- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- e2A-573-259/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05849-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius, Galina Blaževič, Arvydas Žibas
- Atsakovas
- V. S.
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje
- Trečiasis asmuo
- R. P.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Leono Jachimavičiaus, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10936-717/2015 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui R. P. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 13761,30 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-07-08 Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), v. n. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į pastato sieną ir sužalojo šia transporto priemone su juo važiavusį keleivį, šios bylos trečiąjį asmenį. Atsakovas eismo įvykio metu buvo neblaivus, kaltę dėl eismo įvykio pripažino, dėl ko jam iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Nurodyta transporto priemonė eismo įvykio metu buvo ieškovo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl to draudikas atlygino žalą už eismo įvykio metu apgadintą pastato sieną bei atlygino žalą nukentėjusiajam už jo sveikatos sužalojimą. Ieškovas regreso tvarka prašė priteisti iš atsakovo šias draudimo išmokas nuostoliams atlyginti: 2010-11-04 sumokėtą 2260,61 Lt sumą už pastato sienos remontą, 2011-05-10 išmokėtą 1049,39 Lt pastato sienos remontą, 2011-06-28 18 637,56 Lt už nukentėjusio asmens gydymą. Taip pat už šio asmens gydymą buvo išmokėtos šios draudimo išmokos: 2011-10-11 išmokėta 11 570,00 Lt, 2013-03-06 išmokėta 18 790,00 Lt, 2013-04-16 – 28 725,00 Lt. Išmokėjęs draudimą, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš atsakovo išsiieškoti žalą, nes jis autoavariją padarė būdamas neblaivus. Atsakovas dalį žalos yra atlyginęs, liko neatlyginta žalos dalis pagal dvi paskutines išmokas už trečiojo asmens gydymą – tai 18790,00 Lt ir 28725,00 Lt (13761,30 Eur).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 8326,09 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-03-28) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 187,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų; ieškinio dalį dėl 18790,00 Lt (5446,38 Eur) žalos atlyginimo atmetė suėjus senaties terminui; priteisė iš atsakovo valstybei 4,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; grąžino ieškovui jo permokėtą 176,00 Eur žyminio mokesčio.
Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas vieną iš prašomų priteisti 18790 Lt sumą nukentėjusiajam išmokėjo 2013-03-06. Jis privalėjo žinoti, kad regresinį reikalavimą dėl šios išmokos jis privalo pateikti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinį teisme dėl šios sumos priteisimo ieškovas pareiškė 2013-03-28, t. y. praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 7 d.). Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad jis senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių (CPK 178 str.), todėl jo reikalavimui dėl 18 790 Lt (5446,38 EUR) priteisimo taikė ieškinio senatį, šią ieškinio dalį netenkino, senatį prašė taikyti atsakovas (CK 1.126 str. 2 d.).
Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl 28725 Lt (8326,09 Eur) priteisimo yra įrodytas, teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas ir trečiasis asmuo 2010-07-08 atvyko į kavinę, ten vartojo alkoholinius gėrimus. Trečiasis asmuo, būdamas neblaivus, išėjo iš kavinės ir atėjo pamiegoti į atsakovui priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini). Automobilyje trečiasis asmuo užmigo, o tuo tarpu atėjęs taip pat neblaivus atsakovas pradėjo važiuoti ir trenkėsi į pastato sieną. Trečiasis asmuo nebuvo prisisegęs saugos diržų. Autoįvykio metu trečiajam asmeniui buvo stipriai sužalota galva, išmuštas 21 dantis. Teismas atmetė atsakovo motyvus, kad žala turėtų būti mažinama atsižvelgiant į trečiojo asmens kaltę dėl autoįvykio, kad jis būdamas neblaivus neprisisegė saugos diržų, sėdo į automobilį, kurį vairavo neblaivus asmuo. Nurodė, jog tai, kad trečiasis asmuo buvo neblaivus, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už autoįvykį. Tai jis, o ne trečiasis asmuo privalėjo žinoti, kad būdamas neblaivus negali vairuoti transporto priemonės, tačiau šių įstatymų reikalavimų nepaisė, jų nevykdė. Šiuo atveju teismas laikė, kad besąlygiškai dėl autoįvykio yra kaltas tik vienas atsakovas. Pasisakydamas dėl atsakovo motyvo, kad nukentėjęs (trečiasis asmuo) dantis galėjo implantuotis poliklinikoje nemokamai, teismas nurodė, kad nukentėjęs turi teisę pasirinkti gydymo įstaigą ir būdą. Joks įstatymas jo neįpareigoja gydytis nemokamai. Be to, už neblaivaus asmens įvykdytame autoįvykyje sužaloto asmens gydymą Ligonių kasos turi teisę išsiieškoti žalos atlyginimą, todėl šiuo atveju atsakovas nebūtų galėjęs išvengti žalos atlyginimo. Analogiškai teismas pasisakė ir dėl nukentėjusio asmens teisės kreiptis į privalomojo sveikatos draudimo fondą dėl žalos atlyginimo. Taip pat teismas nurodė, kad žalą paskaičiavo žalos sureguliavimo ekspertas dr. P. P. Šis asmuo yra oficialus ieškovo darbuotojas, turintis atitinkamą kvalifikaciją. Ieškovas suinteresuotas teisingai apskaičiuoti žalą, o ne ją permokėti, todėl jeigu šį ekspertą laiko savo darbuotoju, vadinasi juo pasitiki, ieškovą tenkina jo kvalifikacija. Atsakovas neįrodė, kad dr. P. P. neturi tinkamos kvalifikacijos būti žalų sureguliavimo ekspertu ir teisingai įvertinti dantų protezavimo kainų (CPK 178 str.). Dėl to teismas sprendė, kad 28 725 Lt (8326,09 EUR) draudimo išmoka už dantų protezavimą buvo apskaičiuota teisingai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 140 straipsnio nuostatas, nes ieškovui pateikus patikslintą ieškinį bei sumažinus reikalavimus ir žodžiu patvirtinus, kad nuo likusių reikalavimų atsisako, teismas ieškovui neišaiškino ieškinio atsisakymo pasekmių ir nenutraukė bylos dėl dalies reikalavimų. Šiuo atveju yra tik protokolinis ieškovo žodinis pareiškimas, nors atsakovo atstovas net kelis kartus atkreipė teismo dėmesį į tai, kad atsisakymas nuo dalies reikalavimų turi būti ir atitinkamai procesine tvarka įformintas.
2. Teismas nevertino, ar draudiko elgesys, tinkamai neįsitikinus draudimo išmokos pagrįstumu, remiantis prieštaringais žalos dydžio nustatymo dokumentais, nėra kreditoriaus neatsargumas (CK 6.248 str. 4 d.). Teismas, pripažindamas, kad ieškovo sumokėta draudimo išmoka yra pagrįsta, pripažino, jog ieškovas tinkamai vykdė Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių Nr. 795 (Toliau - Taisyklės) reikalavimus apskaičiuojant draudimo išmoką. Tačiau šiuo atveju ieškovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neatliko jokio tyrimo, nepareikalavo kompetentingų specialistų išvadų dėl sveikatai grąžinti reikiamų gydymo metodų, procedūrų ir priemonių būtinumo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas patvirtino, kad net nesidomėjo alternatyviais gydymo būdais, netyrė, ar gydymo išlaidos yra pagrįstos ekonomiškai. Ieškovas netyrė ir neteikė į bylą įrodymų, kodėl sveikatos grąžinimo išlaidos nebuvo atlygintos nukentėjusiajam iš privalomojo sveikatos fondo. Ieškovas nesikreipė pagalbos į nepriklausomus specialistus, kad pastarieji padėtų nustatyti gydymo būdą ir profesionaliai vertinti teikiamų sąskaitų pagrįstumą. Apelianto nuomone, teismas privalėjo patikrinti, ar civilinės atsakomybės draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui, tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie nepagrindžia ar patikimai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 str., CPK 178 str.).
3. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, pripažino, kad ne draudikas turi įrodyti išmokėtų sumų pagrįstumą, o draudėjas turi paneigti išmokėtų sumų dydį. Teismas nustatęs, kad draudikas jokių tyrimo veiksmų neatliko ir tai patvirtino ieškovo atstovas teismo posėdžio metu, nurodant, kad išmokas tvirtino darbuotojas neturintis reikiamo išsilavinimo ir kvalifikacijos dantų technikos srityje, nepagrįstai vertino tokį draudiko elgesį kaip atitinkantį profesionalumo, ekonomiškumo ir bendradarbiavimo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismui tinkamai vykdant CPK 4 straipsnio reikalavimus, ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas arba reikalavimas sumažintas atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnio nuostatas.
4. Teismas nepagrįstai pripažino, jog besąlygiškai dėl autoįvykio yra kaltas tik atsakovas. Šiuo atveju ieškovas išmokėjo draudimo išmoką, net neįvertinęs aplinkybės, kad nukentėjęs žalą patyrė dėl savo paties veiksmų, jis važiavo keleivio vietoje ne prieš savo valią. Nukentėjęs puikiai suprato, kad vairuotojas yra pavartojęs alkoholio ir savo rizika važiavo automobilyje. Nukentėjusiojo veiksmai suponuoja CK 6.253 ir 6.282 straipsnių nuostatų taikymą. Šiuo atveju ieškovas neatliko jokio tyrimo ir mokėjo draudimo išmoką neįvertinęs žalos padarymo aplinkybių. Paaiškinimas, kad nukentėjęs miegojo automobilyje ir dėl to neprisiima jokios rizikos, yra teisiškai nepagrįstas. Nukentėjusiojo sužalojimų pobūdis patvirtina, kad nukentėjęs buvo neprisisegęs saugos diržų. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam prisisegus diržus, būtų išvengta tokio pobūdžio sužalojimų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nukentėjęs asmuo pateko į automobilį prieš savo valią, kad buvo neveiksnus ir negali atsakyti už savo veiksmus. Taigi šiuo atveju ieškovas nepagrindė draudimo išmokos pagrįstumo, tuo pačiu ir ieškininio reikalavimo pagrįstumo, todėl neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad:
1. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas, priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos, vadovavosi sveikatos priežiūros įstaigų (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, Vilniaus implantologijos centro, UAB „Ortodontijos centras“, M. Z. stomatologijos kabineto) pateiktais dokumentais dėl nukentėjusiajam asmeniui R. P. atliktų procedūrų bei jų apmokėjimo. Be to, sveikatos grąžinimo išlaidas vertino ieškovo darbuotojas, turintis gydytojo specialybę, ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tinkamos kvalifikacijos specialistas įvertino, ar nukentėjusiajam asmeniui buvo skirtos reikiamos sveikatos grąžinimo procedūros, ar jos negalėjo būti teikiamos poliklinikoje ir pan. Be to, nukentėjusiajam asmeniui gydantis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, jas administruojanti Valstybinė ligonių kasa, apmokėjus gydymo išlaidas iš fondo, teisės aktų nustatyta tvarka reiškia regresinius reikalavimus kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusioms draudimo įmonėms, o draudimo įmonės, išmokėjusios Valstybinei ligonių kasai draudimo išmokas, įgyja reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį. Taigi esant tokiai situacijai, ieškovas neprarastų reikalavimo teisės į atsakovą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, atsakovas neįrodė savo atsikirtimų dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio nepagrįstumo. Atsakovas nepateikė jokių pagrįstų, patikimų ir objektyvių įrodymų, kad ieškovo išmokėta draudimo išmoka neatitinka realaus žalos dydžio.
2. Atsakovas neįrodė, kad nukentėjęs asmuo savo veiksmais prisiėmė žalos atsiradimo riziką, todėl LR CK 6.253 ir 6.282 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 3 dalis numato, kad vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vairuotojui draudžiama važiuoti (tęsti judėjimą), jei yra (atsirado važiuojant) keleivių (krovinių) vežimo tvarkos reikalavimų pažeidimai, keliantys pavojų žmonėms ir aplinkai, iki jie bus pašalinti. Šiuo atveju atsakovui, kaip transporto priemonės vairuotojui, yra keliami reikalavimai nevairuoti transporto priemonės, jeigu joje esantiems keleiviams tai kelia pavojų, todėl atsakovas, matydamas, kad transporto priemonės keleivis yra neužsisegęs saugos diržų, turėjo nurodyti keleiviui juos užsisegti, juos užsegti pats arba atsisakyti vežti tokį keleivį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl draudiko, išmokėjusio nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, šią teisę grindžiant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodomu pagrindu.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog 2010-07-08 Kauno mieste atsakovas V. S., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini), v. n. (duomenys neskelbtini). V. S. vairuojamas automobilis atsitrenkė į pastato sieną, įvykio metu buvo sužalotas transporto priemone (duomenys neskelbtini), v. n. (duomenys neskelbtini) vežamas keleivis R. P.. Nurodyta transporto priemonė eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudimo sutarties pagrindu AAS „Gjensidige Baltic“ išmokėjo sužalotam autoįvykio metu trečiajam asmeniui R. P. draudiminę išmoką. Dėl to, kad atsakovas V. S. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, draudimo bendrovė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodomu pagrindu byloje reiškė reikalavimą atsakovui V. S. regreso tvarka prašė priteisti iš atsakovo sumokėtas draudimo išmokas trečiajam asmeniui nuostoliams atlyginti: 18790 Lt (5451,03 eurų) sumą ir 28725,00 Lt (8326,09 eurų) sumą.
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 8326,09 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-03-28) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 187,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų; ieškinio dalį dėl 18790,00 Lt (5446,38 Eur) žalos atlyginimo atmetė suėjus senaties terminui; priteisė iš atsakovo valstybei 4,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovas, apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė draudimo išmokos pagrįstumo, o tai vertintina kaip kreditoriaus neatsargumas CK 6.248 straipsnio 4 dalies pagrindu, todėl priteistina suma iš atsakovo turėtų būti mažinama ar visai ieškinys atmetamas CK 6.249 straipsnio pagrindu; ieškovė neatliko tinkamo atsiradusios žalos tyrimo ir įvertinimo, o teismas, pažeisdamas įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, pripažino, kad ne draudikas turi įrodyti išmokėtų sumų pagrįstumą, o draudėjas turi paneigti išmokėtų sumų dydį. Skunde nurodoma, kad byloje netirta, kodėl sveikatos grąžinimo išlaidos nebuvo nukentėjusiajam atlygintos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, materialiosios teisės normas reglamentuojančias draudiko, išmokėjusio nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens pagrindus ir sąlygas, teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 178 str., CK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDĮ) įtvirtina pagrindinį tikslą – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Nagrinėjamu atveju atsakovo vairuojama transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reglamentuota tvarka, tačiau ta aplinkybė, kad transporto priemonę (duomenys neskelbtini), v. n. (duomenys neskelbtini) autoįvykio metu atsakovas V. S. vairavo neblaivus, suteikia įstatyminę teisę draudimo bendrovei reikalauti iš atsakovo sumokėtų draudimo išmokų trečiajam nukentėjusiam asmeniui (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p.). Esant nurodytoms aplinkybėms byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo sprendimu pripažino ieškovo ieškinį iš esmės pagrįstu, o apeliacinio skundo motyvai, jog ieškovas nepagrindė ieškininio reikalavimo ir neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą (skundo 4 p.) nepasitvirtino.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, jog draudimo bendrovė netinkami vykdė eismo įvykio metu padarytos trečiajam asmeniui žalos dydžio nustatymo ir mokėtinos draudimo išmokos nustatymo procedūras (skundo 2 ir 3 p.), o teismas byloje pateiktus įrodymus įvertino netinkamai. Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nurodė nustatytas faktines aplinkybes ir pateikė tų aplinkybių teisinį įvertinimą, sprendimo motyvuose pažymėjo, kodėl vadovaujasi ieškovo pateiktais įrodymais dėl atsiradusios žalos pagrįstumo ir jos dydžio. Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovas ieškovo pateiktų įrodymų dėl išmokėtų draudimo išmokų dydžio nenuginčijo ir nepaneigė (LR CPK 178 str.). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamas šalių ginčas nepriklauso tokiai bylų grupei, kuriose teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (pvz., CPK 376, 414, 443 straipsniai). Šiuo atveju teismas nuostolių dydį nustatė vertindamas šalių į bylą pateiktus įrodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodomais motyvais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas skunde neįvardija kokie byloje esantys konkretūs įrodymai prieštarauja teismo sprendimui ar paneigia teismo sprendimo išvadas, nenurodo kokiais prieštaringais žalos nustatymo dydžio dokumentais vadovavosi teismas, kokių konkrečių teisės aktų reikalavimų ir juose nustatytų procedūrų nesilaikė draudimo bendrovė, nustatydama išmokamos draudimo išmokos dydį. Teisėjų kolegija aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu daro išvadą, jog Kauno miesto apylinkės teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų rinkimo ir jų vertinimo procedūras (LR CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių faktinių aplinkybių, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų pervertinamos esamos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimo, todėl skundas šioje dalyje yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir tuos apeliacinio skundo teiginius, jog nukentėjęs asmuo R. P. savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ir jos dydžio. Šie apelianto teiginiai apart atsakovo samprotavimų, yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šioje byloje nėra sprendžiamas šalių ginčas dėl sužaloto automobilio keleivio civilinės teisinės atsakomybės (faktinis ieškinio pagrindas), todėl atsakovo nurodomos aplinkybės, kad R. P. nebuvo prisisegęs automobilyje saugos diržų ir įvykio metu buvo galimai neblaivus, nėra svarbios. Kauno apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo teismo sprendime, jog dėl autoįvykio kilimo yra kaltas išimtinai tik atsakovas.
Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, jog teismas byloje pažeidė CPK 140 straipsnio nuostatas, nes neišaiškino ieškovui ieškinio atsisakymo pasekmių ir nenutraukė bylos dėl dalies reikalavimų. Byloje nustatyta, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepalaikė dalies savo reikštų reikalavimų, byloje teikė patikslintą ieškinį 2 b. l. 65). Tokią teisę ieškovui suteikia įstatymas (CPK 42 str.). Toks šalies procesinis veiksmas nėra pasinaudojimas ieškinio atsisakymo institutu ir nereikalauja kitos šalies sutikimo (CPK 140 str.). Todėl apelianto manymas, kad ieškovui buvo privaloma išaiškinti ieškinio atsisakymo pasekmes, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šalių ginčas skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu buvo išspręstas neteisingai ar iš esmės pažeidus įstatymo nuostatas, nepagrįstas.
Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl tų apeliacinio skundo motyvų, kuriuose teigiama, jog draudimo bendrovė nesikreipė pagalbos į nepriklausomus specialistus, tam kad pastarieji padėtų nustatyti trečiojo asmens tinkamesnį gydymo būdą, jog bendrovė turėjo ieškoti alternatyvių trečiojo asmens gydymo metodų, jog trečiojo nukentėjusio asmens sveikatos grąžinimo išlaidos nebuvo atlygintos iš privalomojo sveikatos fondo, kadangi šie argumentai neturi jokios reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.