Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš I. M. priteista nukentėjusiajam K. T. 4 704 Lt laidojimo išlaidų ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 28 d., apie 3.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) įėjimo į pirmo aukšto laiptinę durų, tarpusavio konflikto dėl iš jo pagrobtų daiktų su V. T. (V. T. ) metu peiliu tyčia vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į pilvo sritį, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą pilvo dešinėje pusėje su storosios žarnos pasaito ir užpilvaplėvinio tarpo kraujagyslių sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to V. T. mirė.

Apeliantui inkriminuojamą nusikaltimo padarymo tyčią paneigia paties apelianto elgesys ir jį charakterizuojantys duomenys. Jis nekonfliktiškas, neturi jokių psichopatinių savybių. Tai gali patvirtinti visi jį pažįstantys žmonės. Po konflikto jis palydėjo V. T. iki namų, niekur nesislėpė, nematė jokio kraujo ant laiptų. Vėliau irgi nesislapstė, su giminaičiu dirbo kaime prie Vilniaus. Kas antrą dieną atvažiuodavo į Vilnių bute palaistyti gėlių, nes motina buvo išvykusi į Ukrainą. Teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas slapstėsi. Nebuvo apklaustas jo tolimas giminaitis V. P., su kuriuo jis įvykio metu bei po įvykio dirbo ir kuriam papasakojo apie konfliktą. Liudytojas gali patvirtinti, kad apie V. T. mirtį apeliantas nieko nežinojo, pastarąjį charakterizuoti. Taip pat jį gali charakterizuoti G. S., buto kaimynė R. U. Šių duomenų teismui niekas nepateikė, o suimtas apeliantas to padaryti negalėjo.

Teismas neįvertino prieštaravimų tarp liudytojos Z. S. parodymų ir byloje surinktų objektyvių įrodymų bei kitų liudytojų parodymų. Liudytoja Z. S. parodė, jog, antrą kartą išėjusi parūkyti, prie namo (duomenys neskelbtini) matė gulintį šviesiai apsirengusį vaikiną ir, jos nuomone, tai buvo V. T. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad pastarasis buvo apsirengęs tamsiais drabužiais. Tai gali patvirtinti apeliantas ir visi kiti liudytojai. Faktas, kad V. T. gulėjo prie namo (duomenys neskelbtini), prieštarauja objektyvioms bylos aplinkybėms, nes apeliantas po grumtynių jį palydėjo į namus. Tai patvirtino liudytojos K. S. ir D. S.

Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį, paties V. T. smurtinius ir neteisėtus veiksmus, į tai, jog apeliantas neturi jokio turto, išskyrus asmeninius daiktus ir seną automobilį. Dėl to mano, kad priteista neturtinė žala yra per didelė. Jis jaunas, turi metalo suvirintojo specialybę, todėl žalą atlyginti greičiau sugebėtų atlikęs bausmę, o ne ilgą laiką būdamas įkalinimo įstaigoje.

Prašo apklausti liudytojus: V. P., motiną N. Z., kaimynę R. U., G. S. ir dar kartą – Ž. P.

Nukentėjusysis K. T. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį pakeisti: nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 11 metų, o neturtinės žalos dydį padidinti iki 500 000 Lt.

I. M., siekdamas išvengti atsakomybės ir klaidindamas teisėsaugos institucijas, melagingai nurodo, jog V. T. jį užpuolė ir pats ,,užšoko“ ant peilio. Tokius jo parodymus apie V. T. sužalojimo aplinkybes paneigia baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada. Padaryto nusikaltimo aplinkybės: pasirinktas įrankis – peilis, juo suduotas nors ir vienas smūgis, bet į gyvybei svarbų organą, leidžia daryti išvadą, kad I. M. nužudė V. T., veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis, supratęs, kas įvyko, nusikaltimo įrankio – peilio iš karto atsikratė.

Kaltininko teiginį nukentėjusiajam buvus tik nerimtą įbrėžimą paneigia įvykio vietos apžiūra – laiptinė nuo pirmo iki ketvirto aukšto buvo kruvina. Tai liudija stiprų kraujavimą, to nepastebėti buvo neįmanoma. Taigi I. M. suprato savo neteisėtų veiksmų pasekmes ir numatė, jog jo veiksmai gali sukelti V. T. mirtį, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Nuteistasis melagingai nurodo, kad palydėjęs V. T. iki buto durų nesislėpė. Tai paneigia liudytojų K. S. ir D. S. parodymai.

Šioje byloje nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra lemiamos nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį. Turi būti atsižvelgta ne tik į aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nužudymo, bet ir įvertintas jo elgesys nužudymo metu bei po jo. I. M., apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų tyčia peiliu sužalojo V. T. Tai sukėlė neatitaisomus padarinius – nukentėjusiojo mirtį. Sužalojęs peiliu nuteistasis nesuteikė jam pirmosios būtinos pagalbos ar kitais aktyviais veiksmais nesistengė išvengti nusikaltimo padarinių. Po nusikaltimo jis atsikratė nusikaltimo padarymo įrankio, slapstėsi, o sulaikytas dėl savo elgesio nesigailėjo, kaltę pripažino iš dalies, padarytos žalos neatlygino. Be to, nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi. Teisme jis sakė, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai tikslesni, tačiau apeliaciniame skunde teigia dabar prisimenąs vis smulkesnes įvykio detales. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo nusikaltimo įrankį – peilį pametęs grumtynių metu, tačiau liudytoja N. Z. teisme parodė sūnų sakius, kad jis peilį išmetęs. Nusikaltimo įrankis įvykio vietoje nebuvo rastas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas nuteistojo prisipažinimą nepagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teismas taip pat nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Pradžioje buvus tokį jo elgesį, susijusį su smurtu prieš nuteistąjį (susistumdymą, smaugimą), parodė liudytojai, tačiau jie teigė, jog vėliau nuteistasis ir nužudytasis susitaikė. Taigi vargu ar šiuos nukentėjusiojo veiksmus galima sieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su I. M. padaryta nusikalstama veika, juo labiau kad nuo konflikto tarp nukentėjusiojo bei nuteistojo iki nužudymo praėjo daugiau nei trys valandos. Svarbu ir tai, jog dėl nenustatytų priežasčių I. M. mobiliojo ryšio telefonas buvo paimtas iš rankų, nevartojant smurto.

Nukentėjusysis dėl brolio nužudymo patyrė neapsakomą moralinę žalą, kurią įvertinti pinigine išraiška yra nukentėjusiojo subjektyvus dalykas. Po šio tragiško įvykio patirti dvasiniai išgyvenimai yra neišvengiama kaltininko neteisėtų veiksmų pasekmė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl I. M. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. M. , veikdamas netiesiogine tyčia, dėl tarpusavio konflikto nužudė V. T., ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 1422/08 (01), nustatė, jog V. T. mirties priežastis yra durtinė-pjautinė žaizda pilvo dešinėje pusėje su storosios žarnos pasaito ir užpilvaplėvinio tarpo kraujagyslių sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu. Durtinė-pjautinė žaizda pilve padaryta vienu trauminiu poveikiu duriamuoju-pjaunamuoju įrankiu (t. 1, b. l. 47-53).

Pagal apelianto versiją, kuri išsamiai išdėstyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl šioje nutartyje nekartojama, nukentėjusysis pats užgriuvo ant peilio.

Tokią nuteistojo versiją visiškai paneigė ne tik minėta specialisto išvada, bet ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. R. (J. R.). Jis paaiškino, kad pagal paties nuteistojo parodymus nukentėjusysis bei užpuolikas stovėjo vienas prieš kitą ir buvo vienodame lygyje. Kaltinamasis maždaug ties krūtine rankoje laikė peilį, ašmenis nukreipęs į nukentėjusiojo pusę. Sprendžiant iš nukentėjusiojo ūgio (1,89 m), ašmenų galas atitiktų panašų lygį, t. y. jo krūtinės apatinę dalį. Durtinės-pjautinės žaizdos tiksli lokalizacija yra pilvo srityje, 7,7 cm žemiau bambos. Pagal aukščio parametrą sužalojimas nelabai atitinka kaltinamojo parodymų. Stovint vienas prieš kitą, jei atitiktų aukščiai, žaizdos kanalas būtų maždaug vertikalus. Šiuo atveju žaizdos kanalas nukreiptas iš dešinės į kairę nukentėjusiojo atžvilgiu. Pagal kanalo kryptį sužalojimas neatitinka kaltinamojo nurodytų aplinkybių. Patirti tokį sužalojimą užgriuvus ant peilio neįmanoma. Užgriuvimams būdinga, kad žaizdos kanalas eina iš apačios į viršų, iš priekio atgal, o šiuo atveju žaizdos kanalas eina iš šono, iš dešinės į kairę.

Iš liudytojo V. G. (V. G.) ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 95-97), kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaityti pirmosios instancijos teisme byloje esantiems įrodymams patikrinti (t. 2, b. l. 167), matyti, jog nuteistojo ir nukentėjusiojo ūgis panašus. Ši aplinkybė patvirtina eksperto išvadą dėl V. T. suduoto smūgio, o ne jo užkritimo ant peilio.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių ir padarė išvadą, kad tarp I. M. veikos bei nukentėjusiojo V. T. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, nes nuteistojo I. M. veiksmu (tyčiniu dūriu peiliu į pilvą) V. T. padaryta durtinė-pjautinė žaizda pilvo dešinėje pusėje su storosios žarnos pasaito ir užpilvaplėvinio tarpo kraujagyslių sužalojimu, nuo kurio nukentėjusysis nukraujavo bei mirė.

Negalima neatkreipti dėmesio į nuteistojo parodymų metamorfozę – ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jis teigė įvykį prie laiptinės vykus ,,sekundės dalimi“, t. y. labai greitai, todėl nurodė negalįs paaiškinti, kaip įvyko susidūrimas. Tačiau apeliaciniame skunde jis jau detaliai dėsto aplinkybes teigdamas, jog praėjus po įvykio daugiau kaip septyniems mėnesiams jis prisimena vis smulkesnes detales.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis skundžiamas dėl teismo klaidingų išvadų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, beveik visi skundo argumentai susiję su vieninteliu dalyku – nuteistojo I. M. kaltės formos nustatymu.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, jog jis V. T. sužalojo tyčia, ir nurodo, kad tai padarė dėl neatsargumo, t. y. ginčija subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – kaltę motyvuodamas, jog teismas nustatė netinkamą kaltės formą bei neteisingai atskleidė jos turinį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltės formos ir rūšies klausimus pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Baudžiamosios teisės teorijoje kaltė apibrėžiama kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialiosioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais.

Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik išaiškinus paties kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pavojingumą, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama.

Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be kaltininko suvokimo bei įvertinimo, yra nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius.

Pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-296/2008, 2K-815/2007, 2K-120/2007) apie kaltininko tyčios turinį baudžiamojoje byloje dėl nužudymo teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo, etc.

Šioje byloje teismo išvados dėl I. M. kaltės grindžiamos būtent nurodytų aplinkybių visumos įvertinimu, o pati išvada dėl nusikaltimo padarymo tyčia motyvuota nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis).

Nusikaltimas padaromas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia neturėjęs tikslo, tyčios sužaloti, o juo labiau nužudyti V. T. ir negalėjęs numatyti kilusių padarinių.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog I. M. nukentėjusįjį nužudė netiesioginės tyčios kaltės forma. Tai reiškia, kad suduodamas peiliu smūgį į pilvą kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: sudavęs smūgį peiliu, jis V. T. atvedė iki buto durų ir, šiam laiptinėje nugriuvus, išgirdęs jo kišenėje skambantį savo mobiliojo ryšio telefoną, jį pasiėmė bei nuėjo.

Apeliantas, nurodydamas, jog neturėjo tikslo nužudyti, prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Toks apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes gali ir turi tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje nutartyje jau minėta, į kokias aplinkybes teismas atsižvelgia, spręsdamas apie tyčios turinį. Būtent tos pačios aplinkybės leidžia nustatyti bei atriboti aptariamas kaltės formas – tyčią ir neatsargumą.

Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis turėjo konkretų tikslą nužudyti V. T. bei norėjo jo mirties. To ir netvirtinama skundžiamame teismo nuosprendyje. Tačiau tai tik paneigia galimybę, jog nužudymas padarytas tiesiogine tyčia, ir visiškai nereiškia, kad nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog po to, kai V. T. apeliantą smaugė bei sumušė, pastarasis nutraukė tarp jų įvykusį nesusipratimą ir, stengdamasis išvengti tolesnio konflikto, nupirko jam butelį alaus. Ši aplinkybė taip pat tik patvirtina, kad nuteistasis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, tačiau nepaneigia jo veikimo netiesiogine tyčia.

Juo labiau kad nuo apelianto nurodomo momento iki konflikto, kurio metu mirtinai sužalotas nukentėjusysis, praėjo nemažas laiko tarpas.

Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo aplinkybes: panaudotą įrankį (peilį, kuris, pasak eksperto, pagal žaizdos ilgį mažai tikėtina buvęs suvenyrinis, tai buvo tipinis sulankstomasis peilis), smurto apimtį bei pobūdį (suduotas vienas smūgis, tačiau į gyvybei svarbų organą – pilvą).

Esant tyčiai asmens daromos veikos pavojingumo suvokimą nulemia pats veikos pobūdis. Tokia veika – dūris peiliu – yra pavojinga tiesiogine šio žodžio reikšme. Ši veika pavojinga žmogaus sveikatai, o, atsižvelgiant į veikos pobūdį, ir gyvybei.

Peilio panaudojimo prieš žmogų pavojingumas normalios psichikos asmeniui nekelia jokių abejonių. Dėl to I. M., suduodamas smūgį peiliu į pilvą, negalėjo nesuvokti savo elgesio pavojingumo, nenumatyti galimų padarinių – V. T. mirties – arba lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti.

Pirmosios instancijos teisme I. M. teigė viską vykus labai greitai, tačiau to nepatvirtina jo paties parodymai apie konflikto eigą.

Apeliantas pats pripažino, jog konfliktuodamas su nukentėjusiuoju nuo parduotuvės, kur buvo pagrobti jo daiktai, iki namo laiptinės ėjo apie pusantros valandos, o gal ir ilgiau.

Taigi nuteistasis, prieš pavartodamas smurtą, turėjo realią galimybę įvertinti situaciją ir apgalvoti savo veiksmus.

Teisme apeliantas dar parodė, kad, V. T. pradėjus nuo jo bėgti, jis bandė vytis. Kai kuriose vietose tarp jų kildavo konfliktas, susistumdymas. Pribėgęs prie namo laiptinės, jis išsitraukė peilį, norėdamas Vitalijų pagąsdinti. Pamatęs peilį, šis įtūžo ir puolė.

Konfliktui tęsiantis gana ilgą laikotarpį ir nesant jokio netikėtumo elemento, nuteistojo suduotas smūgis peiliu nebuvo koks nors staigus veiksmas, šis smūgis negalėjo būti ir staigaus pykčio proveržio išraiška. Bylos aplinkybės patvirtina, jog V. T. smūgį peiliu į pilvą nuteistasis sudavė sąmoningai, numatydamas galimus tokio smūgio sudavimo padarinius.

Apeliantas savo skunde teigia teismą neįvertinus, kad tarp jo bei V. T. vyko grumtynės ir ne jis puolė, o nukentėjusysis jį.

Tokį apeliacinio skundo argumentą teismas atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį bylos medžiagai.

Teisėjų kolegija neginčija nukentėjusiojo aktyvumo konflikto pradžioje, keletą valandų iki jo atomazgos prie laiptinės, tačiau pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, jog nuo to momento, kai išsitraukė peilį, iki nukentėjusiojo sužalojimo grumtynių tarp jų nebuvo.

Grumtynių galimybę paneigia ir apelianto parodymai apie situaciją prie laiptinės. Jis teisme parodė, kad dešine ranka laikė laiptinės duris, o kairėje rankoje, krūtinės lygyje, į priekį atkišęs geležtę, laikė peilį.

Teisėjų kolegija įvardija kaip neįtikėtiną aplinkybę tai, jog nuteistasis, stovėdamas tokioje padėtyje, galėjo grumtis su nukentėjusiuoju.

Be to, I. M. kilusį konfliktą sprendė naudodamas peilį, jo geležtę atstatęs į nukentėjusįjį, ir V. T. sudavė vieną smūgį į pilvą, kur išsidėstę gyvybiškai svarbūs kūno organai. Toks smurto pobūdis irgi patvirtina, kad nuteistasis ne tik suprato savo veikos pavojingumą, bet ir numatė galimus tokios veikos padarinius.

Apeliacinio skundo teiginys, jog po konflikto nuteistasis palydėjo nukentėjusįjį iki buto durų, nepaneigia teismo motyvų dėl kaltės formos.

Akivaizdu, kad apeliantas tokį savo elgesį vertina kaip bandymą padėti ar suteikti pagalbą nukentėjusiajam, tačiau tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Šią teismo išvadą patvirtina liudytojų D. S., K. S. ir paties nuteistojo parodymai bei kiti bylos duomenys.

Teisme liudytoja D. S. parodė, jog, jai atidarius buto duris, Vitalijus (T.) prie durų stovėjo vienas. Jis norėjo įsikibti į durų staktą, bet nesugebėjo ir nugriuvo šalia buto durų. Jo kišenėje suskambus telefonui, iš už kampo išėjo vaikinas. Jis ištraukė iš Vitalijaus kišenės telefoną pasakęs, kad tai jo. Liudytoja paprašė padėti įnešti anūką į buto vidų, tačiau vaikinas atsisakė taręs, jog bijo kraujo, ir išėjo. Vaikinas neaiškino, kas atsitiko, tik pasakė, kad reikia kviesti policiją.

Tokius pačius parodymus teisme davė liudytoja K. S.

Taigi toks kaltininko elgesys negali būti laikomas bandymu padėti ar suteikti pagalbą nukentėjusiajam.

Neįtikinantis nuteistojo aiškinimas nesupratus, jog nukentėjusysis rimtai sužalotas.

Pirmosios instancijos teisme apeliantas pripažino, kad nukentėjusiojo pilvo srityje pamatęs kraują suprato jį sužalojęs.

Beje, tas faktas, jog nukentėjusysis vienas negalėjo stovėti ir nugriuvo laiptinėje prie buto durų (to apeliantas neneigia), taip pat rodo, kad jam buvo padarytas rimtas sužalojimas ir reikalinga gydytojo pagalba.

Nuteistojo motina N. Z. apeliacinės instancijos teisme parodė sūnų sakius, jog nukentėjusysis konflikto metu nugriuvo ir nusibrozdino. Dar jis sakė, kad nukentėjusiajam nieko baisaus neatsitiko.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja N. Z. teigė sūnų pasakius, jog vaikinas peiliu tik įsibrėžė, tačiau dėl to į policiją nesikreips, nes juk jis apiplėšė.

Nukentėjusiajam buvus tik nerimtą įbrėžimą peiliu paneigia įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 4-8). Iš nuotraukų, pridėtų prie šio protokolo, matyti kraujo dėmės laiptinėje nuo pirmo iki ketvirto aukšto (t. 1, b. l. 15, 18-22, 25-26, 28-32).

Nuteistasis teigė su nukentėjusiuoju į viršų lipęs laiptais, vėliau jis vienas leidosi laiptais žemyn. Taigi nebuvo įmanoma kraujo dėmių laiptinėje nepastebėti ir jų nesusieti su nuteistojo padarytu V. T. kūno sužalojimu.

Dėl to apeliacinio skundo teiginys, kad apeliantas nematė kraujo ant laiptų, atmetamas kaip nepagrįstas.

Šioje nutartyje jau aptarta, jog neatsargios kaltės atveju asmuo nenori baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių. Dėl to logiška, kad nusikalstamą veiką dėl neatsargumo padaręs asmuo išnaudotų visas galimybes kuo skubiau užkirsti kelią nepageidaujamiems padariniams kilti arba bandytų tuos padarinius pašalinti.

Bylos duomenys rodo, jog I. M. to padaryti net nemėgino.

Nusikalstamą veiką padaręs tyčia, kaltininkas baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių arba nori (tiesioginė tyčia), arba jei ir nenori, tai sąmoningai leidžia tiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia), jis jų atsiradimui yra abejingas.

Akivaizdu, kad matydamas kraują laiptinėje bei kraujuojantį nukentėjusįjį apeliantas suprato esant reikalingą jo sužalotam žmogui skubią medicinos pagalbą, tačiau nieko nepadarė, jog tokia pagalba nukentėjusiajam būtų kuo greičiau suteikta. Jis net prašomas nepadėjo artimiesiems (tarp jų pagyvenusiai moteriai) nukentėjusiojo įnešti į butą, nepasakė, kokio pobūdžio, taigi ir sunkumo, padarytas sužalojimas, o tai sąlygojo uždelstą greitosios medicinos pagalbos iškvietimą. Jis nei kitą dieną, nei vėliau net nebandė pasidomėti V. T. sveikatos būkle.

Tokiu būdu nuteistasis aiškiai pademonstravo abejingumą galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui, o tai reiškia, kad jo psichinis santykis su nusikalstamos veikos padariniais atitinka netiesioginės tyčios požymius.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl I. M. kaltės formos bei rūšies, konstatuoja, jog nuteistasis, būdamas suaugęs, normaliai protiškai išsivystęs, turintis pakankamai gyvenimo patirties, vidurinį išsilavinimą, suduodamas smūgį peiliu neblaiviam nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – pilvą, negalėjo nesuvokti, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir, tai suvokdamas, negalėjo nenumatyti, jog nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali atsirasti sveikatai ar net gyvybei pavojingų sutrikdymų. Nors I. M. nenorėjo V. T. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui.

Apeliantas skunde nurodo, kad nusikaltimo padarymą tyčia paneigia jį charakterizuojantys duomenys: jis nekonfliktiškas, neagresyvus, neturi jokių psichopatinių savybių, nesislapstė nuo policijos.

Atkreipiamas dėmesys, jog asmenybę charakterizuojančios aplinkybės neturi reikšmės nustatant kaltės turinį. Šios aplinkybės yra reikšmingos ir vertinamos skiriant bausmę.

Tai, kad apeliantas nesislapstė nuo policijos, o dirbo kaime ir iki sulaikymo nežinojo apie nukentėjusiojo mirtį (šią aplinkybę patvirtino nuteistojo motina), nepaneigia nustatytos kaltės formos bei rūšies, kurią įrodo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti argumentai. Beje, teismas nuosprendyje nenurodė apeliaciniame skunde ginčijamos aplinkybės dėl apelianto slapstymosi padarius nusikaltimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat ginčija liudytojos Z. S. parodymus.

Ši liudytoja iš tiesų suklydo nurodydama, kuris vaikinas konflikto metu gulėjo ant žemės prie (duomenys neskelbtini), jaunuoliams geriant alų. Tačiau ši aplinkybė neturi tiesioginio ryšio su vėlesniu įvykiu prie laiptinės, kur peiliu buvo sužalotas nukentėjusysis, dėl to liudytojos klaida nėra reikšminga vertinant nuteistojo veiką.

Dėl išdėstytų argumentų I. M. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas įvertino, kad I. M. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, ir atsižvelgė į kaltės formą – netiesioginę tyčią.

Teismas įvertino kaltininko asmenybę – jis neteistas, tačiau ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 10-13).

Tiesa, teismas nurodė, jog I. M. veikos padarymo metu nedirbo.

Tokia teismo išvada nėra visiškai teisinga ir argumentuota, ją paneigia paties nuteistojo bei jo motinos parodymai, kurie nenuginčyti.

Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad dirbo objektuose (duomenys neskelbtini), ten ir gyveno pas močiutę, kai būdavo darbo.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta nuteistojo motina N. Z. taip pat patvirtino, jog iki sulaikymo sūnus su svainiu dirbo (duomenys neskelbtini), ten dirbdamas ir gyveno.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais parodymais, juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras prašė teismo priimti nutartį dėl kratos I. P. priklausančiame name (duomenys neskelbtini), nes byloje yra duomenų, jog ten kartais gyveno I. M. (t. 2, b. l. 23).

Aplinkybė, kad nuteistasis dirbo ne pagal įstatymo nustatyta tvarka įformintą darbo sutartį, nepaneigia fakto, jog jis veikos padarymo metu dirbo.

Apeliaciniam teismui nuteistojo gynėjas pateikė nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą: I. M. mokėsi Vilniaus 3-iojoje politechnikos mokykloje, ten gerai charakterizuojamas, jam suteikta automobilių kėbulų remontininko kvalifikacija, nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. gegužės 30 d. dirbo Italijoje statybos įmonėje, darbdavio taip pat gerai charakterizuojamas, 2008 m. turėjo verslo liudijimą (t. 2, b. l. 195-200).

Šios aplinkybės reikšmingos, įvertinant nuteistojo asmenybę, tačiau, atsakant į apeliacinio skundo argumentą, to negana, kad bausmė būtų sušvelninta, pakeičiant jos dydį.

Byloje esant duomenų, leidžiančių objektyviai įvertinti apelianto asmenybę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė neapklausti apeliaciniame skunde išvardintų asmenų, išskyrus apelianto motiną.

Teismas nukentėjusiojo V. T. provokuojantį elgesį, kuris turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, pagrįstai pripažino nuteistojo I. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teismas pripažino dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau jos konkrečiai neįvardijo ir nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių šią aplinkybę esant (nuosprendžio 6 lapas).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagrįstumo, nes byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame ši aplinkybė neginčijama.

Nukentėjusysis K. T. šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę ginčija atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą, tačiau, nesant nukentėjusiojo apeliacinio skundo, nuteistojo teisinė padėtis negali būti pabloginta (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.

Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas I. M. paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. M. paskirta bausmė nėra per griežta, todėl negali būti švelninama.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistasis I. M. prašo sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, nukentėjusiojo smurtinius ir neteisėtus veiksmus prieš jį.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam K. T. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo I. M. veiksmais, kuriais atimta gyvybė artimam žmogui – broliui. Teismas teisingai nurodė, kad dėl smurtinės brolio V. T. mirties nukentėjusysis patyrė sukrėtimą bei dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti, nes išsituokus tėvams vyresnysis brolis jaunesniajam buvo atrama, stengėsi kompensuoti visavertės šeimos netektį. Aplinkybę, jog abu brolius siejo iš tiesų artimi ryšiai, rodo tai, kad žuvusįjį laidojo ne tėvai, bet nukentėjusysis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, jog, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju.

Nustatant neturtinės žalos dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, bet sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju tai negali būti lemiamas kriterijus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis I. M. neturi turto, apeliaciniame skunde nurodo turįs tik seną automobilį, tačiau jis yra darbingas, ir tai sudaro prielaidą ieškinį atlyginti ateityje.

Antra vertus, teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Įvykiai iki nusikaltimo padarymo rodo, jog nemažą įtaką nusikaltimui padaryti turėjo paties nukentėjusiojo elgesys, t. y. jo agresyvūs, susiję su smurtu prieš nuteistąjį veiksmai, neteisėtas nuteistojo daiktų paėmimas prieš jo valią. Tokios aplinkybės rodo, kad pats nukentėjusysis sukūrė provokuojančią situaciją, iš dalies susijusią su jo paties saugumu.

Nukentėjusiajam K. T. priteistos neturtinės žalos dydis – 30 tūkstančių litų – neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra per didelis.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.