Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-438-280/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-09-30
Bylos Nr.: e2A-438-280/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-14-3-00198-2020-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas: A. S., J. S.
Ieškovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: VĮ Registrų centras, M. S.

Civilinė byla Nr. e2A-438-280-2021 Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00198-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.2.4.1.1; 2.4.2.5; 2.6.7; 3.3.1.14.; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-43-913/2021 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams A. S. ir J. S. dėl pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo, žemės sklypų teisinių registracijų panaikinimo, žemės sklypo dalies įregistravimo valstybės vardu, tretieji asmenys VĮ Registrų centras ir M. S.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti 1999-01-18 pirkimo - pardavimo sutartį (registro Nr. 11-192) negaliojančia ir taikyti restituciją: A. S. grąžina J. S. asmeninėn nuosavybėn 0,58 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o J. S. už tai grąžina (atlygina/sumoka) A. S. 7 951,61 Eur; pripažinti 1999-01-18 pirkimo - pardavimo sutartį (registro Nr. 11-193) negaliojančia ir taikyti restituciją: A. S. grąžina J. S. asmeninėn nuosavybėn 22/35 dalis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o J. S. už tai grąžina (atlygina/sumoka) A. S. 3 016,13 Eur; panaikinti Valstybės įmonės Registrų centras tvarkomame Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų teisines registracijas; Valstybės įmonės Registrų centras tvarkomame Nekilnojamojo turto registre įregistruoti vieną žemės sklypą, kurio plotas 0,93 ha (daikto pagrindinė naudojimo paskirtis: žemės ūkio), nustatant, kad šis objektas priklauso ir yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise: įregistruoti Lietuvos Respublikos (patikėtinis - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) nuosavybės teisę į 0,0684 ha žemės plotą (t. y. 684/9300 dalis žemės sklypo), įregistruoti J. S. asmeninės nuosavybės teisę į 0,8616 ha žemės plotą (t. y. 8616/9300 dalis žemės sklypo).

2. Nurodė, kad į ieškovės Anykščių skyrių (toliau - Anykščių skyrius) 2019-09-23 kreipėsi bankrutuojančio A. M. L. bankroto administratorius UAB (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, priklausančio pastatams - gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, esantiems(duomenys neskelbtini) (šiuo metu pastatų savininkas M. S.), suformavimo ir galimai pirkimo. Nagrinėjant J. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą bei kadastro žemėlapį, nustatyti neatitikimai, dėl kurių ištaisymo į VĮ Registrų centrą kreiptasi 2019-11-13 raštu.

3. Utenos apskrities valdytojos 1995-12-08 sprendimu Nr. 34-5363 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo J. S.“ (toliau - Sprendimas), Utenos apskrities valdytojos 1995-12-08 įsakymu Nr. 5-321 (priedo Nr. 1 vienuolikta eilutė) „Dėl nuosavybės teisės atstatymo J. S.“ (toliau - Įsakymas) J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,93 ha žemės, iš jo 0,35 ha miško.

4. (duomenys neskelbtini) 1995 m. balandžio 23 d. paženklinimo aktu paženklintas vienas sklypas, kurio plotas 0,93 ha, 1995-07-03 parengtas vieno žemės sklypo abrisas, 1995-07-13 parengtas vienas (0,93 ha ploto) žemės sklypo planas, kuriame kadastro numeris nenurodytas.

5. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti du sklypai: 0,35 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,58 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nei Anykščių skyriuje, nei VĮ Registrų centre nėra dviejų žemės sklypų (vieno - žemės ūkio paskirties, kito - miškų ūkio paskirties) suformavimo dokumentų (paženklinimo aktų, planų ir abrisų). Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje įbraižytas vienas sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal konfigūraciją atitinkantis žemės sklypo planą, kurio plotas 0,93 ha.

Žemesnės instancijos teismas

6. Administracinių teismų 2008 m. procesiniais sprendimais konstatuota, kad J. S. turėtų priklausyti 0,0684 ha žemės mažiau, šis plotas turėtų būti registruotas valstybės vardu (dalis skirta L. namų valdai, šiuo metu M. S. namų valdai). Kadangi nėra įvykdytas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 14 d. sprendimas - nėra įregistruotas valstybei priklausantis žemės plotas, šiuo metu pagal VĮ Registrų centre įregistruotus duomenis, J. S. neteisėtai priklauso 0,0684 ha daugiau žemės sklypo. J. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo suformuoti du žemės sklypai, kurių plotai 0,58 ha ir 0,35 ha, todėl jų teisinei registracijai nebuvo jokio pagrindo (nei faktinio, nei teisinio). Atitinkamai, vėliau (t. y. 1999 m.) nebuvo pagrindo pirkimo - pardavimo sandoriams, kurių objektą sudarė 2 atskiri žemės sklypai.

7. Tam, kad galėtų būti įvykdytas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-01-14 sprendimas, yra būtina panaikinti (pripažinti negaliojančiais) 1999-01-18 nekilnojamojo turto sandorius, kuriuose figūruoja po nuosavybės teisių atkūrimo procese neaiškiu būdu atsiradę 2 žemės sklypai. Labiausiai tikėtina žemės sklypų kaina rinkoje 2020 m. spalio 28 d. galėtų būti nuo 12 000 Eur iki 13 500 Eur. Bendra 0,93 ha ploto žemės rinkos vertė - 12 750 Eur. Tuomet 0,58 ha ploto žemės rinkos vertė - 7 951,61 Eur, o 0,22 ha ploto žemės sklypo dalies (priklausančios A. S.) rinkos vertė - 3 016,13 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia ab initio 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. II-192), sudarytą tarp atsakovų, ir taikė restituciją natūra, nustatant, kad A. S. grąžina J. S. asmeninėn nuosavybėn 0,58 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o J. S. sumoka A. S. 7 951,61 Eur. Taip pat pripažino negaliojančia ab initio 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. II-193), sudarytą tarp atsakovų ir taikė restituciją natūra, nustatant, kad A. S. grąžina J. S. asmeninė nuosavybėn 22/35 dalis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o J. S. sumoka A. S. 3016,13 Eur. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, kurio plotas 0,93 ha (daikto pagrindinė paskirtis: žemės ūkio), priklauso ir yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise: Lietuvos Respublika (patikėtinis – ieškovė) bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,0684 ha žemės plotą (t. y. 6847/9300 dalis žemės sklypo), J. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,8616 ha žemės plotą (t. y. 8616/9300 dalis žemės sklypo). Likusios ieškinio dalies teismas netenkino. Teismas priteisė iš atsakovų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis po 132,57 Eur žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

9. Teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas ir nustatyta, kad žemės sklypas, kurio plotas 0,93 ha (daikto pagrindinė paskirtis: žemės ūkio), priklauso ir yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise: Lietuvos Respublika (patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,0684 ha žemės plotą (t. y. 684/9300 dalis žemės sklypo), J. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,8616 ha žemės plotą (t. y. 8616/9300 dalis žemės sklypo).

10. Teismas, atsakovui A. S. prašant pareikštam reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį. Nustatė, kad į ieškovės Anykščių skyrių 2019-09-23 kreipėsi bankrutuojančio A. M. L. bankroto administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotas asmuo su prašymu dėl žemės sklypo, priklausančio pastatams, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) suformavimo ir galimo pirkimo. Šiuo prašymu bei prie jo pridėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutartimi, ieškovė buvo informuota apie tai, jog nėra įvykdytas teismo sprendimas, kuriuo nustatyta, kad J. S. negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į 684 kv. m. žemės sklypą de facto priskirtą prie A. B. priklausiusių statinių, todėl administraciniai aktai turėjo būti koreguojami.

11. Teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo ginčo teisinių santykių dalyve 2008 metais administraciniams teismams nagrinėjant ginčus, ji nebuvo tas subjektas, kuris privalėjo įvykdyti teismo sprendimą. Nuo 2010-07-01, panaikinus apskričių viršininkų administracijas, ieškovė perėmė jose veikusių žemėtvarkos skyrių ir kitas apskričių viršininkų administracijų funkcijas, susijusias su žemės tvarkymu. Tačiau toks reorganizacinio pobūdžio esminių institucijos funkcijų perėmimas, teismo vertinimu, negali lemti imperatyvios pareigos ieškovei atsakyti už visus prieš tai egzistavusios institucijos veiksmus ar neveikimą. Sprendė, kad tiesiogiai nėra ieškovės atsakomybės už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutarties, kuria buvo pakeistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-01-14 sprendimas, neįvykdymą. Pažymėjo, kad priešingas situacijos vertinimas lemtų, jog būtų apribota viešąjį interesą ginančio subjekto teisė kreiptis teisminės gynybos, nebūtų galutinai išspręstas klausimas dėl viešojo intereso pažeidimo, ir tai sudarytų prielaidas ir toliau nevykdyti teismo sprendimo bei liktų galioti neteisėti sandoriai.

12. Sprendė, kad susiklosčiusi išskirtinė faktinė situacija suponuoja teismo išvadą, jog ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2019-09-23. Bankroto administratoriaus pateikta informacija lėmė ieškovės suvokimą, jog neįvykdžius minėto teismo sprendimo, t. y. neįregistravus 0,0684 ha žemės sklypo valstybės vardu yra pažeidžiamas viešasis valstybės interesas, kurį ginti ji yra įpareigota, bei tuo pačiu pažeidžiamos statinių savininko M. S. teisės ir teisėti interesai. Pripažino, kad 2020-11-04 pateiktas teismui patikslintas ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

13. Teismas nustatė, kad tenkindama J. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Utenos apskrities viršininko administracija 1995-12-08 priėmė sprendimą Nr. 5-321, kurio 1 priedo 11 eilute atkūrė nuosavybės teises J. S. į 0,93 ha žemės sklypą, bei Utenos apskrities valdytojo administracija 1995-12-08 priėmė sprendimą Nr. 34-5363, kuriuo J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,93 ha ploto sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).Tačiau J. S. natūra grąžintas sklypas buvo įregistruotas dviem atskirais sklypais: 0,58 ha ploto žemės sklypui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 0,35 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas J. S. 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutartimi, reg. Nr. II-193, 0,58 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutartimi, reg. Nr. II-192, 22/35 ha miškų ūkio žemės sklypo dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pardavė savo broliui, atsakovui A. S.. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta, kodėl atkūrus J. S. nuosavybės teisę į 0,93 ha ploto žemės sklypą natūra, nuosavybės teisė J. S. į šį nekilnojamąjį turtą buvo įregistruota suformuojant du atskirus objektus, kas lėmė, jog vėliau buvo sudaryti du sandoriai. Po šių sandorių sudarymo J. S. priklauso 0,13 ha žemės sklypo, o A. S. 0,22 ha iš sklypo, kurio plotas 0,35 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei A. S. priklauso 0,58 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

14. Teismas nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog J. S. negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į 684 kv. m. žemės sklypą, tuo metu de facto priskirtą prie A. B. (šiuo metu trečiajam asmeniui M. S.) priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės yra išsamiai išnagrinėtos administracinių teismų priimtuose sprendimuose. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-01-14 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-32-283/2008, pagal pareiškėjų A. M. L. ir A. L. skundą, buvo sprendžiamas klausimas dėl administracinių aktų - Utenos apskrities viršininko administracijos 1995-12-08 sprendimo Nr. 5-321, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teises J. S. į 0,93 ha žemės sklypą, bei Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 sprendimo Nr. 34-5363, kuriuo J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,93 ha ploto sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjų skundas buvo patenkintas ir administraciniai aktai panaikinti, konstatuojant, kad iš pradžių turėjo būti suformuotas žemės sklypas namui valdai apie tuo metu A. B. priklausiusius statinius ir tik po to atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemės dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-11-12 nutartimi, priimta byloje Nr. A556-1862/2008, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-01-14 sprendimą pakeitė, atmetė skundo reikalavimus panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 įsakymą Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 sprendimą Nr. 34-5363 ta apimtimi, kuri liečia nuosavybės teisių atkūrimą J. S. ne į 684 kv. m. žemės plotą, faktiškai priskirtą A. M. L. ir A. L., kaip namų valdai prie jiems priklausančių statinių. Nurodė, kad teismo išaiškinta, jog procesas dėl 684 kv. m. žemės sklypo ploto priskirtinumo valstybės išperkamai žemei buvo prasidėjęs, todėl J. S. negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į valstybės išperkamos ir natūra negrąžinamos žemės dalį (684 kv. m.), priimti administraciniai aktai turėjo būti ne naikinami, o koreguojami, tačiau tik 684 kv. m. apimtimi. Pažymėjo, jog teisminiuose procesuose dalyvavo abu atsakovai, administracinių teismų priimti sprendimai buvo jiems žinomi.

15. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatomis, numatančiomis, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog J. S. negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į valstybės išperkamos ir natūra negrąžinamos žemės dalį (684 kv. m.), teismas pripažino, jog valstybės institucijų padaryta klaida – 684 kv. m. žemės dalis iš bendro 0,93 ha žemės ploto – turi būti ištaisyta pagal teismo nurodymus bei priskirta valstybės nuosavybei. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu J. S. buvo suformuoti du žemės sklypo plotai, nors tam nebuvo teisinio pagrindo. Kadangi pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo, iš neteisės negali atsirasti teisė, sprendė, jog ieškovo reikalavimai dėl pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tenkinami, kadangi tik tokiu būdu yra įmanoma grąžinti šalis į pradinę padėtį. Teismas pripažino, kad J. S., nebūdamas viso 0,93 ha žemės sklypo, kuris nesant tam teisėto pagrindo buvo įregistruotas kaip du žemės sklypai (neišskiriant ir nenustatant, kuriame iš dviejų žemės sklypų yra valstybei priklausanti 684 kv. m. žemės sklypo dalis), savininku, negalėjo sudaryti tokio turto pardavimo sandorių, tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (ab initio) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis, CPK 18 straipsnis).

16. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, pažymėjo, kad atsakovas A. S. nesutinka su restitucijos taikymu natūra, tačiau tuo atveju, jei teismas tenkintų reikalavimą dėl 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo žemės sklypus, t. y. 0,58 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 22/35 dalis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), palikti jo nuosavybėje.

17. Teismas atsižvelgė į CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendė, kad net ir toks ilgas laiko tarpas, ypač kai abiem atsakovams jau nuo 2008 metų buvo žinoma, kad iš bendro atkurto nuosavybės teise žemės sklypo, dalis žemės – 684 kv. m., yra valstybės nuosavybė, negali lemti restitucijos netaikymo. Pažymėjo, kad sandoriai pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, o restitucijos taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti viešuosius interesus, nes ginčo sandorio objektas – valstybinė žemė. Nurodė, kad restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti sandorių, sudarytų pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, teisinius padarinius ir grąžinti žemės sklypą valstybei, yra proporcingas nuosavybės teisės ribojimas.

18. Teismas nematė galimybės žemės sklypų palikti atsakovo A. S. nuosavybėje, nes nėra žinoma, kuriame iš dviejų sklypų turėtų būti išskirta valstybei priklausanti žemės sklypo dalis, be to, dėl pačių atsakovų negebėjimo išspręsti šios situacijos taikiu keliu (per klaidos ištaisymą), atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį yra įmanoma tik taikant restituciją natūra. Teismas vertino UAB (duomenys neskelbtini) Panevėžio skyriaus 2020-10-28 Konsultacinio pobūdžio išvadą dėl objekto kainos, sprendė, kad grąžinamos 0,58 ha ploto žemės rinkos vertė yra 7951,61 Eur, o 0,22 ha ploto grąžinamos žemės sklypo dalies (priklausančios A. S.) rinkos vertė - 3 016,13 Eur.

19. Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiomis 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutartis ir pritaikius restituciją natūra, yra sudaromos sąlygos įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutartimi išspręstą klausimą dėl 684 kv. m. žemės sklypo priskyrimo valstybės nuosavybei. Grąžinus šalis į pradinę padėtį, 0,93 ha ploto žemės sklypo bendraturčiais tampa J. S. ir Lietuvos Respublika, kuriems atitinkamai nustatomos jų turto dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje: Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 684/9300 dalis 0,93 ha žemės sklypo, o likusi 8616/9300 dalis 0,93 ha žemės sklypo priklauso atsakovui J. S..

20. Teismas netenkino reikalavimo panaikinti VĮ Registrų centras tvarkomame Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų teisines registracijas, kadangi pats teismo sprendimas yra pagrindas išregistruoti, įregistruoti atitinkamas teises nekilnojamojo turto registre, atlikti registre kitus įrašus, be to, VĮ Registrų centras nėra atsakovu šioje byloje.

21. Teismas iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 123,50 Eur, priteisė byloje mokėtino žyminio mokesčio bei po 9,07 Eur pašto išlaidų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

22. Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą, restitucijos taikymą natūra reglamentuojančias teisės normas, pažeidė teisėtų interesų principą, nepagrįstai suabsoliutino ir suteikė pirmenybę viešajam interesui, tuo pažeisdamas apelianto, kaip sąžiningo įgijėjo teises, proporcingumo principą.

Žemesnės instancijos teismas

24. Nesutinka, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2019-09-23. 2008 metais administraciniams teismams nagrinėjant ginčus dėl Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995-12-08 įsakymo Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 sprendimo Nr. 34-5363 panaikinimo atsakovas buvo Utenos apskrities viršininko administracija, kurios teises, pareigas ir funkcijas perėmė ieškovė nuo 2010-07-01. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų“ Nr. 248 5.2 punktą, po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos esant ginčams dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo, valstybei teismuose atstovauja ieškovė, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Todėl teismo išvados šioms nuostatoms prieštarauja. Teismas, prieštaraudamas pats sau, nurodo, kad ieškovė turėjo teisę ir pareigą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A565-1862/2008, bet negali atsakyti už visus prieš tai egzistavusios institucijos veiksmus ar neveikimą.

25. Nurodo, kad po procesinių sprendimų įsiteisėjimo šalys turėjo teisę kreiptis į teismą dėl 1999-01-08 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, nes Utenos apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 34-5363 buvo pakeisti tik iš dalies, kas susiję su 684 kv. m. žemės, tačiau iki 2018-11-12 ieškinio nepateikė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutartį, kuri taip ir nebuvo pradėta vykdyti, A. M. L. bei A. L., įsigydami žemę jau žinojo apie pažeidimą dėl 684 kv. m., 2003 m. birželio mėnesį jau buvo žinoma apie Utenos apskrities valdytojo 1995 m. priimtų nutarimų dalinį neteisėtumą (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti dar nuo 2003 m. birželio 12 d. A. M. L. bei A. L. jau 2003-06-12 žinodami apie teisių pažeidimą jokių veiksmų nesiėmė, kaip ir Utenos apskrities viršininko administracija bei ieškovė.

26. Apeliantas žemės sklypą valdo ir naudoja virš 21 m., todėl ieškinio patenkinimas ieškovės prašomu būdu pažeistų atsakovo teises ir interesus. Vien tai, kad ieškovė, žinodama apie neteisėtą žemės valdymo priskyrimą nieko nedarė ilgą laiką ir delsė, negali būti pateisinama viešuoju interesu.

27. Nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis ab initio. Įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais Utenos apskrities valdytojų 1995-12-08 d. įsakymas Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojų 1995-12-08 d. sprendimas Nr. 34- 5363 buvo pakeisti tik iš dalies, t.y. tik dėl 684 kv. m., jie nebuvo panaikinti, todėl atitinkamai 1999-01-18 pirkimo – pardavimo sutartys galėjo būti pakeistos tik dėl 684 kv.m.

28. Nebuvo teisinio pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį. Nors neaišku, dėl kokių priežasčių buvo atliktas nuosavybės teisės registravimas į du atskirus sklypus, tai negali būti teisiniu ir faktiniu pagrindu naikinant sutartis.

Žemesnės instancijos teismas

29. Sprendimu pažeidžiamos tik apelianto, kaip sąžiningo įgijėjo, teisės ir teisėtų lūkesčių principas dėl įgytos žemės neliečiamumo, jo sąskaita ištaisytos valstybės klaidos. Nepaisant to, kiek sklypų buvo suformuota, tačiau ginčo klausimas yra tik dėl 684 kv.m. Teismas, pripažindamas sutartis negaliojančiomis visa apimtimi, nors, administraciniai aktai – Utenos apskrities valdytojo sprendimai – nėra pripažinti niekiniai ir negaliojantys, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80 ir 6.145 straipsnių nuostatas. Sutartys galėjo būti pakeistos, t.y. tik dėl 684 kv.m. valstybinės žemės.

30. Sprendimas kelia abejonių ir bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumu bei sąžiningu, nes taisant valstybės padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese, 684 kv.m. turėjo atitekti valstybei, o ne atsakovui J. S..

31. Nurodo, kad EŽTT savo praktikoje yra pasisakęs dėl valstybės padarytų klaidų taisymo ir savininko teisių apsaugos, proporcingumo principo, teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo. EŽTT praktikoje pabrėžiama, jog valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos sąžiningų asmenų sąskaita, užkraunant jiems pernelyg didelę naštą. Šiuo atveju valstybės padarytos klaidos rizika buvo perkelta išimtinai ant apelianto, teismas nepagrįstai suabsoliutino viešąjį interesą, tuo pažeisdamas proporcingumo principą, nes buvo taikyta restitucija natūra ir iš apelianto siekiama atimti žemę. Pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, restitucijos taikymo galimybei įvertinti taikytinas trijų pakopų testas, t. y. spręstina dėl restitucijos, kaip nuosavybės teisės ribojimo pagrindo, teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo, o pirmosios instancijos teismas šia praktika nesivadovavo, nepagrįstai sprendė, jog restitucijos taikymas natūra yra vienintelis būdas ištaisyti valstybės padarytas klaidas. Pagal bendrąją taisyklę valstybės institucijų klaidos, padarytos perleidžiant nuosavybę, neturėtų būti taisomos taikant restituciją natūra t. y. prievarta paimant nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-11-26 nutartis civ.b.Nr. e3K-3-315-684/2020).

32. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas buvo sąžiningas; žemės sklypą valdo jau 21 metus; valstybė visą laiką žinojo apie esantį pažeidimą dėl 684 kv.m., tačiau šią klaidą ėmėsi taisyti tik 2020 m., t.y. po 17 metų; į apelianto teisėtų lūkesčių principą dėl žemės valdymo ir nuosavybės; į tai, kad apeliantas visada prieštaravo dėl restitucijos taikymo natūra; į tai, kad pripažinus sandorius negaliojančiais žemė turėjo būti grąžinta valstybei, o ne atsakovui J. S.; ieškovė nepateikė jokios mokamos kompensacijos dydžio. Turto vertinimą, t.y. konsultacinio pobūdžio išvadas, pateikė atsakovas J. S., kuris yra suinteresuotas dėl žemės sklypų susigrąžinimo. Ieškovės pozicijos dėl mokėtinos kompensacijos dydžio nėra. Teismas turėjo skirti ekspertizę ir priteisiant kompensaciją, turėjo būti įvertinta ne tik dabartinė turto vertė, bet ir tai, jog apeliantas žemės sklypais rūpinosi, juos valdė 21 metus.

Atsiliepimas

33. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad senaties termino pradžia laikytina 2019-09-23, kuomet bankrutuojančio A. M. L. bankroto administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotas asmuo kreipėsi į ieškovę.

Žemesnės instancijos teismas

34. 2003 m. birželio 12 d. Utenos apskrities viršininko administracijos išduota pažyma, jog A. B. nekilnojamojo turto įgijėjams bus suteikta galimybė įsigyti žemę po perkamais pastatais iš A. B., buvo bendro pobūdžio formuluotė, kuri rašoma, kai yra perleidžiami pastatai, esantys nesuformuotoje valstybinėje žemėje, ir ji neįrodo, jog išduodant šią pažymą būtų nustatyta, jog pastatai yra atsakovams priklausančioje žemėje.

35. Ne A. M. L., A. L., dėl kurių apeliantas daro prielaidą, jog jie žinojo apie pažeidimą dėl 684 kv. m., yra ieškovai šioje byloje. Ieškovė nebuvo tas subjektas, kuris turėjo įvykdyti 2008 m. teismo sprendimą, šioje byloje proceso šalimis buvo: pareiškėjai - A. M. L. ir A. L., atsakovas - Utenos apskrities viršininko administracija, tretieji asmenys suinteresuoti asmenys - J. S. ir A. S.. Sprendime nenurodyta, kaip jis turėtų būti įgyvendintas, neatsižvelgta į 1999 m. sudarytas pirkimo sutartis, nenurodyta, kokią įtaką sprendimas turės sudarytoms pirkimo - pardavimo sutartims.

36. Asmenys nesikreipė nei į Utenos apskrities viršininko administraciją, nei į Nacionalinę žemės tarnybą dėl 2008 m. teismo sprendimo įgyvendinimo, atsakovas J. S. nekėlė klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 684 kv. m. Atsakovams buvo žinoma administracinės bylos baigtis, tačiau jiems nekilo klausimų, kaip sprendimas turėtų būti įgyvendintas, ir kokią įtaką jis turi sutartims. Apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, todėl sąžiningumo šiuose veiksmuose (neveikime) nėra.

37. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti du sklypai, nors nei Anykščių skyriuje, nei VĮ Registrų centre nėra dviejų žemės sklypų suformavimo dokumentų (paženklinimo aktų, planų ir abrisų). Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje įbraižytas vienas sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal konfigūraciją atitinkantis žemės sklypo planą, kurio plotas 0,93 ha. Apeliantas nurodo, kad jis sąžiningas įgijėjas, tačiau žeme jis naudojosi nežinodamas žemės sklypų ribų, neturėdamas jų planų. Neįmanoma nustatyti, kuriame iš žemės sklypų yra trečiajam asmeniui M. S. priklausantis gyvenamasis namas, nes nėra dviejų žemės sklypų planų ir Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje įbraižytas vienas sklypas, kurio plotas 0,93 ha.

Žemesnės instancijos teismas

38. Teismo pagrįstai nurodyta, jog restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti sandorių, sudarytų pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, teisinius padarinius ir grąžinti žemės sklypą valstybei, yra proporcingas nuosavybės ribojimas.

39. Dėl pačių atsakovų negebėjimo išspręsti šios situacijos taikiu keliu (per klaidos ištaisymą), atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį yra įmanoma tik taikant restituciją natūra. Dėl apelianto kaltės ginčas nebuvo taikiai išspęstas (administracine tvarka) ir šiuose veiksmuose jo sąžiningumo nesimato. Apeliantas nesuprantamai nurodo, jog pritaikius restitucija 684 kv. m. turėjo atitekti valstybei, o ne atsakovui J. S., kadangi 684 kv. m. ir atiteko valstybei.

40. Nesutinka, kad nėra ieškovo pozicijos dėl turėtinos išmokėti kompensacijos dydžio apeliantui, kadangi tai aiškiai išreikšta 2020-11-04 patikslintame ieškinyje, atsižvelgiant į UAB (duomenys neskelbtini) Panevėžio skyriaus 2020-10-28 Konsultacinio pobūdžio išvadą. Ieškovės nuomone, bendra 0,93 ha ploto žemės rinkos vertė yra 12 750 Eur.

Atsiliepimas

41. Atsakovas A. S. savo atsiliepime į patikslintą ieškinį, kurį pateikė jau susipažinęs su prašomos priteisti kompensacijos dydžiu, savo nuomonės, jog ši kompensacija per maža neišreiškė, neprašė teismo skirti ekspertizę. Ieškinys nėra kreipimasis dėl valstybinės institucijos padarytos klaidos. Tai, kad buvo padaryta valstybinės institucijos klaida, buvo nustatyta jau 2008 m. Patikslintu ieškiniu buvo siekiama įvykdyti 2008 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą.

42. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. S. prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad teismas teisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, pagrįstai sprendė, jog ieškovė apie egzistuojančią problemą dėl valstybinės žemės (t.y. 0,0684 ha ploto) valdymo bei registracijos objektyviai sužinojo 2019-09-23, kai buvo gautas prašymas įteisinti 684 kv. m. žemės sklypą namų valdai. Ieškovės objektyvus sužinojimas, kad siekiant realiai įvykdyti administracinių teismų procesinius sprendimus yra būtina ginčyti sandorius, galėtų būti vertinamas net ir vėlesne data (t.y. tuomet, kai Valstybės įmonė „Registrų centras“ po ieškovės kreipimosi atsisakė tenkinti prašymą dėl duomenų Nekilnojamojo turto registre ir kadastre ištaisymo / koregavimo).

43. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutartis yra savaiminio vykdymo dokumentas. Sprendžiant administracinį ginčą nebuvo vertinama aplinkybė dėl žemės vėlesnio perleidimo, įgaliotos valstybės institucijos (Utenos apskrities viršininko administracija, vėliau ieškovė) galėjo pagrįstai manyti, kad situaciją išsprendžia pats sprendimas.

44. Asmenys, kurių valdomais statiniais buvo užstatyta 684 kv. m. žemės (A. M. L., A. L.) bei kurių valdomų žemės sklypų plotas po administracinių teismų sprendimų turėjo koreguotis (t.y. atsakovai), turėjo būti labiausiai suinteresuoti Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų pakeitimu, tačiau to jie neinicijavo, kas patvirtina, jog ir apelianto veiksmai stokoja sąžiningumo. Ieškovei senaties termino pradžia nėra sietina su 2008-11-12 teismo nutarties priėmimu. Tuo tarpu 2003-06-12 galiojo 1995 m. sprendimas ir Įsakymas, nebuvo pagrindo abejoti jų turiniu ir sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Apeliantas nepagrįstai sutapatina subjektus – A. M. L., A. L. ir ieškovę, kadangi ne Utenos apskrities viršininko administracija buvo inicijavusi procesą dėl administracinių aktų panaikinimo.

45. Nurodo, kad ieškovė nebuvo ginčo teisinių santykių dalyve 2008 m. administraciniams teismams nagrinėjant ginčus. LR Vyriausybės 2010-03-10 nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ 5.2 p. nuostatos reglamentuoja išimtinai procedūrinį atstovavimą, esant teismuose nagrinėjamiems ginčams dėl apskričių administracijų priimtų sprendimų. Ginčai buvo išnagrinėti 2008 m., po 2010-07-01 įvykusio funkcijų perskirstymo tarp institucijų jokie nauji ginčai teisme, susiję su 1995 m. sprendimu bei įsakymu ir jų sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis, teismuose nebuvo nagrinėjami.

Žemesnės instancijos teismas

46. Nurodo, kad sutartys negaliojo nepaisant to, ar byloje būtų pareikšti reikalavimai, ar nebūtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo pasekmių nustatymo atveju (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12- 09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008).

47. Pažymi, kad ieškovė teisme išreiškė poziciją atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas vertintų, jog jis praleistas. Sprendžiant, ar svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys vertintina, kad nuo 2010-07-01 atlikta funkcijų perskirstymo tarp valstybės institucijų reforma, pagal kurią įgaliojimai žemės tvarkymo srityje buvo suteikti ieškovei, nedalyvavusiai vykusiuose teisminiuose procesuose, reikalavimai yra nukreipti į teisingumo įgyvendinimą, kadangi administraciniai teismai pasisakė, jog valstybei priklauso 0,0684 ha ploto žemė, į kurią nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės, reikalavimais yra siekiama apginti viešąjį interesą (t.y. teises į valstybei priklausančią nuosavybę) bei privatų trečiojo asmens interesą, užtikrinant šiam asmeniui realias galimybes naudotis savo teisėtai įsigytu turtu.

48. Nurodo, kad teismas pagrįstai sutartis pripažino negaliojančiomis ab initio CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu bei taikė iš to kylančias teisines pasekmes – restituciją. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu buvo suformuotas vienas 0,93 ha ploto žemės sklypas, tačiau dėl nežinomų priežasčių, atliekant turto registraciją 1995 m. sprendimo ir įsakymo pagrindu, buvo įregistruoti 2 sklypai, kai tokiai teisinei registracijai nebuvo teisinio pagrindo. Po teismų procesinių sprendimų nėra galimybės identifikuoti, kuriame žemės sklype yra valstybei priklausantis 684 kv. m. žemės plotas. Todėl ir sutarčių pripažinimas negaliojančiomis iš dalies objektyviai nebuvo galimas.

49. Nesutinka, kad klaida taisoma išimtinai apelianto sąskaita, kadangi jam kompensuojama žemės, kuri grąžinama J. S., vertė pagal dabartines (ne buvusias 1999 m.) tokio turto kainas. Taigi, ir šis atsakovas bus priverstas patirti išlaidų. Sprendimu nuosavybės teisės į 684 kv. m. žemės ploto bendrame žemės sklype yra pripažintos būtent valstybei, o ne atsakovui J. S., kaip neteisingai teigiama.

50. Nurodo, kad apelianto pageidavimas, jog 0,58 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 22/35 dalys žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų paliktos jo nuosavybėje, neatitinka kito restitucijos taikymo būdo, t.y. piniginių lėšų ekvivalento sumokėjimo, kai restitucija natūra nėra taikoma. Sprendime yra išsamiai argumentuota, kodėl taikoma restitucija natūra, teismas atsižvelgė į tai, kad: restitucijos natūra taikymas užtikrina viešuosius interesus (ginčo objektas – valstybinė žemė); nėra galimybės sklypų palikti apelianto nuosavybėje, nes nėra aišku, kuriame iš jų turėtų būti išskirta valstybei priklausanti 684 kv. m. žemės ploto dalis; apeliantas pats elgėsi nesąžiningai ir kategoriškai prieštaravo iškilusios problemos sprendimui taikiu keliu (sudarant susitarimą dėl konkrečių nuosavybės teisės dalių bendrame žemės sklype nustatymo).

51. EŽTT jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Nuosavybės paėmimas už ją neatlyginant pinigų suma, pagrįsta nuosavybės verte, paprastai bus laikomas neproporcingu trukdymu, kuris negali būti pateisinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 str. nuostatomis. Šiuo atveju apeliantui bus išmokama kompensacija. Restitucijos natūra būdas atitinka visų šalių interesus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokiu būdu užtikrinami ir trečiojo asmens M. S. interesai, nes, nustačius valstybės nuosavybės teisę į 684 kv. m. žemės ploto, jis galės būti priskirtas prie namų valdos.

Šalies argumentai

52. Pažymi, kad apeliantas tik skunde nurodė, jog jo naudai išmokamos kompensacijos dydžiui nustatyti teismas neva turėjo (privalėjo) skirti turto vertinimo ekspertizę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas tokio pobūdžio prašymo nereiškė. Manydamas, kad vertintojų nustatyta turto vertė yra kitokia (galimai didesnė), jis turėjo visas galimybes tą įrodinėti (įskaitant ir teikti savo užsakytą turto vertinimą ar prašyti byloje skirti teismo ekspertizę), tačiau to nedarė.

Atsiliepimas

53. Trečiasis asmuo M. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad 2019-12-16 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu jis įgijo nuosavybės teisę į statinius, anksčiau priklausiusius A.M. L..

54. Administracinių teismų pripažinta, jog 0,0684 ha plotas, de facto priskirtas prie pareiškėjų L. (anksčiau A. B.) valdomų statinių, pateko į valstybės išperkamą valstybės žemę, todėl į šį plotą nuosavybės teisė atsakovui J. S. negalėjo būti atkurta. Šis plotas teismų pripažintas valstybine žeme, kuri priskirta trečiojo asmens valdomiems statiniams eksploatuoti.

55. Niekas iš suinteresuotų asmenų (statinių savininkų ar žemės sklypų, kurių duomenys turėjo būti keičiami) jokios iniciatyvos atlikti korekcijas nerodė. Problema buvo pradėta spręsti, kai bankrutuojančio M.A. L. bankroto administratorius kreipėsi į ieškovę. Išaiškėjus, kad dėl žemės, į kurios ribas patenka 684 kv. m. valstybinės žemės, 1999-01-18 buvo sudaryti sandoriai, iškilo poreikis juos ginčyti, kadangi nėra kito teisinio būdo, kaip sudaryti sąlygas įvykdyti tai, ką jau buvo nusprendę administraciniai teismai, faktiškai pripažindami 684 kv. m. plotą valstybine žeme.

56. Atsižvelgtina į apelianto piktybišką nenorą išspręsti situaciją per klaidos ištaisymą, sudarant visų suinteresuotų asmenų susitarimą dėl žemės sklypo dalių. Sutinka su teismu dėl ieškinio senaties termino (skaičiavimo), negaliojančio sandorio pasekmių (restitucijos) taikymo. Taikant restitucija natūra su apeliantu yra tinkamai atsiskaitoma, nes jam J. S. yra įpareigojamas išmokėti dabartinę to turto, kuris grąžinama J. S., rinkos vertę. Netaikant restitucijos natūra trečiasis asmuo objektyviai toliau negalėtų naudotis savo statiniais, nes prie jų nebūtų galimybės suformuoti namų valdos sklypo statiniams eksploatuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

57. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

58. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo panaikinti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriai tarp fizinių asmenų, taikyta restitucija,ir nustatyta, jog 0,93 ha žemės sklypas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamomis dalimis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

59. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą, nepagrįstai sprendė, jog senaties terminas nėra praleistas, o jo pradžia laikytina 2019-09-23, kai į ieškovę kreipėsi bankrutuojančio A. M. L. bankroto administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotas asmuo su prašymu dėl žemės sklypo, priklausančio pastatams – gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems adresu (duomenys neskelbtini) suformavimo ir galimo pirkimo. Tvirtina, kad 10 metų trukmės ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo administracinių teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo momento, t.y. nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutarties priėmimo, arba netgi nuo 2003 m. birželio 12 d., kadangi A. M. L. bei A. L., Utenos apskrities viršininko administracija jau žinojo apie teisių pažeidimą.

60. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

61. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, valstybę tuo metu atstovavusiai Utenos apskrities viršininko administracijai aplinkybė, jog atsakovui J. S. nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į 684 kv. m. žemės plotą, faktiškai priskirtą A. M. L. ir A. L., kaip namų valdai prie jiems priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), tapo žinoma tik po to, kai galutinai buvo išspręstas ginčas dėl Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995-12-08 įsakymo Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 sprendimo Nr. 34-5363 panaikinimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-11-12 nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-01-14 sprendimą ir nustatė, kad skundžiamų sprendimų dalis, kuria buvo atkurta nuosavybės teisė ir į valstybės išperkamos žemės dalį, turėjo būti koreguojama, tačiau tik 684 kv. m. apimtimi, o visiškam sprendimų naikinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, teismo buvo atmesti skundo reikalavimai panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 įsakymą Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 sprendimą Nr. 34-5363 ta apimtimi, kuri liečia nuosavybės teisių atkūrimą J. S. ne į 684 kv. m. žemės plotą, faktiškai priskirtą A. M. L. ir A. L., kaip namų valdai prie jiems priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

62. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tik teismui panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu nuosavybės teisės atkurtos J. S. į 684 kv. m. žemės plotą, valstybę atstovavusiai institucijai turėjo būti suprantama, jog J. S. nepagrįstai priskirtas 0,0684 ha plotas turėtų būti registruojamas šiuo atveju valstybės vardu. Tai darant, turi būti išsprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimas ir J. S., o ne tik sumažinamas nuosavybės teisėmis valdomas turtas.

63. Bylą nagrinėjant administraciniuose teismuose buvo žinomos aplinkybės, kad J. S. šiuo metu ginčijamomis sutartimis žemės sklypus (taip pat ir į juos galimai įsiterpusį ir valstybės vardu registruotiną 0,684 ha sklypą) perleido savo broliui A. S.. Todėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutarties priėmimo, kada tapo žinoma, kokia apimtimi naikintini administraciniai aktai, valstybę atstovaujančiai institucijai (tuo metu Utenos apskrities viršininko administracijai) turėjo būti suprantama, jog siekiant grąžinti 0,684 ha sklypą valstybės nuosavybei, bus reikalinga šį sklypą atsiimti iš jo savininkų, kurie dar valdo nuosavybės teisėmis.

64. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019-09-23, kai į ją kreipėsi bankrutuojančio A. M. L. bankroto administratorius UAB (duomenys neskelbtini) . Nors šios bylos ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba nedalyvavo administracinės bylos nagrinėjime, kadangi tuo metu valstybę atstovavo Utenos apskrities viršininko administracija, tačiau negali būti ignoruojama aplinkybė, jog nuo 2010 metų liepos 1 dienos, panaikinus apskričių viršininkų administracijas, Nacionalinė žemės tarnyba perėmė jose veikusių žemėtvarkos skyrių ir kitas apskričių viršininkų administracijų funkcijas, susijusias su žemės tvarkymu. Kaip pagrįstai pažymi apeliantas, pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Aplinkybė, kad vykdant reformą pasikeitė valstybę atstovaujanti institucija, neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškinio senaties trukmės. Pripažinus, jog ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2008-11-13, o 2020-11-04 pateiktas teismui patikslintas ieškinys, kuriuo ginčijami sandoriai, akivaizdu, kad ieškinys pateiktas pasibaigus 10 metų bendrajam senaties terminui. Ieškovė šiuo atveju gina trečiojo asmens teisę į namų valdą.

65. Tačiau, nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; kt.).

66. Šiuo atveju administraciniame teisme buvo iš dalies panaikinti administraciniai aktai, kurie nepilnai atitinka žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismo buvo konstatuota, jog J. S. nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos į 684 kv. m. žemės plotą, faktiškai priskirtą A. M. L. ir A. L., kaip namų valdai prie jiems priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinta, jog šis žemės plotas patenka į valstybės išperkamos žemės dalį. Vienok J. S. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo paneigta, bet pasisakyta dėl konkrečios žemės sklypo dalies. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad šis namų valdos sklypas tinkamai suformuotas bent preliminariai, kad būtų galima jį konkretizuoti ne tik nurodomu dydžiu.

67. Susidariusia situacija iš esmės pažeidžiamas privataus trečiojo asmens, kurio statiniai stovi 684 kv. m. žemės plote, interesas, kadangi, pagal ieškovės tvirtinimą, jis negali įsiteisinti priskirto namų valdos žemės sklypo. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad vykdant reformą buvo panaikintos apskričių viršininkų administracijos, jų funkcijas perėmė kita institucija (ieškovė), kas taip pat galėjo turėti įtakos senaties termino praleidimui.

68. Be to, ieškovė po to, kai 2019-09-23 raštu į ją kreipėsi bankrutuojančio A. M. L. bankroto administratorius UAB (duomenys neskelbtini), ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama išspręsti ginčą taikiai, atsakovams buvo siūloma pateikti nuomonę dėl klaidų ištaisymo administracine tvarka, gauti jų prašymai dėl klaidų ištaisymo administracine tvarka, kreiptasi į VĮ Registrų centras dėl kadastro duomenų patikslinimo, dalies sklypo įregistravimo valstybės vardu, buvo parengtas registro duomenų ištaisymo projektas, susitarimas, tačiau jo atsakovai nebesutiko pasirašyti (apeliantas atsisakė tai padaryti 2020-03-02). Po to, ieškovė nedelsiant kreipėsi į teismą su ieškiniu (2020-03-10), kuriame nors ir nepareiškė reikalavimo dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorių panaikinimo, tačiau siekė žemės sklypo dalies įregistravimo valstybės vardu. Tokiu būdu buvo siekiama įgyvendinti trečiojo asmens teisę į namų valdos žemės sklypą, o atsakovai šią teisę pripažįsta. Tai svarbu sprendžiant, ar tikrai praleista ieškinio senatis (CK1.130 str. 2 d.).

69. Apeliantas nurodo, kad nebuvo teisinio pagrindo pripažinti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis ab initio, teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80 ir 6.145 straipsnių nuostatas. Mano, kad sutartys galėjo būti pakeistos, t.y. tik dėl 684 kv.m. valstybinės žemės, kadangi įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais Utenos apskrities valdytojų 1995-12-08 d. įsakymas Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojų 1995-12-08 d. sprendimas Nr. 34- 5363 buvo pakeisti tik iš dalies, t.y. tik dėl 684 kv. m. Teigia, kad sprendimu pažeidžiamos tik apelianto, kaip sąžiningo įgijėjo, teisės ir teisėtų lūkesčių principas dėl įgytos žemės neliečiamumo, jo sąskaita ištaisytos valstybės klaidos.

70. Byloje nustatyta, kad Utenos apskrities valdytojos 1995-12-08 sprendimu Nr. 34-5363 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo J. S.“, Utenos apskrities valdytojos 1995-12-08 įsakymu Nr. 5-321 (priedo Nr. 1 vienuolikta eilutė) „Dėl nuosavybės teisės atstatymo J. S.“ J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,93 ha žemės, iš jo 0,35 ha miško. (duomenys neskelbtini) 1995 m. balandžio 23 d. paženklinimo aktu paženklintas vienas sklypas, kurio plotas 0,93 ha, 1995-07-03 parengtas vieno žemės sklypo abrisas, 1995-07-13 parengtas vienas (0,93 ha ploto) žemės sklypo planas, kuriame kadastro numeris nenurodytas. Nekilnojamojo turto registre dėl nenustatytų priežasčių įregistruoti du sklypai: 0,35 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,58 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Ar tuo iš esmės pažeidžiamos kieno nors teisės, neaišku, to ieškovė nenurodo, nes sklypų dydis atitinka Utenos apskrities valdytojos 1995-12-08 sprendimą.

71. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-12 nutartimi pakeistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-01-14 sprendimas ir nustatyta, kad skundžiamų sprendimų dalis, kuria buvo atkurta nuosavybės teisė ir į valstybės išperkamos žemės dalį, turėjo būti koreguojama, tačiau tik 684 kv. m. apimtimi, o visiškam sprendimų naikinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, teismo buvo atmesti skundo reikalavimai panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 įsakymą Nr. 5-321 ir Utenos apskrities valdytojo 1995-12-08 sprendimą Nr. 34-5363 ta apimtimi, kuri liečia nuosavybės teisių atkūrimą J. S. ne į 684 kv. m. žemės plotą, faktiškai priskirtą A. M. L. ir A. L., kaip namų valdai prie jiems priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu pripažinta, jog J. S. nuosavybės teisės į likusią žemės sklypo dalį (0,8616 ha) atkurtos teisėtai.

72. 1999-01-18 pirkimo - pardavimo sutartimi (registro Nr. 11-192) J. S. pardavė A. S. 0,58 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 1999-01-18 pirkimo - pardavimo sutartimi (registro Nr. 11-193) J. S. pardavė A. S. 22/35 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,35 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (J. S. priklauso 13 arų, A. S. – 22 arai). Ieškovė ginčija šias sutartis siekdama, jog 0,0684 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,93 ha ploto) būtų išskirta kaip valstybės nuosavybė.

73. Apeliantas nurodo, jog žemės perleidimo sutartys galėjo būti koreguojamos tik dėl 684 kv.m. valstybinės žemės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pripažino, jog J. S., nebūdamas viso 0,93 ha žemės sklypo, kuris nesant tam teisėto pagrindo buvo įregistruotas kaip du žemės sklypai (neišskiriant ir nenustatant, kuriame iš dviejų žemės sklypų yra valstybei priklausanti 684 kv. m. žemės sklypo dalis), savininku, negalėjo sudaryti tokio turto pardavimo sandorių, o tai reiškia, kad tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (ab initio) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis, CPK 18 straipsnis). Vargiai ar galima su tuo sutikti. Pardavimas šiuo atveju neteisėtas tik tuo atveju, jeigu juo parduota trečiojo asmens siekiamas įteisinti namų valdos žemės sklypas.

74. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog abiejų sandorių panaikinimas aukščiau nurodytais pagrindais pilnai nėra galimas, vertinant, kad tik neženkli dalis valstybės žemės pateko A. S. įsigytą (-us) žemės sklypus. Panaikinus tik dalį aukščiau minėtų administracinių aktų, sutarčių pripažinimas negaliojančiomis visa apimtimi neatitiktų proporcingumo, teisingumo principų.

75. Nors ieškovė pirmosios instancijos teisme akcentavo aplinkybę, jog J. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo suformuotas vienas 0,93 ha žemės sklypas, o ne du, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje galima spręsti dėl dviejų atskirų žemės sklypų, kurių bendras plotas sudaro 0,93 ha, kaip atskirų daiktinės teisės objektų. Vien tai, kad galimai dėl procedūrinių pažeidimų buvo suformuoti du sklypai, vietoje vieno, kai nėra atskirų planų, abrisų, savaime neleidžia spręsti, jog šie atskiri nekilnojamojo turto objektai negalėjo būti perleidžiami kito asmens nuosavybėn ir kad atitinkamai negali būti sprendžiama dėl sudarytų atskirų sandorių teisėtumo.

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirmiausia byloje buvo reikalinga nustatyti, kuriame konkrečiame sklype (ar abiejuose sklypuose) yra įsiterpęs 0,0684 ha žemės sklypas. Byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, leidžiančios kategoriškai spręsti, jog 0,0684 ha žemės sklypas yra tiek 0,58 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek 0,35 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).

77. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, šio žemės sklypo 0,58 ha plotą sudaro: 0,18 ha žemės ūkio naudmenos ir 0,40 ha užstatyta teritorija, kai kitą 0,35 ha plotą sudaro 0,35 miško žemės plotas.

78. Atsiliepime į ieškinį atsakovas J. S. nurodo, jog L. priklausę pastatai stovi 0,58 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, atsakovas pateikė į bylą 2017 m. atliktus kadastrinius matavimus, pagal kuriuos šie trečiojo asmens pastatai nepatenka nei į vieną žemės sklypą (galimai yra likęs laisvos žemės plotas). Tiek pagal minėtus kadastrinius matavimus, tiek pagal viešus duomenis, gautus iš (duomenys neskelbtini) matyti, kad greta 0,58 ha ploto žemės sklypo, kurio adresas (duomenys neskelbtini), yra trečiajam asmeniui priklausantys statiniai adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu 0,35 ha žemės sklypas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), yra ženkliai toliau.

79. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant pašalinti visus neatitikimus byloje reikalinga atlikti žemės sklypų matavimus ir nustatyti tikslią 0,0684 ha namų valdos žemės ploto vietą, kadangi yra duomenų, jog įsiterpęs ginčo žemės plotas yra tik 0,58 ha žemės sklype. Pasitvirtinus tokiai aplinkybei, nebūtų net pagrindo svarstyti dėl kito žemės sklypo (bendras plotas 0,35 ha) dalių perleidimo nuginčijimo.

80. Atkreiptinas dėmesys, kad administraciniams teismams sprendžiant dėl administracinių aktų panaikinimo buvo vertinamos aplinkybės, jog dar 1992 m. A. B., buvusiam trečiojo asmens namų valdos savininkui, buvo patvirtintas 684 kv.m. žemės plotas namų valdai. Šis asmuo parašu derino J. S. grąžintinos žemės planą. Todėl siekiant išsiaiškinti, kur randasi namų valdos sklypas J. S. sklypų atžvilgiu, svarstytina, ar neturėtų būti išreikalauta iš Panevėžio apygardos administracinio teismo byla Nr. I-32-283-2008 m., kurioje galimai yra ir šiai bylai aktualūs duomenys.

81. Apeliantas nurodo, kad taisant valstybės padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese, 684 kv.m. turėjo atitekti valstybei, o ne atsakovui J. S.. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog 0,93 ha sklype Lietuvos Respublika (patikėtinis – ieškovė) bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,0684 ha žemės plotą (t. y. 684/9300 dalis žemės sklypo), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pasisakė aiškiai neišsprendęs klausimo dėl restitucijos taikymo. Sprendime nurodoma, jog panaikinus sandorius atsakovas A. S. grąžina žemės sklypus (dalis) ankstesniam savininkui – J. S., tuo tarpu dėl žemės sklypo grąžinimo valstybei, tiksliau perdavimo namų valdai, nėra pasisakyta, o dalis sklype jau nurodyta.

82. Pastebėtina, kad restitucija turi būti taikoma valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams (šiuo atveju – apeliantui), iš kurių turtas natūra perduodamas valstybei. Tuomet iškyla kompensacijos už valstybei iš atsakovų paimamą žemės sklypą klausimas. Svarstytina galimybė išpirkti namų valdos dalį, jei ji tikrai pas atsakovus, arba tą dalį kompensuoti kitu žemės sklypu. Taip, kaip pareikštas ieškinys byloje, ginčų neišsprendžia, jie vis tiek lieka ateičiai, nes po reikalavimų tenkinimo pažeidžiamos kitų asmenų, turinčių teisę į žemę, teisės, lieka neišspręstas iš J. S. paimtos dalies nekilnojamojo turto grąžinimo klausimas.

83. Net ir nesant tinkamai pareikšto ieškovės reikalavimo, tačiau įvertinęs bylos aplinkybes, teismas privalo ex officio tinkamai ir aiškiai išspręsti restitucijos klausimą.

84. Byloje nustatyta, kad atsakovui J. S. neteisėtai grąžinta natūra žemės sklypo dalis (0,684 ha), panaikinti administraciniai aktai, kuriais atkurtos jam nuosavybės teisės į žemę bei nutarta atsakovui J. S. grąžinti natūra 0,93 ha žemės sklypą, ta apimtimi, kuri liečia nuosavybės teisių atkūrimą J. S. ne į 684 kv. m. žemės plotą, faktiškai priskirtą A. M. L. ir A. L., kaip namų valdai prie jiems priklausančių statinių. Šiems statiniams skirtas tik atitinkamo dydžio žemės sklypas. Todėl turėjo būti sprendžiama dėl žemės sklypų perleidimo sandorių teisėtumo bei restitucijos taikymo tiek, kiek tai susiję su 0,684 ha žemės plotu, vertinama, ar atsakovas A. S. valdo minėtą plotą.

85. Lieka neaišku, kodėl teismo sprendimu pirkimo-pardavimo sutartys yra panaikinamos visa apimtimi ir pritaikius restituciją A. S., įgijęs sklypus vėlesniais sandoriais, turi grąžinti visą įgytą nekilnojamąjį turtą ankstesniam savininkui J. S., vietoje to, kad valstybei būtų grąžinamas tik aktualus bylai 0,0684 ha plotas. Neaišku, kokiu pagrindu atsakovui J. S. po minėtų sandorių panaikinimo atitenka 0,7316 ha (0,8616 ha -0,13 ha) žemės plotas.

86. Sutiktina su apeliantu, jog tokiu ginčo sprendimu pažeidžiami išimtinai tik jo interesai, kadangi pagal ginčijamą teismo sprendimą atsakovas visiškai praranda nuosavybės teisę į 0,58 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei į 22/35 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,35 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad naikinant aktus bei sutartis privalu užtikrinti teisingą interesų pusiausvyrą tarp statinių savininko ir apelianto teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

87. Apeliantas teigia, kad, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas buvo sąžiningas; žemės sklypą valdo jau 21 metus; ilgą laiką buvo žinoma apie esantį pažeidimą dėl 684 kv.m., tačiau šią klaidą ėmėsi taisyti tik 2020 m.; į apelianto teisėtų lūkesčių principą dėl žemės valdymo ir nuosavybės; į tai, kad apeliantas visada prieštaravo dėl restitucijos taikymo natūra; į tai, kad pripažinus sandorius negaliojančiais žemė turėjo būti grąžinta valstybei, o ne J. S.; ieškovė nepasiūlė J. S. jokios mokamos kompensacijos dydžio.

88. Pažymėtina, kad asmenys, nuosavybės teises į žemę įgiję atlygintinių sandorių pagrindu, turi teisę gintis savo sąžiningumo aplinkybe prieš restitucijos reikalaujantį asmenį (ieškovą). Kai žemės sklypai perleisti, iškyla restitucijos būdo parinkimo klausimas, susijęs su sandorio (-ių) šalių sąžiningumu (CK 6.147 straipsnio 2 dalis, 6.153 straipsnio 1 dalis).

89. Nors žemės 0,684 ha dalis perėjo atsakovo J. S. nuosavybėn iš dalies panaikintų administracinių aktų pagrindu, tuo tarpu atsakovui A. S. šis žemės plotas atiteko pagal vėlesnius (ar vėlesnį) sandorius. Todėl bylą nagrinėjant iš naujo svarstytina, ar sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos nėra taikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys, 6.153 straipsnis).

90. Kaip jau minėta aukščiau ( nutarties 78 p.), byloje pirmiausia yra reikalinga nustatyti aplinkybes, kuriame dabar registruotame žemės sklype yra valstybei priklausantis žemės plotas, į kurį pretenduoja trečiasis asmuo, kas turėtų esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sandorio (-ių) dalies panaikinimo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu šalys diskutavo dėl galimo sklypų viršpločio, atsakovo J. S. atsiliepime į ieškinį teigiama, jog trečiojo asmens statiniai yra laisvame žemės sklype, jie net nepatenka į ginčo žemės sklypus, o laisvo, valstybei priklausančio žemės ploto galimai pakaktų namų valdai.

91. Trečiojo asmens pastatų savininkui teisė į namų valdos žemės sklypą pripažinta 1991-92 metais. Kyla abejonės, tai gal ir du sklypai J. S. suformuoti dėl to, kad juos skiria ginčo namų valda. Tuo atveju, jeigu pasitvirtintų egzistuojant realiai galimybei suformuoti žemės sklypą, skirtą trečiojo asmens statinių eksploatavimui iš laisvos valstybinės žemės, manytina, kad ši aplinkybė galėtų turėti esminės reikšmės sprendžiant kilusį ginčą.

92. Apeliacijos proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (nenustatytų visų faktinių aplinkybių), bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

93. Teismo vertinimu, ieškinys pareikštas tik vienu pagrindu, t.y, administracinio teismo sprendimo pagrindu, o reikalavimai pareikšti dėl pirkimo-pardavimo sutarties. Reikalavimui nuginčyti pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti ir aplinkybės dėl teisės į namų valdos žemę, aiškinantis jos suformavimą ir suteikimą, naudojimo aplinkybes. Šios aplinkybės gali būti svarbios ir taikant ieškinio senatį, nes svarbu, kad atsakovai trečiojo asmens teisę į namų valdą pripažįsta, tačiau taip ir lieka neaišku, ar atsakovai iš tiesų konkretų namų valdos sklypą valdo, ar padarė kokius pažeidimus. Dėl pasakyto, teismo vertinimu, šalių procesiniuose dokumentuose turi būti tikslinamos, jas konkretizuojant, ieškinio ir atsiliepimų į jį pagrindu nurodomos faktinės aplinkybės dėl trečiojo asmens namų valdos ir jos valdymo aplinkybių šiuo metu atsakovų nuosavybės teisėmis turimų žemės sklypų atžvilgiu.

94. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, priklausomai nuo bylos baigties (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Dalia PranckienėLaimutė SankauskaitėBirutė Valiulienė