Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. R. 2010 m. gruodžio 28 d. (pagal gavimo teisme datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 68-260 (toliau – ir VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas) ir trečiojo suinteresuotojo asmens Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo; Šiaulių apskrities VMI) 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 14.4-52-41 (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimas).

Skunde (b. l. 18 – 22) paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 dalimi, 10 straipsnio 8 dalies nuostatomis už pagamintas ir laikytas, akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes ir tabaką, kurie Akcizų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklinti banderolėmis, bei vertinant Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 dienos priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009, mokesčių administratorius, jam už 2005 m. rugpjūčio 11 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pagamintas ir laikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes – smulkintą tabaką ir cigaretes, viso apskaičiavo 24893 litus akcizų. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jam nuo papildomai apskaičiuotų 24893 litų akcizų mokesčių administratorius priskaičiavo 17264 litų akcizų delspinigių, todėl mokesčių administratorius 2010 m. gegužės 24 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. 35-83. Susipažinęs su 2010 m. gegužės 24 d. Patikrinimo aktu Nr. 35-83, jis mokesčių administratoriui pateikė 2010 m. birželio 9 d. prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau į šį prašymą atsakymo nesulaukė. 2010 m. spalio 4 d. iš Šiaulių apskrities VMI jis gavo kvietimą atvykti pasiaiškinti, kodėl nesumoka akcizų ir delspinigių. Tuomet sužinojo, kad Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 14.4-52-41 Dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė 2010 m. spalio 12 d. skundą VMI dėl sprendimo panaikinimo, tačiau VMI nusprendė patvirtinti Šiaulių apskrities VMI sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamas Šiaulių apskrities VMI sprendimas priimtas praleidus įstatyme įtvirtintus procesinius terminus (MAĮ 132 straipsnio 4 dalis). Pažymėjo, kad jis Šiaulių apskrities VMI nepateikė jokių rašytinių pastabų, bet skundžiamame sprendime, mokesčių administratorius nurodo, kad dėl patikrinimo akto Šiaulių apskrities VMI 2010 m. birželio 15 d. (reg. Nr. G-5558) gautos mokesčių mokėtojo rašytinės pastabos (sprendimo teksto trečia pastraipa, pirmas sakinys). Atkreipė dėmesį, kad patikrinimo aktas turėjo būti patvirtintas iki 2010 m. birželio 28 d. VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendime pripažino, kad Šiaulių apskrities VMI pavėlavo priimti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo net 16 dienų, tačiau šį terminą traktuoja kaip neskaičiavimą delspinigių už šias 16 dienų.

Teigė, kad skundžiami sprendimai priimti pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) ir kiti norminiai aktai, kuriais formaliai grindžiamas nutarimas, įpareigoja administracinio teisės pažeidimo (ar kitą – mokestinę ir t. t.) bylą nagrinėjantį organą nustatyti, ar buvo padarytas teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas atsakomybėn, ar yra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių reikalavimų nagrinėjant bylą nebuvo laikomasi – iš sprendimų teksto taip ir neaišku, kokiais faktiniais duomenimis padarytos išvados apie jo tariamai įvykdytą teisės pažeidimą. Pažymėjo, jog MAĮ, ABTĮ normose yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą ir argumentuotą sprendimą, kas yra sudėtinė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos asmens teisės į teisingą nagrinėjimą dalis. Papildomai nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime (byla Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05) yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis aktas byloje) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – jame turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui pagrįsti, o iš Konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji aklai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

Pareiškėjo manymu, jo skundžiami sprendimai šių reikalavimų neatitinka – juose nėra visų bylos aplinkybių analizės, visų įrodymų vertinimo, visų priimtų sprendimų pagrindžiančių motyvų (tokių kaip, ar teisingai pradėtas skaičiuoti terminas akcizams sumokėti ir t. t.). Bylą nagrinėję organai nenurodė kokia kaltės forma (tyčia ar dėl neatsargumo) pasireiškė jo veika, kokios konkrečios aplinkybės leidžia konstatuoti tyčią ir daryti išvadą, kad jis elgėsi priešingai teisei. Be to, VMI skundą nagrinėjo ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą priėmė išeidama už skundo ribų: VMI sprendime nurodė, kad atleisti jį nuo paskaičiuotų delspinigių mokėjimo nėra pagrindo, bet jis neprašė atleisti jo nuo paskaičiuotų delspinigių ir tik nurodė prielaidas, kad galėjo būti atleistas nuo delspinigių tam tikrais motyvais, tačiau skundu neskundė Šiaulių apskrities VMI veiksmų, susijusiu su jo 2010 m. birželio 9 d. prašymu dėl atleidimo nuo delspinigių.

Atsakovas VMI atsiliepimu į patikslintą skundą (b. l. 30 – 31) prašė atmesti pareiškėjo G. R. patikslintą skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gegužės 4 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-18-154/2009, iškeltą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199-2 straipsnio 1 dalį, priėmė nuosprendį, kuriame pripažino G. R. kaltu, o už 2005 m. rugpjūčio 11 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), laikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes smulkintą tabaką ir cigaretes G. R. akcizų nedeklaravo ir nesumokėjo. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 10 straipsnio 8 dalies, 11 straipsnio bei Kombinuoto akcizo tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 280 nuostatomis už 2005 m. rugpjūčio 11 d. pagamintas ir laikytas 32000 pakelių (640000 vienetų) cigarečių apskaičiuota 41440 Lt akcizų. Už laikytą 1196,488 kg susmulkinto tabako lapų su lapkočiais mišinį apskaičiuota 132810 Lt akcizų. Mokėtina akcizų suma paskirstyta proporcingai, lygiomis dalimis visiems organizuotos grupės asmenims. G. R. mokėtinų akcizų nedeklaravo ir nesumokėjo, t. y. pažeidė jam įstatymo nustatytą pareigą, o jam laiku neįvykdžius savo pagrindinės prievolės atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį delspinigius.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju remtasi Akcizų įstatymo 2, 10, 11, 24 straipsniais, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 9 straipsnio 1, 7, 9 dalimis, MAĮ 8 straipsniu, 81 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Atsakovas nurodė, kad G. R. padarytos veikos atlikimas (neteisėtas tabako laikymas bei tabako produktų gamyba), G. R. kaltė ir kitos aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, kuriuo vadovaujantis buvo taikomi mokesčių teisės aktai. Kadangi Šiaulių apskrities VMI nėra teisminė institucija ir šiuo atveju buvo nagrinėjamas mokesčių teisės klausimas (mokestinis ginčas nepasiekė administracinės bylos etapo), šiai procedūrai nėra taikoma administracinių bylų teisena.

Akcentavo ir tai, jog reikalavimai sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo procedūrai ir turiniui nustatyti MAĮ 132 straipsnyje bei poįstatyminiuose teisės aktuose: mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse, patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 įsakyme VA-87, Patikrinimo pažymos FR0681 formos ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo FR0682 formos užpildymo taisyklėse, patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu VA-90. Pažymėjo, jog šių nuostatų reikalavimų VMI nepažeidė.

Atkreipė dėmesį, kad atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (Žin., 2004, Nr. 118-4408; 2006, Nr. 28-973) (toliau – ir Taisyklės), 32.2 punkte nurodyta, kad sprendimas turi būti įformintas atskirame Sprendime dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių (FR1002 forma), išskyrus atvejus, kai atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių klausimas sprendžiamas mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo metu. Šiuo atveju sprendimas turi būti įformintas sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Taisyklių 24 punkte nurodoma, jog tais atvejais, kai atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių klausimas sprendžiamas mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo, mokestinio ginčo nagrinėjimo ar mokesčių permokų (skirtumo) įskaitymo mokestinėms nepriemokoms padengti metu, jis turi būti išnagrinėtas šioms procedūroms nustatyta tvarka ir terminais. Padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai G. R. pateiktą prašymą atleisti nuo delspinigių pripažino pastabomis dėl patikrinimo akto, bet dėl šio prašymo pasisakė sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kaip ir nustatyta minėtose teisės normose. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendimas dėl prašymo atleisti nuo delspinigių turėjo būti išnagrinėtas patikrinimo akto tvirtinimo procedūrai nustatytais terminais, t. y. per MAĮ 132 straipsnio 4 dalies numatytą 35 dienų terminą (iki 2010 m. birželio 28 d.), tačiau klaidingai G. R. prašymą traktavus kaip pastabas sprendimą dėl patikrinimo akto pavėluota priimti 16 dienų. Akcentavo ir tai, kad nagrinėjamu atveju Akcizų įstatymo numatyta tvarka ir terminais G. R. atsirado pareiga mokėti akcizus ir šios pareigos jis nėra įvykdęs, todėl formalūs mokesčių teisės poįstatyminių aktų, reglamentuojančių mokesčių mokėtojų skundų nagrinėjimo procedūras, nuostatų pažeidimai neturi įtakos mokesčių mokėtojo pareigai tinkamai deklaruoti ir sumokėti įstatymo pagrindu atradusį mokestį.

Pridūrė, kad skunde centriniam mokesčių administratoriui G. R. nurodė, jog atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, jis galėjo būti atleistinas nuo delspinigių mokėjimo, tačiau centrinis mokesčių administratorius atsakydamas į šiuos G. R. motyvus skundžiamame sprendime nurodė, jog MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų aplinkybių apie sudėtingą jo ekonominę (socialinę) padėtį nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl atleisti jį nuo paskaičiuotų delspinigių mokėjimo nėra teisėto pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities VMI atsiliepime į skundą (b. l. 119 – 120) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu (b. l. 133 – 138) pareiškėjo G. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjo G. R. skundžiamas VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas ir Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti jų skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

Sprendime teismas nurodė, kad pagal MAĮ 131 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios bus svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, turi teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Akcentavo, jog ginčo atveju, kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo centrinis mokesčių administratorius, Šiaulių apskrities VMI nepagrįstai pareiškėjo pateiktą prašymą atleisti nuo delspinigių pripažino pastabomis dėl patikrinimo akto, tačiau dėl šio prašymo pasisakė sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, ir šiuo atveju sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo klaidingai pareiškėjo prašymą traktavus kaip pastabas pavėluota priimti 16 dienų, t. y. pažeidus MAĮ 132 straipsnio 4 dalį įtvirtintą 35 dienų terminą sprendimui priimti, skaičiuojamą nuo patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui. Padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šio termino praleidimas, per klaidą pateiktą pareiškėjo prašymą atleisti nuo delspinigių palaikius pastabomis dėl patikrinimo akto, neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo neatleidimu nuo paskaičiuotų delspinigių mokėjimo, išdėstė, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: a) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas arba, b) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams ? fiziniams asmenims). Pridūrė, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis laikoma sunkia tais atvejais, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Konstatavo, jog remiantis tuo, kad pareiškėjas skunde centriniam mokesčių administratoriui nurodė, jog vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jis galėjo būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai, atsikirsdamas į šį argumentą, nurodė, jog nėra MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų aplinkybių apie sudėtingą pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį, todėl atleisti pareiškėją nuo paskaičiuotų delspinigių nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238-2007 pateiktu išaiškinimu, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Be to, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008 pateikta išvada, kad mokesčių teisė ? tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma, o viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas už neteisingą jų apskaičiavimą, sumokėjimą, tačiau mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas.

III.

Pareiškėjas G. R. 2011 m. kovo 28 d. (pagal gavimo teisme dieną) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141 – 145), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde dėstė faktines bylos aplinkybes, kaip ir skunde pirmos instancijos teismui, bei nurodė tokius pagrindinius motyvus:

1. Skundžiamas Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimas priimtas praleidus įstatyme įtvirtintus procesinius terminus, t. y. pažeidus MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą 35 dienų terminą, skaičiuotiną nuo patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Be to, MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad sprendimas negali būti priimtas, jei nepasibaigę šio Įstatymo 131 straipsnyje nustatyti pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo terminai, išskyrus 131 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį, o tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pateikia pastabų dėl patikrinimo akto, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčių administratorius šias pastabas gauna. Pažymi, jog jis Šiaulių apskrities VMI nepateikė jokių rašytinių pastabų, ką nepagrįstai savo sprendime nurodė mokesčių administratorius. Teigia, jog Šiaulių apskrities VMI skundžiamą 2010 m. liepos 14 d. sprendimą priėmė, pažeisdama MAĮ 132 straipsnio keliamus reikalavimus, bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo“ taisyklių patvirtinimo keliamus reikalavimus, nes šis sprendimas turėjo būti priimti iki 2010 m. birželio 28 d. imtinai. Akcentuoja, jog VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu pripažino, kad Šiaulių apskrities VMI pavėlavo priimti šį sprendimą net 16 dienų, tačiau šį įstatymu numatytą terminą atsakovas traktuoja sau naudinga linkme – tik kaip pagrindą neskaičiuoti delspinigių už šias dienas.

2. Skundžiamas Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. sprendimas ir VMI 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas neatitinka jiems keliamų reikalavimų ir yra priimti pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus. Nurodo, jog ABTĮ ir kiti norminiai aktai, kuriais formaliai grindžiamas nutarimas, įpareigoja administracinio teisės pažeidimo (ar kitą – mokestinę ir t. t.) bylą nagrinėjantį organą nustatyti ar buvo padarytas teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teigia, jog šių reikalavimų nagrinėjant bylą nebuvo paisoma, nes iš šių sprendimų tekstų lieka neaišku, kokiais faktiniais duomenimis padarytos išvados apie jo tariamai įvykdytą teisės pažeidimą. Mano, kad šie sprendimai – nemotyvuoti, priimti pažeidžiant konstitucinį reikalavimą grįsti kiekvieną teismo nuosprendį ar kitą baigiamąjį aktą teisiniais argumentais bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą, suponuojantį, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame akte) negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo akto) priėmimui. Pažymi, jog skundžiamuose sprendimuose nėra nei visų bylos aplinkybių analizės, nei visų įrodymų vertinimo, nei visų sprendimą pagrindžiančių motyvų (pvz., tokių kaip, ar teisingai pradėtas skaičiuoti terminas akcizams sumokėti ir pan.). Priduria, jog jo bylą nagrinėję organai nenurodė, kokia kaltės forma pasireiškė jo veika ir kokios aplinkybės leidžia konstatuoti šios veikos priešingumą teisei. Pažymi ir tai, kad jo byloje buvo netinkamai realizuota teisė į gynybą. Reziumuoja, jog iš esmės nagrinėjamu atveju liko neišpildyti teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir išspręsti ją pagal įstatymus.

3. VMI skundą nagrinėjo ir skundžiamą 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą priėmė, išeidama už skundo ribų. Pažymi, jog šiame sprendime VMI nurodė, kad atleisti jį nuo paskaičiuotų delspinigių mokėjimo nėra pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad 2010 m. spalio 12 d. skundu jis neprašė centrinio mokesčių administratoriaus atleisti jo nuo paskaičiuotų delspinigių, bet šiuo skundu jis prašė panaikinti Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. dienos sprendimą ir tik nurodė prielaidas, jog jis galėjo būti atleistas nuo delspinigių tam tikrais motyvais, tačiau Šiaulių apskrities VMI veiksmų, susijusių su jo 2010 m. birželio 9 d. mokesčių inspekcijai pateiktu prašymu dėl atleidimo nuo delspinigių, neskundė. Pažymi ir tai, kad jam pateikus Šiaulių apskrities VMI 2010 m. birželio 9 d. prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, Šiaulių apskrities VMI jokio sprendimo dėl šio jo prašymo nepriėmė, kas įrodo, jog jo byla buvo nagrinėjama aplaidžiai.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas. Pažymi, jog priimant 2011 m. kovo 14 d. sprendimą, teismas netinkamai pasisakė ir pritaikė terminų (procesinių) skaičiavimo metodikas. Tvirtina, jog suėjus bet kokiam procesiniam terminui ir po jo (praleidus terminą) priimami sprendimai automatiškai tampa neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pabrėžia, jog jis neturi atsakyti už valstybės institucijų (pareigūnų) atliktas ir/ar padarytas klaidas, todėl 2011 m. kovo 14 d. teismo sprendimas yra naikintinas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu (b. l. 160 – 161) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsiliepime nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl atsakovo sprendimo.

Atsiliepime pažymi, jog bendroji pareiga mokėti mokesčius yra įtvirtinta MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, taip pat, pagrįsdamas priimtą sprendimą ir pareiškėjo pareigą mokėti ir deklaruoti akcizus,

remiasi Akcizų įstatymo 2, 10, 11, 24 straipsniais, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 9 straipsnio 1, 7, 9 dalimis, MAĮ 8 straipsniu, 81 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Pažymi, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju minėtą pareigą mokėti akcizus pažeidė ir to iš esmės neginčija. Teigia, jog pareiškėjo kaltė ir kitos aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, kuriuo vadovaujantis buvo taikomi mokesčių teisės aktai, o VMI nėra teisminė institucija, taigi šiuo atveju buvo nagrinėjamas tik mokesčių teisės klausimas (mokestinis ginčas nepasiekė administracinės bylos etapo), todėl šiai procedūrai nėra taikoma administracinių bylų teisena, ką nepagrįstai teigia pareiškėjas. Nurodo, jog VMI laikėsi MAĮ 32 straipsnio, kuris reglamentuoja pastabų dėl patikrinimo akto pateikimą tvarką, ir Taisyklių 32.2 punkto, todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog VMI jokio sprendimo dėl jo 2010 m. birželio 9 d. prašymo atleisti nuo delspinigių nepriėmė. Pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju sprendimas dėl pareiškėjo prašymo atleisti nuo delspinigių turėjo būti išnagrinėtas patikrinimo akto tvirtinimo procedūrai nustatytais terminais, t. y. per MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje numatytą 35 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui terminą, o sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo klaidingai pareiškėjo prašymą traktavus kaip pastabas, jį pavėluota priimti 16 dienų, tačiau pabrėžia, jog jis minėtos pareigos mokėti akcizus nėra įvykdęs, todėl formalūs mokesčių teisės poįstatyminių aktų, reglamentuojančių mokesčių mokėtojų skundų nagrinėjimo procedūras, nuostatų pažeidimai neturi įtakos mokesčių mokėtojo pareigai tinkamai deklaruoti ir sumokėti įstatymo pagrindu atradusį mokestį, be to, už šias 16 dienų delspinigiai jam nebuvo skaičiuojami. Priduria, kad nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjo atleisti nuo paskaičiuotų delspinigių mokėjimo, nes jo atžvilgiu nebuvo nustatyta MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų aplinkybių apie sudėtingą pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 164) prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

IV.

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009 nusprendė G. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 199² str. 1 d.; 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 202 str. 1 d. (2003-06-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.); 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 204 str. 1 d.; 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 224 str. 2 d. ir nuteisti:

pagal LR BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 199² str. 1 d. – 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda,

pagal LR BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 202 str. 1 d. (2003-06-10 įstatymo Nr. IX-1495 red.) – 45 MGL (5 625 Lt) dydžio bauda,

pagal LR BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d., 224 str. 2 d. – 45 MGL (5 625 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 dalimis, 5 d. 2 punktu, bausmės subendrintos visiško bausmių apėmimo būdu ir G. R. galutinė subendrinta bausmė paskirta 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendyje konstatuota, kad G. R. kartu su kitais šešiais kaltinamaisiais neteisėtai – pažeidžiant nustatytą tvarką, t. y. 2004-05-26 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1., 2.2. punktų, nustatančių, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, paženklintus suklastotomis banderolėmis, falsifikuotus tabako gaminius, reikalavimus, 2005 m. liepos 21 d., tarp 16 ir 19 valandos, iš nenustatytų asmenų įgijo nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 1196,488 kg, 380 314, 37 litų vertės, akcizais apmokestinamą prekę – smulkintą tabaką, šį tabaką nuo 2005 m. liepos 21 d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d. 15 val. per kelis kartus gabeno iš nenustatytos vietos į gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 1196,488 kg, 380314, 37 litų vertės, akcizais apmokestinamą prekę – smulkintą tabaką, kurio vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, nuo 2005 m. liepos 21d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d. 16 val. laikė gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), be to, dalį šios akcizais apmokestinamos prekės – tabako – nuo 2005 m. liepos 21 d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d., panaudojo pagamindami kitą akcizais apmokestinamą prekę – didelį kiekį – 32000 vnt. 72107,- litų vertės cigarečių pakelių „Prima“ (rusiškos raidės), kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą bei šias cigaretes laikė gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iki 2005 m. rugpjūčio 11 d., 16 val., t.y. iki tabakas ir cigaretės buvo rasti ir išimti policijos pareigūnų.

2010 m. vasario 26 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmetė. Be to, teismas vieną iš kaltinamųjų atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ str. (Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.) ir jo atžvilgiu bylą nutraukė.

2010 m. balandžio 27 d. Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuras išsiuntė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009.

2010 m. gegužės 11 d. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pavedimu tikrinti Nr. 35-83 nusprendė 2010 m. gegužės 11 d. – 2010 m. gegužės 24 d. atlikti mokestinį patikrinimą, kurio metu Šiaulių apskrities VMI Akcizų administravimo skyriaus vyriausiajam specialistui pavesta patikrinti G. R. MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą.

2010 m. gegužės 24 d. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. 35-83, vertindama Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-154/2009, G. R. už 2005 m. rugpjūčio 11 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pagamintas ir laikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes – smulkintą tabaką ir cigaretes, apskaičiavo 24893 litų akcizų bei 17264 akcizų delspinigių.

Pareiškėjas susipažino su patikrinimo aktu 2010 m. gegužės 24 d.

2010 m. birželio 9 d. pareiškėjas pateikė Šiaulių apskrities VMI prašymą atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.

2010 m. liepos 14 d. Šiaulių apskrities VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-52-41 patvirtino 2010 m. gegužės 24 d. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo aktą Nr. 35-83 ir nurodė pareiškėjui G. R. sumokėti į biudžetą 5920 litų akcizus (cigarečių), 18973 litų akcizus (tabako), 4106 litų akcizų (cigarečių) delspinigius, 13158 litų akcizų (tabako) delspinigius ir sprendime paskirtas 1776 litų akcizų (cigarečių) baudą bei 5692 litų akcizų (tabako) baudą.

2010 m. lapkričio 18 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimu Nr. 68-260 patvirtino 2010 m. liepos 14 d. Šiaulių apskrities VMI sprendimą Nr. 14.4-52-41, o pareiškėjo skundą atmetė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo G. R. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti minėtus jo atžvilgiu VMI 2010 m. lapkričio 18 d. ir Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 14 d. priimtus sprendimus, atmetė kaip nepagrįstą ir šiuos sprendimus paliko galioti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčijamais mokesčių administraoriaus sprendimais yra konstatuota pareiškėjo pareiga mokėti ir deklaruoti akcizus, vadovaujantis 2001 m. spalio 30 d. Akcizų įstatymo Nr. IX-569 (toliau – ir Akcizų įstatymas) 2, 10, 11, 24 straipsniais, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 9 straipsnio 1, 7, 9 dalimis. Pareiškėjo pareiga mokėti akcizų mokestį už Akcizų įstatymo apmokestinamą prekę – apdorotą tabaką, nustatyta remiantis Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas nuteistas ir kuriame konstatuota, kad G. R. ir kiti kaltinamieji neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 199² str. 1 d. (199² straipsnis – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis. 199² straipsnio 1 dalis – tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.).

Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą ir vadovaudamasis procesinio pobūdžio teisės normomis, nustatytomis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) apskaičiavo akcizo mokestį pagal valstybės institucijos pateiktą dokumentą. Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų; šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo.

Ginčijamu atveju pareiškėjas nuteistas teismo nuosprendžiu būtent už mokesčių įstatymų pažeidimus. Pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti nuosprendyje, kuriuo pareiškėjas yra nubaustas už mokesčių įstatymų pažeidimus, kurių padarymas yra kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. Nuosprendyje yra konstatuoti pareiškėjo neteisėti veiksmai, šių veiksmų atlikimo laikotarpiai, akcizais apmokestinamų laikytų prekių kiekis, nuo kurių yra paskaičiuotas akcizo mokestis. Akcizo mokestis paskaičiuotas pareiškėjui kaip vienam iš septynių asmenų, nuteistų nuosprendžiu. Minėti faktiniai duomenys sudarė pagrindą mokesčių administratoriui paskaičiuoti akcizo mokestį, nenustatinėjant iš naujo ir netiriant minėtų faktinių duomenų iš naujo. Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta asmens nekaltumo prezumpcija bei Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta nuostata dėl to, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, sudaro pagrindą vadovautis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaip privalomu dokumentu, kuriame yra galutinai išspręstas klausimas dėl asmens padarytų nusiklastamų veiksmų. Todėl mokesčių administratorius, gavęs teismo nuosprendį privalėjo vadovautis nuosprendyje išspręstais klausimais bei paskaičiuoti akcizo mokestį pareiškėjui už mokesčių įstatymų pažeidimus, už kuriuos pareiškėjas yra nuteistas, o ne inicijuoti naują įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče. Mokesčių administratorius, gavęs nuosprendį bei atlikęs teminį mokesčio mokėtojo veiklos patikrinimą – dėl akcizo mokesčio paskaičiavimo, neprivalėjo iš naujo tikrinti mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitų dokumentų (Mokesčių administravimo įstatymo 123 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų, mokesčių administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą, nustatytą Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje, pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas.

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl to, kad mokesčių administratoriaus sprendime nėra faktinių duomenų vertinimo, motyvų. Įrodymų vertinimas bei faktinių duomenų konstatavimas įvertinus minėtus įrodymus yra įrodinėjimo proceso dalis, ginčijamu atveju įrodinėjimo procesas buvo supaprastintas dėl nuosprendžio buvimo, todėl mokesčių administratoriaus sprendimuose negalėjo ir neturėjo būti atliekamas įrodinėjimo procesas iš naujo, nes negalėjo būti kvestionuojami nuosprendyje nustatyti faktai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Pagal šią nuostatą teismas, nagrinėjantis bylą dėl mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumo privalo vadovautis teismo nuosprendžiu konstatuotomis pasekmėmis, t.y. jeigu asmuo yra nuteisiamas už veiksmų, kurių pagrindu mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė, teismas nagrinėjantis mokestinį ginčą privalo vadovautis nuosprendyje nustatytais faktais, jeigu jie nėra paneigti įstatymų nustatyta tvarka.

Teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjui yra paskirta bausmė už nusikaltimo padarymą, mokestinėje byloje pareiškėjui konstatuotos mokestinės prievolės, kurios atsirado dėl veiksmų, konstatuotų teismo nuosprendžiu. Baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės taikymas nelaikomas dvigubu nubaudimu, nes tai yra skirtingos atsakomybės rūšys, todėl esant pagrindui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė bei gali būti konstatuotos mokestinės prievolės. Suformuotoje teismų praktikoje būtent taip yra aiškinamos ir atribojamos mokestinė ir baudžiamoji atsakomybė, kurių paskirtis ir poveikio priemonės yra skirtingi, nors ir atsiranda tų pačių veiksmų pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 6-238/2007, 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šia praktika.

Pareiškėjas tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek teismo proceso pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme metu ginčijo sprendimų teisėtumą motyvuodamas tuo, kad mokesčių administratorius priėmė ginčijamą sprendimą praleidęs įstatymo nustatytą terminą, t.y. Mokesčių administravimo įstatymo 132 sraispnio 4 dalyje nustatytą terminą (Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 35 dienas nuo patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.).

Viešojo admnistravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t.y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą adminstracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo. Ginčijamu atveju pareiškėjui nereikėjo kreiptis su tokiu skundu, nes terminas buvo praleistas nežymiai – 16 dienų, be to, sprendimas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu jau buvo priimtas.

Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo argumentai, jog pasibaigus sprendimo priėmimo terminui, mokesčių administratorius neteko teisės priimti tokį sprendimą yra nepagrįsti. Minėti pareiškėjo argumentai yra taikytini skirtingiems pagal paskirtį teisės aktų nustatytiems terminams, t.y. terminams, kurie yra nustatyti ne viešojo administravimo subjektų sprendimų priėmimui ar veiksmų atlikimui, bet kitiems administracinio proceso dalyviams – fiziniams, juridiniams asmenims. Ne viešojo administravimo subjektams nustatyti terminai tam tikrų veiksmų atlikimui gali būti atnaujinamieji ar naikinamieji terminai, kuriems pasibaigus asmuo netenka teisės atlikti teisinę reikšmę turintį veiksmą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 2 dalis).

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl to, kad nebuvo įstatymo nustatyta tvarka išspręstas prašymas atleisti pareiškėją nuo delspinigių. Pareiškėjas šiuos savo argumentus siejo ir su minėtų normomų dėl termino praleidimo pažeidimu.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 9 d. pareiškėjas pateikė Šiaulių apskrities VMI prašymą atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjo tvirtinimu, Šiaulių apskrities VMI neteisingai traktavo šį prašymą kaip pastabas dėl patikrinimo akto, dėl to pažeidė minėtą terminą bei neišsprendė teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių.

Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 35 dienas nuo patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Sprendimas negali būti priimtas, jei nepasibaigę šio Įstatymo 131 straipsnyje nustatyti pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo terminai, išskyrus 131 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pateikia pastabų dėl patikrinimo akto, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčių administratorius šias pastabas gauna. Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios bus svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, turi teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto.

Mokesčių administravimo įstatymo 131 ir 132 straipsnio nuostatos įtvirtina skirtingus pagal paskirtį teisės aktų nustatytus terminus, t. y. terminą, kuris yra nustatytas viešojo administravimo subjektų sprendimų priėmimui bei kitiems administracinio proceso dalyviams – fiziniams, juridiniams asmenims jų procedūrinio pobūdžio veiksmų atlikimui. Pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo terminas nustatytas fiziniams ar juridiniams asmenims nustato šių asmenų teisę pateikti pastabas nepasibaigus šiam terminui bei kartu garantiją, kad šiuo laikotarpiu nebus priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas, kurio priėmimui kaip minėta yra nustatytas instrukcinio pobūdžio terminas, kuris buvo praleistas. Ginčijamu atveju vietos mokesčių administratorius galėjo klaidingai taikyti teisės normas, kurios nustato ilgesnį terminą sprendimo priėmimui, jeigu yra pateikiamos pastabos dėl patikrinimo akto, nes prašymo dėl delspinių pateikimas pagal minėtas normas nesudaro pagrindo kitaip negu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 132 sraispnio 4 dalyje nustatytą bendrą taisyklę skaičiuoti sprendimo priėmimo terminą. Tačiau minėto termino praleidimas nesukuria neigiamų pasekmių, nes teisės aktai to nenustato ir atsižvelgiant į praleisto termino pobūdį negalima konstatuoti viešojo adminsitravimo subjekto sprendimo negaliojimo.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjo prašymą atleisti pareiškėją nuo delspinių išnagrinėjo tvirtindama patikrinimo aktą. Šiaulių apskrities VMI sprendime konstatavo, kad nėra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nustatyto atleidimo nuo delspinigių pagrindo bei negalima kostatuoti, kad delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Vietos mokesčių administratorius išnagrinėjo faktinius duomenis bei teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti Įstatymo 113 straipsnio. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjui priklauso daug nekilnojamojo turto – 4 žemės sklypai, gyvenamasis namas, dalis buto; pareiškėjas gavo su darbo santykiais susijusias pajamas bei nekilnojamojo daikto nuomos pajamas. Vietos mokesčių administratorius nustatęs minėtas aplinkybes, neturėjo faktinio nei teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo, todėl priėmė sprendimą patvirtinti patikrinimo aktą, kuriuo buvo priskaičiuoti delspinigiai.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straispnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Ginčijamu atveju klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo nagrinėjo vietos mokesčių administratorius, todėl turėjo būti vadovaujamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. Įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Pagal Taisyklių 8.1. punktą mokesčių mokėtojas nuo baudų ir/ar delspinigių gali būti atleidžiamas jo prašymu arba mokesčių administratoriaus iniciatyva (nesant mokesčių mokėtojo prašymo) mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo metu. Pagal Taisyklių 24 punktą tais atvejais, kai atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių klausimas sprendžiamas mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo, mokestinio ginčo nagrinėjimo ar mokesčių permokų (skirtumo) įskaitymo mokestinėms nepriemokoms padengti metu, jis turi būti išnagrinėtas šioms procedūroms nustatyta tvarka ir terminais. Pagal Taisyklių 29 punktą mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo, gavęs parengtą sprendimo projektą bei visus sprendimui priimti reikalingus dokumentus, turi priimti sprendimą: 1. atleisti nuo baudų ir/ar delspinigių; 2. neatleisti nuo baudų ir/ar delspinigių.

Šiaulių apskrities VMI ginčijamame sprendime nustačiusi minėtas faktinės aplinkybes, nurodžiusi sprendimo neatleisti nuo delspinigių mokėjimo teisinius pagrindus, tinkamai išsprendė pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą, kuriame yra išnagrinėti visi būtini pagal taisyklių 31 punktą klausimai. Todėl tai, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra konstatuota, kad yra priimamas sprendimas neatleisti nuo delspinigų mokėjimo, nesudaro pagrindo abejoti sprendimo teisėtumu. Sprendimo rezoliucinė dalis, kuria patvirtina, kad pareiškėjo prašymas atleisti nuo delspinigių mokėjimo nebuvo patenkintas, nes patvirtintas patikrinimo aktas, kuriuo buvo paskaičiuoti delspinigiai. Pažymėtina, kad vietos mokesčių administratoraius sprendimo turiniui nėra nustatomi tokie reikalavimai kaip pvz. teismo sprendimui, kur yra nurodomos atskiros sprendimo dalys bei reglamentuojamas jų turinys. Šiaulių apskrities VMI ginčijamame sprendime yra nurodyti motyvai, dėl kurių nuspręsta neatleisti nuo delspinigių (Taisyklių 31.5. punktas), todėl nekyla jokių abejonių dėl šio sprendimo turinio. Pagal Taisyklių 32.2. punktą sprendimas turi būti įformintas atskirame Sprendime dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių (FR1002 forma), išskyrus atvejus, kai atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių klausimas sprendžiamas mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo ir/ar tvirtinimo metu. Šiuo atveju sprendimas turi būti įformintas sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo (patikrinimo pažymoje). Mokesčių administratorius nurodyta tvarka išnagrinėjo pareiškėjo prašymą.

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas skundą, peržengė nagrinėjimo ribas, nes sprendė klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių mokėjimo, nors pareiškėjas centriniam mokesčių administratoriui nebuvo pateikęs tokio prašymo. Neteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimui nėra būdingas toks proceso dispozityvumo principas kaip teismo administraciniame procese. Teisės aktai nenustato tokių aiškių reikalavimų dėl mokestinio ginčo metu pateikimo skundo dalyko ir pagrindo kaip teismo procese, todėl negali būti ir pažeistas reikalavimas dėl skundo ribų peržengimo.

Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo argumentai dėl pernelyg didelių delspinigių. Skundžiamų sprendimų turinys patvirtina, kad delspinigiai paskaičiuoti vadovaujantis Mokesčio admnistravimo įstatymo taisyklėmis dėl delspinigų skiačiavimo (96-98 straipsniai), nepažeidžiant minėtose taisyklėse nustatytos delspinigių skaičiavimo trukmės.

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netenkindamas skundo dėl mokesčių adminsitratoriaus sprendimų panaikinimo, iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, todėl naikinti ar keisti sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.