Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste BK) 182 straipsnio 2 dalį (14 481 Eur įgijimas) 2 metų laisvės atėmimo bausme, BK 182 straipsnio 2 dalį (10 028,19 Eur įgijimas) 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, BK 182 straipsnio 2 dalį (11 584,80 Eur įgijimas) 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. B. paskirtas laisvės atėmimas 4 metams. BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 69 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – per bausmės vykdymo atidėjimo terminą atlyginti nukentėjusiajai V. C. padarytą turtinę žalą, įpareigojant pradėti dirbti, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiosios V. C. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. B. V. C. priteista 53 007,80 Eur nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. B. nuteista už tai, kad ji, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdama tiesiogine išankstine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. C. turtą, pasinaudodama V. C. visišku pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių draugiškų santykių, kuri žinojo, kad V. B. verčiasi nekilnojamojo turto pardavimais, V. C. paprašius padėti parduoti šiai priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), su statiniais, o V. B. sutikus su tokiu prašymu, sudarydama sėkmingos verslininkės įvaizdį, paaiškinusi, kad su tokiomis procedūromis yra ne kartą susidūrusi ir žino, kaip viską reikia daryti, kad parduodamo turto įvertinimui ir kitų dokumentų tvarkymui jai bus reikalingi pinigai, pasinaudojusi nukentėjusiosios visišku pasitikėjimu, įtikino V. C., neturinčią reikiamų pinigų, iš M. B. pasiskolinti ir jai, t. y., V. B., perduoti 50 000 Lt (14 481 Eur), kuriuos ši panaudos žemės sklypo pardavimui. V. C., visiškai pasitikėdama V. B., 2009 m. liepos 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus miesto šeštajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), su M. B. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria M. B. suteikė V. C. 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą grynaisiais pinigais, o V. C. įkeitė jai pačiai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsipareigojo M. B. pinigus grąžinti iki 2009 m. spalio 7 d., o jei laiku negrąžins skolos, sumokėti po 1 % delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną nuo pasiskolintos sumos. Iš M. B. gautus grynuosius pinigus 50 000 Lt (14 481 Eur) V. C. tą pačią dieną, t. y., 2009 m. liepos 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė V. B., kuri savo pažadų neįvykdė, dokumentų, reikalingų žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimui nesutvarkė, jokių veiksmų dėl žemės sklypo su statiniais pardavimo neatliko ir V. C. iš šios gautų pinigų – 50 000 Lt (14 481 Eur) negrąžino, tokiu būdu ji, žinodama, kad V. C. perduotų pinigų nepanaudos žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), su statiniais pardavimui, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas, o dėl jos esamos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, bei suvokdama, jog sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. C., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 50 000 Lt (14 481 Eur), priklausantį V. C..

2. Taip pat, ji nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdama tiesiogine išankstine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. C. turtą, pasinaudodama V. C. visišku pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių draugiškų santykių, kuri žinojo, kad V. B. verčiasi nekilnojamojo turto pardavimais, nukentėjusiajai V. C. įsitikinus, kad žemė su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), neparduoti ir ėmus reikalauti, kad V. B. grąžintų 50 000 Lt (14 481 Eur), V. C. 2009 m. liepos 7 d. perduotus V. B. grynais pinigais šios žemės su statiniais pardavimo dokumentų tvarkymui, kurie V. C. buvo gauti iš M. B. pagal 2009 m. liepos 7 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įkeičiant V. C. priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), V. B. pasakius, kad pinigų V. C. grąžinti negali, nes jų neturi, V. B., pasinaudodama nukentėjusiosios V. C. visišku pasitikėjimu bei jai žinomomis aplinkybėmis, kad V. C. skubiai reikalingi pinigai buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui, už kurį V. C. jau yra sumokėjusi užstatą, o taip pat V. C. turi skubiai išvykti į užsienį, nuslėpdama savo tikruosius ketinimus, pasiūlė V. C. padėti parduoti šiai priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir įtikino išduoti jai įgaliojimą buto pardavimui. V. C., įtikinta V. B. apgaulės, 2011 m. rugsėjo 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus miesto šeštajame notarų biure, (duomenys neskelbtini), išdavė V. B. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini) atstovauti V. C.. Po ko, V. B. žinodama, kad už parduotą butą tik nedidelę dalį gautų pinigų perduos V. C., o likusius apgaule įgis, 2011 m. rugsėjo 28 d. tyrimo nenustatytu laiku Vilniaus miesto šeštajame notarų biure, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė N. P. (šiuo metu – N. R.) ir S. P. V. C. priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), už 140 000 Lt (40 546,80 Eur), iš kurių 34 400 Lt (9 962,93 Eur) V. B. nebuvo sumokėti, į 2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo įrašyti tik, siekiant gauti banko paskolą, o 64 000 Lt (18 535,68 Eur), iš kurių 14 000 Lt (40 54,68 Eur) buvo kaip delspinigiai pagal 2009 m. liepos 7 d. paskolos sutartį Nr. 1-7162, 2011 m. spalio 11 d. buvo pervesti į M. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Likę 41 600 Lt (12 048,19 Eur), V. B. paprašius V. C. ir tai įrašius į įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 11 d. buvo pervesti į V. B. sugyventinio D. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, iš kurių D. R. V. B. nurodymu siekiant apgaule sudaryti sąžiningos atstovaujančiosios įspūdį 2011 m. spalio 11 d. pervedė 2 020 Eur (6 974,66 Lt) į V. C. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, o N. P. ir S. P. parduotą butą V. B. naudojo savo reikmėms, jį nuomojant tyrimo metu nenustatytiems asmenims. V. B., iš anksto žinodama, kad prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalės, pažadėjo V. C. likusius pinigus – 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur), gautus už parduotą šios butą grąžinti, tačiau savo pažadų neįvykdė, o šiuos pinigus panaudojo savo reikmėms, tokiu būdu, V. B., žinodama, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas bei dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, bei suvokdama, kad sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. C., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur) svetimą turtą, priklausantį V. C..

3. Taip pat, ji, siekdama išankstine tyčia apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. vasario 23 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdama tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. C. turtą, pasinaudodama V. C. visišku pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių draugiškų santykių, kuri žinojo, kad V. B. verčiasi nekilnojamojo turto pardavimais, o taip pat pasinaudojusi jai žinoma V. C. susiklosčiusia aplinkybe, kad ši, įsigydama butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra įsiskolinusi giminaičiams, V. C. reikalaujant iš V. B. grąžinti jai priklausantį turtą – pinigus, gautus 2011 m. rugsėjo 28 d. V. B. pardavus V. C. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), V. B., nuslėpdama savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodama, kad negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, paaiškino V. C., kad ji neturi V. C. priklausančių pinigų ir apgaule įtikino V. C., kad skolą ji grąžinti gali tik tada, jei ši iš kredito įstaigos pasiskolins 50 000 Lt (14481 Eur) ir perduos pinigus jai, t. y. V. B., kad ši juos investuotų ir uždirbtų V. C. skolingą pinigų sumą. V. C., įtikinta V. B. apgaulės ir visiškai ja pasitikėdama, 2011 m. lapkričio 8 d. iš UAB „S“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus miesto dešimtajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarytą paskolos kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)bei 2011 m. lapkričio 14 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą bei dalį šios paskolos pervedė dalimis: 2011 m. gruodžio 9 d. – 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2011 m. gruodžio 10 d. – 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2012 m. vasario 23 d. – 10 000 Lt (2 896,20 Eur), viso 40 000 Lt (11 584,80 Eur), į V. B. nurodytą šios sugyventinio D. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Taip V. B., sudarydama sėkmingos verslininkės įvaizdį, tvirtindama, kad ji atlieka turto vertinimus bei pavedimus bankams, gavo iš V. C. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), tačiau savo pažadų neįvykdė, t. y. likusių pinigų, gautų 2011 m. rugsėjo 28 d. pardavus V. C. priklausiusį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. gegužės 8 d. negrąžino ir todėl V. C. priklausęs žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2011 m. lapkričio 8 d. paskolos kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011 m. lapkričio 14 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atiteko UAB „S“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), naudai, tokiu būdu V. B., žinodama, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas bei dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, bei suvokdama, kad sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. C., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą 40 000 Lt (11 584,80 Eur), priklausantį V. C..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

14. Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad ji (V. B.) veikė tiesiogine tyčia, siekdama apgaule įgyti nukentėjusiosios didelės vertės turtą. Ji (V. B.) veikė savo tikruoju vardu, jos asmenybė bei gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis buvo puikiai žinomos nukentėjusiajai. V. C. piniginės lėšos buvo pervestos ne į jos (V. B.), o į D. R. banko sąskaitą. 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojime buvo tiesiogiai nurodyta, kad pinigų suma bus pervesta į D. R. sąskaitą. Paskolinant pinigines lėšas rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau teisine prasme (CK 6.870 straipsnis) šių sandorių dalyviai yra du – V. C. ir D. R., kuris gavo pinigus į savo banko sąskaitą ir jais galėjo pilnai disponuoti savo asmenine nuožiūra, t. y. formaliai jis tapo nukentėjusiosios skolininku. Jo tapatybė nukentėjusiajai buvo žinoma, todėl manydama, kad jos turtiniai interesai buvo pažeisti, nukentėjusioji galėjo ir gali pareikšti reikalavimus dėl skolos priteisimo civilinio proceso metu, ir tam, priešingai nei konstatuota teismo, nėra jokio apsunkinimo, jokių nei teisinių, nei faktinių, nei procesinių kliūčių, dėl kurių V. C. negalėtų teikti ieškinio D. R. atžvilgiu, neegzistavo ir neegzistuoja.Pati V. C. atliko intelektualinius veiksmus, kuriais suteikė paskolą – ji pati iš savo namų, niekieno neįtakojama, neverčiama padarė tris pavedimus naudodamasi internetine bankininkyste ir pervedė pinigų sumas į D. R. banko sąskaitą. Atliktų sandorių pobūdis ir jų sudarymo būdas įrodo, jog jie niekuo nebuvo maskuojami, buvo atlikti oficialiai, jų neslepiant nei nuo sandorių dalyvių, nei nuo notarų, nei nuo bankų, nei nuo valstybės institucijų. Jos veiksmuose nebuvo jokios išankstinės tyčios negrąžinti pasiskolintų lėšų ar apsunkinti jų galimą išieškojimą teismine tvarka, nebuvo atlikta kitų veiksmų, kurie rodytų jos tyčią apgaule įgyti nukentėjusiosios turtą. Taigi jos veiksmuose nebuvo būtinųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnyje, požymių. Byloje susiklostę turtinio pobūdžio santykiai. Tuo tarpu nukentėjusioji net nebandė pasinaudoti civilinėmis teisinės gynybos priemonėmis.

15. Dalyje dėl nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dydžio parduodant jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), teismo pateikiami skaičiavimai yra klaidingi, kadangi, kaip padaryta žala skaičiuojami pinigai, kurie neegzistavo bei lėšos, kuriomis buvo padengti nukentėjusiosios įsiskolinimai. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiajai pardavus butą, buvo pervesta 2 020 Eur, taigi V. C. dėl jos (V. B.) nusikalstamų veiksmų patyrė 38 526,80 Eur (140 000 Lt – 6 974,66 Lt = 133 025,34 Lt, kas atitinka 38 526,890 Eur) turtinę žalą. Tačiau šioje dalyje ji (V. B.) pripažinta kalta, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės 34 625,34 Lt V. C. priklausantį turtą. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji žinojo, jog realiai nebuvo sumokėti 34 400 Lt, kas atitinka 9 962,93 Eur, be to, šiai pinigų sumai realiai neegzistuojant, ji (V. B.) negalėjo jos įgyti tuo padarydama turtinę žalą nukentėjusiajai. Kaip konstatavo teismas, dalis piniginių lėšų, gautų už parduotą butą, t. y. 64 000 litų, buvo panaudota padengti nukentėjusiosios kreditoriniams įsipareigojimams M. B., todėl ši suma nepagrįstai teismo priskaičiuota kaip V. C. padaryta turtinė žala. Šiame epizode galima kalbėti tik apie 34 625,34 Lt (140 000 - 34 400-64 000-6 974,66) (10 028,19 Eur) turtinę žalą, kurią patyrė nukentėjusioji.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, atsižvelgusi į byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles. Teismas tyrė ir analizavo tiek apeliantę teisinančius, tiek ir ją kaltinančius įrodymus, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė pagrįstas išvadas kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistosios kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 d.

19. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuosprendžiu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistoji V. B. susidraugavusi su nukentėjusiąją, įgijo jos pasitikėjimą, o po to šiuo pasitikėjimu pasinaudojo. Apgaulė nagrinėjamu atveju pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu dėl apeliantės galimybių ir ketinimų (tikslo). Nuteistoji nukentėjusiajai pasiūlė pasiskolinti 50 000 Lt, įkeičiant jos turimą butą (duomenys neskelbtini)., kuriuos V. B. panaudos neva žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kurį prieš tai buvo įsigijusi nukentėjusioji ir kurio kaina buvo ženkliai sumažėjusi, pardavimui; V. C. pasiskolinus 50 000 Lt iš M. B. ir užstačius butą, pinigus perdavė V. B., kuri savo pažadų dėl žemės sklypo pardavimo neįvykdė, jokių veiksmų dėl žemės sklypo pardavimo neatliko; nukentėjusiajai sužinojus, kad žemės sklypas su statiniais neparduoti, ėmė reikalauti iš V. B. grąžinti 50 000 Lt, kurie buvo pasiskolinti iš M. B., o pastarajai pasakius, kad pinigų grąžinti negali, nes jų neturi, pasinaudodama jai žinomomis aplinkybėmis, kad V. C. skubiai reikalingi pinigai surastam butui (duomenys neskelbtini) pirkti, už kurį jau buvo sumokėtas užstatas, taip pat tuo, kad nukentėjusioji turėjo išvykti į užsienį (Ispaniją), kur periodiškai gyveno, pasiūlė V. C. parduoti butą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įkeistas M. B. už suteiktą 50 000 Lt paskolą, įtikino ją išduoti įgaliojimą buto pardavimui; sudarė fiktyvią buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį su N. P. ir S. P. už 140000 Lt, iš kurių 34 400 (9962,93 Eur) V. B. nebuvo sumokėti, į sutartį įrašyti tik siekiant gauti banko paskolą, iš kurių 64 000 Eur buvo pervesti M. B. (už suteiktą 50 000 Lt paskolą bei 140000 Lt delspinigių). Likę 41 600 Lt buvo pervesti į V. B. sugyventinio D. R. banko sąskaitą, iš kurių V. C. buvo pervesta tik 2020 (6974.66 Eur); nukentėjusiajai reikalaujant grąžinti pinigus, nuteistajai nurodant, kad pinigų neturi, ir pastarajai žinant, kad V. C., įsigydama butą (duomenys neskelbtini), yra įsiskolinusi giminaičiams, įtikino nukentėjusiąją, kad skolą jo gali grąžinti nukentėjusiajai paėmus paskolą ir V. B. šiuos pinigus investavus, ji uždirbtų nukentėjusiajai skolingą pinigų sumą, ko pasėkoje, nukentėjusioji įtikinta V. B., įkeitusi nekilnojamąjį turtą, gavo 50 000 Lt paskolą iš UAB „S“, 40 000 Lt V. B. nurodymu, pervedė į jos sugyventinio D. R. sąskaitą.

Dėl nusikalstamus veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (14 481 Eur (50 000 Lt) įgijimo)

24. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.

25. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nuteistoji V. B. piktnaudžiavo nukentėjusiosios V. C. pasitikėjimu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusioji ir nuteistoji buvo itin geros draugės, bendravo šeimomis, jas siejo itin glaudus ryšys. Byloje nustatyta, kad V. B. inkriminuojamų veikų padarymo metu nukentėjusioji buvo išvykusi į Ispaniją ir ten kurį laiką gyveno.Taip pat nustatyta, kad nuteistoji V. B. vertėsi nekilnojamo turto prekyba, klientų (tiek pirkėjų, tiek pardavėju) paieška. Šias aplinkybes patvirtina liudytojai S. P., M. B., M. S., T. Š..

26. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija neabejoja, kad nuteistoji V. B. nukentėjusiajai sudarė sėkmingos nekilnojamo turto prekeivės įvaizdį ir įtikino nukentėjusiąją jai perduoti 14 481 Eur (50 000 Lt), nurodant, kad šiuos pinigus panaudos sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), su statiniais pardavimui. Sutiktina, kad nukentėjusiosios nurodyta perduodamų pinigų paskirtis gali kelti abejonę, jog asmuo, šiuo atveju nukentėjusioji, buvo itin neapdairi ir pati save pastatė į tokią padėti, tačiau tai savaime nereiškia, kad V. B. elgėsi teisėtai ir nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju, kolegija neabejoja, kad nukentėjusiosios itin glaudus ryšys buvo pakankamai stiprus, jog ji įsitrauktų į jai visiškai nenaudingą susitarimą, dėl kurio ne tik, kad pasiskolino didelę pinigų sumą, bet ir juos perdavė nuteistajai, kuri net neketino įvykdyti duotų įsipareigojimų. Byloje nustatyta, kad nuteistojo jai inkriminuojamų veikų metu turėjo finansinių problemų, jos sąskaitos ir turtas buvo areštuoti, vykdomi išieškojimai. Kaip minėta, piktnaudžiavimas pasitikėjimu esmė ir yra ta, kad asmuo yra apgaunamas dėl to, kad jis priimdamas sprendimus kliaujasi ne elementaria verslo logika, bet ypatingu jo, ir asmens, kuris neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, santykiu, kuris šiuo atveju susiklostė draugystės pagrindu. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad V. B. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (14 481 Eur (50 000 Lt) įgijimo), yra įrodyta ir ji nuteista pagrįstai.

27. Dėl nusikalstamus veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) įgijimo)

29. Nors pateiktame apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nutylėjo aplinkybes, susijusias su sudarytais sandoriais, tačiau kolegija su tokia pozicija sutikti negali. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju ginčo, jog nukentėjusioji V. C. išdavė 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojimą, kuriame suteikė teisę nuteistajai V. B. parduoti nukentėjusiajai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat, kad buvo sudaryta fiktyvi buto pirkimo – pardavimo sutartis su N. R. (buvusia P.) ir jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas šiomis aplinkybėmis nesivadovavo ar jas iškreipė, nėra. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusioji V. C. galėjo žinoti, jog butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) bus parduotas N. R. (buvusia P.), ji tai patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tą patvirtino ir S. P., N. R. (buvusi P.) apklausta apeliacinės instancijos teisme, tačiau tai neturi jokios reikšmės nuteistosios V. B. veiksmų kvalifikavimui. Byloje nustatyta ir šios aplinkybės neginčijamos, kad V. B. įtikino savo kaimynę N. R. (P.) paėmus paskolą iš banko, fiktyviai įsigyti nukentėjusiajai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kurį V. B. nukentėjusiosios buvo įgaliota jį parduoti. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja N. R. (P.) parodė, kad V. B. pažįsta daugiau nei 20 metų, jos gyvename viename name, jų santykiai labai geri. Su nukentėjusiąja V. C. susipažino prieš 12 metų pas V. B., kai buvau atėjusi į svečius. 2011 m. metais su V. B. ir V. C. buvo (duomenys neskelbtini) esančiame bute. V. B. jos paprašė pirkti butą, susitarė, kad ji paims paskolą. V. C. žinojo, kad čia bus fiktyvi sutartis, kad jai butas nereikalingas. Pirmą kartą jos trise nuėjo į banką sužinoti, kokią paskolą jai duos bankas, o toliau jau jos su V. B. kartu tvarkė dokumentus, kai nupirko tą butą, ji visus dokumentus atidavė V. B., kad ji viską turėtų pas save ir už viską mokėtų. Nors sutartyje nurodyta, ji jokių pinigų už butą nemokėjo (t. 8, b.l. 47-50). Buvo pagarsinti N. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b.l. 43-45), iš kurių matyti, kad 2011 m. V. B. jai pasakė, kad jos draugė V. C. parduoda butą ir ji nori tą butą nusipirkti, bet neturi pinigų, negali paimti paskolos, nes niekur nedirba. <..> V. B. paprašė jos paimti savo vardu paskolą ir nupirkti tą butą, nurodydama, kad butą išnuomos, o paskolą mokės V. B.. Butą pirko dėl to, kad V. B. paprašė <...> Su V. C. dėl buto pirkimo-pardavimo nieko nederino, viską darė V. B.. Esant bute, girdint V. C., kalbėjo apie tai, kad pirks butą už paskolą, bet buto jai nereikia, perka tik V. B. prašymu. Kai pirko butą, kartu su V. B. ji ir jos vyras S. P. visi kartu buvo banke ir pas notarą. V. C. tada nebuvo, kur ji buvo, nežino. <..> Pirkdama butą savo vardu, jokių pinigų grynais nei V. B., nei V. C. nemokėjo. Niekada neturėjo 34 400 Lt grynais ir kodėl sutartyje parašyta, kad juos grynaissumokėjo V. B., nežino. <...> B. yra minėjusi, kad banko paskolą mokėjo iš D. R. sąskaitos (t. 43-45).

30. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. B. nuteista ne už tai, kad buvo sudaryti aptariami sandoriai, bet už tai, kad ji, iš anksto žinodama, kad prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalės, pažadėjo V. C. likusius pinigus – 10 028,19 Eur (34 625,34 Lt), kurie turėjo būti gauti už buto pardavimą jai pervesti, norėdama nusipirkti butą sau, bet neturėdama tam lėšų, įkalbėjo N. R. paimti paskolą ir jos vardu, gavus iš banko paskolą daliai už butą reikalingos sumos sumokėti, įformino buto pirkimo sandorį, kuriame buvo nurodyta, kad gavo iš N. P. daugiau nei 34 000 Lt, kuriuos turėjo perduoti nukentėjusiajai V. C.. Tokiu būdu, fiktyviai įforminusi sandorį trečiųjų asmenų vardu, kurie faktiškai buto nepirko, todėl ir nemokėjo už butą likusios dalies pinigų, kuriuos pagal nustatytas byloje aplinkybes, norėdama nusipirkti butą sau, nukentėjusiajai turėjo sumokėti pati V. B.. kaip teigia liudytoja N. R., V.B. nemokant bankui paskolos, ką ji buvo įsipareigojusi daryti, butas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas, tačiau ir tuomet už butą gautų pinigų V. B. nukentėjusiajai neperdavė. Tokiu būdu, V. B., žinodama, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas bei dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, bei suvokdama, kad sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. C., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės 10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) svetimą turtą, priklausantį V. C.. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad 2011 m. nukentėjusioji galimai jau buvo apgauta, taigi tarp jų neliko pasitikėjimo santykio t. y. nebuvo kuo piktnaudžiauti, tačiau įvertinus pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, kolegija šią poziciją laiko nepagrįsta. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusioji siekė parduoti jai priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi jai reikėjo pinigų atsiskaityti su M. B. bei grąžinti skolą savo giminaičiams, tačiau kaip teisingai konstatuoja pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji jokių pinigų pardavus butą negavo, butas nuosavybės teise perėjo fiktyviems savininkams, o likusieji pinigai buvo pervesti į nuteistosios sugyventinio, D. R. banko sąskaitą. Kolegija neabejoja, kad nuteistoji V. B. pasinaudodama jos turimais asmeniniais santykiais bei žadėdama, jog pardavus butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), grąžins iš nukentėjusiosios pasiskolintus 14 481 Eur (50 000 Lt), įtraukė į nukentėjusiajai visiškai nenaudingą sandorį ir panaudodama apgaulę įgijo 10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) svetimą turtą. Tiek nuteistoji V. B., tiek jos sugyventinis D. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nuomojo S. P., N. R. (buvusi P.) priklausantį butą, gavo už tai pajamas, kurias naudodavo kredito sutarties bei komunalinių paslaugų dengimui, tačiau šiuos parodymus iš esmės paneigia N. R. (buvusi P.), kuri nurodė, jog gaudavo pranešimus apie tai, kad vėluojama atsiskaityti su banku, taip pat liudytojas M. S. parodė, kad perkant butą, esantį (duomenys neskelbtini), jame buvo susikaupęs įsiskolinimas už komunalines paslaugas. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas visas faktines aplinkybes vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusiosios parodymai turi tokią pat įrodomąją reikšmę, kaip ir kitų liudytojų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistosios bei jo sugyventinio D. R. parodymus išsamiai juos palyginęs tarpusavyje, taip pat su nukentėjusiosios ir kitų liudytojų (N. R., (buvusi P.), S. P., M. S. ir kt.) parodymais. Atsakant į skundo argumentą, susijusį su 10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) pervedimu nuteistosios sugyventiniui D. R., kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji V. C. suvokė, kad likę pinigai bus pervesti trečiajam asmeniui, tačiau šis jos sprendimas buvo pagrįstas ne loginiais ar pragmatiniais motyvais, o pasikliaujant nuteistąją V. B., kuri buvo įtikinusi nukentėjusiąją, jog ši privalanti taip veikti, siekiant atgauti 2009 m. paskolintą 14 481 Eur (50 000 Lt) sumą.

31. Vėlgi apeliaciniame skunde nuteistoji akcentuoja, kad nukentėjusioji nebuvo pakankamai apdairi, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai bylose nustatoma, kad įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, ar kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. .y toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus visa apimtimi netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017). Nors sutiktina su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog nukentėjusioji V. C. yra psichiškai sveika, juridiškai pilnai veiksni yra įgijusi du aukštuosius išsilavinimus, ilgą laiką dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“, pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad jos asmeninės ir profesinės savybės yra daug geresnės, nei reikalaujama, pagal pareigybes ji vadovavo jai pavaldiems elektromechanikams, jai buvo pripažinta ii kvalifikacinė valstybinės kalbos mokėjimo kategorija, be to, visi sandoriai buvo išversti į rusų kalbą. 2011 m. V. C. buvo 61 metai, t.y. ji nebuvo nusenusi, praeityje sėkmingai pati pardavusi jai priklausančius nekilnojamo turto objektus, tačiau nagrinėjamu atveju, kolegijai akivaizdu, kad nukentėjusioji sandorių sudarymo metu buvo pažeidžiama būtent dėl praeityje susiklosčiusių santykių su V. B. (tiek asmeninių, tiek teisinių). Nors minėti argumentai yra reikšmingi vertinant protingo elgesio kriterijus, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad nukentėjusioji buvo toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti. Pasinaudodama nukentėjusiosios patiklumu, įtraukė į jai nenaudingus sandorius, nevykdė sutartinių įsipareigojimų.

32. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklausta nukentėjusioji V. C., nuteistoji V. B., taip pat liudytoja N. R. (buvusi pavardė P.), kuri pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta. Nukentėjusioji V. C. teismo posėdyje, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad niekas nematė, jog ji perdavė nuteistajai V. B. 50 000 Lt, joks dokumentas nebuvo surašytas. Nepamena, ar notarė jai išvertė 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojimą. Užsakinėjo pažymas iš nekilnojamojo turto registro dėl buto (duomenys neskelbtini). Rado pirkėją, turėjo brokerį. 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojimą pasirašė. Nepamena, ar matė, kad buvo parašyta sąlyga, jog jos skola bus atlyginta kreditorei M. B.. Ji pasitikėjo V. B., net neskaitė tų įgaliojimų. Nuteistoji jai sakė, kad viskas gerai. Matė, kad dalis pinigų už parduotą butą buvo pervesta į D. R. sąskaitą. Tuo metu nežinojo, kuo dirba D. R.. Vėliau sužinojo, kad dirba policijoje. Neprašė, kad D. R. grąžintų jai pinigus. Jis kartu su V. B. atėjo pas ją ir prisiekinėjo, kad pinigus grąžins. Į teismą dėl D. R. nesikreipė, nes kreipėsi dėl V. B.. Teigė, kad nežinojo, jog butą (duomenys neskelbtini) nusipirko N. P.. Ji buvo Ispanijoje, butą pardavinėjo V. B.. Iki įgaliojimo surašymo pas ją nebuvo atėjusi N. P. pasikalbėti, kad ji perka butą per V. B.. P. atsitiktinai matė tik pas V. B. svečiuose. Vieną kartą ėjo į bendrovę „S“ su V. B.. Nepamena, kiek dokumentų pasirašė, kokias sutartis pasirašė, V. B. tuos dokumentus iš jos paėmė. Taip pat nurodė, kad 3 kartus darė pavedimus į D. R. sąskaitą: 20 000 Lt, 20 000 Lt ir 10 000 Lt. 2011-09-27 įgaliojime nurodyto T. Š. nepažįsta. Mokesčių inspekcijoje ji nieko nenurodė. ją iškvietė ir paklausė, ar pažįsta D. R.. V. B. jos paprašė, kad mokesčių inspekcijoje ji nurodytų, kad D. R. pasiskolino iš jos pinigus. Nuteistoji V. B. posėdžio metu nurodė, kad nenešdavo ir nerodydavo nukentėjusiajai V. C. kontraktų, nepasakodavo apie investicijas, pelną.

33. Taip pat kolegija nelaiko pagrįstais apeliantės argumentų, susijusių su tariamai suteikta paskola D. R.. Patikrinus skundžiamą nuosprendį, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji V. C. kreipėsi į nuteistąją dėl to, kad pati negalėjo parduoti buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kadangi jis buvo areštuotas (kuris atsirado dėl nuteistosios V. B. organizuoto paskolos suteikimo nukentėjusiajai). Prašant pagalbos ji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jai yra reikalingi pinigai atsiskaitymui su kitais kreditoriais, tačiau vietoj to, kad nuteistoji būtų padėjus parduoti butą ir tokiu būdu perduoti dalį pinigų nukentėjusiajai, ji įtikino nukentėjusiąją, nurodydama, kad pinigų likutis yra reikalingas siekiant grąžinti 2009 m. paskolintus pinigus, pervesti pinigų likutį jos sugyventiniui D. R. ir dar patvirtinti valstybinei mokesčių inspekcijai, kad ji iš tikro šiuos pinigus paskolino. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad į šį visiškai jai nenaudingą susitarimą ji įsitraukė tik dėl to, kad jos prašė V. B., kuri žadėjo, kad pavykus jos planui, ji galės atiduoti ne tik D. R. perduotus pinigus, bet ir 14 481 Eur (50 000 Lt), kuriuos gavo 2009 m. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nukentėjusiosios, priešingai nei nuteistosios ir D. R., parodymai neprieštaringi ir atskleidžia tikruosius šių teisinių santykių atsiradimo motyvus bei tikslus. Kolegija neabejoja, kad nuteistoji V. B. nė neketino aptariamų pinigų grąžinti nukentėjusiajai V. C. ir juos panaudojo savo asmeniniams tikslams. Įvertinus tai, kolegija konstatuoja, kad V. B. pagrįstai nuteista dėl nusikalstamus veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) įgijimo apgaule).

Dėl nusikalstamus veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (11 584,80 Eur (40 000 Lt) įgijimo)

34. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 182 straipsnyje įtvirtinto apgaulės požymio turinį ir nepagrįstai pripažino ją kalta dėl 11 584,80 Eur (40 000 Lt) įgijimo apgaule iš nukentėjusiosios V. C.. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Kolegija patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei skunde nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino tiek apgaulės turinį, tiek vieną iš apgaulės pasireiškimo būdą – piktnaudžiavimą pasitikėjimu.

35. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, V. C. iš UAB „S“ paėmė 14 481 Eur (50000 Lt) paskolą, iš kurios 11 584,80 Eur (40000 Lt) paskolino V. B. ir pervedė į šios sugyventinio D. R. sąskaitą. Dėl šių aplinkybių jokių ginčų nekilo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pateiktame apeliaciniame skunde, tačiau nuteistoji nurodo, kad dėl 11 584,80 Eur (40000 Lt), teisiniai santykiai susiklostė tarp nukentėjusiosios C. C. bei liudytojo D. R. ir, kad ji dėl šių pinigų grąžinimo turėjo kreiptis į D. R.. Kolegija, įvertinusi tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiosios parodymus duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei užfiksuotus telefoninius pokalbius, konstatuoja, kad nuteistoji V. B. tik pasinaudojo liudytojo D. R. banko sąskaita įgyti aptariamą pinigų sumą, tačiau reali naudos gavėja buvo pati nuteistoji. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, bei viešų registrų duomenų, nuteistoji V. B., žinodama, kad ji atsiradusių teisinių santykių metu turėjo skolų, jos turtas buvo areštuotas, nurodė nukentėjusiajai V. C. pervesti pinigus į jos sugyventinio D. R., kuris tuo metu neturėjo jokių esmingų įsipareigojimų, banko sąskaitą tuo tikslu, kad ji galėtu tais pinigais laisvai disponuoti. Dėl to abejoti, kad nuteistoji nurodė nukentėjusiajai pasiskolintus pinigus pervesti ne jai, o jos sugyventiniui, D. R., kolegija pagrindo neturi.

36. Kolegija, įvertinusi visas padarytas nusikalstamas veikas atskirai, bet ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė objektyviosios sukčiavimo pusės požymį – apgaulę, kuri pasireiškė piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu. Kaip minėta, Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad bonus pater familias kriterijus vertinant, ar asmuo buvo pakankamai apdairus sudarydamas civilinius teisinius sandorius, nėra absoliutus ir yra svarbu įvertinti, ar konkrečiu atveju asmuo prisiėmė visiškai nenaudingus įsipareigojimus, kurie niekaip neatlaiko loginės kritikos, vedamas visiškai kitokių – vertybinių ar kt. pobūdžio motyvų. Kolegija sutinka su skunde dėstomais argumentais, kad dėl trečios nusikalstamos veikos, nukentėjusioji buvo itin neapdairi, tačiau įvertinus tai, kad nukentėjusioji V. C. skolinosi pinigus iš UAB „S“ tikėdama nuteistosios, kuriai jau buvo perdavusi beveik 27 000 Eur, pažadais, kad gavusi aptariamą sumą, ji galės uždirbti daugiau pinigų ir grąžinti visas skolas, kolegija neabejoja, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo atsiradęs ypatingas ryšys, kuris buvo grindžiamas ne tik asmenine patirtimi, bet ir baime, kad neatliekant veiksmų, kuriuos nurodė nuteistoji, nukentėjusioji neteks galimybės atgauti praeityje perduotų pinigų.

37. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad nuteistoji V. B. piktnaudžiavo nukentėjusios V. C. pasitikėjimu ir yra pagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio dėl 11 584,80 Eur (40 000 Lt) įgijimo panaudojant apgaulę.

38. Pateiktame apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad tarp jos ir nukentėjusiosios V. C. susiklostę teisiniai santykiai yra civiliniai ir jie neperžengė civilinės teisės reguliavimų ribų, nevirto baudžiamosios teisės objektu. Tačiau motyvuojant baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą arba nepagrįstumą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo galimybių apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis sumenkinimą kaip prievolės išvengimo būdą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2Ę07, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001 ir kt).

39. Nagrinėjamu atveju, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad tarp nuteistosios V. B. ir nukentėjusiosios V. C. susiklostę teisiniai santykiai yra peržengę civilinės teisės reguliavimo ribas ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo atveju švelnesnėmis teisinėmis priemonės nėra galimybės atstatyti nukentėjusiosios pažeistų teisių. Kaip matyti iš pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme ištirtų duomenų, susijusių tiek su nuteistosios V. B., tiek su jos sugyventinio D. R. finansine padėtimi, akivaizdu, kad tuo momentu, kai nuteistoji V. B. prisiėmė įsipareigojimus, jokių galimybių juos įgyvendinti neturėjo. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo matyti, kad nuo 1998 m. kaupė skolas, kurių šiai dienai dar nėra padengusi. Turto arešto registro 2016 m. gegužės 26 d. duomenimis laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. registre įregistruoti septyni galiojantys turto arešto aktai, kuriais apribotos nuteistosios V. B. nuosavybės teisės į turtą. Šios aplinkybės atskleidžia tai, kad nuteistoji V. B. negalėjo sukurti su nukentėjusiąja pozityvių civilinių teisinių santykių, o tik siekė apgaulės būdu įgyti nukentėjusiajai priklausančias pinigines lėšas. Jokių realių galimybių nukentėjusiajai atgauti susikaupusias skolas nebuvo nei teisinių santykių atsiradimo dieną, nei šiuo metu. Taigi įvertinus šias aplinkybes, kolegija neabejoja, kad šiuo atveju tarp nuteistosios V. B. ir nukentėjusiosios susiklostę teisiniai santykiai peržengė civilinės teisės ribas ir pagrįstai buvo kriminalizuoti.

40. Apeliacinio skundo argumentai, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios, taip pat nuteistosios sugyventinio D. R. pasitikėjimo būdu susiklostė išskirtinai civilinio teisinio pobūdžio santykiai, paremti ne konkrečiais išnagrinėtos bylos įrodymais, o nurodant išvadas iš atskirų įvairių kasacinių nutarčių, kurios priimtos skirtingose sukčiavimo bylose ir pagal faktines aplinkybes nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji veikė pasitikėdama V. B. ir būdama šios suklaidinta dėl tikrųjų šio asmens ketinimų ir manydama, kad V. B. veikia jos interesais. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistąją, civilinių sutarčių ir įgaliojimo sąlygų turinį, jų vykdymo aplinkybes, nėra pagrindo išvadai dėl civilinio teisinio pobūdžio santykių egzistavimo ir nepagrįsto apeliantės veiksmų kriminalizavimo.

Dėl civilinio ieškinio

41. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskaičiavo civilinio ieškinio dydį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) įgijimo). Teigia, kad nukentėjusiajai buvo padaryta ne didesnė negu 10 028,19 Eur (34 625,34 Lt) dydžio žala ir teismas nepagrįstai laikė 34400 Lt (9962,93 Eur), kurie nebuvo sumokėti, kaip nukentėjusiosios patirtą žalą.

42. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos sumos nukentėjusiosios civiliniam ieškiniui patenkinti nustačius, kad dėl buto su rūsiu, esančio Švitrigailos g. 10-31, Vilniuje, nukentėjusiojo V. C. patyrė ne tik 10 028,19 Eur, kurie buvo pervesti į nuteistosios sugyventinio D. R. banko sąskaitą, taip pat negavo ir 9962,93 Eur (34 400 Lt). Iš 2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp V. C., atstovaujamos V. B., veikiančios pagal Vilniaus miesto 6-jame notarų biure patvirtintą 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojimą ir N. R. (buvusi pavardė – P.) bei S. P., matyti, kad V. B. N. R. ir S. P. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), parduoda už 40 546,80 Eur (140000 Lt). Sutarties IV skyriuje numatyta, atsiskaitymo tvarka, pagal kurios 4.1.1 punktą, 9962,93 Eur (34 400 Lt) pirkėjai, t.y. N. R. ir S. P. sumokėjo grynais pinigais pardavėjos atstovei prieš pasirašant ir patvirtinant buto pirkimo-pardavimo sutartį. Minėtą pinigų sumą, kaip pardavėja, turėjo gauti nukentėjusioji V. C.. Tačiau, kaip matyti tiek iš nuietistosios V. B., tiek iš liudytojų N. R. bei S. P. parodymų 9962,93 Eur (34400 Lt) sumokėti nukentėjusiajai nebuvo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šių pinigų nukentėjusioji V. C. negavo dėl neteisėtų V. B. veiksmų, kurie pasireiškė fiktyvių teisinių santykių sukūrimu tarp nukentėjusiosios ir liudytojų N. R. (buvusiai P.) ir S. P.. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent tas faktas, jog nukentėjusiajai realiai nebuvo perduoti pinigai (9962,93 Eur (34400 Lt)), sudaro pagrindą priteisti juos iš nuteistosios kaip žalą, atsiradusią dėl jos neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, nuteistoji V. B. veikė pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojimą parduoti nukentėjusiajai priklausantį butą ir pagal pirkimo – pardavimo sutartį grynais pinigais gavo (9962,93 Eur (34400 Lt) iš buto pirkėjų (N. R. (buvusios P.) S. P.). Nuteistoji V. B. privalėjo sukurti teisėtus ir realius teisinius santykius dėl kurių nukentėjusioji būtų gavusi (9962,93 Eur (34400 Lt), tačiau įvertinus tai, kad šis sudarytas sandoris buvo fiktyvus, siekiant nuslėpti tikruosius šalių ketinimus, kolegija neabejoja, kad nukentėjusiosios negauti 9962,93 Eur (34400 Lt) yra žala atsiradusi dėl neteisėtų V. B. veiksmų. Įvertinus tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė civilinį ieškinį ir pagrįstai iš nuteistosios priteisė V. C. 53007,80 Eur turtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios V. B. apeliacinį skundą atmesti.