Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl (-) apylinkės teismo (-) rūmų 2021 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 287 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 70 MGL, tai yra 3 500 Eur, dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas G. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 24 d. 12.55 val. iki 2020 m. sausio 25 d. 11.15 val. (viena para), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir jam nustatyta 68 MGL (3 400 Eur) dydžio bauda.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. B. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. S. naudai priteista 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat (-) apylinkės teismo (-) rūmų 2021 m. vasario 5 d. nutartimi apie G. B. 2020 m. sausio 21 d. galimai įvykdytus veiksmus, kuriuose galimai yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 508 straipsnyje, požymių, pranešta (-) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 287 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis grasino valstybės tarnautojui: 2020 m. sausio 18 d. apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini) prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), (-) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (-) AVPK) Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių I-ojo būrio vyriausiajai patrulei R. S. (įvykio metu pavardė Č.) atliekant tarnybinę užduotį vykdyti neviešą patruliavimą greičio matavimo prietaisu „PoliScan FM1 Nr. 2“, sėdint tarnybiniame automobilyje „VW CADDY“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), priėjo prie tarnybinio automobilio ir panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas susidoroti su pareigūne R. S. (įvykio metu pavardė Č.) išsakė „ką čia dirbi, mink iš čia greičiau, ko čia stovi, kokiu greičiu važiavau“, „durne tu, ką čia šneki, lope, dink iš čia, debile, aš dabar niekur netrauksiu savo mašinos, kad matuot greičio negalėtum, tu pamatysi kas tau bus, (-) mažas miestas, sužinosiu, su kokia mašina važinėji, nereikės daugiau matuot ir važinėt, ragas tau – atsakau“, reikalavo iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus jo ir kitų naudai, t. y. patraukti prietaisą, matuojantį automobilių greitį.

3. (-) apylinkės teismo 2021 m. vasario 5 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų pakanka spręsti, jog G. B. 2020 m. sausio 18 d. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 287 straipsnio 1 dalyje, todėl jis pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą ir jam paskirta bausmė. Tuo tarpu 2020 m. sausio 21 d. G. B. galimai atlikti veiksmai pripažinti neturinčiais BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl jie pašaltinti iš G. B. pareikšto kaltinimo dėl tęstinės nusikalstamos veikos padarymo.

4. Nuteistasis G. B. skundžia (-) apylinkės teismo 2021 m. vasario 5 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.1. Skunde nurodoma, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nesutiko su jam pareikštais kaltinimais, yra tikras, kad jie išgalvoti tam, kad kriminalizuoti jo veiksmus. (-) VPK Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, norėdami tiek visuomenei, tiek policijos pareigūnams parodyti gerus savo darbo rezultatus ir pabrėžti, kaip jie saugo policijos pareigūnus nuo neteisėto poveikio, nurodė ar patarė R. S. duoti tokius parodymus, kurių pagrindu būtų galima apeliantą pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką. Kai pmatyti iš R. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, ji apie įvykį, kuris užfiksuotas mobilia vaizdo stebėjimo priemone „body camera“, pranešė tik savo kolegoms, tačiau kažkokiu būdu apie tai sužinojo (-) VPK Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, kurie, perklausę 2020 m. sausio 21 d. įvykusio pokalbio garso įrašą, turėjo akivaizdžiai matyti, kad apelianto veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių, todėl nutarė „pagražinti“ 2020 m. sausio 18 d. įvykusį pokalbį, kuris nefiksuotas jokiomis garso įrašymo priemonėmis, tik policijos pareigūnės parodymais. Tokiu būdu nuteistojo veiksmai parodyti kaip itin pavojingi ir dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nuteistojo vertinimu, tam tiko ir jo asmenybė, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) ir apie jo tautybės asmenis visuomenė yra susiformavusi neigiamą nuomonę. Be to, jis yra baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Įtarimus siekiama sustiprinti baudžiamojoje byloje pabrėžiamu faktu, kad sulaikymo metu pas nuteistąjį buvo rastas peilis, tačiau proceso metu net nepaklausta, kam, pvz. virtuvėje, jis buvo reikalingas. Dėl šios aplinkybės buvo surašytas atskiras tarnybinis pranešimas, pridėta peilio nuotrauka, o bylos vidaus apyrašo pirmame lape įrašas „Dėl peilio pas sulaikytą G. B.“ padarytas didžiosiomis raidėmis, nors kiti įrašai yra mažosiomis raidėmis. Šį deklaratyvų siekį sumenkinti, parodyti kaip kriminalinę nuteistojo asmenybę, akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad iš karto po nuosprendžio paskelbimo viešoje erdvėje pasirodė informacija su skambia antrašte „Už grasinimus policijos pareigūnei – teistumas ir solidi bauda“. Net iš viešai pateikiamos visuomenei informacijos susidaro įspūdis, kad pati tyrimą atlikusi institucija nustebusi dėl ypač didelės baudos.

4.2. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2020 m. sausio 24 d. 10.20 val., gavus R. S. protokolą-pareiškimą, tai yra praėjus trims dienoms po antrojo nuteistojo kontakto su minėta pareigūne. Tą pačią dieną 12.40 val. apeliantas buvo laikinai sulaikytas neproporcingai didelių policijos pajėgų savo namuose, nors į policijos įstaigą būtų prisistatęs ir gavęs šaukimą ar informuotas telefonu. Sulaikymo pagrindai buvo nepagrįsti, šabloniški, siekiant sustiprinti nuteistojo, kaip linkusio daryti nusikaltimus, įvaizdį. Tuo tarpu jo pasiteiravimas dėl netinkamai pastatyto trikojo buvo pakankamai natūralus, tuo metu visuomenėje buvo kilęs pasipiktinimas dėl nežymėtų greičio matuoklių. Policijos norą pademonstruoti galią akivaizdžiai patvirtina vėliau nuteistajam skirta kardomoji priemonė.

4.3. Pasak skundo autoriaus, tarp jo ir policijos pareigūnės įvykęs pokalbis nebuvo užfiksuotas techninėmis priemonėmis, todėl neįmanoma tiksliai atkurti jo turinio. R. S. protokolas-pareiškimas buvo surašytas tik 2020 m. sausio 24 d., tai yra praėjus beveik savaitei po pirmojo įvykio. Tai patvirtina aplinkybę, kad po 2020 m. sausio 18 d. ji negalėjo būti įbauginta ir jaustis nesaugi. Ji yra policijos pareigūnė, kuri yra specialiai apmokyta ir paruošta spręsti įvairias konfliktines ir kitokias nestandartines situacijas, ji turi žinoti ir įvertinti kylančią profesinę riziką. Jai grasinant, pareigūnė, turėdama mobiliojo ryšio telefoną, neskambino policijos įstaigos budėtojui, o skambino kolegoms, kurių vienas dirbo ne (-)je, o kitas tuo metu poilsiavo. Byloje nėra duomenų, kad apie šią neeilinę situaciją ji būtų paminėjusi policijos patrulio užduoties ataskaitoje, surašiusi tarnybinį pranešimą. Ji, būdama įbauginta, puikiai žodis į žodį prisiminė nuteistojo jai pasakytus žodžius, už kuriuos G. B. yra nuteistas. Keistai atrodo ir R. S. teiginys, kad nuteistojo stovėsena leido teigti, jog jis yra nusiteikęs priešiškai. Tai niekuo neparemta prielaida, kuria buvo vadovautasi skundžiamame nuosprendyje.

4.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo aiškinamasi dėl nuteistojo pokalbio su policijos pareigūne tikslo ir tyčios, be pagrindo padarant išvadą, kad jis pareigūnei grasino dėl jos tarnybinės veiklos, reikalaujant nevykdyti jai paskirtų pareigų. Apeliantas nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad nenorėjo ir neturėjo jokio tikslo paveikti policijos pareigūnės, kad ji kažko nedarytų, o tik norėjo sužinoti, kiek jis viršijo greitį ir galbūt paprieštarauti pareigūnei dėl galimai netinkamai pastatyto greičio matuoklio. Teismas jo veiksmus nepagrįstai traktavo kaip neteisėtą reikalavimą pareigūnei nevykdyti jai skirtų pareigų. Jis neturi jokių valdingų įgaliojimų pareigūnės atžvilgiu, nėra įtakingas ar visuomenei žinomas asmuo, realiai galintis padaryti nors menkiausią poveikį pareigūnės tarnybai. Byloje surinktų įrodymų nepakanka neabejotinai išvadai, kad jis įžeidė pareigūnę R. S. ir kad jo išsakyti grasinimai buvo realūs bei susiję su neteisėtu reikalavimu pareigūnei nevykdyti jai pavestų funkcijų.

4.5. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai rėmėsi formuojama teismų praktika dėl BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Teismo cituojamose bylose nuteistųjų veiksmai pasireiškė ne tik daug grubesniais pasisakymais, nuteistieji įvardijo konkrečius veiksmus, ką ketina daryti ir pan. Šios aplinkybės ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo 2020 m. sausio 18 d. veiksmus, kurie nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, įvertino kaip nusikalstamą veiką, o 2020 m. sausio 21 d. veiksmus, kurie užfiksuoti mobiliąja vaizdo stebėjimo priemone, įvertino jau kaip administracinį nusižengimą, parodo, kad teismas buvo nenuoseklus, netgi suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi. Apelianto įsitikinimu, jo 2020 m. sausio 18 d. veiksmai galėjo jam užtraukti nebent administracinę atsakomybę, bet ne baudžiamąją, kuri yra kraštutinė priemonė tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

8. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio turiniu ir išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo (-) apylinkės teismo 2021 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalis, kuria G. B. pripažintas kaltu pagal BK 287 straipsnio 1 dalį dėl 2020 m. sausio 18 d. įvykio, turi būti panaikinta ir G. B. dėl šios veikos padarymo priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

9. Pažymėtina, jog teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, todėl teismas turi imtis priemonių pašalinti iškilusias abejones ir tik išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, in dubio pro reo principas įpareigoja visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-110/2013).

10. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad kaltinime nurodyti G. B. veiksmai 2020 m. sausio 18 d. atitinka visus BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Sutiktina su nuteistojo skundo argumentais, kad skundžiamas nuosprendis priimtas tinkamai neįvertinus ir išsamiai neišanalizavus visų baudžiamajai atsakomybei kilti reikšmingų byloje esančių įrodymų bei nepagrįstai konstatavus, jog G. B. veiksmai turi būti vertinami kaip prieš statutinį pareigūną pavartota psichinė prievarta, neteisėtai savo ar kitų asmenų naudai siekiant šio pareigūno veiksmų ar neveikimo.

11. Baudžiamojoje teisėje sprendžiant, ar tam tikra veika laikytina nusikalstama, yra naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, nusikalstama veika gali būti pripažįstama tik tokia veika, kurioje egzistuoja nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

12. Apeliaciniame skunde yra keliamas nuteistajam inkriminuoto 2020 m. sausio 18 d. galimai įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 1 dalyje, įrodytumo, taip pat jam pritaikytos baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėja jo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

13. Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Psichinė prievarta gali būti išreikšta žodžiu, raštu, kūno gestais arba kitokiais konkliudentiniais veiksmais (pavyzdžiui, užuominomis leidžiama suprasti apie būtinumą pasielgti vienaip ar kitaip), tačiau visais atvejais ji turi būti konkreti, reali ir akivaizdi. Taigi inkriminuojant aptariamą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atsakomynėn traukiamas asmuo atliko ir ar šie veiksmai pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, dėl kurio turėtų kilti baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė pagal ANK 508 straipsnį dėl pareigūno garbės ir orumo pažeminimo, kuris taip pat gali pasireikšti žodžiais, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu elgesiu ar kitokiu elgesiu. Šiame kontekste pažymėtina nuosekliai teismų formuojama praktika, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, kuri asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai nustatoma, kad kitomis, švelnesnio pobūdžio priemonėmis nebus galima pasiekti įstatymo leidėjo keliamų tikslų, be kita ko, ne tik nubausti atsakomybėn traukiamą asmenį, tačiau ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms bei įgyvendinti teisingumo principą.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 287 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis grasino valstybės tarnautojui, tai yra 2020 m. sausio 18 d., apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini). prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), (-)je, (-) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (-) AVPK) Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių I-ojo būrio vyriausiajai patrulei R. S. atliekant tarnybinę užduotį, vykdyti neviešą patruliavimą greičio matavimo prietaisu „PoliScan FM1 Nr. 2“, sėdint tarnybiniame automobilyje, priėjo prie tarnybinio automobilio grasdamas susidoroti su pareigūne R. S. išsakė jai tokius žodžius: „ką čia dirbi, mink iš čia greičiau, ko čia stovi, kokiu greičiu važiavau“, „durne tu, ką čia šneki, lope, dink iš čia, debile, aš dabar niekur netrauksiu savo mašinos, kad matuot greičio negalėtum, tu pamatysi kas tau bus, (-) mažas miestas, sužinosiu su kokia mašina važinėji, nereikės daugiau matuot ir važinėt, ragas tau – atsakau“.

15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad G. B. nukentėjusiajai policijos pareigūnei išsakė kaltinime nurodytas frazes ir toks jo veikimas buvo įvertintas kaip psichinė prievarta, reikalaujant iš policijos pareigūnės savo paties bei kitų asmenų naudai atlikti veiksmus – patraukti greičio matavimo prietaisą. Aukštesniojo teismo vertinimu, pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra.

16. Darant tokią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad sprendžiant, ar buvo padarytas BK 287 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą. Tai yra į atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę, kilusius padarinius ir vietos specifiką. Šiuo atveju nustatyta, kad įvykis kilo G. B. priėjus prie nukentėjusiojos nežymėto tarnybinio automobilio, pastarajai sėdint jame ir atsidarius langą, taigi bet kuriuo metu policijos pareigūnei galint pasitraukti iš grėsmę keliančios situacijos vietos. Priešingai nei 2020 m. sausio 21 d. įvykio, kuris iš G. B. pareiškto kaltinimo skundžiamu nuosprendžiu buvo pašalintas, atveju, 2020 m. sausio 18 d. policijos pareigūnė R. S. portatyvinės kameros neturėjo, taigi kitų objektyvių įrodymų, kuriuose būtų užfiksuotos įvykio aplinkybės, išskyrus nukentėjusiosios paaiškinimus, byloje nėra. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir apibūdindama kilusią situaciją, nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis įsiaudrino jai pasakius jo važiavimo greitį (65 km/val.), jo tonas buvo agresyvus, pakeltas, o stovėsena leido teigti, kad jis nusiteikęs priešiškai. Ji nurodė supratusi, kad G. B. buvo ja nepatenkintas, išsigando ir pasiėmė telefoną. Po šių įvykių nuteistasis nuėjo į savo automobilį ir nuvažiavo į aikštelę, kurioje kurį laiką pastovėjo ir vėliau išvažiavo. Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai N. N. ir A. K., kurie nurodė, kad R. S. jiems paskambino jau po įvykio, atrodė išsigandusi, teigė, kad ji buvo įžeidinėjama ir jai buvo grasinta.

17. Vis tik, nei po šio, nei po 2020 m. sausio 21 d. įvykio, nukentėjusioji iš karto dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nesikreipė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad protokolas-pareiškimas dėl aptariamų veiksmų buvo surašytas tik 2020 m. sausio 24 d., tai yra nuo aptariamo įvykio praėjus 6 dienoms. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nenumato konkretaus termino, per kurį nuo nusikalstamos veikos galimai nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau, byloje nesant jokių kitų objektyviai įvykį patvirtinančių įrodymų, išskyrus nukentėjusiojo asmens parodymus, ypatingą reikšmę įgyja jo elgesys iš karto po įvykio, objektyvus į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusių policijos patrulių situacijos įvertinimas bei kitos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą spręsti apie nukentėjusiojo vėliau procese dėstomų aplinkybių nuoseklumą ir išsamumą. Juolab ši aplinkybė svarbi atsižvelgiant į G. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius – psichinės prievartos panaudojimą žodžiais, kurios intensyvumą ir pobūdį neabejotinai individualiai suvokia asmuo, kurio atžvilgiu ji buvo panaudota. Savalaikis nukentėjusiojo asmens pareiškimo (ar skundo) pateikimas sąlygoja ir tinkamą bei detalų įvykio aplinkybių atspindėjimą, juolab kai įvykis kyla policijos pareigūno darbo, kuris pagal savo specifiką itin dinamiškas, metu. Šiuo atveju G. B. formuojamame kaltinime detaliai nurodomos frazės, kurias jis galimai pavartojo 2020 m. sausio 18 d. įvykio metu, užfiksuotos tik iš nukentėjusiosios žodžių, kuriuos ji, kaip jau minėta, nurodė 2020 m. sausio 24 d. protokole-pareiškime, tai yra po įvykio praėjus 6 dienoms, tame laikotarpyje galimai įvykus ir dar vienai konfliktiškai situacijai tarp jos bei nuteistojo.

18. Pažymėtina, kad BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas formaliems, tai yra veika laikoma baigta po psichinės prievartos panaudojimo, nustačius subjektyviuosius požymius – asmens tyčią ją panaudoti bei tikslą – siekį paveikti tarnybines funkcijas atliekantį asmenį, be kita ko, nutraukti atliekamus teisėtus veiksmus. Šiuo atveju, nors nukentėjusioji bei minėti liudytojai policijos pareigūnai N. N. ir A. K. nurodė, jog dėl G. B. išsakytų frazių R. S. buvo išsigandusi, tačiau kreipimasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo po įvykio praėjus beveik savaitei sukelia abejonių, jog nukentėjusiosios individualiu suvokimu būtent po pirmojo įvykio 2020 m. sausio 18 d. ji patyrė psichinę prievartą, kuri pagal savo pobūdį galėtų užtraukti G. B. baudžiamąją atsakomybę.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinime nurodyti išsakyti teiginiai didžiąja dalimi sietini su asmens garbės bei orumo įžeidimu („durne tu“, „lope“, „debile“), o tuo tarpu frazė „tu pamatysi, kas tau bus, (-) – mažas miestas, sužinosiu, su kokia mašina važinėji, nereikės daugiau matuoti ir važinėti, ragas tau, atsakau“, nors formaliai ir atitinka grasinimo požymius, tačiau pagal savo intensyvumą, pobūdį ir situaciją, kurios metu ji buvo išsakyta, negali būti traktuojama kaip psichinė prievarta baudžiamojo įstatymo prasme. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji tvirtino po įvykio apie metus laiko jaučianti baimę, perėjusi dirbti į kitą skyrių, nors šio pakeitimo nesiejo išimtinai su baudžiamojoje byloje nurodytomis situacijomis. Be to, ji tvirtino dėl įvykio pakeitusi transporto priemonę, stačiusi automobilį toliau policijos komisariato, nes bijojo, kad jai gali būti keršijama. Važiuodama po darbo ji, atsisėdusi į automobilį, visada apvažiuodavo kelis ratus, kad įsitikintų, ar jos niekas nestebi. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į asmens, kurio atžvilgiu grasinimai buvo išsakyti, statusą. Nors nurodomos frazės neabejotinai vertintinos kritiškai kaip netoleruotinos ir žeidžiančios tiek policijos pareigūno, tiek ir bet kurio kito fizinio asmens garbę ir orumą, tačiau pažymėtina, kad teisėsaugos pareigūnai įvertindami savo darbo specifiką, neturi iškelti labai aukštų etikos ir moralės reikalavimų asmenims, su kuriais susiduria vykdydami teisėsaugos tarnybines funkcijas, nes tai yra asmenys, kurie ne savo noru yra administracinių nusižengimų ar netgi baudžiamojo persekiojimo procese ir patiria stresinę būseną dėl jiems gresiančios atsakomybės. Teisėsaugos pareigūnai turi priimti kaip neišvengiamą savo profesinės veiklos dalį ir nepagrįstą kritiką, neetišką asmenų elgesį bei pasisakymus, konfliktinių situacijų susidarymą iš tokių asmenų, kurie ne visais atvejais gali adekvačiai suvokti ir vertinti susidariusias situacijas. Tokių asmenų elgesys neretai yra paveiktas stresinės būsenos. Teisėsaugos pareigūnų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti bręstančias konfliktines situacijas ir netapti konflikto šalimi, todėl atsiradusios įtampos ar kilusio mikrokonflikto metu apie juos pasakyti žodžiai ar išdėstyta asmeninė nekorektiška, įžeidžianti asmens pozicija turi būti toleruojama daug labiau nei asmenų, kurie nevykdo profesinių funkcijų.

20. Vertinant nukentėjusiajai išsakytų grasinimų realumą psichinės prievartos kontekste, šiuo atveju sutiktina ir su gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytais teiginiais dėl įvykio kilimo priežasties, tai yra įvykis kilo nuteistojo transporto priemonės greitį užfiksavus tuo metu policijos pareigūnų naujai pradėtu naudoti „trikoju“ greičio matavimo prietaisu. Jų naudojimas buvo plačiai diskutuojamas visuomenėje bei žiniasklaidos priemonėse. Nors visuomenės nariai savo nesutikimą su taikomomis priemonėmis gali reikšti tik imdamiesi teisėtų ir adekvačių priemonių, o situacija, kai asmuo savo tikslui pasiekti pasirenka būdą, kuriuo akivaizdžiai pažeidžia visuomenėje priimtas elgesio normas, turi būti vertinama kaip prieštaraujanti teisės aktų reikalavimams, tačiau šiuo atveju jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie G. B. išsakytų grasinimų realumą, nėra. Nors nukentėjusioji po įvykio susisiekė su savo kolegomis, nurodydama jiems apie kilusią konfliktišką situaciją, tačiau greičio matavimo prietaiso nepatraukė, tai yra nuteistojo reikalavimų neįvykdė, toliau tęsė savo tarnybines funkcijas nuteistajam iš įvykio vietos nuvažiavus. G. B. veiksmai buvo pavienio, ne sistemiško pobūdžio, reiškiami spontaniškai kilus nepasitenkinimui dėl to, jog greičio matuokliu buvo užfiksuota aplinkybė dėl jo transporto priemonės viršyto greičio. Šie jo veiksmai netruko ilgą laiko tarpą, o nukentėjusiajai neįvykdžius reikalavimo patraukti greičio matavimo prietaiso, nuteistasis jokių teisei priešingų veiksmų nesiėmė, iš įvykio vietos išvažiavo. Aukštesniojo teismo vertinimu, kaltinime nurodyti teiginiai, nors ir yra grasinančio, įžeidžiančio turinio, tačiau nevertintini kaip tokio pobūdžio psichinė prievarta, dėl kurios panaudojimo prieš policijos pareigūną, tai pateisintų asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kaip ultima ratio priemonės, taikymo būtinybę.

21. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra nustatyta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Be to, teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, t. y. jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011; Nr. 2K-396/2009; Nr. 2K-526/2009; Nr. 2K-262/2011; Nr. 2K-573/2012; Nr. 2K-180-693/2015).

22. Teisėjų kolegija sprendžia, jog G. B. inkriminuotuose 2020 m. sausio 18 d. veiksmuose nėra BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinųjų sudėties požymių. Kaip minėta, grasinimų, traktuojamų kaip psichinė prievarta, mastas labai priklauso ir nuo situacijos, kuomet jie buvo išreikšti, taip pat veiksmų intensyvumo, pobūdžio, realumo. Šiuo atveju G. B. pareikštame kaltinime nurodytos frazės atitinka grasinimų sąvoką, tačiau nėra jokio pagrįsto pagrindo daryti išvadai, jog šis poveikis sukėlė nukentėjusiajai policijos pareigūnei tokio pobūdžio išgyvenimus, kurie sudarytų prielaidas G. B. veiksmus vertinti kaip psichinę prievartą jos atžvilgiu, neteisėtai siekiant, kad policijos pareigūnė nutrauktų tarnybines funkcijas, o tuo pačiu ir baudžiamajai atsakomybei kilti. Tuo tarpu dėl G. B. inkriminuotų 2020 m. sausio 21 d. jo galimai atliktų veiksmų, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo traktuojami kaip dalis tęstinės nusikalstamos veikos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pašalinti iš kaltinimo, apeliacinis skundas nepaduotas. Atsižvelgiant į kaltinime nurodytų veiksmų pobūdį, akivaizdu, kad G. B. inkriminuoti 2020 m. sausio 18 d. veiksmai neatitinka visuomenėje priimtų elgesio normų bei moralės reikalavimų, tačiau šiuo atveju galima spręsti administracinės ar kitokio pobūdžio, bet ne baudžiamosios, atsakomybės kilimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G.B. pripažinimo kaltu padarius BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, naikinamas, nustačius, jog šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalimi, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo G. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti (-) apylinkės teismo (-) rūmų 2021 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalį, kuria G. B. pripažintas kaltu padaręs BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (2020 m. sausio 18 d. veika) ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. B., kaltintą pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. B. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios R. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą (-) apylinkės teismo (-) rūmų 2021 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.