- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-11
- Bylos Nr.
- e2-8445-433/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03205-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- ADB Compensa Vienna Insurance Group
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui ADB Compensa Vienna Insurance Group dėl draudimo išmokos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovas ADB Compensa Vienna Insurance Group 2017 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 9017104-1/1160 nusprendė nemokėti jam draudimo išmokos. Minėtame sprendime atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Savaeigės technikos draudimo taisyklių, patvirtintų ADB Compensa Vienna Insurance Group 2016 m. sausio 12 d. valdybos nutarimu, galiojančiu nuo 2016 m. sausio 18 d., 7.2.2. punktu, draudimo išmoka mažinama arba nemokama, jei draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas, su draudiku, apdraustuoju ar naudos gavėju susiję asmenys pateikė draudikui klaidingą, neteisingą ar neišsamią informaciją ar dokumentus, kurie turi esminės įtakos draudžiamojo įvykio faktui, priežastims, aplinkybėms ir (ar) galimam nuostolių (žalos) dydžiui įvertinti, arba siekiant neteisėtais būdais gauti draudimo išmoką, padarė išvadą, kad aš siekiau neteisėtais būdais gauti draudimo išmoką, nors jokių jo neteisėtų veiksmų realiai nenustatė ir jie nebuvo nustatyti. LR CK 1.125 str. 7 d. nustatyta, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. LR CK 1.127 str. 1. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2017 m. sausio 24 d. sprendimą jis gavo 2017 m. vasario 1 d., todėl paskutinė diena ieškiniui patekti yra 2018 m. vasario 1 d. ADB Compensa Vienna Insurance Group 2017 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 9017104-1/1160 yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovas privalėjo išmokėti jam priklausančią mokėti draudimo išmoką. 2016 m. rugpjūčio 24 d. su atsakovu ADB Compensa Vienna Insurance Group (draudiko) jis sudarė savaeigės technikos draudimo sutartis (toliau - Draudimo sutartis), kurią patvirtina 2016 m. rugpjūčio 24 d. Draudimo sutarties polisas Nr. 8312/9001431. Šia Draudimo sutartimi laikotarpiui nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. 00 vai. 00 min. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. 24 vai. 00 min. Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo gaisro ir gamtinių jėgų, taip pat nuo kitų rizikų buvo apdrausti šie objektai: Traktorius T229S Belams 920.4, 2011 metų gamybos, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Traktorius) ir augalinių liekanų smulkintuvas Hermes HM-251 (toliau - Smulkintuvas) (toliau bendrai - Technika). Šalių susitarimu Traktoriaus draudimo suma sudarė 16.508,34 Eur, o Smulkintuvo draudimo suma sudarė 5.567,66 Eur. Šalys taip pat susitarė, kad vagystės ir visiško sunaikinimo atveju bus taikoma 10 procentų išskaita nuo žalos dydžio, bet ne mažiau kaip 150,00 Eur. Technika buvo apdrausta likutine verte. 2016 m. rugsėjo 23 d. įvyko vagystė ir apie tai buvo informuotas draudikas (atsakovas) bei policija. Draudikas pradėjo žalos administravimo bylą Nr. 9017104-1. Dėl technikos vagystės Panevėžio AVPK KP NNTV buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-45241-16 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 3 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba 2017 m. sausio 5 d. raštu Nr. 50-S-561 (7.54) „Dėl tyrimo nutraukimo" informavo, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-45241-16 dėl jam priklausiusio traktoriaus ir žolės smulkintuvo vagystės buvo nutrauktas, kadangi „iš surinktos tyrimo medžiagos matyti, kad R. Š. galimai inscenizavo traktoriaus ir žolės smulkintuvo vagystę" ir „kad R. Š. veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 235 str. 1 d., 182 str. 2 d." Jo nusikalstamos veikos nebuvo nustatyta pradėtame Panevėžio AVPK buvo pradėtas ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 06-2-00350-16 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., 182 str. 2 d. Minėtame ikiteisminiame tyrime jam buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 22 str. 1 d., 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., 182 str. 2 d. padarymo, o N. Š. - dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. 1 d. padarymo. 2017 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras P. J. priėmė nutarimą dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Nutarime konstatuota, kad tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir surinkti duomenys yra tik netiesioginiai įrodymai ir jais remtis bei jų pagrindu surašyti kaltinamąjį aktą, bei bylą perduoti teismui negalima, nes netiesioginiais įrodymais galima tik pagrįsti ar papildyti byloje esančius neginčijamus duomenis, šiuo atveju atlikus ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatytos tokios aplinkybės. Taigi, draudikas 2017 m. sausio 24 d. Sprendime rėmėsi prielaidomis, jog jis draudikui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie 2016 m. rugsėjo 23 d. įvykį ir jo metu patirtą žalą. Iš tikrųjų jis sąžiningai, laiku ir tinkamai nurodė visą informaciją apie draudiminį įvykį ir šią aplinkybę patvirtina vėlesnis ikiteisminis tyrimas, kurio metu jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstama veika, kaip tai norėjo draudikas. 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą, jis pakartotinai kreipėsi į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo, motyvuodamas, kad draudiko prielaidos ir nurodytos priežastys, dėl kurių 2017 m. sausio 24 d. sprendime buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką, buvo nepagrįstos faktais, ir todėl nebuvo ir nėra pagrindo nemokėti draudimo išmokos. Draudikas 2017 m. rugsėjo 27 d. atsakyme į jo kreipimąsi Nr. 225/17 pakartotinai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Iš atsakymo matyti, kad draudikas, vengdamas vykdyti sutartines prievoles, ėmė naujai išgalvoti savo atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindus: neva draudiminiu įvykiu pripažįstama ne bet kokia vagystė, o vagystė turi būti su įsibrovimu, ir pan. Technika buvo jam priklausančios sodybos teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Technika buvo lauke, todėl objektyviai negalėjo būti įsibrovimo požymių, aprašytų Taisyklėse (kaip antai apsaugos priemonės sugadinimas). Iškart po to, kai pamatė, kad Technikos sodyboje nėra, nedelsdamas kreipėsi į policiją, pateikė jiems Traktoriaus registravimo pažymėjimą, raktelius, taip pat Smulkintuvo įsigijimo dokumentus. Bendradarbiavo tiek su ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnais, tiek su draudimo bendrove, teikė visą jam žinomą informaciją. Draudimo sutartyje vagystė įvardijama kaip paprasta „vagystė" (be kvalifikuojančio požymio - įsibrovimo). Draudimo sutarties poliso 5. p. aiškiai įvardijami apdrausti objektai ir nurodoma: „Besąlyginė išskaita, EUR Vagystei ir visiško sunaikinimo atveju - 10 proc. nuo žalos dydžio, bet ne mažiau nei 150 Eur, kitoms rizikoms - 150 Eur". Be to, Draudimo sutarties polise nurodoma, jog „Pasirašydamas patvirtinu, kad: sutinku su draudimo sutarties sąlygomis ir sudarau draudimo sutartį; esu supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir man įteikta jų kopija; patvirtinu, kad visi duomenys, pateikti šiame dokumente ir jo prieduose, yra teisingi“. Nepatvirtino tos aplinkybės, jog buvo supažindintas su Taisyklėmis, nes faktiškai su jomis ir nebuvo supažindintas. Vienintelis dokumentas, kurį matė, ir kurį pasirašė, buvo Draudimo sutarties polisas. Žodžiu papildomai jam buvo paaiškinta tik tai, kad turi Techniką laikyti sodyboje arba ne didesniu nei 100 metrų atstumu nuo jos. Turėdamas omeny ir elgdamasis kaip vartotojas, pasirašė draudimo sutartį, todėl pateikė skundą Lietuvos banko priežiūros tarnybai, tačiau institucija nutraukė ginčo nagrinėjimą, motyvuodama tuo, kad ginčas nėra vartojimo ginčas. LR CK 6.987 str. 1 d. nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat atvejai, kurie tokiais nelaikytini. LR draudimo įstatymo 98 str. 7 ir 9 d. nurodyta, jog „draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką"; „atsakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis <...>", remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 98 str. 7 d. draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. ADB Compensa Vienna Insurance Group savo 2017 m. rugsėjo 27 d. atsakyme akcentuoja, kad „<...> ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-45241-16 baudžiamojoje byloje dėl (jam) priklausiusio Traktoriaus ir Smulkintuvo vagystės buvo nutrauktas, todėl pagrindo išvadai, kad jam priklausantis turtas buvo pavogtas, nėra“. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-45241-16 buvo nutrauktas vien dėl to, kad buvo nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-2-00350- 16. Nepasitvirtinus jam pareikštiems įtarimams, pastarasis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl tai yra pagrindas atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01- 1-45241-16. 2017 m. rugpjūčio 25 d. priėmus nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, neliko 2017 m. sausio 24 d. ADB Compensa Vienna Insurance Group sprendime numatytų pagrindų atsisakyti išmokėti priklausančios mokėti draudimo išmokos. 2016 m. rugsėjo 23 d. įvykusi Technikos vagystė yra neabejotinai laikytina draudžiamuoju įvykiu. Jis, kaip draudėjas, tinkamai ir laiku įvykdė visas iš Draudimo sutarties kylančias pareigas, todėl turi teisę gauti draudimo išmoką. Draudimo išmoka, vadovaujantis Draudimo sutartimi ir Taisyklėmis, apskaičiuojama taip: 16.508,34 Eur + 5.567,66 Eur - (16.508,34 Eur x 10 proc.) (Taisyklių 6.2. p.) = 22.076,00 Eur - 1.650,83 Eur = 20.425,17 Eur. Prašo priteisti iš atsakovo 20425,17 Eur draudimo išmoką, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad atsakovas pripažįsta, jog šalis siejo draudimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos buvo apdrausta ieškovo žemės ūkio technika, įskaitant nuo vagystės rizikos, tačiau nesutinka, kad pagal šalių sudarytą draudimo sutartį jam kilo pareiga atlyginti žalą. Tarp šalių buvo sudaryta savanoriškojo draudimo sutartis, todėl šalys savo nuožiūra susitarė dėl draudimo apsaugos sąlygų ir apimties. Pareiga atsakovui mokėti draudimo išmoką kyla tik tuomet, kai įvykio aplinkybės atitinka konkrečius draudimo sutartyje draudžiamojo įvykio požymius. Tais atvejais, kai draudimo sutartyje apibūdinamas, tiksliai detalizuojamas draudžiamuoju įvykiu laikomas atsitikimas, sprendžiant, ar konkretus įvykis yra draudžiamasis, vertinama pagal draudimo rūšies taisyklėse nustatytus individualius įvykio požymius. Taigi draudimo sutartį sudarančiose taisyklėse turi būti nurodomi požymiai, kuriems esant įvykis gali būti pripažintas draudžiamuoju. Byloje nekeliamas klausimas dėl šalių sutartų draudimo apsaugos sąlygų neaiškaus ir nesuprantamo parengimo, todėl sąlygos šalims yra aiškios ir suprantamos, ir jos neturėtų būti aiškinamos plečiamai. Atsakovas apskaičiavo mokėtiną draudimo įmoką, o ieškovas ją sumokėjo. Be to, šalių sudarytos draudimo sutarties kontekste ieškovas nelaikytinas vartotoju, o draudimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, kadangi ieškovas draudimo sutartį sudarė ne namų ūkio poreikiams tenkinti, o verslo. Taigi ieškovas nelaikytinas silpnąja draudimo sutarties šalimi, kuriai taikomas ypatingas apsaugos statusas. Draudimo sutartimi šalys apsibrėžė įvykius, dėl kurių padarytos žalos draudikas moka draudimo išmoką (taisyklių bendrosios dalies 6.1., specialiosios dalies 2.1., 3. ir kt.) ir įvykius, kurie šia draudimo sutartimi nėra apdrausti ir draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmokos (taisyklių bendrosios dalies 7.2., specialiosios dalies 4.). Šalys draudimo sutartimi be kita ko susitarė dėl nedraudžiamojo įvykio, kai draudimo objektas dingo neišaiškintai (taisyklių specialiosios dalies 4.2.19. p.). Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į policijos įstaigą ir atsakovą nurodydamas, kad apdraustas objektas buvo pavogtas. Policijos įstaiga atliko tyrimą ir nustatė, kad vagystė nebuvo įvykdyta. Pareiškėjas, susipažinęs su nutarimu, tuo pačiu susipažino su savo teisę apskųsti nutarimą (nutarimo paskutinė pastraipa), tačiau sprendimas nebuvo apskųstas, o nutarimas įsiteisėjo, taigi nebuvo paneigta nustatyta faktinė aplinkybė, kad apdraustų objektų vagystės nebuvo. Tokiu atveju buvo paneigtas pareiškėjo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pagrindas. Kito draudžiamojo įvykio pagrindo, išskyrus objektų vagystė, byloje nėra, todėl pagrįstai pripažinta, kad nėra išaiškintas apdraustų objektų dingimas, kas aiškiai atitinka šalių sutartą draudimo sutarties sąlygą, pagal kurią draudikas neprisiima rizikos dėl apdraustų objektų neišaiškinto dingimo, t. y. tokie ieškovo nuostoliai komentuojama draudimo sutartimi nebuvo apdrausti, už tokia riziką ieškovas draudimo įmokos nesumokėjo. Ieškovas klaidingai nurodo, kad atsakovo sprendimas įvykį pripažinti nedraudžiamuoju grindžiamas draudimo taisyklių 7.2.2. p. (Draudėjas, Apdraustasis ar Naudos gavėjas, su Draudiku, Apdraustuoju ar Naudos gavėju susiję asmenys pateikė Draudikui klaidingą, neteisingą ar neišsamią informaciją ar dokumentus, kurie turi esminės įtakos draudžiamojo įvykio faktui, priežastims, aplinkybėms ir (ar) galimam nuostolių (žalos) dydžiui įvertinti, arba siekiant neteisėtais būdais gauti draudimo išmoką). Tai neatitinka atsakovo pozicijos, kuri 2017-11-07 ieškovui buvo patikimai įteikta tarpininkaujant Lietuvos bankui. Šios išvados pateikimo momentu tarp šaliu dar nebuvo nagrinėjamas neteisminis ar teisminis ginčas. Vėliau ginčo nagrinėjimo Lietuvos banke metu ir šioje civilinėje byloje ieškovas ignoruoja šį draudiko atsakymą ir jo nurodytą pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju. Atsakovas ieškovui šiuo atsakymu iš esmės nurodė, kad draudimo taisyklių specialiosios dalies 4.2.19. punkto pagrindu (žala atsirado dėl apdrausto objekto paslaptingo, neišaiškinto pradingo, arba jei jis buvo prarastas, sunaikintas ar apgadintas dėl apgavystės, sukčiavimo arba įprastos vagystės (ne vagystės su įsibrovimu)) deklaruojamą įvykį pripažino nedraudžiamuoju, kai ieškovo cituojamas punktas reikštų, kad deklaruojamas įvykis turėtų būti pripažintas draudžiamuoju, tačiau būtų savarankiškas pagrindas draudimo išmoką mažinti ar nemokėti. Policijos įstaiga ne tik nustatė, kad ieškovo žemės ūkio technika nebuvo pavogta, tačiau išskyrė atskirą ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo ir jo žmonos veikos, atitinkančios nusikaltimo sudėtį, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 235 str. 1 d., 236 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., o ieškovui ir jo žmonai buvo pareikšti įtarimai. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas galimai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau surinkti duomenys yra tik netiesioginiai įrodymai, o bausmė ar kitokio poveikio priemonės gali būti taikomos tik surinkus tiesioginius įrodymus, todėl bausmės ieškovui pritaikymui nebuvo tiesioginių įrodymų dėl vagystės inscenizavimo, t. y. įrodymų dėl aktyvių veiksmų inscenizuojant vagystę atlikimo. Tačiau šio ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti šiam ginčui svarbūs netiesioginiai įrodymai, ir kurie leido prokurorui padaryti išvadas, kad ieškovas galimai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Bet kuriuo atveju, ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę, nėra pagrindas išvadai, kad ieškovo ir jo žmonos veikoje nebuvo nusikaltimo požymių. Šie nustatyti požymiai - faktinės veikos aplinkybės, bei tyrimą vykdžiusių pareigūnų išvados, nutraukus ikiteisminį tyrimą automatiškai nėra paneigiami ir turi reikšmę nagrinėjant šį ginčą civilinio proceso tvarka. Prokuroro nutarime nenurodoma, kad ieškovas nepadarė nusikalstamos veikos: sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroras grindžia įrodinėjimo specifika baudžiamajame procese, t. y. kad jame dominuoja išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo principas, reikalaujantis surinkti tiesioginius įrodymus. Pastarasis prokuroro nutarimas ieškovo taip pat nebuvo apskųstas. Atsakovo vertinimu, šios ikiteisminių tyrimų metu nustatytos aplinkybės ir pareigūnų išvados, tarpusavyje koreliuoja ir sudaro pagrindą jam įvykį pripažinti nedraudžiamuoju. Atsakovui, kaip draudikui, remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o atsakovui remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei draudiko sprendimui priimti naudotų įrodymų paneigimo pareiga teko pareiškėjui. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė prašė ieškinį tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas R. Š. 2016 m. rugpjūčio 24 d. su atsakovu ADB Compensa Vienna Insurance Group (draudiko) sudarė Savaeigės technikos draudimo sutartį (toliau - Draudimo sutartis). Šią aplinkybę patvirtina 2016 m. rugpjūčio 24 d. Draudimo sutarties polisas Nr. 8312/9001431. Draudimo sutartimi laikotarpiui nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. 00 vai. 00 min. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. 24 vai. 00 min. Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo gaisro ir gamtinių jėgų, taip pat nuo kitų rizikų buvo apdrausti šie objektai: Traktorius T229S Belams 920.4, 2011 metų gamybos, tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Traktorius) ir augalinių liekanų smulkintuvas Hermes HM-251 (toliau - Smulkintuvas) (toliau bendrai - Technika). Šalių susitarimu Traktoriaus draudimo suma sudarė 16.508,34 Eur, o Smulkintuvo draudimo suma sudarė 5.567,66 Eur. Šalys taip pat susitarė, kad vagystės ir visiško sunaikinimo atveju bus taikoma 10 procentų išskaita nuo žalos dydžio, bet ne mažiau kaip 150,00 Eur. Technika buvo apdrausta likutine verte. 2016 m. rugsėjo 23 d. ieškovas R. Š. pranešė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariatui (toliau – Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK) apie aukščiau minėtos apdraustos savaeigės technikos vagystę. Apie technikos vagystę buvo pranešta ir atsakovui. Draudikas pradėjo žalos administravimo bylą Nr. 9017104-1. Dėl technikos vagystės Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-45241-16 pagal LR BK 178 str. 3 d. (vagystė), kuris 2016-09-26 buvo perduotas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tarnybai (toliau – Panevėžio apskrities VPK KP NNTV) (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-45241-16, l. 5-7). Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro 2016-12-30 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-45241-16, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 3 d., požymių (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-45241-16, l. 166-168). Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė 2017-02-02 nutarimu atsisakė tenkinti R. Š. skundus dėl prokuroro 2016-12-30 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-45241-16, l. 176-178). Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjo R. Š. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyr. prokurorės 2017 m. vasario 2 d. nutarimo atsisakyti tenkinti pareiškėjo skundą dėl šios prokuratūros prokuroro 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-45241-16 buvo atmestas (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-45241-16, l. 195-196). Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų skyriaus teisėjo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi atmestas R. Š. skundas ir palikta galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartis (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-45241-16, l. 197-198).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).
LR CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis (apdraustajam), įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus kompensuojant draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui. Šioje vietoje taip pat pažymėtina, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra viena draudimo rūšių. Šios sutarties tikslas yra už draudėjo mokamas draudimo įmokas perduoti draudikui galimos žalos atsiradimo riziką draudikui draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Kaip jau minėta, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji civilinės atsakomybės draudimo samprata, pagal kurią tai asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą. Tai rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui atlyginti atsiradusius nuostolius (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Dėl to viena iš privalomųjų ir pagrindinių draudimo sutarties sąlygų yra draudimo rizika (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Ši sąlyga išreiškia draudimo sutarties esmę ir paskirtį – apsaugoti draudėjo ar apdraustojo interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Taigi draudimo rizika yra pavojaus, neigiamų padarinių atsiradimo tikimybė, o draudžiamasis įvykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareigą išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis) – nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę.
Pažymėtina, jog teismas visiškai sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovas nagrinėjamu atveju nelaikytinas vartotoju, nes ieškovas draudimo sutartį sudarė ne namų ūkio poreikiams tenkinti, o verslo interesais, todėl ieškovas nelaikytinas šiuo atveju silpnąja draudimo sutarties šalimi, kuriai taikomas ypatingas apsaugos statusas. Iš teismui pateikto Savaeigės technikos draudimo liudijimo matyti, kad draudimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta vadovaujantis Savaeigės technikos draudimo taisyklėmis, patvirtintomis ADB Compensa Vienna Insurance Group 2016 m. sausio 12 d. valdybos nutarimu, galiojančiomis nuo 2016 m. sausio 18 d. (toliau – Taisyklės). Šalys draudimo sutartimi be kita ko susitarė, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, kai žala atsirado dėl apdrausto objekto paslaptingo, neišaiškinto pradingimo (Taisyklių specialiosios dalies 4.2.19. p.). Aukščiau minėta, jog pagal ieškovo R. Š. pareiškimą Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-45241-16 pagal LR BK 178 str. 3 d. dėl savaeigės technikos vagystės. Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro 2016-12-30 nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-45241-16 buvo nutrauktas, kadangi prokuroras konstatavo, jog nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 3 d., požymių. Prokuroras aukščiau minėtame nutarime nurodė, jog iš surinktos medžiagos matyti, kad R. Š. galimai inscenizavo traktoriaus ir žolės smulkintuvo vagystę. Nei priimtomis operatyvinėmis nei procesinėmis prievartos priemonėmis nenustatyta jokių traktoriaus bei žolės smulkintuvo pagrobimo aplinkybių, negauta duomenų, kad traktorius ir žolės smulkintuvas buvo pagrobti. Nerasta jokių pėdsakų įvykio vietoje. Nenustatyta jokių liudytojų, kurie galėjo matyti traktoriaus bei žolės smulkintuvo vagystę, paties R. Š. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų sąžiningumo, nes jo apklausos nurodytos kai kurios aplinkybės nesutampa su liudytojos N. Š. nurodytomis aplinkybėmis, todėl prokuroras padarė išvadą, kad traktoriaus ir žolės smulkintuvo vagystės nebuvo, tai galimai tik inscenizuotas įvykis. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas R. Š. įstatymų nustatyta tvarka skundė aukščiau minėtą prokuroro nutarimą, tačiau visi jo skundai buvo atmesti. Pažymėtina, kad CPK 197 straipsni 1 dalyje nustatyta, jog rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytinia įrodymai skirstomi į oficialius ir privačios. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtintų kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.
Teismas atmeta ieškovo argumentus, kad jis nebuvo supažindintas su aukščiau minėtomis draudimo Taisyklėmis. Pats ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad turto draudimo sutartis su draudimo kompanijomis sudaro nuo 2011 metų. Taip pat ieškovas paaiškino, kad buvo susitikęs su atsakovo atstovų ir aptarinėjo draudimo sutarties sąlygas. Be to, teismas pažymi, jog 2016-08-24 pasirašydamas Savaeigės technikos draudimo liudijime ieškovas savo parašu patvirtino, jog jis sutinka su draudimo sutarties sąlygomis ir sudaro draudimo sutartį, kad yra susipažinęs su draudimo sutarties sąlygomis ir jam įteikta jų kopija. Pažymėtina, kad 2016-11-17 apklaustas liudytoju, R. Š. pats nurodė, kad dirba draudimo bendrovėje BTA specialistu (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-45241-16, l. 16-19).
Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką.
Ieškinį atmetus, ieškovo R. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo jam nepriteisiamos.
Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.