Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. G. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-03-28 nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtibi), vadovu ir darbdaviui atstovaujančiu (įgaliotu) asmeniu, neįvykdė pareigos dėl darbo santykių įforminimo su E. R., gimimo metai (duomenys neskelbtini), V. R., gimimo metai (duomenys neskelbtini), ir L. E., gimimo metai (duomenys neskelbtini) susitardamas ir leisdamas minėtiems asmenims dirbti – atlikti statybos apdailos darbus Švedijoje, Soflė mieste esančiame statybos objekte nuo 2016-07-25 iki 2015-08-15, nepasirašius darbo sutarčių ir apie asmenų darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui. Tokiais veiksmais G. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 93, 95, 99 straipsnio nuostatas ir įvykdė administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimu kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.Šilutės rajono apylinkės teismas 2017-03-28 priėmė nutarimą, kuriuo G. G. pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 2604 Eur bauda.G. G. apeliaciniu skundu prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-03-28 nutarimą panaikinti, jam bylą pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar iš naujo tirti įgaliotai institucijai. Su teismo nutarimu nesutinka, nes mano, kad jis nepagrįstas. Nurodo, kad nors jis atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, tačiau teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jis nubaustas pagal ATPK 41¹ straipsnio 1 dalį.Akcentuoja, kad tiek 2016-11-22 administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek teismo nutarime nurodyta, kad G. G. E. R., V. R. ir L. E. nelegaliai Švedijoje įdarbino laikotarpiu nuo 2016-07-25 iki 2016-08-15. Pažymi, kad teismo posėdyje V. R. ir L. E. parodė, kad pirmas į Švediją dirbti išvažiavo E. R., kuris po dviejų savaičių darbo į Švediją pasiūlė atvykti V. R. ir L. E.. E. R. taip pat parodė, kad į Švediją išvyko vienas ir pas G. G. dirbo nelegaliai apie 2 savaites, kol atvyko sūnus su drauge. Nors teismas patikėjo liudytojų parodymais, tačiau matydamas kaltinimo netikslumą šio trūkumo neištaisė. Į šį netikslumą jo gynėjas atkreipė teismo dėmesį. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad nelegalaus darbo faktas Švedijoje įrodinėjamas tik tariamai jam dirbusių asmenų parodymais. Pažymi, kad oficialios Švedijos institucijos nelegalaus darbo fakto nėra užfiksavusios. Teigia, kad byloje nesant jokių duomenų apie E. R., L. E. ir V. R. siuntimą komandiruotei į Švediją, apelianto manymu, ši byla nenagrinėtina Lietuvos teismuose.Akcentuoja, kad teismas netikėjo jo parodymais apie tai, jog jis tik tarpininkavo E. R., L. E. ir V. R. susirandant darbą Švedijoje. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl L. E. parodymų. Ji teisme patvirtino, kad dirbant statybose už darbą atsiskaitinėjo nepažįstamam švedui, kuris darė žymas jų pildomuose užrašuose. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai L. E. banko sąskaitos išrašą apie tai, kad į pastarosios sąskaitą 2016-08-20 G. G. pravedė 220 eurų, įvardydamas „paskolinta“, laikė G. G. kaltę patvirtinančiu įrodymu. Apelianto manymu, šis išrašas tik patvirtina darbinių santykių tarp G. G. ir L. E. nebuvimą. Mano, jog neįtikinama, kad darbdavys mokėtų atlyginimą darbuotojui paskolos pagrindu.Nurodo ir tai, kad teismas nevertino fakto, kad E. R. pats teisme patvirtino, jog prieš tariamą pažeidimą dirbo 4 metus Švedijoje Šiaulių bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Mano, jog esant tokioms aplinkybėms galima pagrįstai teigti, kad E. R. žinojo, kokia yra oficiali įdarbinimo tvarka ir kaip galima ginti savo teises.Teigia, kad jo mobiliojo telefono numerio turėjimas kitame telefone ir numerio įvardijimas „viršininku“ negali būti pakankamas pagrindas jo kaltei pagrįsti.Nurodo, jog duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam sprendimui priimti. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 irkt.). ATPK 41 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija ir pagal šį straipsnį jam paskirta nuobauda – 2604 Eur bauda – savo dydžiu prilygsta sankcijoms, kurios skiriamos už Baudžiamajame kodekse numatytus baudžiamuosius nusižengimus. Toks įstatyme numatytas sankcijos griežtumas kelia teismui aukštus reikalavimus vertinant byloje surinktus įrodymus.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinis teisės pažeidimas, už kurį G. G. paskirta administracinė nuobauda, atitinka administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį, sudėtį. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (TAR, 2015-07-10, Nr. 2015-11216) 3 straipsnio 8 punktą dėl nustatytos griežtesnės atsakomybės pagrįstai G. G. veiksmų pagal naujojo ANK nuostatas neperkvalifikavo ir bylą nagrinėjo vadovaudamasis ATPK normomis. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisme byla taip pat nagrinėjama pagal ATPK normas.Apeliaciniame skunde G. G. atkreipė dėmesį į tai, kad jis administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, o teismas rezoliucinėje dalyje jį nubaudė pagal ATPK 41¹ straipsnio 1 dalį. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad įvertinus priimto nutarimo turinį bei paskirtą nuobaudą matyti, kad tai yra rašymo apsirikimas, kurį turi teisę ištaisyti bylą išnagrinėjęs teismas.Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Skundžiamu nutarimu G. G. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas G. G., nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu nutarimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, daro išvadą, jog apelianto nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje yra surinkta pakankamai duomenų, jog G. G. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal DK 98 straipsnio 1 dalį laikomas darbas, esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu: darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19-2013). Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.Bylos duomenys patvirtina, kad G. G., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir darbdaviui atstovaujančiu (įgaliotu) asmeniu, susitarė ir leido E. R., V. R. ir L. E. dirbti – atlikti statybos apdailos darbus Švedijoje, Soflė mieste esančiame statybos objekte nuo 2016-07-25 iki 2015-08-15, nepasirašius darbo sutarčių ir apie asmenų darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešęs VSDFV teritoriniam skyriui. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šias aplinkybes, rėmėsi liudytojų E. R., V. R., L. E. teismo posėdžio metu duotais parodymais ir kita byloje esančia rašytine medžiaga. Administracinėn atsakomybėn patrauktas G. G. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį vadovavosi vien liudytojų E. R., V. R., L. E. parodymais. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas G. G. kaltę grindė ne tik šių liudytojų paaiškinimais, kurie neabejotinai patvirtina faktą, kad pastarieji dirbo G. G. pavestą atlikti darbą ir nebuvo įdarbinti. Nesiremti šiais liudytojų parodymais apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, nes pastarųjų parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, tarpusavyje sutapo ir vieni kitus papildė. Nors pažeidėjas G. G. teigia, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, tai yra nepatikėjo jo parodymais, jog jis tik tarpininkavo asmenims susirandant darbą, nepagrįstai L. E. banko sąskaitos išrašą laikė G. G. kaltę patvirtinančiu įrodymu, nevertino fakto, kad E. R. teisme patvirtino, jog prieš tariamą pažeidimą dirbo 4 metus Švedijoje Šiaulių bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, taip pat teismas nevertino liudytojos L. E. parodymų, kuri patvirtino, kad dirbant statybose už darbą atsiskaitinėjo nepažįstamam švedui, kuris darė žymas jų pildomuose užrašuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos kaip prieštaraujančios įstatymui. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens versija, kad jis tik tarpininkavo E. R., L. E. ir V. R. susirandant darbą Švedijoje, paneigta bylos medžiaga. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog E. R., L. E. ir V. R. susitarė su G. G. dėl darbo ir pastarasis leido dirbti statybos apdailos darbus Švedijoje, Soflė mieste esančiame statybos objekte nuo 2016-07-25 iki 2015-08-15, nepasirašius darbo sutarčių. Pažymėtina, kad tarp G. G. ir E. R., L. E. bei V. R. susiklostę faktiniai santykiai atitinka darbo sutarties požymius. Byloje nustatyta, kad E. R., L. E. ir V. R. dirbo statybos apdailos darbus, buvo sutarta dėl darbo vietos, darbo užmokesčio ir darbo valandų, tačiau darbo sutartis nė su vienu asmeniu pasirašyta nebuvo, o tuo tarpu tokią pareigą darbdaviui numato įstatymas. Jei darbo sutartis nepasirašyta, yra konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus. Įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai, kiekvieno jų patikimumą kitų įrodymų viseto kontekste, jų pagrįstumą, darytina išvada, kad byloje nustatyta nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, todėl G. G. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straispnio 1 dalį. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo akcentuoja, kad tiek 2016-11-22 administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek teismo nutarime nurodyta, kad G. G. E. R., V. R. ir L. E. nelegaliai Švedijoje įdarbino laikotarpiu nuo 2016-07-25 iki 2016-08-15. Pažymi, kad teismo posėdyje V. R. ir L. E. parodė, kad pirmas į Švediją dirbti išvažiavo E. R., kuris po dviejų savaičių darbo į Švediją pasiūlė atvykti V. R. ir L. E.. E. R. taip pat parodė, kad į Švediją išvyko vienas ir pas G. G. dirbo nelegaliai apie 2 savaites, kol atvyko sūnus su drauge. Teismas patikėjo liudytojų parodymais, tačiau matydamas kaltinimo netikslumą šio trūkumo neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju nei veikos kvalifikavimui, nei nuobaudos skyrimui nelegalaus darbo trukmė reikšmės neturi. Apelianto manymu, ši byla nenagrinėtina Lietuvos teismuose, nes oficialios Švedijos institucijos nelegalaus darbo fakto nėra užfiksavusios. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie E. R., L. E. ir V. R. siuntimą komandiruotei į Švediją. Tokius apelianto argumentus skundą nagrinėjantis teismas laiko nepagrįstais. Šiuo atveju administracinėn atsakomybėn G. G. patrauktas dėl nelegalaus darbo, kai pastarasis susitarė ir leido E. R., V. R. ir L. E. dirbti – atlikti statybos apdailos darbus Švedijoje, Soflė mieste esančiame statybos objekte nuo 2016-07-25 iki 2015-08-15, nepasirašius darbo sutarčių ir apie asmenų darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešęs VSDFV teritoriniam skyriui. Vieta, kurioje atliktas darbas darbdavio pavedimu, nėra svarbi. Pats nelegalaus darbo konstatavimas nurodo tai, kad nėra ne tik įsakymo dėl komandiruotės, bet nėra jokių oficialių dokumentų dėl asmenų įdarbinimo taip, kaip reikalauja įstatymai ir kiti teisės aktai. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį numatyta ne tik tada, kai nelegalaus darbo faktą užfiksuoja specialios tarnybos, tačiau ir tada, kai dėl nelegalaus darbo į instituciją su prašymu / skundu / pranešimu kreipiasi patys asmenys. Pažeidėjas nurodo ir tai, kad teismas nevertino fakto, kad E. R. teisme patvirtino, jog prieš tariamą pažeidimą dirbo 4 metus Švedijoje Šiaulių bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Mano, jog esant tokioms aplinkybėms galima pagrįstai teigti, kad E. R. žinojo, kokia yra oficiali įdarbinimo tvarka ir kaip galima ginti savo teises. Atkreiptinas dėmesys, kad šie nurodyti argumentai visiškai nesusiję su šios bylos dalyku.Apeliantas teigia, kad jo mobiliojo telefono numerio turėjimas kitame telefone ir numerio įvardijimas „viršininku“ negali būti pakankamas pagrindas jo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad G. G. kaltė įrodyta įvertinus byloje esančių duomenų visumą.Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes. Taigi panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 punktu,

nutaria:

G. G. apeliacinį skundą atmesti ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-03-28 nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.