- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-09
- Bylos Nr.
- A-492-395-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00074-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Č.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas, V. A.
- Advokatai
- Paulius Vinkleris
- Kategorijos
- 12.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas ir V. A.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja J. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 28–32), kuriais prašė panaikinti 2010 m. gruodžio 3 d. VĮ Registrų centro raštą Nr. (1.1.4)s-4968 Dėl valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2010-11-04 atsakymo „Dėl informacijos pateikimo“ ir priteisti iš atsakovų 42 000 Lt žalą.
Paaiškino, kad jai Kauno apskrities 1999 m. balandžio 28 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 8,77 ha žemės sklypą, esantį Didžiųjų Lapių kaime. Šis žemės sklypas 1999 m. birželio 21 d. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos ir joje esančio 2001 m. sausio 23 d. detaliojo pažymėjimo, kurio pagrindu buvo įregistruota V. A. nuosavybės teisė į pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., paaiškėjo, kad 2001 m. sausio 13 d. detaliajame pažymėjime Nr. 20/64560 nurodyta, jog žemės sklypas neregistruotas, nors iš pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį matyti, jog žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas 1999 m. balandžio 28 d. pareiškėjos vardu. Aiškino, kad išduodant 2001 m. sausio 23 d. detalųjį pažymėjimą ir vėliau registruojant ginčo statinį, nebuvo vykdomos Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo pareigos ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo atsakyti už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, neteisingumą. Teigė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalą – dėl klaidingo įrašo statinys už 70 000 Lt buvo perleistas tretiesiems asmenims, neaptariant pirkėjo teisių į žemės sklypą, todėl 2001 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintoms teisės normoms. Nurodė, kad dėl neteisėto sandorio pareiškėja prarado galimybę naudotis visu žemės sklypu, nes pagal žemės sklypo planą užstatyta teritorija yra 7 580 m², kelias 16 m², o žemės sklypo bendras plotas 7 596 m². Aiškino, jog jeigu būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, pareiškėja būtų įsigijusi statinį arba atlygintinai perleidusi žemės sklypą, kurio vertė yra 112 000 Lt, dėl to pareiškėjai buvo padaryta 42 000 Lt žala.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą (b. l. 73–75) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjos atstovas kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą tik dėl informacijos pateikimo, t. y. nebuvo prašoma netikslius ir klaidingus duomenis patikslinti ir ištaisyti ar neišsamius papildyti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 33 straipsnį, nebuvo ginčijamas registro įrašų teisėtumas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, nebuvo prašoma priimti sprendimą dėl registravimo pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnį ar atlikti kitus veiksmus. Todėl VĮ Registrų centro Kauno filialas pateikė turimą informaciją apie tai, kodėl registre Nr. 20/64560 buvo suformuotas įrašas: „Žemės sklypas neregistruotas“. VĮ Registrų centras, kaip viešojo administravimo subjektas, suteikė pareiškėjai prašomą informaciją ir paaiškino, kad neturi teisės aktais suteiktos kompetencijos panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 4 d. informacinio pobūdžio rašto Nr. (3.1.6.)S-5698. Atsakovas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 ir 32 straipsniais ir nurodė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 4 d. raštas nėra individualus teisės aktas, jis nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjai, tai tėra tik informacija, raštu nebuvo sprendžiami klausimai dėl teisinės registracijos, duomenų tikslinimo ar pakeitimo, o atsakovas pareiškėjai suteikė turimą informaciją pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl šis atsakymas yra individualus teisinis aktas. Teigė, kad VĮ Registrų centro 2010 m. gruodžio 4 d. aktas Nr. (1.1.4.)s-4968 yra teisėtas ir pagrįstas, jo priėmimo faktiniai ir teisiniai argumentai yra jame išdėstyti, jis pagrįstas galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą nurodė, kad VĮ Registrų centras nebuvo pareiškėjos nurodyto sandorio šalimi, taip pat kitaip nedalyvavo pasirašant ir patvirtinant šią sutartį. Pažymėjo, kad neturi duomenų, jog šis sandoris buvo pripažintas neteisėtu, negaliojančiu ar kitaip netekęs teisinės galios. Aiškino, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kurie prieštarautų teisės aktų reikalavimams, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pareiškėja, todėl nėra pagrindo VĮ Registrų centro civilinei atsakomybei kilti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į skundą (b. l. 44–47) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį.
Paaiškino, kad pareiškėja, prašydama panaikinti ir pripažinti neteisėtu VĮ Registrų centro 2010 m. gruodžio 3 d. raštą, nenurodė jokių argumentų, kodėl šis raštas pažeidžia jos teises bei kokių teisės aktų reikalavimų nesilaikė atsakovas, rengdama minėtą raštą. Dėl 2001 m. vasario 1 d. ginčo pastato pirkimo-pardavimo sandorio paaiškino, kad šis pastatas ir nuosavybės teisės į jį nuo 1994 m. rugsėjo 2 d. pirmą kartą buvo įregistruoti žemės ūkio bendrovės „Pakalniškiai“ vardu. Po 1998 m. sausio 1 d. visi Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure sukaupti duomenys buvo perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą. Kadangi registruojant nuosavybės teises į šį pastatą nebuvo įteikta jokių dokumentų apie žemės sklypą, kuriame stovi ginčo pastatas, registre Nr. 20/172597 nebuvo įrašytas žemės sklypo kadastrinis numeris. Suvedant duomenis į tuometinę duomenų bazę ir nenurodant žemės sklypo kadastrinio numerio, atspausdintame registro pažymėjime ar pažymoje atsirasdavo nuoroda: „Žemės sklypas neįregistruotas“. Toks įrašas patvirtindavo faktą, kad registro tvarkytojas neturi duomenų apie tai, kokiame žemės sklype yra statiniai. 2001 m. sausio 23 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas R. Š., kuris tuo metu nuosavybės teise valdė ginčo pastatą, prašymu išdavė pažymą Nr. 20/64560, skirtą pateikti notarui. Pažymos išdavimo metu galioję Nekilojamojo turto registro nuostatai, patvirtinti 1998 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 85, nenumatė draudimo išduoti pažymą sandoriui atlikti tuo atveju, kai statinių registre nėra duomenų apie žemės sklypą, kuriame šie statiniai yra. Be to, pažymos išdavimo metu registre Nr. 20/172597 kaupiami duomenys apie ginčo pastatą pagal turinį visiškai atitiko dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Tai patikrinęs Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas išdavė teisingą dokumentą, t. y. pažymą nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas prieš išduodamas minėtą pažymą neprivalėjo savo iniciatyva rinkti duomenų apie žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatas, nes dokumentuose, kurių pagrindu buvo įrašyti duomenys registre Nr. 20/172597, tokių duomenų nebuvo. Išduodamas pažymą Nr. 20/64560 sandoriui atlikti ir įregistruodamas nuosavybės teises į ginčo pastatą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas vadovavosi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, o pareiškėja nurodo šiuo metu aktualios Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcijos nuostatas. Akcentavo, kad pareiškėja dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio negaliojimo remiasi CK šeštosios knygos straipsniais, tačiau minėtas CK įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Aiškino, kad ginčo sandorio sudarymo metu galiojęs CK nenumatė žemės sklypo savininko pirmumo teisės pirkti jo sklype esantį kitam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį daiktą. Akcentavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu pareiškėjai nuosavybės teise priklausiusiame žemės sklype 2000 m. lapkričio 8 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-8189 buvo nustatytas servitutas, t. y. teisė naudotis sklypo dalimi (5,213 ha) kitiems asmenims. Šis servituto plotas yra visų tuometiniame žemės sklype (6,6530 ha) esančių statinių užstatyto bei visų kelių ploto suma. Tai reiškia, jog naujieji statinio savininkai ir toliau galėjo naudotis žemės sklypo dalimi privažiuodami prie įgyto pastato, net ir neįgiję nuosavybės teisių į šį žemės sklypą. Teigė, kad pareiškėja negalėjo parduoti 7 596 m² ploto žemės sklypo, nes 2001 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu 6,6530 ha ploto žemės sklypas dar nebuvo padalintas. Aiškino, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. prašė pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 117).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 133–138) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 ir 32 straipsniais ir nurodė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 4 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ nėra individualus teisės aktas, jis nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjai, tai tėra tik informacija, nes raštu nebuvo sprendžiami klausimai dėl teisinės registracijos, duomenų tikslinimo ar pakeitimo. O atsakovas pareiškėjai suteikė turimą informaciją pagal Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl šis atsakymas yra individualus teisės aktas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog 2001 m. vasario 23 d. VĮ Registrų centro Kauno filialui išduodant pažymą Nr. 20/64560 sandoriui ir įregistruojant nuosavybės teises į ginčo pastatą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesivadovavo tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis. Taip pat byloje nėra duomenų, kad 2001 m. sausio 23 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo pažyma Nr. 20/64560 būtų pripažinta negaliojančia ar neteisėtai išduota. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog sandorio sudarymo metu galiojęs CK nenumatė žemės sklypo savininko pirmumo teisės pirkti jo sklype esantį kitam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį daiktą. Taip pat sandorio sudarymo metu pareiškėjai nuosavybės teise priklausiusiame 6,6530 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2000 m. lapkričio 8 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-8189 buvo nustatytas servitutas, t. y. teisė naudotis sklypo dalimi (5,213 ha) kitiems asmenims. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog naujieji statinio savininkai ir toliau galėjo naudotis žemės sklypo dalimi privažiuodami prie įgyto pastato, net ir neįgiję nuosavybės teisių į šį žemės sklypą. Teismas nustatė, kad nėra įrodymų, jog atsakovo tarnautojai atliko pareiškėjos atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip įpareigojo įstatymai, todėl nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
III.
Pareiškėja J. Č. padavė apeliacinį skundą (b. l. 147–150), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde remiasi Nekilnojamo turto registro nuostatų 16.5, 18 bei 25 punktais ir nurodo, kad duomenų tikslumo užtikrinimui atsakovui turėjo pakakti įstatymuose nustatytos kompetencijos, tačiau registro darbuotojai savo darbą atliko neatidžiai ir aplaidžiai ir dėl to buvo išduotas klaidingas 2001 m. sausio 13 d. detalusis pažymėjimas. Teigia, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas ginčo pastatą 2001 m. vasario 20 d. įregistravo Pakalniškių km., nors jis yra Didžiųjų Lapių k. Nurodo, kad dėl netikslaus adreso ir galimai neteisingo įregistravimo ji kreipės į VĮ Registrų centrą informuodama ir prašydama netikslius duomenis patikslinti, tačiau jai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą. Aiškina, kad VĮ „Registrų centras“ teisingai atlikęs registraciją turėjo matyti, kuriame sklype yra ginčo pastatas, tačiau matydamas netikslumus toliau aplaidžiai vykdė savo pareigas ir neištaisydamas klaidingų duomenų dar kartą pažeidė Nekilnojamo turto registro nuostatų 25 punktą. Remiasi Nekilnojamo turto registro nuostatų 32 punktu ir nurodo, kad VĮ Registrų centras galbūt pasinaudojo pačių išduota klaidinga pažyma ir įregistravo ginčo statinį. Nurodo, kad VĮ Registrų centras, išduodamas klaidingą pažymėjimą, suklaidino notarę, kuri turėjo informuoti žemės savininkę dėl pirkimo-pardavimo sandorio. Teigė, kad notaras nebūtų tvirtinęs sandorio, jei VĮ Registrų centras butų pateikęs tinkamus duomenis, tokiu būdu pareiškėjos teisės nebūtų pažeistos. Teigia, kad ji, kaip žemės sklypo savininkė yra ginčo pastato bendraturtė. Pažymėjo, kad ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio CK 125 straipsnis numatė pirmenybės teise pirkti parduodamas bendrosios nuosavybės dalis. Teigė, kad negavusi informacijos apie pirkimo-pardavimo sandorį, pareiškėja prarado galimybę ginčo pastatą įsigyti ir jis buvo perleistas tretiesiems asmenims. Teigė, kad dėl neteisėto sandorio jai padaryta 42 000 Lt žala. Akcentuoja, kad nors VĮ Registrų centras teigia, kad ir šiandien nežino, kuriame žemės sklype yra ginčo pastatai, tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad registruoja panaudos ir nuomos sutartis. Mano, kad VĮ Registrų centras pažeidė CK 6.532 straipsnio 4 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovai VĮ Registrų centras, bei jo atstovaujama Lietuvos valstybė ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 156–159) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime iš esmės išdėsto argumentus, nurodytus atsiliepimuose į skundą, papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog VĮ Registrų centro 2010 m. gruodžio 4 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog 2001 m. vasario 23 d. VĮ Registrų centro Kauno filialui išduodant pažymą Nr. 20/64560 sandoriui ir įregistruojant nuosavybės teises į ginčo pastatą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesivadovavo tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis. Teismas taip pat pagrįstai nusprendė, jog byloje nėra duomenų ir apie tai, kad 2001 m. vasario 23 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo pažyma Nr. 20/64560 būtų pripažinta negaliojančia ar neteisėtai išduota. Teigia, kad CK 125 straipsnis, nustatęs bendraturčio pirmenybę pirkti parduodamą dalį bendrosios nuosavybės teisėje, negalėjo būti taikomas parduodant ginčo pastatą. Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad VĮ Registrų centras turėjo matyti kokiame sklype yra ginčo pastatas, tačiau matydamas netikslumus toliau aplaidžiai vykdė savo pareigas. Pažymi, jog pažymos sandoriui išdavimo bei nuosavybės teisių į ginčo pastatą teisinės registracijos metu nebuvo nustatinėjamos statinių koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje, kadangi tokią tvarką detalizuojančios Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės buvo patvirtintos tik Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522. Todėl nesant nustatytoms ginčo pastato centro koordinatėms arba neatlikus ginčo pastato atidalinimo pagal atitinkamo žemės sklypo ribas nuo visų kitų toje valdoje buvusių pastatų, kurių duomenys buvo kaupiami viename registre Nr. 20/172597, registro tvarkytojas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenis apie žemės sklypą, kuriame galbūt būtų ginčo pastatas. Teigia, kad nėra nė vienos sąlygos civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 163–164) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkini.
Paaiškina, kad 2001 m. vasario 1 d. dieną iš R. Š. įsigijo pastatą – karvidę, su rūsiu ir priestatais. Sutartis buvo pasirašyta ir patvirtinta Kauno m. 7 notarų biure, ji nebuvo pakeista, papildyta ar nuginčyta. Šiuo pastatu jis disponuoja ir jį valdo nepertraukiamai jau daugiau kaip dešimt metų. Teigia, kad apeliantė žalą grindžia prielaidomis. Vadovaujasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir prašo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl, pareiškėjos nuomone, jos patirtos 42 000 Lt turtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Registrų centro. Pareiškėja turtinės žalos atsiradimą kildina iš, jos teigimu, neteisėtų VĮ Registrų centro veiksmų: 1) išdavimo 2001 m. sausio 23 d. Pažymos notarui apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos, nes šios pažymos 3 punkto skiltyje „Žemės sklypo, kuriame yra statinys, kadastro Nr.:“ yra nurodyta, kad žemės sklypas neregistruotas, nors pareiškėjos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame, pareiškėjos teigimu, stovi ginčo pastatai, buvo įregistruotos 1999 m. birželio 21 d. 1999 m. balandžio 29 d. Kauno apskrities sprendimo pagrindu; 2) statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naujojo savininko daiktinių teisių įregistravimo. Pareiškėja teigia, kad dėl tokių nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų ji patyrė turtinę žalą, nes dėl klaidingo įrašo Pažymoje, ginčo statinys buvo perleistas už 70 000 Lt tretiesiems asmenims, neaptariant pirkėjo teisių į žemės sklypą, todėl sandoris yra niekinis, o dėl neteisėto sandorio pareiškėja prarado bet kokią galimybę naudotis visu žemės sklypu, kadangi pagal žemės planą užstatyta teritorija yra 7 580 m², keliai užima 16 m², o žemės sklypo bendras plotas yra 7 596 m², todėl mano, kad jei registruojant nuosavybės teises į statinį ir žemės sklypą bei perleidžiant statinį būtų laikomasi įstatymų reikalavimų, tai ji ginčo statinio pirkėjui būtų perleidusi žemės sklypą arba būtų įsigijusi ginčo statinį.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. 2001 m. sausio 23 d. Pažymoje notarui apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos (b. l. 68) yra nurodyti duomenys, kuriais disponavo registratorius – tai yra duomenys, sukaupti ginčo statinio – karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įraše, kurio Nr. 20/64560. Šiame ginčo pastato registro įraše duomenų apie tai, kad žemės sklypas, kuriame yra ginčo statinys, yra įregistruotas, nebuvo. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai išduodant 2001 m. sausio 23 d. Pažymą negali būti vertinami kaip neteisėti, nes ją išduodant teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo – Pažymoje buvo nurodyta informacija, objektyviai atspindinti ginčo pastato registro įrašo Nr. 20/64560 duomenis. Akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, kad šiame įraše sukaupti duomenys neatitiko dokumentų, kurių pagrindų jie buvo įrašyti.
Atitinkamai neteisėtais negalima laikyti ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų įregistruojant nuosavybės teises į ginčo pastatą pasikeitus šio pastato savininkui 2001 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 19). Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstaigoms nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-422/2010). Šiuo atveju, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, gavęs 2001 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ginčo pastatas buvo perleistas, neturėjo pareigos tikrinti, ar tokia sutartis yra teisėta – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nėra kompetentingas spęsti dėl sandorių galiojimo civilinės teisės prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2253/2011), todėl įregistruodamas V. A. nuosavybės teises į ginčo pastatą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas elgėsi teisėtai.
Akcentuotina, kad pareiškėja jai padarytą žalą iš esmės kildina iš to, kad sudarius ginčo statinio pirkimo-pardavimo sutartį ji neteko galimybės naudotis visu žemės sklypu – įsigyti ginčo pastatą arba perleisti žemės sklypą. Remdamasi byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad jau pareiškėjai atkuriant nuosavybės teises, žemės sklypui (šį žemės sklypą padalinus buvo suformuotas 0,7596 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame, pareiškėjos teigimu, yra ginčo statinys) buvo nustatytas servitutas – teisė naudotis sklypo dalimi (5,70 ha) (b. l. 22–23). Įrašas apie šį servitutą buvo padarytas ir Nekilnojamojo turto registre, registruojant žemės sklypą, į kurį pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir pareiškėjos nuosavybės teises į jį (b. l. 81–82). Iš ginčo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro išrašo – pažymėjimo apie registro įraše Nr. 44/1121613 esančius duomenis (b. l. 12–13) matyti, kad viso žemės sklypo plotas yra 0,7596 ha – šiam žemės sklypui nustatyto servituto plotas 0,7596 ha. Todėl pareiškėjai buvo žinoma apie jos nuosavybės teisės suvaržymą servitutu, kuris išliko ir pasikeitus pastato (viešpataujančio daikto) savininkui (CK 4.111 str. 2 d.), vadinasi pareiškėjos nurodomos galimai kilusios neigiamos pasekmės apskritai priežastiniu ryšiu nesusijusios su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmais, kurių teisėtumu abejoja pareiškėja.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl teisingai konstatavo, kad nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti 2010 m. gruodžio 3 d. VĮ Registrų centro raštą Nr. (1.1.4)s-4968 Dėl valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2010-11-04 atsakymo „Dėl informacijos pateikimo“. Atmesdamas šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo dalimi, ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja aptariamu aspektu apeliaciniame skunde nepateikė jokių prieštaravimų, plačiau nepasisako.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.