- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-129/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00343-2009-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- M. R., S. R.
- Ieškovas
- J. J.
- Trečiasis asmuo
- L. E. P., Kretingos rajono 1-ojo notarų biuro
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. R. ir S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-520-524/2010 pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams M. R. ir S. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: L. E. P., Kretingos rajono 1-ojo notarų biuro notarė S. D. N., Beazley Furlonge Limited (Lloyd‘s Syndicate AFB 2626/623).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. R. (toliau – atsakovas) ir S. R. (toliau – atsakovė), prašydamas pripažinti negaliojančiais: 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3520 ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 3521, 2006 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3575 ir 2006 m. rugpjūčio 29 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 3576, kurių pagrindu ieškovas pardavė atsakovui M. R. 9,1300 ha ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2,8600 ha ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklypus (duomenys neskelbtini) panaikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale teisines šių žemės sklypų atsakovo M. R. vardu registracijas ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo labai rimtų sveikatos sutrikimų, susijusių su galvos trauma, be to, iki sandorių sudarymo paskutiniuosius dvejus metus vartojo alkoholinius gėrimus. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas, matydamas ir įvertindamas ieškovo sunkią psichologinę būseną, nesąžiningai tuo pasinaudojo ir apgaulės būdu įgijo ieškovui priklausančius žemės sklypus. Atsakovas įkalbėjo ieškovą važiuoti pas notarą dėl minėtų žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymo, tačiau notarų biure ieškovas su atsakovu sudarė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis už neva 4 000 Lt ieškovas pardavė atsakovui minėtus žemės sklypus, kai jų rinkos vertė buvo 525 800 Lt. Ieškovo teigimu, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo perskaitytos, ieškovas jas pasirašė neskaitęs. Ieškovas ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais, nes ieškovas, nesuprasdamas savo veiksmų reikšmės ir negalėdamas jų tinkamai valdyti, žinodamas, kad žemės sklypų pardavimui būtina jo brolių ir seserų valia, apie ką žinojo ir atsakovas, manydamas, kad sudaro nuomos sutartis, buvo atsakovo apgautas. Be to, ieškovas pirkimo-pardavimo sutartį dėl 2,8600 ha ploto žemės sklypo prašė pripažinti negaliojančia ir CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose numatytais pagrindais. Ieškovo teigimu, šiame žemės sklype yra gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai ir kiti kiemo statiniai, priklausantys bendrosios dalinės nuosavybės teise ne tik ieškovui, bet ir trečiajam asmeniui L. E. P.. Todėl šia pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleisti statiniai, priklausantys trečiajam asmeniui (CK 6.395 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnis). Pirmumo teisė pirkti žemės sklypą, kuriame yra bendraturčiui priklausanti statinio dalis, tenka bendraturčiui, t. y. trečiajam asmeniui L. E. P. (CK 4.79 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia šalių 2006 m. rugpjūčio 29 d. (sutartyje nurodyta 2006 m. rugpjūčio 24 d.) sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3575 dėl 2,8600 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pritaikė dvišalę restituciją – žemės sklypą grąžino ieškovo nuosavybėn, o atsakovui iš ieškovo priteisė 1 000 Lt; pripažino negaliojančia šalių 2006 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3520 dėl 9,1300 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pritaikę dvišalę restituciją – žemės sklypą grąžino ieškovo nuosavybėn, o atsakovui iš ieškovo priteisė 3 000 Lt.
Teismas nustatė, kad ieškovas padėjo dukros šeimai (atsakovams) priimdamas gyventi ir suteikdamas galimybę ūkininkauti. Atsakovai pradėjo ūkininkauti, siekė gauti valstybės paramą, o tam buvo reikalinga žemė, todėl ieškovo pagalba dukros šeimai atsakovui sudarė pagrindą jos prašyti. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad ieškovas siekė perleisti nuosavybės teises į žemę, pavyzdžiui, kitų pirkėjų paieška, ir gauti už tai atlygį. Nors sandorio sudarymo motyvai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, tačiau ieškovo vidinės valios formavimuisi sandorio sudarymo tikslas yra reikšmingas, nes jis ginčija sandorio sudarymo pagrindą. Ta aplinkybė, kad kartu parduotas ir žemės sklypas, kuriame yra ieškovo ir trečiojo asmens namų valda, įrodo, jog ieškovas klydo dėl sandorio teisinio pagrindo, jis turėjo tikslą padėti dukters šeimai, bet nesiekė perleisti nuosavybės teisę į žemę. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamų sandorių kainos dydis artimesnis nuomos mokesčiui, o ne pirkimui-pardavimui. Teismas pažymėji, kad ieškovas atsakovu ypač pasitikėjo, po sandorių sudarymo išdavė jam įgaliojimą. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad jis ieškovą visur vežiojo, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai, ieškovas neturėjo automobilio, už sandorių sudarymą mokėjo atsakovas. Šios faktinės aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovas, nors būdamas 1956 metų gimimo, gyvenantis kaime ir turėjęs žemės, nebuvo aktyvus asmuo, kaip įprastai tokioje situacijoje turėtų būti. Be to, atsakovų nepaneigta aplinkybė ir dėl ieškovo blogos sveikatos. Šis ieškovo paaiškinimas įrodytas medicininiais dokumentais, ištirtais ekspertizės akte, kuriame konstatuota diagnozė – liekamieji reiškiniai po galvos smegenų traumos. Nors ieškovas sandorių sudarymo metu buvo veiksnus, nepaneigtas jo paaiškinimas, kad jam nuolat skauda galvą ir šią aplinkybę įrodo jo asmens sveikatos istorija. Šie įrodymai paneigia atsakovų poziciją, kad ieškovas sandorių sudarymo metu buvo 50 metų vyras pagal įprastai visuomenėje nustatytus tokio amžiaus vyro standartus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, todėl ginčijami sandoriai naikintini CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, nes suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Šiuo atveju ieškovui suklydimas dėl sandorio teisinio pagrindo, t. y. pirkimo-pardavimo, buvo toks reikšmingas, kad protingas asmuo, esant analogiškai padėčiai, būtų 9,1300 ha ir 2,8600 ha žemės sklypus pardavęs realia rinkos kaina arba su dukra būtų sudaręs neatlygintinį sandorį, o kita šalis – atsakovas – prisidėjo prie suklydimo. Teismo vertinimu, 2006 m. rugpjūčio 29 d. (klaidingai nurodyta data 2006 m. rugpjūčio 24 d.) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3575 negaliojimui nustatytinas ne tik CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas negaliojimo pagrindas, bet ir CK 1.80 straipsnyje, nes ši sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas – sandorio sudarymo metu galiojusias Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 ir 4 dalis, CK 6.395 straipsnio 1dalį, tuo pažeidžiant šios žemės naudotojos L. E. P. teises ir ieškovo, kaip statinių savininko, teises. Teismas nepagrįsta pripažino atsakovų poziciją, kad be savarankiško L. E. P. ieškinio jos teisės negali būti ginamos. Iš L. E. P. pozicijos nustatyta, kad ji sutinka, jog nuosavybės teisė į žemės sklypą būtų grąžinta ieškovui, o ne jai, tačiau tai, kad ji perleista nepasiūlius jai kaip žemės naudotojai pagal ginčo sandorio sudarymo metu galiojusią Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalies imperatyviąją teisės normą, yra pažeistos jos teisės. Teismas nepagrįsta pripažino atsakovų poziciją, kad žemės ūkio paskirties žemei ši norma netaikytina. Normos taikymo aplinkybes šiuo atveju nustato ne žemės paskirtis, o statinių buvimas. Ši taisyklė įtvirtinta ir CK 6.395 straipsnyje, numatančiame, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kt., sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes šis straipsnis reglamentuoja daiktinės teisės normos, numatytos CK 4.40 straipsnio 1 dalyje, taikymą. Šioje byloje ginčas kyla dėl sandorio elementų teisėtumo. Ginčo sandoris buvo sudarytas galiojant 2001 m. CK, todėl CK 6.395 straipsnio nuostatos turėjo būti laikomasi, nes iš Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo matyti, kad parduotame žemės sklype 0,1800 ha yra užstatyta teritorija, todėl notarė privalėjo aptarti nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimus. Be trečiojo asmens statinių, šiame sklype yra ir ieškovo statiniai – gyvenamasis namas, todėl šis sandoris naikintinas ir kaip niekinis, negalėjęs sukurti teisinių pasekmių. Ši aplinkybė patvirtina ieškovo suklydimą dėl sandorio pagrindo ir atsakovui pasinaudojus šiuo suklydimu, nes jie sutartyje neaptarė teisių į statinius. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais taikytina dvišalė restitucija natūra (CK 6.145 ir 6.146 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai M. R. ir S. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl teismo motyvų. Ieškovas ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.89, 1.90 ir 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais, tikėdamasis, kad teismas pripažins bent vieno iš šių pagrindų buvimą. Teismas, nurodęs, kad ieškovo nurodyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai tarpusavyje nedera, priėjo išvados, kad sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. sudaryti dėl suklydimo. Teismas sprendimą pagrindė prielaidomis, kad tam tikroje situacijoje galimi tam tikri ieškovo veiksmai, o kiti, faktiškai atlikti ieškovo veiksmai, negalimi ir įrodo, kad ieškovas suklydo. Įstatymas draudžia pagrįsti teismo sprendimą prielaidomis, ką būtent ir padarė teismas šioje byloje, pareikšdamas nepagrįstą nuomonę, kad protingas žmogus galėjo padaryti tik teismo nurodytus veiksmus.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismas, vertindamas liudytojų M. Ž., V. J., J. J. ir kitų parodymus, privalėjo įvertinti šių liudytojų aiškų suinteresuotumą bylos baigtimi. Nurodyti liudytojai yra ieškovo giminaičiai ir faktiškai pretenduoja į žemės sklypų duodamą naudą. Teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, t. y. 2007 m. spalio 25 d. taikos sutarties projekto, pasirašyto ieškovo ir jo atstovo, kuriame nurodyta, kad ieškovas atsiprašo atsakovo dėl to, jog nepagrįstai apkalbėjo atsakovą, t. y. kad nesuvokė, jog sudarė žemės sklypų pardavimo sandorius, kad neva negavo pinigų. Šio fakto pripažinimas panaikina ieškovo poziciją, kad neva jis buvo apgautas ir suklaidintas.
3. Dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms. Teismas 2006 m. rugpjūčio 29 d. (klaidingai nurodyta 2006 m. rugpjūčio 24 d.) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3575 pripažino negaliojančia ir CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. konstatavo sandorio prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms: Žemės įstatymo 31 straipsnio 1, 4 dalims, CK 6.395 straipsnio 1 daliai. Teismas nepagrįstai šias teisės normas laikė imperatyviomis, nes civilinės teisės pagrindas – dispozityvios teisės normos. Jei nėra visiškai akivaizdu, kad įstatymo norma yra imperatyvi, teismo sprendime būtina motyvuoti, kokį interesą ji saugo. Žemės įstatymo 31 straipsnio 1, 4 dalies normos tikslas – ginti pastatų savininko interesus, tačiau šis įstatymas tiesiogiai nenumato teisės normos pažeidimo pasekmių (pavyzdžiui, kad šios teisės normos pažeidimas daro sandorį negaliojančiu). Šios teisės normos pažeidimas – neinformavimas apie žemės pardavimą – nėra esminis, nulemiantis sutarties egzistavimo galimybę. CK 6.395 straipsnio 1 dalies norma yra bendroji teisės norma. Iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, todėl trečiajam asmeniui L. E. P. priklausantis pastatas (jo dalis) negalėjo pereiti žemės sklypo pirkėjui (atsakovui) pagal CK 6.395 straipsnį. Atsakovas vertėsi žemės ūkio veikla ir buvo faktinis žemės naudotojas, atitinkantis Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nustatytas sąlygas, todėl turėjo pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemę.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo trečiasis asmuo Kretingos rajono 1-ojo notarų biuro notarė S. D. N. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. J. ir trečiasis asmuo L. E. P. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, nes teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Apeliantų teigimu, įstatymas ir suformuota teismų praktika draudžia pagrįsti sprendimą prielaidomis. Ieškovas nesutinka su šiuo argumentu, nes išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nesutinka su apeliantų argumentu, kad teismas sprendimo negalėjo grįsti liudytojų M. Ž., V. J., J. J. ir kitų parodymais, nes šie liudytojai yra aiškiai suinteresuoti bylos baigtimi. Pažymėtina, kad atsakovai savo atsikirtimus į ieškinio reikalavimus grindė taip pat liudytojų, kurie yra itin artimi atsakovui, parodymais. 2007 m. spalio 25 d. taikos sutarties projektas nebuvo atsakovų pasirašytas, o tai reiškia, kad jis yra negaliojantis. Be to, atsakovai, siekdami sudaryti taikos sutartį, panaudojo apgaulę, t. y. sutikdami parengiamojo teismo posėdžio metu, kad galima bylą užbaigti taikos sutartimi, patys pasiūlė įrašyti į sutartį sąlygas, kurios neegzistavo. Todėl siekiant taikiai išspręsti bylą, teiginiai buvo įrašyti.
3. Teismas teisingai 2006 m. rugpjūčio 29 d. (klaidingai nurodyta 2006 m. rugpjūčio 24 d.) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3575 pripažino negaliojančia ne tik CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, bet ir CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo sąlygos reglamentuojamos CK 1.90 straipsnyje. Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris, t. y. iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, vertinamos suklydusios šalies subjektyvinės savybės, atsižvelgiama į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, vadovaujamasi protingumo kriterijumi.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas, sudarydamas ginčijamas žemės pirkimo-pardavimo sutartis, suklydo, pagrįsta prielaidomis, kad teismo sprendimas pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu pagrindu pagrįstas ydingais įrodymais.
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį reiškia, kad teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, vadovaudamasis įstatymais, nustato šių aplinkybių vertę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino tiek ieškovo, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, nurodė motyvus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi nustatydamas, kokia buvo ieškovo valia sudarant ginčijamas žemės pirkimo-pardavimo sutartis, atsižvelgė į ieškovo subjektyvines savybes, vadovavosi protingumo kriterijais.
Liudytojų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių. Liudytoju gali būti ir asmuo, susijęs giminystės ryšiais su byloje dalyvaujančiais asmenimis, jeigu jam yra žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis). Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų M. Ž., V. J., J. J. ir kitų parodymais, kurios yra ieškovo giminaitės, suinteresuotos bylos baigtimi. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Teismo sprendimo motyvuose nurodyta, kad tiek šalys, tiek jų liudytojai yra artimi giminaičiai, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo suklydimo sudarant ginčijamus sandorius nėra paremta išimtinai liudytojų V. J., J. J. (ieškovo seserys) parodymais, o liudytoja M. Ž. nėra ieškovo giminaitė. Liudytoja M. Ž. patvirtino ieškovo nurodytą aplinkybę, kad jis kartu su atsakovu prieš ginčijamų sandorių sudarymą buvo atvykę pas V. J.. Aplinkybę, kad prieš sudarant ginčijamus pirkimo-pardavimo sandorius, atsakovas su ieškovu buvo atvykę pas V. J., patvirtino ir pats atsakovas. Tačiau atsakovas nurodė, kad buvo kalbėta ne dėl žemės nuomos, bet dėl žemės pirkimo-pardavimo. Atsakovas taip pat patvirtino, kad pokalbio metu pas V. J. buvo kaimynė. Liudytoja M. Ž. parodė, kad yra V. J. kaimynė, kad atvykus ieškovui ir atsakovui pas V. J. buvo tartasi dėl žemės nuomos ir kad V. J. nesutikusi, kad ieškovas išnuomotų žemę atsakovui. Taigi ieškovo nurodytą aplinkybę, kad pas jo seserį V. J. buvo tartasi ne dėl žemės pirkimo-pardavimo, o dėl nuomos, teismas pripažino remdamasis ne tik V. J. parodymais, bet ir liudytojos M. Ž. parodymais, kas ir yra nurodyta teismo sprendimo motyvuose. Aplinkybė, kurią pripažįsta atsakovas, kad prieš sudarant ginčijamus sandorius buvo nuvykta pas ieškovo seserį V. J. yra svarbi. Ši aplinkybė patvirtina buvus susitarimą tarp ieškovo ir jo giminaičių (brolių ir seserų), kad žemė priklauso jiems visiems ir apie tai buvo žinoma atsakovui, todėl ir buvo kartu su ieškovu nuvykta pas vieną iš jo seserų pasitarti dėl žemės perleidimo.
Vertindamas, ar ieškovas suklydo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ieškovo asmenines savybes. Nustatydamas aplinkybę, ar ieškovas yra priklausomas nuo alkoholio, teismas rėmėsi ieškovo psichologinio tyrimo išvada (t. 2, b. l. 104), kuria apeliantas laiko ydinga. Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas ieškovo polinkį vartoti alkoholį, rėmėsi ne tik psichologinio tyrimo išvada, bet ir Klaipėdos priklausomybės ligų centro ieškovui nustatyta diagnoze – alkoholinės abstinencijos būklė (t. 2, b. l. 20). Pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės aktą, Klaipėdos priklausomybės ligų centro nustatyta diagnozė yra viena iš priklausomybės nuo alkoholio sindromų požymių (t. 2, b. l. 106-109). Byloje be ieškovo giminaičių parodymų apie tai, kad ieškovas dažnai vartodavo alkoholį, yra ir kitų ne ieškovo giminaičių parodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Ieškovo gydytoja D. L. parodė, kad ieškovas pas ją ateidavo su alkoholio kvapu, kad pats ieškovas yra jai pasisakęs apie alkoholio vartojimą, kad jo šeimos nariai jai skųsdavosi apie tai, kad ieškovas vartoja alkoholį (t. 1, b. l. 169). Ieškovo psichologinio įvertinimo išvadoje neaprašyta, kuo remiantis psichologė nustatė ieškovo priklausomybę nuo alkoholio. Tačiau pagal Klaipėdos priklausomybės ligų centro nustatytą diagnozę alkoholinės abstinencijos būklė yra vienas iš asmens priklausomybės nuo alkoholio sindromų požymių. Byloje nustatyta, kad atsakovas gamindavo naminę degtinę. Ši aplinkybė suponuoja ieškovo realias galimybes namuose vartoti alkoholį. Aplinkybės, kad ieškovas piktnaudžiaudavo alkoholiu, atsakovai nepaneigė.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad psichologės išvada nėra visiškai išsami, tačiau kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovas turėjo alkoholio vartojimo problemų, jam buvo diagnozuota alkoholinės abstinencijos būsena, kuri yra viena iš ieškovo priklausomybės nuo alkoholio sindromo požymių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovas suklydo, pagrįstai atsižvelgė į šią ieškovo savybę, vertindamas, kad tai turėjo įtakos ieškovui suklystant dėl sudaromų sandorių pobūdžio.
Byloje nustatyta, kad 2,8600 ha ploto žemės sklype, kurį pagal 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas už 1 000 Lt pardavė atsakovui, stovi statiniai: gyvenamasis namas, trys sandėliai, dvi viralinės, tvartas, šulinys, lauko tualetas ir tvora. Iš šių statinių vienas sandėlis ir viena viralinė nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui L. E. P., gyvenamasis namas, lauko įrenginiai dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir L. E. P., o likusieji statiniai (du sandėliai, tvartas, viralinė) priklauso ieškovui. Žemės sklypo 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aptartas nuosavybės teisės perėjimo klausimas į šiuos parduodame žemės sklype esančius statinius. CK 6.395 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad statinių, esančių parduodame žemės sklype, nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas turi būti aptartas, nes priešingu atveju (neaptarus sutartyje nuosavybės teisių perėjimo) laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius statinius perėjo žemės sklypo pirkėjui. Pagal CK 6.305 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu žemės sklypas parduodamas neperduodant pirkėjui nuosavybės teisės į nekilnojamus daiktus, tai pardavėjui paliekama teisė naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri būtina jų naudojimui arba šalys gali pirkimo-pardavimo sutartyje numatyti kitas žemės naudojimo teises ar sąlygas. Šiuo atveju 2006 m. rugpjūčio 24 d. tarp šalių sudarytoje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje apskritai nėra nurodyta, kad parduodame žemės sklype yra žemės perdavėjo (ieškovo ir trečiojo asmens) statiniai ir nėra aptartos nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Sutartyje taip pat nėra aptarta, kad žemės sklypas parduodamas neperduodant pirkėjui (atsakovui) nuosavybės teisės į statinius, t. y. kad statiniai lieka ieškovo ir trečiojo asmens nuosavybėje. Tretysis asmuo notarė S. D. N., patvirtinusi šią ginčijamą sutartį, nurodė, kad jai šalių pateiktoje VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pažymoje nebuvo duomenų apie statinius, esančius parduodamoje žemėje, todėl ir nebuvo sutartyje įrašyta apie statinių buvimą (t. 2, b. l. 141-142).
Pažymėtina, kad notarei buvo be minėtos pažymos pateikti dar ir kiti dokumentai – paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu ieškovui nuosavybės teisės į žemę ir statinius registre buvo įregistruotos dar 1997 m. vasario 26 d. Iš paveldėjimo teisės liudijimo notarė turėjo žinoti, kad parduodamame žemės sklype yra ieškovui priklausantys statiniai (t. 2, b. l. 144). Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį buvo pateikta ne tik pažyma iš nekilnojamojo turto registro, paveldėjimo teisės liudijimas, bet ir žemės sklypo planas. Tačiau notarė žemės sklypo plano, kuris yra būtinas sudarant žemės pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurio aiškiai matyti atžymos apie statinius, esančius parduodamame žemės sklype, teismui nepateikė. Pagal CK 6.396 straipsnį nekilnojamojo daikto (žemė priskiriama nekilnojamam daiktui) pirkimo-pradavimo sutartyje turi būti nurodyti visi duomenys apie tą parduodamą nekilnojamąjį daiktą. Taigi ginčijamoje žemės pirkimo-pardavimo sutartyje turėjo būti nurodyti duomenys apie parduodamą žemę, nurodant visus ant jos stovinčius statinius ir jų savininkus. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, tai sutartis notaro negali būti tvirtinama, o patvirtinta – negalioja (CK 6.396 straipsnio 2 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino žemės sklypo 2,8600 ha ploto pirkimo-pardavimo sutartį niekine CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu ir kaip neatitinkančia CK 6.395 straipsnio 1 dalies reikalavimo aptarti žemės pirkimo-pardavimo sutartyje statinių, esančių parduodamojoje žemėje, nuosavybės perėjimo klausimus. Ši sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 6.396 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms.
Apeliantai pirmosios instancijos teismo nepagrįstumą grindžia dar ir tuo, kad teismas neįvertino 2007 m. spalio 25 d. ieškovo pasirašyto taikos sutarties projekto, kuriame ieškovas nurodė, jog viešai atsiprašo atsakovo, kad nepagrįstai jį apkalbėjo (kad nesuvokė, jog sudarė žemės pirkimo sandorius, kad neva negavo pinigų...“) (t. 1, b. l. 161).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė šalims byla baigti taikos sutartimi. Ieškovas nurodė, kad su dukra (atsakovo sutuoktinė) nėra susipykęs ir sutinka eiti į kompromisus. Atsakovams pareikalavus, kad ieškovas raštiškai pasiūlytų taikos sutarties variantus, ieškovas sutiko ir pasiūlė penkis variantus (t. 1, b. l. 121-122). Atsakovas nei su vienu siūlomu taikos sutarties variantu nesutiko ir pareiškė, kad ieškovas turi pripažinti, jog žemė iki ginčo sandorių sudarymo priklausė tik ieškovui; kad ieškovas turi raštu pripažinti, kad nepagrįstai jį apkalbėjo, kad nesuvokė, jog sudarė žemės pardavimo sandorius, kad neva negavo pinigų, kad yra išlaikytinis bei nesąžiningas, o ieškovui pripažinus šias sąlygas, siekdamas taikos tarp žmonos ir jos giminaičių sutinka perleisti savo žmonos seseriai pusę įgytos žemės (t. 1, b. l. 138-139). Ieškovas sutiko atsiprašyti atsakovo taip, kaip pastarasis nurodė ir perleisti jam 3,13 ha ploto žemės sklypo (t. 1, b. l. 161). Tačiau atsakovui, gavus iš ieškovo minėtą taikos sutarties projektą, šalių derybos nutrūko. Atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas apie taikos sutartį nebemąsto.
Šalys turi procesinę teisę sudaryti taikos sutartį, kurią lemia dispozityvumo principas (CPK 13, 140 straipsniai). Šalys, sudarydamos taikos sutartį, siekė atkurti teisinę taiką, teisiškai išsiaiškinti tarpusavyje kilusius konfliktus. Siekdamos išspręsti taikiai kilusius ginčus, šalys priėmė kompromisinius sprendimus, daro nuolaidas. Privačios kategorijos bylose (tokia yra ši byla) šalys turi galimybę laisvai disponuoti savo teisėmis ir pareigomis, t. y. nevaržomai tartis dėl taikos sutarties sąlygų. Svarbu, kad sutarties sąlygos nepažeistų trečiųjų asmenų teisių, nebūtų prievartos, kad nebūtų pažeisti imperatyvių teisės normų reikalavimai. Šiuo atveju ieškovas ir atsakovas kilusio teisinio ginčo taikos sutartimi neišsprendė. Šalys nepateikė teismui taikos sutarties. Todėl nei ieškovo, nei atsakovo vienas kitam pasiūlytos taikos sutarties sąlygos negali būti pripažintos, kaip įrodymas, patvirtinantis ieškovo reikalavimų, o atsakovo atsikirtimų pagrįstumą ar nepagrįstumą.
Atsakovas teigia, kad pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir Žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatas jis trečiojo asmens L. E. P. atžvilgiu turėjo pirmumo teisę pirkti žemę. Byloje nustatyta, kad 2,8600 ha ploto žemės sklype yra L. E. P. nuosavybės teise priklausantys statiniai, kad ji pagal susitarimą su ieškovu naudojosi dalimi žemės.
Pagal Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį. Taigi L. E. P. atsakovo atžvilgiu turėjo pirmumo teisę pirkti žemę, kurią užima jai nuosavybės teise priklausantys statiniai, ir žemę, būtiną naudoti šiems statiniams.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Nepatenkinus atsakovų apeliacinio skundo, iš jų į valstybės biudžetą priteisiamas 2 061 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 84 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti solidariai iš atsakovų M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 2 061 Lt (du tūkstančius šešiasdešimt vieną litą) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.