Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Švitinienės, teisėjų Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. P., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria pripažinta, kad V. P., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas visuomenei pavojingas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje ir taikyta priverčiamoji medicininė priemonė – stacionarinis stebėjimas VŠĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ bendro stebėjimo sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. P., 2018 m. balandžio 17 d. laikotarpyje nuo 14.00 val. iki 19.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš buto, (duomenys neskelbtini) pagrobė svetimą A. S. priklausantį turtą, bendros 540 eurų vertės, o būtent: mobiliojo ryšio telefoną „Samsung J7“, 150 eurų vertės, mobiliojo ryšio telefoną „S. E.“, 20 eurų vertės, 2 vnt. plačiajuosčių fotoaparatų „Kijev“, bendros 100 eurų vertės, kurių vieneto vertė yra 50 eurų, 2 vnt. fotoaparatų „Polaroid“, bendros 100 eurų vertės, kurių vieneto vertė yra 50 eurų, skaitmeninį fotoaparatą, 150 eurų vertės, buteliuką dušo gelio „Amway“, 10 eurų vertės, vyriškus kvepalus, 10 eurų vertės“.

2. Be to, 2018 m. balandžio 24 d. apie 7.20 val. prie spaudos kiosko, (duomenys neskelbtini) konflikto metu, tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai L. K. į veidą, ir taip mušdama padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimus nosies nugarėlės kairėje pusėje – nežymiai sužalojo L. K. bei sukėlė jai fizinį skausmą.

7. Teismo posėdyje asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

8. Apeliacinis skundas atmetamas.

9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK ) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliaciniu skundu ginčijami baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių nustatymas ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, išnagrinėjusi asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, V. P. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas, kad V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdama nepakaltinamumo būsenoje ir pagrįstai nutarė paskirti jai stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninėje“, todėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti V. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų (BK 178 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis)

11. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai nustatė faktines V. P. padarytos veikos aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde V. P. teigia paėmusi nukentėjusiajam A. S. priklausančius daiktus tik todėl, kad pastarasis buvo jai skolingas ir ji norėjo atgauti skolą, tačiau šiuos V. P. paaiškinimus paneigia byloje esanti įrodymų visuma. Visų pirma, nuoseklūs nukentėjusiojo A. S. parodymai, kuriuose jis parodė, kad atėjus pažįstamai V. P. ir jai būnant pas jį, jis užmigo, o jam atsikėlus ji jau buvo išėjusi ir jis pastebėjo, kad yra dingę namie buvę daiktai, kad kitą dieną jis nuvažiavęs su teta pas V. P. į namus dalį daiktų atgavo iš karto, bet ne viską, kad V. P. neneigė pavogusi tuos daiktus, ji pripažino, tačiau nesakė, kodėl paėmė, vėliau atsiprašė jo už savo veiksmus. Antra, kratos protokolu, kuriame nurodyta, kad V. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rastas mobilaus ryšio telefonas „S. E.“, IMEI (duomenys neskelbtini), fotoaparatas „Kueb-60“ Nr. (duomenys neskelbtini), fotoaparatas „P. L.“, fotoaparatas „Kueb-88“, vyriški kvepalai „La Rive“. Taip pat savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, kuriame matyti, kad iš lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimtos sutartys, kuriose nurodyta, kad fotoaparatas „Canon SX410IS“ bei mobilaus ryšio telefonas „Samsung J710FN“ į lombardą priduoti V. P. vardu bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad A. S. buvo skolingas V. P.. Jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tik apeliaciniame skunde iškeltą versiją dėl paskolinių santykių nepateikė ir pati V. P., todėl teismas neturi jokio pagrindo tikėti deklaratyviais, jokiais bylos duomenims nepatvirtinančiais V. P. paaiškinimais. Taigi, šių įrodymų pagrindu apylinkės teismas skundžiama nutartimi pripažindamas, kad V. P. padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis.

12. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla, kai dėl pavartoto smurto nukentėjusiajam atsiranda straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, spręsdamas dėl V. P. smurtinių veiksmų atlikimo (ranka sudavimo nukentėjusiajai į veidą), visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad bylai reikšmingu laiku V. P. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Apeliantės skundo argumentas, kad nukentėjusioji L. K. pirmoji puolė ją, o ji tik gynėsi, visiškai nepagrįstas. Tokią versiją paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios L. K. parodymai, bet ir specialisto išvada (t. 1, b. l. 131). Nukentėjusioji L. K. viso proceso metu nuosekliai ir nedviprasmiškai parodė, kad atėjusi į darbą kioske, susidėjo prekes ant prekystalio ir sėdėdama už langelio skaitė leidinį, kai staiga pamatė, kad visos jos prekės skraido, pamatė jos prekes mėtančią moterį, todėl atsidariusi kiosko langelį paklausė „ką jūs darot“. Tada ta moteris pasakė, kad ją užmuš ir vieną kartą ranka trenkė jai į veidą. Po suduoto smūgio nukentėjusioji buvo šoke, tačiau išbėgo į lauką, kad sulaikytų tą moterį (V. P.). Kad nukentėjusioji L. K. buvo sužalota patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nustatyta, kad odos nubrozdinimai nosies nugarėlės kairėje pusėje susiformavo nuo dviejų trauminių poveikių bukabriauniais daiktais, galimai padaryti įvykio aplinkybėmis bei laiku. Be viso to, tiek nukentėjusiosios L. K. parodymai, tiek ir aukščiau minėta specialisto išvada visiškai sutampa su byloje esančiu vaizdo įrašu (t. 1, b. l. 133-136). Vaizdo įraše matyti, kaip V. P. sustoja ties kioskeliu, paima prekę ir meta ant šaligatvio. Tai, kad vaizdo įraše nebuvo užfiksuotas pats smūgio sudavimas, nereiškia, kad jo nebuvo, juolab, kad kiti byloje esantys duomenys tai patvirtina. V. P. argumentas, jog nukentėjusioji L. K. ją puolė su kastuvu ir trenkė į galvą atmetami, kaip prieštaraujantys byloje surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams. Iš V. K. parodymų, vaizdo įrašo matyti, jog ji rankoje laikė šiukšlių semtuvėlį ir nėra užfiksuota, jog juo būtų sudavusi V. P. (1 t.b.l. 134). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, kvalifikuodamas V. P. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertino aptartą jos elgesį bei jos pavojingų veiksmų pobūdį nukentėjusiosios L. K. atžvilgiu, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad V. P. smurtaudama nukentėjusiosios atžvilgiu ne tik nežymiai sutrikdė jos sveikatą, tačiau ir sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo

13. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

14. Apeliaciniu skundu nesutinkama su priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje skyrimu ir prašoma taikyti ambulatorinį gydymą V. P., kadangi ji nepadarė įstatymo uždraustų veikų, pastoviai lankosi pas gydytojus (psichiatrus), geria vaistus, prižiūri mamą, dirba ir gali pati ambulatoriškai gydytis. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo reikalavimais negalima.

15. Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu V. P. sirgo bipoliniu afektiniu sutrikimu, manija su psichozės simptomais, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu V. P. taip pat serga minėtu sutrikimu ir dėl šio psichikos sutrikimo ji yra pavojinga sau ir kitiems asmenims. Be to minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad V. P. reikalingas priverstinis stacionarinis gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (t.2, b. l. 24). Taip pat apylinkės teisme dalyvavęs ekspertas K. M. patvirtino atlikto teismo psichiatrinės ekspertizės išvadą ir ekspertų rekomendacijas dėl V. P. gydymo sąlygų, nes V. P. reikalingas stacionarus gydymas. Jis paaiškino, kad psichologinio tyrimo metu, V. P. mąstyme stebėtas nenuoseklumas, savikritikos nebuvimas, ji save laikė sveika, paklausus apie įvykdytą nusikalstamą veiką, ji tampa disforiška, pikta, visai dėmesio nekoncentruoja, nuotaikų kaita nuo maniakiškos iki disforiškos piktos, pati nukrypsta nuo temos, pakankamai sudėtinga atlikti kitokius tyrimus su ja, nes ji pasidaro pakankamai agresyvi, pikta. Atlikus V. P. tyrimą, ekspertui nekilo klausimų dėl jos psichinės būklės. V. P. yra pavojinga visuomenei. Ekspertas pažymėjo, kad iki patekimo pas juos, iš medicininės dokumentacijos buvo matyti, kad ambulatoriškai ji gal kiek apsilanko, bet vaistų reguliariai nevartoja. Jei V. P. nevartoja medikamentinio gydymo, gali būti agresija ir prieš kitą asmenį arba prieš save. Eksperto teigimu, be minėtos diagnozės, V. P. serga ir priklausomybe alkoholiui, todėl psichotropinių vaistų vartojimas kartu su alkoholiu yra tabu. Esant tokiai diagnozei ir priklausomybei alkoholiui, eksperto nuomone, jis teismui neteiktų teikimo dėl ambulatorinio gydymo. Eksperto nuomone, V. P. yra pavojinga sau ir kitiems, jai reikalingas priverstinis gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taigi, priešingai apeliantės teiginiams, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2018 m. rugsėjo 25 - spalio 10 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos ekspertų išvados yra motyvuotos, o teismo posėdyje apklaustas ekspertas K. M., detaliai paaiškino ekspertizės akte pateiktas išvadas, todėl abejoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio ekspertinio skyriaus ekspertų kompetencija, atsižvelgiant į jų ekspertinio darbo stažą, nėra pagrindo. Jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti V. P. teiginius, kad pateiktos ekspertų išvados yra nepagrįstos ir neatitinkančios realios situacijos, nei apeliaciniame skunde nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nebuvo pateikta.

16. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad apylinkės teismas skundžiama nutartimi V. P., kaip padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, ir šias veikas padariusiai būnant nepakaltinamai, tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka V. P. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo būtinumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog V. P. prižiūri mamą, gauna pinigus už invalidumą ir kartais dirba pas ūkininkus. Iš aukščiau išdėstytų duomenų taip pat matyti, kad V. P. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis netikslinga, nes ji serga bipoliniu afektiniu sutrikimu, manija su psichozės simptomais, neigia serganti, vaistų reguliariai nevartoja, yra pavojinga visuomenei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas aukščiau aptarta, neturi pagrindo manyti, kad priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės - priverstinis gydymas specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, šiuo atveju taikytos nepagrįstai.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus V. P. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

18. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, teisingai V. P. taikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje. Teismas nenustatė, kad byloje būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti V. P. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama galioti nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, V. P. apeliacinį skundą atmesti.