Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui V. J. dėl dalies bendrame turte nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat atsakovas nurodė, kad butas buvo įgytas ir registruotas iki įsigaliojant 2000 m. CK. V. C. kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 3 d. turto, įsigyto iki CK įsigaliojimo, teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 str. 3 d., pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 ir kt.). Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis rėžimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 str. 1 d., CK 3.87 str. 1 d.). Taigi, susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis tuomet buvo įregistruotas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 str.3 d., CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Taip pat atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad S. G. negyveno bute, nei iki jo privatizavimo, nei po to. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas tai paneigia, nes jame 1990-11-22 notarė D. K. patvirtino, kad G. A. (duomenys neskelbtini) testamente nurodyto turto įpėdinis yra G. S., gim.: (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). Taigi, S. G. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Vadinasi, priešingai nei nurodoma ieškinyje, S. ir J. G. gyveno kartu bute, kurį lengvatinėmis sąlygomis įsigijo kartu. Taip pat ieškovė teigė, kad S. G. gyvenamoji vieta bute nebuvo deklaruota. Akcentuotina, kad gyvenamosios vietos deklaravimas niekada nebuvo ir nėra pagrindas sukurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį (ar kilnojamąjį) turtą ar jas panaikinti. Nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis turtas - butas - laikytinas asmenine J. G. nuosavybė dėl to, kad sutuoktinis S. G. vienu ar kitu laikotarpiu gyvenamą vietą deklaravo ne bute, o kitame, nuosavybės teise priklausančiame, objekte. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, nei gyvenamosios vietos deklaravimas, nei gyvenimo ar negyvenimo turte faktas nesukuria ir nepanaikina nuosavybės teisių į turtą. Taip pat pabrėžė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad S. ir J. G. santuoka iki buto įsigijimo buvo iširusi: separacijos įteisinimą ar santuokos nutraukimą pagrindžiančių dokumentų; taip pat kitų įrodymų, kurie pagrįstų S. ir J. G. valią santuoką laikyti iširusia ir pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Taip pat ieškovė teigė, kad visos komunalinių paslaugų sutartys dėl Buto eksploatavimo buvo sudarytos tik J. G. vardu, tik ji mokėjo visus mokesčius už butą. Atsakovo manymu, aplinkybės, kad sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės priežiūros ir teikiamų paslaugų sudaro vienas iš sutuoktinių, atitinka teisinį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo reglamentavimą. Vadovaujantis teisės aktais, komunalinių paslaugų sutartys yra sudaromos vieno iš savininkų vardu, į tokias sutartis niekada nėra traukiamas sutuoktinis. Komunalinių paslaugų teikimo sutarčių sudarymas nesudaro teisinio pagrindo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei transformuotis į asmeninę. Taip pat ieškovės pateikti J. G. banko sąskaitos išrašai neįrodo, kad S. G. neprisidėjo prie buto išlaikymo; priešingai - jis visada buvo dirbantis asmuo.

Teismo posėdyje ieškovės atstovai ieškinį palaikė, tuo tarpu atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) J. G. ir S. G. sudarė santuoką. J. G. (duomenys neskelbtini) sutartimi už 4 678 rublių įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), butas buvo registruotas J. G. vardu. Taip pat nustatyta, kad S. G. gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) (mirties dienos), tai patvirtina VĮ Registrų centro duomenys. Šalių paaiškinimais, jų procesiniais dokumentais nustatyta, kad J. G. ir S. G. nebuvo išsituokę ir gyveno santuokoje iki mirties; taip pat nustatyta, kad S. G. buvo atsakovo dėdė.

Byloje esantys duomenys liudija, kad testamentu J. G. paliko ieškovei (savo anūkei) visą palikėjai priklausantį turtą. (duomenys neskelbtini) J. G. mirė. 2022-10-18 pareiškimu notarui ieškovė priėmė senelės palikimą; tiek VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto išrašas, tiek ieškovės notarui pateiktas pareiškimas apie palikimo priėmimą patvirtina, kad palikėjos vardu yra registruotas vieno kambario butas su rūsiu (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini).

Taip pat nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas J. G. santuokos su S. G., sudarytos (duomenys neskelbtini), metu. Prasidėjus privatizavimo procesui butas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sutartimi už 4 678 rublių buvo įsigytas J. G., nurodant, kad butas parduotas už 4 678 rublių, įvertinus nuolaidas ir apmokėtas valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis; iš Sutarties matyti, kad buto su priklausiniais kaina - 9356 rublių. Taip pat Sutartyje nurodyta, kad butas parduotas už 4678 rublių (įvertinus nuolaidas), iš kurių: valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis: 4678 rb; likusius pinigus: Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2022-12-30 VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad butas (duomenys neskelbtini), registruotas J. G. vardu.

Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023-03-31 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui V. J. dėl asmeninės nuosavybės teisės į turtą pripažinimo; nurodytoje byloje ieškovė prašė pripažinti J. G. asmeninės nuosavybės teisę į butą su rūsiu (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Teismas ieškovės ieškinį atmetė.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimą padalinti mirusių sutuoktinių turtą nukrypstant nuo lygių dalių principo, o būtent - S. G. nustatant tik 1/10 dalį buto, o J. G. – 9/10, grindžia aplinkybėmis, kad ginčo butas buvo išimtinai įgytas tik už J. G. asmenines lėšas, šalys 13 metų iki buto įsigijimo gyveno atskirai, tik J. G. mokėjo mokesčius, ji buvo sudariusi sutartis su paslaugų teikėjais, deklaravusi gyvenamąją vietą ginčo bute, teigė, kad J. ir S. G. nevedė bendro ūkio ir negyveno kartu.

Sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, teismas teisiškai reikšmingu nagrinėjamoje byloje pripažįsta faktą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023-03-31 sprendime, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje suformuluota griežta SŠK 21 straipsnyje nustatyto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymo taisyklė bylose dėl butų, įgytų pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes tai užtikrina sutuoktinių lygias teises į santuokos metu privatizuotą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006; e3K-3-237-916/2017 nutarties 25 punktas; 2021-10-27 nutarties e3K-3-266-403/21 46 punktas). Nustačius, jog butas įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, 2021-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021).

Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė prašė pripažinti J. G. asmeninės nuosavybės teisę į 9/10 dalį ginčo buto, o S. G. į 1/10 dalį, grįsdama ieškinį analogiškomis aplinkybėmis, kurios buvo išanalizuotos ir įvertintos 2023-03-31 sprendime, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent ieškovė tvirtino, kad ginčo butas buvo išimtinai įgytas tik už J. G. asmenines lėšas, ji mokėjo mokesčius, J. ir S. G. nevedė bendro ūkio, negyveno kartu.

Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, teismas 2023-03-31 sprendime, jau išnagrinėtoje byloje padarė išvadą, kad faktinė aplinkybė, jog už butą buvo apmokėta J. G. priklausančiais investiciniais čekiais, neturi esminės reikšmės, teismų praktiką plėtojant ta linkme, kad asmeninių lėšų panaudojimas butų privatizavimo procese iš esmės sutuoktinių turto teisinio režimo nekeičia, pripažįstant jį bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybė dėl asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant bendrąją jungtinę nuosavybę turi reikšmės tuo atveju, kai tarp sutuoktinių yra dalijamas šis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021-10-27 nutarties e3K-3-266-403/21 48 punktas). Ieškovė, remdamasi kasacinio teismo praktika, prašo nagrinėjamoje byloje nustatyti dalis ginčo turte, nukrypstant nuo lygių dalių principo. Sprendžiant dėl tokio ieškovės reikalavimo pagrįstumo, teismas visų pirma atkreipia dėmesį į įstatyminį reglamentavimą. CK 3.88 str. nustatyta, kad santuokoje įgytas turtas, registruotas vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Taigi, CK 3.88 str. 2 d. įtvirtina prezumpciją, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. CK 3.116 str. nurodyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų sutarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Taigi, bendras sutuoktinių turtas gali būti dalijamas tik bet kurio sutuoktinio iniciatyva arba kreditoriaus siekiančio išieškoti iš sutuoktinio dalies, įeinančios į bendrą turtą. Įstatyminis reglamentavimas (CK 3.88 str. ir 3.116 str.) aiškiai apibrėžia asmenų sąrašą, kurie gali reikšti reikalavimus padalinti sutuoktinių turtą, tačiau į šį sąrašą nepatenka įpėdiniai. Teismo vertinimu, toks reglamentavimas užtikrina tinkamą nuosavybės teisės apsaugą, taip pat sutuoktinių valią, kuri buvo išreikšta jiems esant gyviems. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. ir S. G. buvo išreiškę valią iki mirties gyventi santuokoje ir turtą valdyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokiu būdu spręstina, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti padalinti mirusių sutuoktinių turtą nukrypstant nuo lygių dalių principo.

Ieškovė ieškinio reikalavimą taip pat grindė aplinkybe, jog pagal CK 5.1 str. yra paveldimos visos palikėjo teisės ir pareigos, tame tarpe ir teisė padalinti turtą. Sprendžiant dėl šio ieškovės argumento, svarbu pažymėti, kad pati palikėja, esant jai gyvai, neginčijo ginčo turto nuosavybės teisinio režimo, todėl teismui nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu ieškovė įgijo tokią teisę; priešingas aiškinimas paneigtų ne tik imperatyvų teisinį turto režimo reglamentavimą, bet ir nepagrįstai išplėstų ir iškreiptų paveldėjimo instituto sampratą. Juolab, kad CK 5.1 str. 3 d. imperatyvia forma įtvirtina, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog J. ir S. G. santuokos nebuvo nutraukę, jie joje išgyveno net 38 metus, tai patvirtina byloje esantis santuokos liudijimas (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) ir S. G. mirties faktas ((duomenys neskelbtini)); vadinasi, ginčo buto teisinis režimas – jungtinė nuosavybė nebuvo ginčijama ir byloje nėra duomenų, kad J. G. siekė pakeisti turto teisinį režimą, todėl spręstina, kad butas esantis jungtinėje nuosavybėje atitiko jos valią. Todėl ieškovė teisės keisti turto teisinį režimą ir prašyti nustatyti dalis turte - negalėjo objektyviai paveldėti, tai buvo neatskiriamai susiję tik su J. G. asmeniu, jos valia, kuri liudija, kad ji per 38 metus nesiėmė jokių veiksmų santuokai nutraukti ir ginčo turto teisiniam režimui pakeisti.

Be to, šios bylos kontekste, o būtent sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo padalinti turtą pagrįstumo, teismas negali ignoruoti fakto, kad 2023-03-31 sprendime (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) teismas konstatavo, kad byloje nesant objektyvių duomenų buvus sutuoktinių susitarimui dėl buto, įgyto privatizavimo proceso metu, teisinio režimo pakeitimo bei asmeninės nuosavybės teisės į butą registravimo, nesant turto pasidalijimo po to, kai jis įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti J. G. asmeninės nuosavybės teisę į visą ginčo butą. Teismas pabrėžė, kad teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose. Todėl teismas padarė išvadą, kad, jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitarė dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Taip pat teismas 2023-03-31 sprendime pažymėjo, kad kasacinis teismas, vertindamas analogiškas šeimoje susiklosčiusias faktines aplinkybes, kai ginčo butas buvo privatizuotas tik už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, sutuoktiniams ilgą laiką nebetvarkant bendro ūkio ir kartu negyvenant, tačiau santuokos nenutraukiant teismine tvarka, konstatavo, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo, SŠK ir CK nuostatas bei suformuotą griežtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nėra pagrindo buto dalį pripažinti asmenine vieno iš sutuoktinio asmenine nuosavybe (LAT 2017-05-24 nutarties e3K-3-237-916/2017 28 punktas).

Teismo vertinimu, 2023-03-31 sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kurios įvertintos santykyje su kasacinio teismo praktika, suponuoja išvadą, kad nesant sutuoktinių susitarimui dėl buto, įgyto privatizavimo proceso metu, teisinio režimo pakeitimo, taip pat nesant turto pasidalijimo po to, kai jis įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis), - turto dalys ginčo turte objektyviai negali būti nustatytos.

Be to, teismas įvertina byloje esantį Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, kuriuo 1990-11-22 notarė D. K. patvirtino, kad G. A. (duomenys neskelbtini) testamente nurodyto turto įpėdiniai yra G. S., gim.: (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) Taigi, ieškovės teiginiai, kad S. G. negyveno ginčo bute yra neapgristi. Taip pat tikslinga įvertinti ieškovės atstovės paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, kiruose ji nurodė, kad J. G. nenutraukė santuokos su S., nes jis prašė jos leisti deklaruoti gyvenamąją vietą ginčo bute. Pažymėtina, kad 2023-01-04 Gyventojų registro pažyma liudija, kad S. G. nuo (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovės atstovės paaiškinimai, kad jos motina nenutraukė santuokos, nes S. neturėjo kur deklaruoti gyvenamosios vietos, o tik ginčo bute, yra paneigti rašytiniais įrodymais. Taigi nustatytos aplinkybės liudija, kad santuokinis gyvenimas atitiko J. G. valią, todėl ją kvestionuoti šioje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Ieškovei palaikant ieškinį ir įrodinėjant kitą esminę aplinkybę, kad J. G. aiškiai buvo išreiškusi valią butą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, nes buto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta jos vardu, sutuoktinio gyvenamoji vieta buto įsigijimo metu deklaruota kitur, visos komunalinių paslaugų, teikiamų butui, sutartys sudarytos tik J. G. vardu, teismas pažymi, kad šios aplinkybės nėra pakankamos pakeisti sutuoktinių turto teisinį režimą; juolab, kad teismas aiškiai išdėstė kasacinio teismo praktiką dėl nuosavybės teisinio režimo turtą įgyjant santuokoje ir privatizavimo būdu.

Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, kad 2023-03-31 teismo sprendimas civ. byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įsiteisėjęs, todėl jame yra nustatyti prejudiciniai faktai, tame tarpe, kad ginčo turto teisinis režimas sutuoktiniams esant gyviems nebuvo pakeistas, nebuvo ir turto pasidalijimo po to, kai jis įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dėl ko negali būti pripažinta J. G. asmeninės nuosavybės teisė į visą ginčo butą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo pripažinti J. G. asmeninės nuosavybės teisę į 9/10 dalį, o S. G. į 1/10 dalį buto su rūsiu; taigi, iš esmės ieškovės ieškinio reikalavimas mažai pakito, nes ji siekia nustatyti J. G. didžiąją dalį ginčo buto, kuri artima asmeninei nuosavybei, nors įsiteisėjusiame teisme sprendime konstatuota, kad nėra pagrindo paneigti jungtinę nuosavybę ir lygių dalių principą. Taigi, ieškovės reikalavimo – nustatyti 9/10 buto dalis J. G., o S. G. – 1/10, suformulavimas kaip tokio, „apeinant teisę“ ir nuoseklią kasacinio teismo praktiką, per se nesuteikia teisės ginčyti turto teisinio režimo, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas bei jo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galia kartu nulemia ir jo vykdymo privalomumą. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.

Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu akivaizdu, jog ieškovė ginčija 2023-03-31 teismo sprendimu konstatuotas faktines aplinkybes, tame tarpe ir ginčo turto teisinį režimą, performuluodama savo reikalavimą: prašo pripažinti ne asmenine, bet 9/10 dalis ginčo buto, o tai beveik prilygsta asmeninės nuosavybės daliai, dėl kurios jau teismas yra pasisakęs civ. byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pabrėžtina, kad teismas pagal CPK 279 str. 4 d. pakartotinai ir iš naujo negali nustatinėti jau konstatuotų aplinkybių šioje byloje, nes būtų pažeistas vienas iš fundamentalių principų – teisės į teisingą teismą, kurį nustato Europos Konvencijos 6 str. Pabrėžtina, kad EŽTT byloje Esertas prieš Lietuvą, no. 50208/06, § 26, 2012 m. gegužės 31 d. sprendime, nustatė CPK 279 str. 4 d. pažeidimą, būtent dėl to, kad nacionalinio teismo galutiniu sprendimu nustatytos esminės aplinkybės teismų buvo iš naujo įvertintos ir panaikintos antrajame procese; todėl Teismas pažymėjo, kad tokia situacija pažeidė ir vidaus teisę, o būtent Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad faktai ir teisiniai santykiai, nustatyti teismo vienoje byloje, negali būti ginčijami kitoje.

Taip pat šios bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą teisme turi būti aiškinama atsižvelgiant į Konvencijos preambulę, kurioje yra pabrėžtas teisinės viršenybės principas; vienas iš esminių šio principo aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, kuris reikalauja, kad teismams galutinai išsprendus klausimą, jų sprendimas nebūtų kvestionuojamas (EŽTT Brletič v. Croatia, no. 42009/10, § 37-39, 16 April 2014). Taip pat EŽTT šiame sprendime pabrėžė, kad res judicata principas reikalauja, kad nei viena šalis nesinaudotų teise prašyti galutinio ir įpareigojančio sprendimo peržiūrėjimo vien tam, kad būtų nagrinėjama ir sprendžiama byla iš naujo vien dėl to, kad yra skirtingos nuomonės tam tikru klausimu. Taip yra todėl, kad principas, pagal kurį įsiteisėjęs sprendimas yra res judicata ir išsprendžiamas šalių ginčas galutinai, yra pagrindinis Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą civilinėse bylose elementas.

Atkreiptinas ieškovės dėmesys į tai, kad remiantis principu jura novit curia, teismas nėra saistomas šalies santykių teisine kvalifikacija, tai yra teismo prerogatyva kvalifikuoti teisinius santykius, priešingu atveju principas jura novit curia netektų prasmės ir nereikėtų bylos nagrinėti teisme. Be to, jei teismas būtų saistomas šalių pasirinkta teisine kvalifikacija, šiuo atveju, pripažįstant, kad ieškovė pagal CK 5.1 str. paveldėjo teisę prašyti nustatyti mirusios J. G. turto dalį, reikštų, kad klaidingo ieškovės teisinio argumento pakaktų, kad teismas neatsižvelgtų į bylos faktus ir teisines problemas, kurias jie gali kelti. Taigi ir nagrinėjamu atveju, jei teismas sutiktų su ieškovės faktų teisine kvalifikacija, jis atsisakytų savo vaidmens sprendžiant bylas, tik patenkindamas arba atmesdamas pareiškimus, atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus teisinius argumentus ir faktinių aplinkybių interpretavimą. Pažymėtina, kad tokia pozicija yra išdėstyta ir EŽTT praktikoje (Radomilja and others v. Croatia, nos. 37685/10 and 22768/12, 20 March 2018, § 114).

Atsižvelgiant į nuoseklią EŽTT praktiką, taip pat byloje konstatuotas faktines aplinkybes, jog teismas civ. byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad nėra objektyvių duomenų buvus sutuoktinių susitarimui dėl buto, įgyto privatizavimo proceso metu, teisinio režimo pakeitimo bei asmeninės nuosavybės teisės į butą registravimo, nesant turto pasidalijimo po to, kai jis įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti J. G. asmeninės nuosavybės teisę į visą ginčo butą; taip pat teismas padarė išvadą, kad, sutuoktiniai nebuvo susitarę dėl nuosavybės teisių į turtą, todėl toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, - teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas nustatyti 9/10 buto dalis J. G., o S. G. – 1/10, - vertintinas kaip siekis suteikti „antrą galimybę“ ieškovei, kad būtų išnagrinėtas ginčas, dėl kurio jau priimtas galutinis sprendimas; juolab, kad ieškovė sprendimo neskundė, ją tenkino teismo konstatuotos aplinkybės ir santykių teisinė kvalifikacija. Teismo nuomone, tokia ieškovės pozicija pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, o būtent - teisinio apibrėžtumo principą. Teismo vertinimu, ieškovės pasirinktas šioje byloje modus operandi – ieškinio pareiškimas dėl dalies nuosavybėje nustatymo iš esmės pagal reikalavimo pobūdį prilygsta prašymui pripažinti asmeninę nuosavybę.

Kiti ieškovės argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. EŽTT savo nuoseklioje praktikoje pažymėjo, jog teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad esminiai argumentai buvo išnagrinėti (Ramda v. France, no. 78477/11, 9 April 2018, § 59; Boldea c. Romanie, no. 19997/02, § 29-30).

Pagal CPK 93 str. 1 d. – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus, ieškovei nepriteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tuo tarpu atsakovui iš ieškovės priteistinos jo patirtos 910 Eur atstovavimo išlaidos. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jų faktą ir dydį. Teismo vertinimu, tai yra protingos išlaidos, atsižvelgiant į atstovės darbo ir laiko sąnaudas, be to, prašomos priteisti išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija).

Remiantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 6,64 Eur pašto išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovės J. K. ieškinį atsakovui V. J. dėl dalies bendrame turte nustatymo atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 910 Eur (devynis šimtus dešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovės J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 6,64 Eur (šešis eurus ir 64 euro centus) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. apylinkės teismą.