Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-04-07 · Civilinė byla Nr. 2A-177-280/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-08-21Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-04-07Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-07
Bylos Nr.
2A-177-280/2014
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-02084-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimutė Sankauskaitė (pran.), Margarita Dzelzienė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas
R. G.
Atsakovas
UAB „Stuko ūkis“
Trečiasis asmuo
notarė V
Kategorijos
  • 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-177-280/2014

Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02084-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.3; 121.14; 121.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 7 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės, Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3158-452/2013 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui UAB „Stuko ūkis“, tretysis asmuo notarė V. J., dėl pirkimo-pardavimo sutarčių, vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė R. G. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis 2011-09-15 4 vietų mobilios melžimo aikštelės su pieno vakuumo linija pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-103 ir 2011-11-10 42 vietų girdymo sistemos, 42 vietų rišamų karvių stovėjimo gardų, stacionarios pieno vakuumo linijos, 42 vnt. saitų gyvulių pririšimui („Grabner“) bei mėšlo šalinimo transporterio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-130, sudarytas su UAB „Stuko ūkis“; pripažinti negaliojančiais 2011-11-09 ieškovės pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 60 664,56 Lt sumai bei Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro 2012-05-16 išduotą vykdomąjį įrašą, kurio notarinio registro Nr. 3244; pripažinti negaliojančiais 2011-12-02 ieškovės pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 94 710,33 Lt sumai bei Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro 2012-05-16 išduotą vykdomąjį įrašą, kurio notarinio registro Nr. 3243; taikyti restituciją – grąžinti atsakovui UAB „Stuko ūkis“ pagal 2011-09-15 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-103 ir 2011-11-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-130 ieškovei perduotą įrangą, ieškovei iš atsakovės priteisti 34 466,64 Lt sumokėtus už įrangą; priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistą 34 466,64 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė paaiškino, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios veiklos srities supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių nustatytą tvarką, 2010 m. spalio 8 d. pateikė paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie žemės ūkio ministerijos dėl paramos gavimo. Paraišką patenkinus, buvo skirtos lėšos jos gyvulininkystės ūkio modernizavimui. Vykdydama minėto projekto įgyvendinimą, 2011-09-15 su atsakovu sudarė 4 vietų mobilios melžimo aikštelės su pieno vakuumo linija pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-103, pagal kurią atsakovas įsipareigojo jai perduoti sutarties 1.2 punkte numatytas naujas, kokybiškas prekes, o ji įsipareigojo šias prekes priimti ir sumokėti už jas sutartyje numatyta tvarka. Prekės buvo perduotos 2011-09-15 pagal prekių perdavimo-priėmimo aktą. Tą pačią dieną atsakovas pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 110893 bei ieškovė pasirašė atsakovo naudai vekselį 60 664,54 Lt sumai, pagal kurį įsipareigojo iki 2011-12-12 atsiskaityti už įsigytą įrangą. 2011-11-10 su atsakovu sudarė 42 vietų girdymo sistemos, 42 vietų rišamų karvių stovėjimo gardų, stacionarios pieno vakuumo linijos, 42 vnt. saitų gyvulių pririšimui („Grabner“) bei mėšlo šalinimo transporterio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-130, pagal kurią atsakovas įsipareigojo jai perduoti sutarties 1.2 punkte numatytas naujas, kokybiškas prekes, o ji įsipareigojo šias prekes priimti ir sumokėti už jas viso 92 261,29 Lt sutartyje numatyta tvarka. Prekės buvo perduotos 2011-12-02 ir apmokėjimui pateiktos bei jos priimtos PVM sąskaitos-faktūros Nr. 111258 ir Nr. 111249. Įsipareigojimų pagal pirkimo-pardavimo sutartį užtikrinimui išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 94 710,33 Lt sumai, kurį įsipareigojo apmokėti iki 2012-02-23. Atsakovas pagal abi sutartis parduotą įrangą pati ir sumontavo. Dėl nekokybiškos įrangos ir nekokybiškai atliktų montavimo darbų, ėmė strigti įrangos naudojimas – sugedo girdymo sistema, neveikė automatinė plovimo mašina, ėmė gęsti mėšlo šalinimo transporteris, sunkiai veikė pieno išsiurbimo siurblys su elektriniu valdymu. Atsakovas, kuris buvo informuotas apie šiuos trūkumus, trūkumų nepašalino ir nepateikė parduotos įrangos dokumentų. Ieškovė negalėjo pasinaudoti skiriamomis lėšomis, nes atsakovas neperdavė jai įsigytos įrangos dokumentų ir pateikė melagingą informaciją, kad įranga nauja, turi visus reikiamus dokumentus, naudojimosi instrukciją, kad jai ir montavimo darbams bus taikoma garantija. Tokiu būdu ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių. Tiek sudarant pirkimo-pardavimo sutartis, tiek išrašant vekselius, atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad negalės pateikti įrangos dokumentų, naudojimosi instrukcijų, kad nebus taikoma garantija ir kad ieškovė negalės pasinaudoti plėtros programos skiriamomis lėšomis. Pripažinus išrašytus vekselius negaliojančiais CK 1.91 str. pagrindu, antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visą, ką ji yra gavusi pagal sandorius, o kai to negalima grąžinti- atlyginti vertę pinigais. Atsakovė privalo grąžinti ieškovei sumokėtą 16 709,52 Lt sumą ir 17 757,12 Lt išieškotą sumą, viso 34 466,64 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš R. G. 70 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad šalys susitarė ne tik dėl įrangos pirkimo-pardavimo sąlygų, bet ir dėl įrangos sumontavimo darbų bei transporto išlaidų atlyginimo, tačiau sutartyje šalys nenurodė įrangos montavimo darbų, jų apmokėjimo, atlikimo terminų, atliktiems darbams suteikiamų garantijų ir kitų reikšmingų sąlygų. Teismas laikė, kad ieškovė privalėjo pareikalauti, kad dėl įrangos montavimo darbų būtų sudaryta sutartis ar bent jau toje pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje numatyti sąlygas dėl garantijų atliktiems darbams taikymo, o sutikdama, kad į perkamų daiktų vertę būtų įskaičiuoti, tačiau sutartyje nenurodyti montavimo darbai, ji elgėsi nesąžiningai ir toleravo netinkamą sutarties vykdymą, todėl turi prisiimti ir visą šių atliktų darbų ir atsiradusios žalos riziką. Ieškovė, pasirašydama prekių perdavimo-priėmimo aktą Nr. 130, patvirtino, kad įranga nauja, nenaudota, atitinka ES keliamus reikalavimus; ji supažindinta su įrangos eksploatavimo taisyklėmis ir priežiūra; pretenzijų prekių kokybei neturi. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nenuginčijo šių aktų pagrįstumo ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių savo nurodytus teiginius, kad iš atsakovės įsigyta įranga buvo nenauja ir nekokybiška, o dėl garantinio laikotarpio atsiradusių gedimų ieškovė galėjo kreiptis į pardavėją dėl jų pašalinimo, tačiau to nepadarė. Šalys sutartyse nenumatė jokių įsipareigojimų, susijusių su ieškovės galimybe pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros programos teikiama su gyvulininkystės ūkio įrangos įsigijimu susijusią paramą, nebuvo susitarę, kad tokios paramos gavimas yra esminė sutarties sąlyga, o jos negavimas būtų laikomas esminiu šalių sutarties pažeidimu. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra buvo patenkinusi ar atmetusi ieškovės paraišką dėl lėšų gyvulininkystės ūkio modernizavimui skyrimo. 2011 m. spalio mėnesį paaiškėjo, kad ieškovei parama nebus suteikta, tačiau ji analogiškomis sąlygomis 2011-11-10 sudarė dar vieną įrangos įsigijimo sutartį, kurią taip pat prašo pripažinti negaliojančia. Teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo elgesį, sutarties tekstą, nenustatė jokių nesąžiningų veiksmų, ir sprendė, kad ieškinys dėl sutarties negaliojimo, pareikštas apgaulės pagrindu, yra neįrodytas ir dėl to negali būti tenkinamas, o įrangos dokumentacijos neperdavimas negali būti pagrindu paneigti sutartį CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinys nagrinėjamas pagal ieškovės suformuluotus reikalavimus, o ieškovė nereiškė reikalavimų dėl netinkamų sutarties sąlygų vykdymo, netinkamos daikto kokybės, nereikalavo šias sąlygas pripažinti esminėmis aplinkybėmis, turinčiomis įtakos sutarties pripažinimui negaliojančia. Ieškovė, manydama, jog įranga, kuri buvo perduota pagal 2011-09-15 perdavimo aktą yra nekokybiška, galėjo nesudaryti 2011-11-10 sutarties ir nepasirašyti 2011-12-02 prekių perdavimo akto. Teismas taip pat vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovės pasirašytų vekselių neteisėtumo.

Šalies argumentai

Ieškovė R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3158-452/2013 ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį visa apimtimi. Apeliantė pažymėjo, jog apie nekokybiškai sumontuotą ir nekokybišką įrangą bei atsiradusius gedimus buvo pranešta atsakovui, o šią aplinkybę patvirtina tai, jog atsakovo atstovai buvo atvykę remontuoti generatoriaus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, kadangi garantiniu laikotarpiu už daikto kokybę atsako pardavėjas, jei neįrodo, kad trūkumai atsirado po daikto perdavimo pirkėjui. Atsakovas neįvykdė CK 6.318 str. 1 d. įpareigojimo kartu su daiktais perduoti visos dokumentacijos, taip pat nepašalino jam nurodytų parduotų daiktų trūkumų, bei teismui nepateikė įrodymų, kad parduota įranga buvo nauja ir nenaudota. Apeliantė pažymėjo, jog teismas, nustatęs, kad sutartimis buvo sulygta ne tik dėl įrangos pirkimo, bet ir dėl montavimo darbų, nepagrįstai nurodė, kad šalys nesitarė dėl kitokių sąlygų nei tiesiogiai numatyta sutartyje. Atsakovui, užsiimančiam įrangos ūkininkams prekyba, yra žinomos atsiskaitymo pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros vykdomas Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programas tvarka, t. y. jog jis privalo pateikti įrangos dokumentus bei parduoti naują įrangą. Atsakovas, nuslėpdamas, jog negalės pateikti dokumentacijos, jog nebus taikoma garantija, o įranga yra nenauja, sąmoningai suklaidino ieškovę. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu pateiktos kainų detalizacijos, kuriose įrangos kainos skiriasi. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad sutartys sudarytos prisijungimo būdu ir turi būti aiškinamos vartotojo naudai, o atsakovas ieškovei nedavė laiko susipažinti su sutarčių sąlygomis. Apeliantė pažymėjo, kad ji reiškė ieškinį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o teismui teko pareiga nustatyti teisinį ieškinio pagrindą ir kokiu pagrindu sutartis būtų panaikinta. Teismas klaidingai nurodė, kad ieškovė yra sumokėjusi 34 466,64 Lt skolos dalį, kadangi ši suma buvo išieškota antstolio. Nebuvo atsižvelgta ir įvertinta tai, kad atsakovas žinojo, jog parduoda nenaują įrangą, todėl ieškovė negalės pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtrai skiriamomis lėšomis, taip ieškovę suklaidinant. Dėl šios priežasties vekseliai pripažintini negaliojančiais.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Stuko ūkis“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymėjo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančius jos teiginius apie sugedusią įrangą, be to, ieškovė atsakovui nereiškė jokių pretenzijų apie atsiradusius gedimus. Apeliantė nepagrįstai aplinkybę apie sugedusią įrangą bando įrodyti sakydama, jog atsakovas taisė generatorių, tačiau atsakovas pažymėjo, jog generatorius buvo įsigytas ne iš atsakovo, o remontas buvo negarantinis. Pirkėjui tenka pareiga įrodyti, jog perduotos prekės buvo nekokybiškos. Ieškovė, nors ir teigdama, kad atsakovas jai nepateikė reikalingos dokumentacijos, nesugebėjo nurodyti, kokia dokumentacija jai buvo reikalinga. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nėra vartotoja, kadangi yra ūkininkė, besiverčianti karvių auginimu, ir sudarydama sutartis veikė ne kaip vartotojas, o kaip lygiavertis verslininkas. Pagal patvirtintas taisykles, ieškovė įrangai lėšas iš kaimo plėtros fondų galėjo gauti tik realiai jas patyrusi, t. y. pirmiausia visiškai atsiskaičiusi su UAB „Stuko ūkis“, be to, nėra jokių duomenų, kad ieškovei finansavimas buvo paskirtas. Nenustačius pirkimo-pardavimo sutarčių negaliojimo pagrindų, nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamus vekselius ir juose padarytus vykdomuosius įrašus negaliojančiais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog teismas nepagrįstai įrodinėjimo apie daikto kokybę naštą perkėlė pirkėjai, nepagrįstai pažymėjo, jog šalys sutartyje nesitarė dėl montavimo darbų, neatkreipė dėmesio, jog pirkimo-pardavimo sutartys yra sudarytos prisijungimo būdu, o ieškovė – vartotoja, neįvertino, kad atsakovas suklaidino ieškovę, be to, apeliantė pažymėjo, kad pareiga nustatyti teisinį pagrindą tenka teismui, o ne ieškovei. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantė R. G. nurodo, kad už tinkamą daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas, todėl teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovei. Teisėjų kolegija ieškovei paaiškina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Tai reiškia, kad pardavėjas, teigdamas, jog pardavė kokybiškas prekes, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o pirkėjas, nurodydamas, jog jam perduotos prekės nebuvo naujos ir kokybiškos, gedo, turi pateikti šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė patvirtino priėmusi atsakovo pristatytas prekes, pasirašiusi Prekių perdavimo-priėmimo aktus, kurių 2 p. nurodyta, jog „Įranga nauja ir nenaudota“ ir 4 p. – „Šiuo aktu Pirkėjas patvirtina, kad pretenzijų prekių kokybei neturi“ (T. 1, b. l. 32, 45), taigi apeliantė pati sutiko, kad perdavimo metu įranga buvo kokybiška ir nauja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neginčijo priėmimo-perdavimo aktų, kurie ir patvirtina pirkėjai perduotas prekes buvus kokybiškas, o pirkėją neturėjus jokių pretenzijų dėl įrangos kokybės ar jos naujumo. Ieškovei nenuginčijus šių aktų ir nepateikus jokių įrodymų, paneigiančių aktuose nurodomas aplinkybes apie prekių kokybę, teismas laiko, kad jie yra galiojantys ir patvirtina atsakovo kaip pardavėjo pareigų perduoti kokybiškas prekes pirkėjai įvykdymą.

Ieškovė teigia, kad parduota įranga pradėjo gęsti, tačiau vien ieškovės deklaratyvių teiginių nepakanka šioms aplinkybėms įrodyti. Pažymėtina, kad apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, atitinkančių CPK 177 str. reikalavimus, kurie pagrįstų jos išsakytus teiginius, kad įranga sugedo ar veikė netinkamai, kad ieškovė informavo atsakovą apie prekių trūkumus ir reikalavo šiuos trūkumus pašalinti. R. G. nurodė aplinkybę, jog UAB „Stuko ūkis“ darbuotojai buvo atvykę taisyti sugedusio generatoriaus, tačiau nei viena iš sudarytų Pardavimo-pirkimo sutarčių (T. 1, b. l. 31, 44) ieškovė iš atsakovo generatoriaus neįsigijo, o pateikta specifikacija (T. 1, b. l. 33) nėra Pardavimo-pirkimo sutarties dalis ar priedas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti savo teiginius, taip pat nenurodė, kokių įrangos dokumentų pardavėjas jai neperdavė ar turėjo perduoti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, jog šalys susitarė dėl montavimo darbų, tačiau nesulygo dėl kitokių sąlygų nei expressis verbis nurodyta sutartyse, yra prieštaringa. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad dėl montavimo darbų sutartis nebuvo sudaryta, buvęs žodinis susitarimas (T. 3, b. l. 22-23), pirkėjas ir pardavėjas sutarties sudarymo metu siekė nuslėpti, jog į prekių kainą buvo įtrauktas apmokėjimas už montavimo darbus.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės skundžiamas Pirkimo-pardavimo sutartis ir šalių tikruosius ketinimus sudarant sutartis, pažymėjo, jog šiomis sutartimis šalys nesiekė susitarti dėl kitokių paslaugų ar prekių pirkimo-pardavimo nei pažodžiui nurodyta sutarties tekste. Tiek ieškovė, tiek atsakovas pripažino, kad į prekių kainą buvo įtraukta ir montavimo darbų vertė, tačiau toks šalių elgesys pripažintinas piktnaudžiavimu savo teisėmis, kadangi didesnės prekių vertės nurodymu buvo siekiama apgaulės būdu gauti didesnę finansinę paramą iš valstybės institucijų. Ieškovė, inicijuodama ar sutikdama su tokiu elgesiu, prisiėmė atsakomybę už tokio nesąžiningo elgesio padarinius. Iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur), todėl nesąžiningu elgesiu ieškovė nesukūrė teisių, kurias galėtų ginti teismine tvarka. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė teigdama, jog atsakovas netinkamai atliko montavimo darbus, nenurodo, kuo pasireiškė montavimo darbų trūkumai ir nepateikė darbų trūkumus pagrindžiančių įrodymų, todėl konstatuoti atsakovo netinkamai suteiktas paslaugas teismas neturi pagrindo.

R. G. taip pat nurodo, kad UAB „Stuko ūkis“ tyčia suklaidino ieškovę, nepateikė visos informacijos ir įrangos dokumentų, nors žinojo, kad šie būtini atsiskaitymui pagal Nacionalinės mokėjimų agentūros vykdomus projektus, o jei ieškovė būtų žinojusi nuslėptus faktus, nebūtų sudariusi sutarčių. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą pripažinti sutartis negaliojančiomis, pagrįstai atsižvelgė, kad ieškovė apie tai, jog paramos iš NMA negaus, sužinojo 2011 m. spalio mėnesį (T. 3, b. l. 23), tačiau verslo santykių su atsakovu nenutraukė ir sudarė antrąją Pirkimo-pardavimo sutartį 2011 m. lapkričio mėnesį, t. y. jau po to, kai žinojo, kad visų sąlygų finansinei paramai gauti neįvykdė, turės apsunkintą galimybę atsiskaityti su prekių pardavėju. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovė prekes gavo anksčiau, nei buvo pasirašytos sutartys, tad matydama, kad prekių kokybė, išvaizda ar dokumentacijos trūkumas jos netenkina, sutarčių (ir vekselių) galėjo nebepasirašyti. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, būtina atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, šalių elgesį prieš sutarties sudarymą, jos sudarymo metu, atliktus piniginius atsiskaitymus, taip pat į šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškovė laisva valia pasirašė sutartis ir vekselius net ir po to, kai žinojo, jog paramos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros negaus, įranga naudojosi ir teismui nepateikė įrodymų, jog būtų reiškusi pretenzijas dėl įrangos kokybės ar dokumentų daugiau nei metus laiko, antstoliui pradėjus priverstinį išieškojimą pagal 2012-05-16 vykdomąjį įrašą, išduotą pagal ieškovės pasirašytus vekselius. Ieškovė tik po 10 mėnesių nuo sutarties sudarymo kreipėsi į teismą dėl sutarčių ir vekselių pripažinimo negaliojančiais. Šios aplinkybės ir ieškovės elgesys prieš ir po sutarčių sudarymo patvirtina, jog ieškovė suprato sutarčių sąlygas ir žinojo dėl ko susitarė, ką ir kokiomis sąlygomis įsigijo, tai ją tenkino, tik vėliau ji apsigalvojo. R. G. teigia, kad jai buvo grasinama, kad ši pasirašytų dokumentus, tačiau ieškovė dėl grasinimų nesikreipė nei į policiją, nei į kaimynus, daugiau nei metus laiko nesiėmė jokių veiksmų dėl, ieškovės teigimu, per prievartą pasirašytų dokumentų, jokių kitokių įrodymų apie prievartą ar spaudimą jos atžvilgiu ieškovė nepateikė, todėl daryti išvados, kad ieškovė sutartis ir vekselius pasirašė dėl apgaulės ar grasinimų, teismas neturi pagrindo. Apgaulė negali būti tuo pačiu grasinimu, ieškovė nekonkretizavo jos atžvilgiu atliekamų neva neteisėtų veiksmų.

Apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė, kad sutartys yra sudarytos prisijungimo būdu, atsakovui, kaip stipresniajai sutarties šaliai, yra taikomi didesni profesionalumo reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nepagrįstai remiasi vartotojus ginančiomis teisės normomis. Ieškovė R. G. pati yra ūkininkė, vykdanti ūkinę veiklą. Kaip matyti iš pirktų prekių – melžimo aikštelės ir 42 vietų karvių gardų bei girdyklos, pobūdžio, šios prekės įsigytos ne asmeniniams apeliantės ir jos šeimos narių poreikiams tenkinti, tačiau verslo – pieno ūkio – tikslais. Jeigu asmuo sudarė sutartį, siekdamas su savo vykdoma ūkine veikla susijusių tikslų, jis turi būti laikomas esančiu lygiavertės padėties su kita sutarties šalimi, ir todėl ypatinga apsauga, kurią teisės aktai numato vartotojams, šiuo atveju nepateisinama. Ieškovei, kaip verslą vykdančiam subjektui, taip pat yra keliami didesni rūpestingumo, atidumo reikalavimai, todėl ji negali gintis tuo, kad yra silpnesnė sutarties šalis.

Ieškovė pažymėjo, kad pareiga konstatuoti teisinį ieškinio pagrindą tenka teismui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nereiškė reikalavimo dėl netinkamų sutarties sąlygų vykdymo, netinkamos kokybės, nereikalavo šias sąlygas pripažinti esminėmis. Apeliantei paaiškintina, kad ieškovas, teikdamas ieškinį, turi suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. reikalavimą, bei ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (CPK 135 str. 1 d.). Ieškovė pareiškė ieškinį, kurio dalykas – pripažinti sutartis bei vekselius negaliojančiais, o pagrindas – jog sutartys buvo sudarytos dėl apgaulės, nes atsakovas nepateikė visos informacijos apie parduodamą įrangą, todėl teismas pagrįstai ieškovės ieškinio teisinį pagrindą nustatė esant CK 1.91 str. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdyje ieškovė nereiškė reikalavimo sutartį nutraukti, atlyginti nuostolius dėl netinkamos kokybės įrangos, neminėjo, kad atsakovas pažeidė esmines sutarties sąlygas (ieškovė teigė, kad dėl šių sąlygų ji apgaulės būdu buvo suklaidinta ir dėl to sudarė sutartį), šioje byloje nenustatytas viešasis interesas, todėl teismas neturėjo pareigos nagrinėti kitokio pobūdžio reikalavimus, ex officio išeiti už ieškinio ribų ar performuluoti ieškinio dalyką ar pagrindą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai motyvavo sprendimą ir neįvertino visų ieškovės argumentų, tačiau šie apeliantės teiginiai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrindžiami. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, abiejų šalių pozicijas, duotus paaiškinimus posėdžių metu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir sprendimą priėmė remdamasis įrodymų analize, motyvuotai atmetė ar tenkino šalių prašymus, taigi tinkamai laikėsi civilinės teisės proceso normų reikalavimų. Tai, kad sprendime nėra konkrečiai aptartas kiekvienas į bylą pateiktas įrodymas, nereiškia, kad teismas šių įrodymų nevertino. Teismas vertino nurodytas aplinkybes ir joms patvirtinti pateiktų įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

teisėjai Margarita DzelzienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė