Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. U. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, taikant bausmių apėmimo būdą, ir K. U. paskirta galutinė subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas K. U. kardomasis kalinimas (laikinas sulaikymas ir suėmimas) nuo 2018 m. spalio 21 d. iki 2019 m. birželio 10 d. ir bausmės, atliktos pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžius.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir R. K. iš K. U. priteista 2 268,51 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 7 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš K. U. R. K. priteista 250 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš K. U. priteista 5 721,01 Eur už nukentėjusiajam R. K. suteiktas gydymo paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. U. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. spalio 21 d. apie 0.20 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia peiliu dūrė nukentėjusiajam R. K. į pilvo sritį, padarydamas jam durtinę-pjautinę pilvo sienos žaizdą su plonžarnės sužalojimu, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. K. sveikatą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis K. U. ir jo gynėja palaikė nuteistojo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais. Nukentėjusiojo atstovė ir prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. U. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Kaip galima suprasti iš nuteistojo apeliacinio skundo motyvų, juo ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padaryta išvada, kad K. U., peiliu duriant nukentėjusiajam R. K. į pilvo sritį, nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama ir su ta nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys - nuteistasis prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Nenustatęs kitų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl būtinosios ginties situacijos buvimo

6. Nuteistasis skunde neginčija to, kad kaltinime nurodytu laku ir vietoje jis peiliu dūrė nukentėjusiajam R. K. į pilvo sritį, tuo padarydamas jam sužalojimą, atitinkantį sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nurodo, kad tokiu veiksmu jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis.

7. Spręsdama, ar yra pagrindas nustatytus K. U. veiksmus vertinti kaip įvykdytus esant būtinosios ginties situacijai, ko prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvais bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė aiškius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad K. U. smurtą naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o tęsdamas konfliktą, prasidėjusį tarp jo ir nukentėjusiojo R. K. ir peraugusį į muštynes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, padarytomis teismo išvadomis ir abejoti nuteistojo K. U. nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra jokio objektyvaus pagrindo.

9. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas tvirtino, jog būtent nukentėjusysis, jiems prasilenkiant, netikėtai svėrė nuteistajam už striukės ir sudavė jam ranka 2-3 smūgius į galvą, po ko jis išsitraukė iš striukės peilį ir atlenkė jo geležtę. Jis tikėjosi, kad nukentėjusysis, pastebėjęs peilį, sureaguos ir jį paleis, tačiau nukentėjusysis toliau tebelaikė jį už striukės ir smūgiavo į galvos sritį, todėl jis, nesitaikydamas, dūrė peiliu R. K. į pilvą. Tokią pačią įvykių eigą nuteistasis išdėstė ir savo apeliaciniame skunde. Tuo tarpu nukentėjusysis R. K., apklausiamas teisiamajame posėdyje, parodė, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, todėl visų jo aplinkybių nepamena; neprisimena ir to, ar sudavė K. U. smūgius, tik pamena, jog kažkas, einant taku nuo baro „(duomenys neskelbtini)“, ant jo užgriuvo, jis pajautė stumdymąsi ir smūgį į pilvą. Taigi, iš esmės R. K. neneigė nuteistojo teisme iškeltos versijos, kad būtent nukentėjusysis pirmas pradėjo smurtauti apelianto atžvilgiu, suduodamas jam smūgius į galvos sritį, ir tai darydamas laikė nuteistąjį už jo dėvimų drabužių, kas pastarajam neva sutrukdė apsiginti nuo nukentėjusiojo veiksmų kitokiu būdu, nei duriant peiliu. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, jog kokie nors pašaliniai asmenys būtų tiesiogiai matę incidentą, įvykusį tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Taip pat nenustatyta, jog įvykio vieta kaltinime nurodytu metu būtų buvusi stebima ir vaizdo kameromis. Pažymėtina ir tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 998/2018 (06) patvirtinta, kad 2018 m. spalio 22 d. 15.10 val. specialistas apžiūrėjo apeliantą ir nustatė jam šiuos sužalojimus - odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje ir kairiame skruoste, kraujosruvą odoje ir poodyje kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje; sužalojimai padaryti veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, smogiant jais arba atsitrenkiant į juos; sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti tokiu laiku ir tokiomis aplinkybėmis, kokias nuteistasis nurodė apklausiamas kaip įtariamasis pirmosios apklausos metu, t. y. konstatuota, jog K. U. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti 2018 m. spalio 21 d. apie 0.20 val. nuteistajam suduodant smūgius ranka į galvos sritį (1 t., b. l. 103). Jokie kiti byloje surinkti įrodymai nepaneigė to, kad K. U. konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, nei jis nurodė apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Tai skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

10. Vis tik, pats faktas, kad nukentėjusysis panaudojo fizinį smurtą apelianto atžvilgiu savaime neleidžia teigti, kad pastarasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti asmens veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. O šiuo atveju byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo smurtinius veiksmus sąlygojo pavojingas, realus ir akivaizdus nukentėjusiojo kėsinimas, nukreiptas į K. U.. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas šiuo atveju visiškai pagrįstai sprendė, jog susidariusioje situacijoje R. K. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kad apeliantui būtų reikėję nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai - peiliu duriant į gyvybiškai svarbią kūno vietą - pilvą, kadangi byloje nustatyta, jog įvykio metu R. K. buvo vienas, neblaivus, neturėjo ginklo ar kokio tai kito įrankio, kuriuo pasinaudodamas galėjo padaryti nuteistajam rimtus sužalojimus. Tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo ir negali būti laikomi būtinąja gintimi, šalinančia K. U. atsakomybę. Priešingai, tokie apelianto smurtiniai veiksmai, nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis rodo, jog K. U. teisei priešingas elgesys buvo tyčinis. Tai, kad šiuo atveju, R. K. sunkų sveikatos sutrikdymą nuteistasis padarė ne siekdamas tiesiogiai atremti gresiantį pavojingą kėsinimąsi, o tyčia, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu paties apelianto duoti parodymai. Būtent šioje baudžiamojo proceso stadijoje kaltininko parodymais vadovavosi ir bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

11. Apklausiamas sekančią dieną po įvykio, K. U. parodė, kad jis nepamena, ar nukentėjusysis, ar jis pats buvo iniciatorius žodinio jų konflikto, kuris peraugo į smurtinių veiksmų panaudojimą vienas kito atžvilgiu; teigė, jog R. K. jam trenkė ranka per galvą, todėl jis, nieko nelaukęs, išsitraukė iš striukės kišenės peilį ir dūrė juo nukentėjusiajam į pilvą. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios apklausos metu apeliantas negalėjo tiksliai įvardinti priežasties, lėmusios jo apsisprendimą panaudoti nukentėjusiojo atžvilgiu striukės kišenėje turimą peilį (1 t., b. l. 173-175). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, jog tokius parodymus jis davė dėl to, kad vis dar buvo girtas, šoko būsenoje, be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnė jo apklausos protokole užfiksavo tokius jo parodymus, kurie buvo naudingesni ikiteisminio tyrimo subjektams, šiuos jo teiginius paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Visų pirma, pažymėtina, jog pirmoji K. U. apklausa buvo pradėta praėjus apie 12 val. nuo jo laikino sulaikymo. Akivaizdu, jog sulaikytas nuteistasis neturėjo galimybės vartoti alkoholinių gėrimų. Todėl manytina, jog per laikotarpį nuo jo sulaikymo iki apklausos pradžios K. U. išblaivėjo pakankamai, jog galėtų adekvačiai suprasti situaciją, atgaminti įvykio eigą ir bent jau nurodyti reikšmingiausias jo atsakomybę galinčias pašalinti aplinkybes. Visų antra, atkreiptinas dėmesys, jog jau pirmosios apklausos metu K. U. apklausoje dalyvavo ir jo gynėja advokatė Jolanta Vienažindytė. Gynėjos dalyvavimas K. U. apklausoje paneigia jo versiją apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė jo, kaip įtariamojo, apklausos protokole užfiksavo ne iš esmės pažodžiui apelianto duotus parodymus, o tai, kas yra naudingiau kaltinančiai pusei, įrašydama neteisingus duomenis ar nutylėdama tam tikras kaltininko per apklausą nurodytas aplinkybes. Be to, ikiteisminio tyrimo metu K. U. buvo apklausiamas ne tik sekančią dieną po įvykio, bet ir praėjus kelioms dienoms po jo - 2018 m. spalio 23 d. Antrąją apelianto apklausą atliko ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o ikiteisminio tyrimo teisėjas. Per apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją apeliantas parodė, kad surašytą 2018 m. spalio 21 d. jo apklausos protokolą jis skaitė, protokolas buvo surašytas teisingai, bei patvirtino anksčiau savo duotus parodymus. Nuteistasis paaiškino, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis, kuris sudavė jam kelis smūgius kumščiu į veidą, po ko jis išsitraukė peilį ir dūrė; suduodant smūgius nukentėjusysis jo suėmęs nelaikė (1 t., b. l. 178-179). Tai, jog nukentėjusiajam sudavus K. U. smūgius į galvos sritį, pastarasis nieko nelaukęs išsitraukė peilį ir dūrė juo nukentėjusiajam į pilvo sritį, kodėl dūrė tiksliai įvardinti negali, nuteistasis nurodė ir apklausiamas 2019 m. sausio 9 d. (1 t., b. l. 182-183). Visų apklausų protokoluose tiek K. U., tiek jo gynėja pasirašė, jokių pastabų dėl juose užfiksuotų duomenų teisingumo nereiškė.

12. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas net neužsiminė, jog R. K. jį užpuolė staiga, ar kad peiliu nukentėjusiajam jis dūrė ne iš karto po to, kai pastarasis sudavė jam keletą smūgių, o vėliau - kai K. U. ištraukus peilį ir nukentėjusiajam jį pastebėjus, R. K. toliau tebelaikė jį už striukės ir smūgiavo į galvą. Be to, kaip matyti, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ne tik nenurodė tam tikrų aplinkybių, kurias akcentavo bylą nagrinėjant teisme, bet netgi paneigė tą aplinkybę, jog įvykio metu nukentėjusysis buvo sugriebęs už jo dėvėtos striukės, kas sutrukdė apeliantui kokiu nors tai kitu būdu pasipriešinti jo sveikatai pavojingiems nukentėjusiojo veiksmams ar tiesiog pasišalinti nuo jo. Toks naujų bei prieštaringų, nuteistajam naudingų aplinkybių nurodymas bylą nagrinėjant teisme, įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo metu K. U. iš esmės vienodus parodymus davė net 3 kartus – 2018 m. spalio 21 d., 2018 m. spalio 23 d., 2019 m. sausio 9 d., kelia pagrįstų abejonių nuteistojo teisme duotų parodymų (toje dalyje, kurioje jis teigia, kad nukentėjusysis laikė jį už striukės, be to, smūgiavo jam net ir pamatęs nuteistojo rankose laikomą peilį) patikimumu.

13. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Kęstutis peiliu nukentėjusiajam R. K. į pilvo sritį dūrė tyčia, puldamas pastarąjį, o ne gindamasis nuo jo, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę pilvo sienos žaizdą su plonžarnės sužalojimu, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Nenustačius būtinosios ginties situacijos pirmosios instancijos teismas K. U. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal sukeltas pasekmes – sunkų R. K. sveikatos sutrikdymą.

Dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio

14. Nukentėjusysis R. K. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš apelianto 2 268,51 Eur turtinei žalai atlyginti bei 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 11-16). Skundžiamu nuosprendžio nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir R. K. iš K. U. priteista 2 268,51 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 7 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

15. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, neturi pagrindo abejoti, kad būtent K. U. yra atsakingas už nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

16. BPK neturtinės žalos sąvoka nėra pateikiama, jos apibrėžimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

17. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu ir į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atsižvelgiant į teismų praktiką bylose dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nors kasacinė praktika bylose dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo yra įvairi, kadangi neturtinės žalos dydis priklauso nuo kiekvienoje byloje nustatytų konkrečių aplinkybių, šiuo atveju priteista 7 000 Eur suma kasacinei praktikai neprieštarauja.

19. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, jog nukentėjusiojo R. K. sveikata buvo sunkiai sutrikdyta K. U. tyčia peiliu dūrus nukentėjusiajam į pilvo sritį. Bylos medžiaga patvirtina, kad iš karto po įvykio R. K. buvo pristatytas į gydymo įstaigą, operuotas, jį buvo ištikusi koma (t. 1, b. l. 1, 8). Be to, pooperaciniame periode išsivystė paralytinis žarnų neparaeinamumas, suformuota ileostoma. Gydymo metu nukentėjusysis buvo hospitalizuotas dar ne kartą, jam atlikti įvairus tyrimai, intervencijos, papildomos operacijos. Byloje pateiktas 2019 m. balandžio 5 d. medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad nukentėjusiojo gydymas truko ne trumpiau kaip iki 2019 m. gegužės 15 d., kuomet buvo numatyta nukentėjusiajam atlikti dar vieną operaciją (t. 3, b. l. 49). Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl neteisėtų K. U. veiksmų, kurie nulėmė ne vienos chirurginės intervencijos būtinybę, nukentėjusysis tiek iš karto po sužalojimo, tiek jo gydymosi laikotarpiu patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius nepatogumus, dvasinį, emocinį sukrėtimą, savęs realizavimo darbinėje veikloje, visavertiško bendravimo galimybių sumažėjimą.

20. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas nepriteisė nukentėjusiajam visos jo prašytos priteisti neturtinės žalos, įvertinęs tą aplinkybę, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes paties nukentėjusiojo elgesys buvo rizikingas ir turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (ši aplinkybė pripažinta ir apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe). Esant pirmiau nustatytoms ir išdėstytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją už patirtas skriaudas, taip pat į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta tyčiniais nuteistojo K. U. veiksmais, kas teisinėje praktikoje pripažįstama, jog tokiu būdu yra padaroma kur kas didesnė žala, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą netinkamai taikė įstatymą nustatantį neturtinės žalos nustatymo kriterijus ar pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimo klausimą. Priešingai, apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį. Konstatuotina, jog tokiu būdu bus pasiekta protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Todėl tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą ir keisti nuosprendžio dalį dėl priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos, taip pat nėra pagrindo. Be to, kaip matyti, visiškai jokių argumentų, kuriais grindžia savo reikalavimą sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį, apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis.

21. Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo K. U. apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Iš esmės visi jame dėstomi argumentai jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo, priimant nuosprendį. Nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, priteistas neturinės žalos atlyginimo dydis taip pat teisingas. Todėl K. U. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.