingas pasirodymas viešoje vietoje esant neblaiviam, narkotinių medžiagų vartojimas, turi galiojančių administracinių nuobaudų, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs paminėtas svarbias bausmės dydžiui aplinkybes bei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pobūdį, atliktų veiksmų apimtį, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje, I. G. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymą pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė šiek tiek didesnį, nei sankcijoje numatytų minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkis. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismo galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2012, 2K-63/2013). Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Šioje byloje jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nėra. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, atsižvelgė į tai, kad I. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus sunkius padarinius, pats jis charakterizuojamas neigiamai, ne kartą teistas, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl visos šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Tokiu būdu keisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį ir skirti nuteistajam I. G. švelnesnę bausmę nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. G. apeliacinį skundą atmesti.