Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „ADPF” skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2019 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-9498 (toliau – Inspekcijos Sprendimas) atsisakė išdėstyti mokestinę nepriemoką pagal pareiškėjos prašymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI 2019 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išdėstyti mokestinę PVM nepriemoką 620 528,04 Eur sumai, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad VMI duomenimis 2019 m. birželio 13 d. pareiškėja skolinga valstybės biudžetui 620 525,04 Eur (PVM sumos) už 2019 m. kovo ir balandžio mėnesius bei 3.815,13 Eur PVM delspinigių.

7. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ), Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ ( su pakeitimais, 2016 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija) (toliau – Taisyklės), Mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijomis, patvirtintomis VMI prie FM viršininko 2019 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr.VA-38 „Dėl Mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijų patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

7.1. Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Iš šios teisės normos seka, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo.

7.3. Įvertinus šias teisės aktų normas, LVAT praktika, darytina išvada, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Be to, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.).

7.4. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

7.5. Taigi sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Toks MAĮ 88 straipsnio 2 dalies aiškinimas pateikiamas ir nuosekliai formuojamoje LVAT suformuotoje praktikoje (LVAT administracinėse bylose Nr. A-575-3585/2011, A602-220/2014, Nr. eA-1918-575/2015 ir kt). Todėl minėtų abiejų sąlygų buvimą turi pagrįsti pats mokesčių mokėtojas (LVAT administracinėje byloje A-1250-442/2017).

7.6. Aptariamus visuomeninius santykius reglamentuoja ne tik MAĮ, bet ir poįstatyminiai teisės aktai, tame tarpe ir Taisyklės, kurių 7 punkte numatyta, kad, priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas centrinio mokesčių administratoriaus. Pagal Taisyklių 19 punktą, mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti centrinio mokesčių administratoriaus nustatytus dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė ir kuriais pagrindžiami prašyme nurodyti duomenys ir aplinkybės.

8. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas yra pakankamai aiškus, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo tik tuo atveju, kai yra įsitikinęs, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis taps kritine, taip pat yra įsitikinęs mokesčių mokėtojo galimybe mokestinę nepriemoką sumokėti, bet sumokėti ne iš karto, o tą įsitikinimą pagrindžia esantys rašytiniai įrodymai (dokumentai).

9. Įvertinus rašytinę bylos medžiagą, konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog ji atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus 620 535,04 Eur mokestinę nepriemoką, jos finansinė būklė taptų kritine. Tuo tarpu mokesčių administratorius, savo parengtoje išvadoje, kuri yra sudėtinė sprendimo dalis pažymėjo, kad pareiškėjos apyvartinis kapitalas buvo neigiamas, o neigiamas dydis gali būti traktuojamas kaip padidėjusios įmonės mokumo - likvidumo rizikos faktorius. Bendrovė „ADPF“ per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 3 564 348,00 Eur, kas yra 2,16 karto daugiau negu pusė viso Bendrovės turimo turto. Visi apskaičiuoti 2019 m. kovo 31 d. finansinės rizikos ir likvidumo koeficientai (bendrojo likvidumo, kritinio likvidumo, įsiskolinimo) neatitiko rekomenduojamų reikšmių. Bendrovės pateikti debitoriniai įsiskolinimai 2019 m. kovo 31 d. sudarė 678 965,65 Eur, kreditoriniai įsiskolinimai tam pačiam periodui sudarė 1 249 037,99 Eur. Pagal Antstolių duomenų bazę pareiškėjos atžvilgiu yra vykdomos 3 bylos dėl išieškojimo iš turto, pareiškėja laiku nemoka einamųjų mokesčių (PVM už 2019 m. gegužės mėn.). Be to, bendrovė yra suteikusi paskolas didžiausiam Bendrovės debitoriui bendrovei „Real Capital Baltic“, kurios įsiskolinimas pareiškėjai 2019 m. kovo 31 d. sudarė 228 879,98 Eur arba 33,6 proc. viso debitorinio įsiskolinimo. Taip pat mokesčių administratorius pažymėjo, kad nėra numatytas svarus steigėjo(akcininko) indėlis stabilizuojant bendrovės ekonominę būklę numatant papildomas investicijas ir lėšų gavimo šaltinius, tačiau apie akcininko įnašus prisidedant prie bendrovės gelbėjimo pareiškėja nepateikė.

9.1. Pažymėtina, kad pareiškėjas apskritai nepateikė jokių duomenų apie bendrovės tolimesnės veiklos vystymo perspektyvas, nepateikė argumentų ar sutarčių projektų, kuriais galėtų įrodyti, kad sugebėtų stabilizuoti savo finansinę būklę, jeigu būtų sudaryta Mokestinės paskolos sutartis. Pagal bendrovės pateiktą preliminarų balansą už 2019 m. I ketvirtį, pareiškėja atitinka nemokios įmonės statusą pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatas, nes trumpalaikiai įsipareigojimai (3 564 348,00 Eur) viršija pusę į preliminarų 2018 m. balansą įrašyto turto vertės.

9.2. Be to atsiskaitant su kreditoriais, kai bendrovė neturi pakankamai lėšų visoms turimoms skoloms sumokėti, privaloma atsiskaitymus vykdyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje „Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ nustatyta eilės tvarka. Todėl

bendrovė galimai yra nemoki pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas (IBĮ 2 straipsnio 8 dalis), nes pareiškėja nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti jos įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę jos balanso įrašyto turto vertės. Pagal IBĮ 4 straipsnio nuostatas, jei įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; jei įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; jei įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, jai gali būti inicijuojama bankroto procedūra. Taigi VMI išvados dėl pareiškėjos veiklos perspektyvų yra nepaneigtos skunde nurodytais argumentais.

10. Taigi, priimant ginčijamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo buvo įvertinta mokesčių mokėtojo finansinė būklė, analizuojant paties mokesčių mokėtojo pateiktus ir mokesčių administratoriaus turimus duomenis. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog mokesčių administratoriaus sprendimas neišdėstyti pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio mokestinės nepriemokos sumokėjimo priimtas garantuojant visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų įgyvendinimą. Mokesčių administratorius ginčijamą sprendimą priėmė pagrįstai ir motyvuotai, neviršydamas savo kompetencijos, nepiktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais, o tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje numatytą teisę. Aplinkybių, kad ginčijamu sprendimu būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai ar bendrieji teisės ir gero administravimo bei apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai, byloje nenustatyta.

11. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, daro išvadą, kad VMI pilnai ištyrė pareiškėjos pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybės, nurodė išsamius faktinius bei teisinius mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

14. Teismui pripažinus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti antrojo pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo mokesčių administratorių sudaryti mokestinės paskolos sutartį su pareiškėja, išdėstant pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos sumą 620 525.04 EUR už ataskaitinius laikotarpius nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., todėl jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas visa apimtimi.

15. Atmetus pareiškėjos skundą nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.

16. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „ADPF“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.